TS KP GENERALINIAM SEKRETORIUI
DRG. L. BREŽNEVUI
Prano Jalmoko, s. Juozo, gyv.
Vilniuje, Raud. Armijos pr.
Nr. 50, bt. 70,
Skundas
Mano brolis Vincas Jalmokas su savo šeima, žmona ir dviem dukterimis 2-jų ir 4-rių metų gyveno Pirčiupio kaime (kalbame apie tą kaimą, kurį drauge su gyvais žmonėmis 1944 m. sudegino vokiečiai).
1944 m. balandžio iš 2 į 3 naktį brolio žmona ir abi dukterys buvo nužudytos. Rytą buvo rasti sužaloti, peiliais subadyti mano brolio žmonos ir vaikų kūnai. Ant grindų buvo klanai kraujo.
Atrodo, budeliai pirmiausia savo aukas kankino, o paskui peiliais jas nužudė.
Brolio Vinco likimas oficialiai nežinomas.
Visa mūsų šeima - broliai, motina ir aš buvome partizaninio judėjimo dalyviais.
Mano žuvęs brolis buvo eigulys. Per jį aš perduodavau partizanams maistą, kas legaliai gyvenančiam žmogui sudarė didelį pavojų.
Iš viską mačiusių liudininkų pasakojimų aišku, kad mano brolį apkaltino tėvynės išdavimu ir kankinimo bei tardymo metu nu-piaustė jam ausis, nosį ir ranku pirštus.
1944 m. balandžio 6-8 d. partizanų teismo posėdyje, būk tai, brolis buvo išteisintas, nes apie partizanų bazę pranešė Pirčiupio gyventojas Jonas Verbickas.
Nežiūrint į išteisinimą, žudikai Stasys Babilius, gyv. Pirčiupyje ir Antanas Uždavinys buvo pasiųsti palydėti mano brolį namo. Tačiau, turint mintyje, kad visa mano brolio šeima išžudyta, o pats Vincas Jalmokas baisiai sužalotas, buvo įsakyta brolį ne palydėti namo, bet miške nušauti.
Aukščiau paminėti asmenys dar yra gyvi, kaip kariniai nusikaltėliai vaikšto ir mane maldauja, kad aš tylėčiau ir nekelčiau savo brolio Vinco Jalmoko nužudymo bylos.
1974 m. kovo 7 d. aš kreipiausi pareiškimu į Lietuvos TSR Prokuratūrą, tačiau respublikos prokuroras (praėjus 3,5 mėnesio) laišku Nr. 1/78/74 1974 m. liepos 11 d. atsakė, kad 1974.VII.11 nutarimu atsakyta kelti baudžiamąją bylą dėl brolio ir jo šeimos išžudymo, dėl senaties termino suėjimo. Su šiuo nutarimu aš net nebuvau supažindintas ir todėl įstatymiškai aš neturiu galimybės apskųsti prokuroro nutarimą.
Mano nuomone šis prokuroro sprendimas yra nepagrįstas, nes kariniams nusikaltėliams senaties laikas nėra taikomas.
Antra, aš ir nesistengiu iškelti baudžiamąją bylą, bet man iš tiesų norisi žinoti, kokiomis aplinkybėmis ir kieno rankomis buvo įvykdytas žvėriškas susidorojimas su mano broliu ir jo šeima.
Būdamas nepatenkintas Respublikos prokuroro tokiu formaliu atsakymu, aš 1974 m. liepos 8 d. kreipiausi su skundu į TSRS Generalinį prokurorą, bet ir TSRS Prokuratūra - tardymo valdybos prokuroras drg. Mironovą laišku 1974 m. rugpiūčio 21 d. Nr. 3/1380-74 atsakė analogiškai (pridedu atsakymo kopiją).
Aš noriu žinoti visą tiesą apie žvėrišką susidorojimą su mano broliu Vincu Jalmoku ir jo šeima, mane neinteresuoja jokie senaties terminai, aš tik noriu žinoti tiesą ir todėl nekartą kreipiausi į prokuratūros organus, kad jie man padėtų išaiškinti ir nurodyti, kur yra mano brolio kapas. Bet deja, mane nenori suprasti. Štai jau praėjo metai laiko, bet aš niekaip negaliu išrišti ne taip jau sudėtingą klausimą, tuo labiau, kad brolio nužudymo liudininkai yra čia pat. Bet prokuratūros organus tokie žiaurumai nejaudina ir jie tik formaliai atsirašinėja.
Prokuratūros organai yra pašaukti sekti, kaip laikomasi įstatymų, tačiau tikrovėje pati prokuratūra laužo įstatymus.
Todėl prašau TSKP Generalinį Sekretorių drg. L. Brežnevą išklausyti mane su žmoniškumo jausmu ir imtis priemonių, kad laimėtų tiesa - duoti nurodymų atitinkamiems organams detaliai išaiškinti visas susidorojimo su mano broliu V. Jalmoku ir jo šeima aplinkybes ir apie šitai pranešti man.
Nesulaukdamas į skundą atsakymo, manau, kad mane nepakaltinsite, jei skundas atsidurs už Tarybų Sąjungos ribų, ko aš pats nelabai norėčiau.
P. Jalmokas
Vilnius, 1975.VI.25
Į "Aušros" redakcijos rankas pateko P. Jalmoko recenzija S. Sinkevičiaus apybraižai "Pirčiupiai". Pateikiame keletą ištraukų:
"Aš, kaip Pirčiupio kaimo gyventojas, žinantis to kaimo gyventojus ir jo tragediją, randu daug nukrypimų nuo tiesos. Nenorėčiau dėl to kaltinti autoriaus, greičiau atskirų asmenų sugalvotus parodymus, o greičiausiai tai bus atskirų cenzorių tendencingas pridėjimas, kuris tiesiog privertė autorių nukrypti nuo tiesos.
Perdėtai parodytas partizanų organizuotumas ir darbštumas, kai tuo tarpu niekur nenurodyta partizanų neveiklumas, ypač Pirčiupio kaimo tragedijos dieną...
Rūdininkų miškuose buvo daug partizanų brigadų: Afonino (Žvirblio), Zimano (Jurgio), "Vytauto", "Už tėvynę", "Laisvoji Lietuva", "Pergalė", "Išlaisvintojas", "Už pergalę", "Perkūnas", "Kova", "Mirtis fašizmui", "Margerio", "Mirtis okupantams", "Pirmyn". Todėl Valkininkų apylinkės gyventojai ir jautėsi drąsūs, turėdami tokį stiprų užnugarį. 0 kaip į tai žiūri buvę partizanai? Matomai, jų jėgos buvo tokios, kaip Valkininkų "Smalinė" karo pramonės fabrikas, kuriame dirbo iš viso... vienas žmogus pavarde Lugavojus...
Atidžiai susipažinus su apybraižos turiniu, kiek buvo partizanų, kiek būrių, išvada kalba pati už save.
Juk tiek daug buvo partizanų būrių Valkininkų apylinkėje, kuriuos žmonės visokeriopai rėmė. Bet jie buvo apvilti, o Pirčiupio kaimo gyventojai labai brangiai už pasitikėjimą apmokėjo.
Kada vokiečiai pirčiupiečius suvarė ir užkūrė laužą, tai partizanai girdėjo šauksmus, maldaujančius pagalbos rankos, o partizanai ištiesė rankas į laužą ir šildėsi, ir nė vieno šūvio nepaleido, kad padėtų žmonėms pabėgti.
Tad skaitytojus reikėtų informuoti teisingai.
