Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!

AUŠRA NR. 4 [44]

Numeryje:

1. Nepriklausomybės netekimas -skaudi lietuvių tautos nelaimė.

2. Lietuvių Golgota.

3. Saugumas ir nusikaltėlių pasaulis.

4. Lietuvos KP CK Mokslo skyriaus vedėjui doc. J. Aničui

5. Ar tiesa?

6. Skundas TSRS KP Generaliniam sekretoriui drg. L. Brežnevui.

7. Žinios.


L i e t u v a 
1976. X.20.

Lietuvą įjungus į Tarybų Sąjungą, ji nustojo gyventi kaip nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybės netekimas - tai didelis ir skaudus lietuvių tautai nuostolis. Trumpas, vos dvidešimt dvejus metus trukęs, nepriklausomybės gyvenimas, tai didelio lietuvių tautos pakilimo laikotarpis, kuriam negali prilygti nė vienas anksčiau pragyventas laikotarpis, tęsesis šimtmetį ar net daugiau. Vos pakilusi lietuvių tauta, kurią jau devynioliktame šimtmetyje laikė mirštančia ir kitų šalių mokslininkai vyko į Lietuvą užrašyti lietuvių dainas, papročius, padavimus, tarmes, kad seniausioji Indoeuropiečių kalba neišnyktų be pėdsakų mokslui, nepriklausomybės metais tvirtai atsistojo ant kojų, sustiprėjo ir tiek pakilo įvairiose ūkio ir kultūros srityse, kad jau galėjo eiti drauge su aukštos kultūros tautomis.

Nepriklausoma valstybė kūrėsi labai sunkiose apystovose. Ką tik buvo praslinkęs pirmasis pasaulinis karas, palikęs krašte griuvėsius ir sunaikintą ūkį. Daugelio sodybų vietoje matėsi tik pelenai, ūkininkai turėjo tik po vieną karvę ir arklį ir tai dažniausiai seną, šlubą, kuris netiko karo reikalams. Dirbtuvės ir fabrikai sugriauti; didžiuliai miško plotai iškirsti ir išgabenti svetur. Pinigų vertė kritusi ir turėtos santaupos nuėjusios vėjais. Valstybę teko kurti nualintame krašte, turint neskaitlingą inteligentiją, menkus išteklius ir be didesnės paramos iš šalies. Kaimynai nepalankiai žiūrėjo į besikuriančią valstybę ir planavo užgrobti jos teritoriją. Kai okupacinė vokiečių kariuomenė traukėsi, į Lietuvą iš rytų ėmė veržtis raudonieji daliniai, iš pietų - lenkų legionai, o šiaurės vakaruose plėšikavo carinės armijos ir nugalėtos Vokietijos kariuomenės likučiai, vadovaujami avantiūristo Ber-monto - Avalovo. Reikėjo kurti valstybę ir drauge su ginklu ran koje kovoti su daug skaitlingesniais ir galingesniais priešais. Pavojai ir sunkumai buvo be galo dideli. Bet tautos ryžtas sukurti savąją valstybę buvo nepalaužiamas. Sunkumai buvo nugalėti ir sukurta nepriklausoma valstybė. Pasitvirtino sena tiesa, kad kovoje dėl tautos laisvės laimi ne ta pusė, kuri skaičiumi ir ištekliais pranašesnė, bet ta, kurios teisės, ryžtas ir ištvermė nepalaužiami. Nepriklausoma valstybė buvo tautos sutikta kaip šviesi viltis, sužadinusi tautoje nepaprastą entuziazmą, energiją ir didelį kūrybinį užmojį.

Ko pasiekta nepriklausomybės metais ir ką davė nepriklausomybė lietuvių tautai?

LIUDO SIMUČIO LAIŠKAI


 Liudas Simutis 1955 m. nuteistas 25-riems metams kalėti už antitarybinę veiklą. Jo tėvas A. Simutis 1941 m. buvo nukankintas Rainių miškelyje. Šiuo metu L. Simutis yra Mordovijos 19 lageryje (Mordovskaja ASSR, t. Potma, p/o Lesnoj, p/ ja Z.X. 385/19). 1975 m. vasarą jis buvo dviems mėnesiams atvežtas "smegenų praplovimui" į Vilnių. Malonės prašymą rašyti atsisakė. Sėdi jau dvidešimt antrus metus. Štai L. Simučio du laiškai į Tėvynę:

1-SIS LAIŠKAS 
Garbė Jėzui ir Marijai!


 Širdingiausiai dėkoju už kalėdinį atviruką. Atleisk, kad taip ilgai neparašiau. Du laiškai per mėnesį mažokai net būtiniausiems poreikiams patenkinti.

 Grįžau iš Vilniaus namo - lagerin - laimingai. Nors kelionė ir labai buvo varginanti, bet užtat mudviejų su Jonu Abukausku kelionėje niekas neapiplėšė, neprimušė. Per paskutinius du metus ukrainiečiai grįžta iš kelionių į Ukrainą primušti ir apiplėšti. Ne visi, bet tik tie, kurie aktyviai dalyvauja kovoje už nepriklausomybę. Tiesa, Smolensko persiuntimo punkte vienas gan storas prižiūrėtojas nudžiovė truputį - porą kilogramų lašinių. Bet kai vagia ne alkanas kalinys, o vagių baudėjas - ne skriauda, o tik linksmas anekdotas.

 Kelionė, man atrodo, nedavė jokios naudos. Nebent tik tiek, kad pergyvenau iš naujo kelionės specvagone skonį. Įdomu, kad per paskutinius 20 metų toje kriminalistinės pramonės šakoje nepastebėjau jokio progreso. Tik kareiviai dabar mažiau drausmingi ir dar labiau linkę į sadizmą, negu prieš 20 metų.

 Laužydami Konstituciją, pažeidinėdami piliečių teises bei varžydami jų sąžinės laisvę, saugumo darbuotojai stengiasi, iš vienos pusės, veikti tyliai, paslapčiomis ir klastingai. Iš kitos pusės -nori palaikyti baimės, netikrumo ir nepasitikėjimo atmosferą. Nori, kad žmonės, išgirdę vien tik saugumiečio vardą, pasijustų menkučiai ir bejėgiai. Paslaptingumas turi gimdyti paslaptingos visagalybės mitą.

 Šitam visuomenės bejėgiškumo jausmui palaikyti panaudojama ir kita, saugumo ir milicijos organams, atrodo, visiška priešingybė - nusikaltėlių pasaulis. Visi matome, kaip pas mus didėja nusikalstamumas, kaip plinta ir vis žiauresnes formas įgauna chuliganizmas. Įsilaužimai, apiplėšimai, prievartavimai, beprasmis nekaltų žmonių užpuldinėjimas - tai kasdieniai, tiksliau sakant, kasnaktiniai reiškiniai. TIKRAS NUSIKALTĖLIŲ SKAIČIUS NE TIK NESKELBIAMAS, BET RŪPESTINGAI SLEPIAMAS, TIESIOG KAIP VALSTYBINĖ PASLAPTIS. Tačiau jis milžiniškas ir nuolat didėja. Šiuos nusikaltimus vykdo ne tik seni prityrę recidivistai, ne tik iš "broliškų" respublikų į įvairias įmones atvykstą "kadrai", bet ir vietinis jaunimas - tarybinės mokyklos produkcija. Vis daugiau pasireiškia kažkoks sugyvulėjimas, beprasmis žiaurumas, šėtoniškas sadizmas. Nakties metu pereiti nuošalesnėmis miestų gatvėmis darosi ne tik pavojinga moterims, bet ir kiekvienam ramiam piliečiui. Niekas negali būti tikras ar tokiu atveju jis grįš sveikas ir gyvas.

 Šiais metais išleista Tamstos knyga "Antiliaudiniu keliu", analizuojanti pastarųjų dešimtmečių Lietuvos dvasininkijos visuomeninę veiklą, paliečia ir visos tautos istorinį kelią bei jos interesus.

 Iš paskutinių keliolikos metų Tamstos veiklos esu susidaręs nuomonę, kad pretenduojate į šių klausimų sprendimo monopolizavimą, siūlote kone kategoriškus receptus, kaip ir kokią pasaulėžiūrą susiformuoti lietuviui sudėtingo šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis. Tai, be abejo, labai svarbus klausimas. Pasaulėžiūros parinkimas tautai - nėra sezoninio apdaro pirkimas, kur galima pasikliauti išmoningu modistu. Teisingos pasaulėžiūros suformavimas lemia ne tik atskiro individo gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, bet ir kelių generacijų likimą, o mūsų atveju, manyčiau, tautos tolesnį egzistavimą ar jos išnykimą. Todėl tokių klausimų sprendimas - ne vieno žmogaus darbas.

 Dėl visiems žinomų aplinkybių didesnė lietuvių tautos dalis yra atpratinta nuo dvasinių vertybių kūrimo, jai paskirtas tik materialinių vertybių gamintojo vaidmuo ir vos pakanka laiko susidoroti su buities sunkumais. Todėl ji džiūgauja, gavusi vieną kitą fizinio poilsio viršvalandį. Bet tai nereiškia, kad niekam nerūpėtų tautos ateitis, kad niekas nesisielotų dėl jos netolimos praeities nesėkmių ir gana sudėtingos dabarties. 0 ta dabartis iš tiesų kelia nerimą - ardoma tautos pasaulėjauta, naikinami jos gražiausi papročiai ir, svarbiausia, šimtmečiais susiklosčiusios etikos normos, be kurių neįmanoma jokia tautos dvasinė, o ypač v ir ryškesnė ekonominė pažanga. Tamstos ir kitų brukama primityvi ir skurdi materialistinė pasaulėžiūra, kurios esmę sudaro visais atžvilgiais negatyvus ateizmas, praktiškai neprigija ir jaunimą palieka BE JOKIOS pasaulėžiūros. Taip prievarta sudaromas dvasinis vakuumas, kuriame paprastai greitai tarpsta visokiausios ydos ir nedorybės. Tamstai lengvai prieinama slapta savižudžių, venerinių susirgimų, alkoholizmo, korupcijos ir visokių sunkių nusikaltimų statistika visa tai akivaizdžiausiai patvirtina. Todėl šiomis sąlygomis tolimesnis tylėjimas ir teikimas prerogatyvų BET KAM monopoliškai spręsti visas lietuvių tautos dvasines problemas yra ne tik pragaištingas, bet ir nusikalstamas.

 Mūsų propagandistai tvirtina, kad prieš tarybų valdžią Lietuvoje kovojo tik dvarininkai, buožės ir fabrikantai. Šio elemento seniai jau nebėra, bet čekistai vis dar randa sau naujų aukų. Iš kokių visuomenės sluoksnių kilusios šios aukos?

 Iš neturtingųjų.
 1976 m- vasario 5 d- čekistas majoras J. Trakimas telefonu išsikvietė pas save vilnietį Joną Volungevičių.

 J. Volungevičius 1959 m. Vilniuje baigė muzikos technikumą, paskui studijavo konservatorijoj ir dirbo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatro choro artistu. 1966 m. už antitarybinę veiklą buvo nuteistas 4 metams. 1970 m. sugrįžęs iš kalėjimo nebuvo priimtas nei į teatrą, nei į konservatoriją. Dabar dirba darbininku.

 Volungevičius be raštiško pakvietimo atsisakė atvykti. Majoras Trakimas jam pareiškė: "Bus atsiųstas kvietimas kartu su konvojum" (sargyba). Po pusvalandžio į darbovietę atvyko čekistas, įteikė kvietimą ir nusivežė su "volga". Saugumo rūmuose Trakimas klausinėjęs Volungevičių, ar jis davęs Pašilienei savo autobiografiją, o jei ne jis, tai kas? (Pašilienė buvo sulaikyta Maskvoje, ir pas ją rado Volungevičiaus autobiografiją). Volungevičius atsakė: "Smulki mano autobiografija yra saugume: gal būt, iš jūsų darbuotojų kas nors ir davė". Trakimas pastebėjo: "Jei paklius tavo autobiografija į užsienį, tai žinosime, kad tavo darbas, ir turėsi už tai atsakyti".

 Toliau tardytojas užklausė: "Tai ką, bendrauji su žydauja? Kokie jie tau draugai?" Paminėdamas Sacharovą ir jo draugus, kurie buvo atvažiavę į Kovaliovo teismą, pastebėjo: "Tai ką, gal Sacharovas Lietuvą gina?" Į tai Volungevičius atsakė: "Sacharovas gina visų dorų žmonių teises".

TS KP GENERALINIAM SEKRETORIUI 
DRG. L. BREŽNEVUI

Prano Jalmoko, s. Juozo, gyv. 
Vilniuje, Raud. Armijos pr. 
Nr. 50, bt. 70,

Skundas


 Mano brolis Vincas Jalmokas su savo šeima, žmona ir dviem dukterimis 2-jų ir 4-rių metų gyveno Pirčiupio kaime (kalbame apie tą kaimą, kurį drauge su gyvais žmonėmis 1944 m. sudegino vokiečiai).

 1944 m. balandžio iš 2 į 3 naktį brolio žmona ir abi dukterys buvo nužudytos. Rytą buvo rasti sužaloti, peiliais subadyti mano brolio žmonos ir vaikų kūnai. Ant grindų buvo klanai kraujo.


Atrodo, budeliai pirmiausia savo aukas kankino, o paskui peiliais jas nužudė.

 Brolio Vinco likimas oficialiai nežinomas.

 Visa mūsų šeima - broliai, motina ir aš buvome partizaninio judėjimo dalyviais.

 Mano žuvęs brolis buvo eigulys. Per jį aš perduodavau partizanams maistą, kas legaliai gyvenančiam žmogui sudarė didelį pavojų.

VILNIUS

LIETUVOS TSR KOMUNISTŲ PARTIJOS 
CK SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI


 Antri metai bandau pasinaudoti visuotinai pripažinta ir Helsinkio susitarimo I-jame punkte dar kartą patvirtinta piliečių teise pakeisti gyvenamąją vietą ir išvykti pas savo brolį į Kanadą.

 Tačiau Lietuvos TSR VRR Vizų ir registracijos skyrius be jokios priežasties atmetinėja mano prašymus. Š.m. birželio 21 d. buvo atmestas mano brolio prašymas ir mano pakartotinas pareiškimas daugiau negu keistai motyvuojant: "...todėl, kad išpildyti prašymą nėra galimybių". Argi tai valstybinės įstaigos atsakymas?

 Jeigu kas nors tvirtintų, kad Lietuvos TSR dabar vyrauja vergovinė santvarka, būtų nubaustas už "tarybinės tikrovės šmeižimą". Bet kokia gi kita visuomeninė formacija neleisdavo savo piliečiams pakeisti gyvenamą vietą? Norėčiau žinoti pagal kokią teisę ir kokį įstatymą esu prirakintas prie šios šalies?
Kęstutis Jokubynas 
 Adresas: 232044 Vilnius,