K R O N I K A

 Mus pasiekiančios žinios iš Kauno Kunigų seminarijos nėra linksmos. KGB ir toliau visu uolumu verbuoja seminarijos auklėtinius savo agentais. Stojantiems į seminariją čekistai nesidrovėjo tiesiai pasakyti: „Jei nedirbsi mums, į seminariją nepateksi". Kunigų seminarijos auklėtiniai yra verčiami raštiškai pasižadėti, kad nuolat teiks saugumui rūpimą informaciją.

KGB ir Religijų reikalų tarybos (RRT) dėka į seminariją pateko nemaža grupė kunigystės šventimams gauti visiškai netinkamų kandidatų, kurie terorizuoja gerus klierikus. Seminarijos vadovybė bijo tokius klierikus iš seminarijos pašalinti, kad nenukentėtų. Skaudžiausia, kad praeityje kai kurie panašūs klierikai yra gavę net kunigystės šventimus, nors šventimus suteikę vyskupai žinojo, kad kai kuriems iš jų net bažnytinė teisė draudžia teikti šventimus.

Reikia padėkoti seminarijos vadovybei, kad prieš 1977 m. Kalėdas iš seminarijos pašalino IV kurso klieriką R. Jakutį, kuris atostogų metu girtavo ir nedorai elgėsi ir klierikų buvo laikomas KGB agentu. Niekaip negalima suprasti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio ir kitų, kurie seminarijoje įvykusiame posėdyje šį klieriką gynė. Kai kurių dėstytojų ir ordinarų pasyvi laikysena posėdžio metu liudija, iki kokio laipsnio jie pataikauja KGB reikalavimams.

Vienas seminarijos dėstytojas yra išsitaręs, kad „mes neturime prabangos švaistyti klierikus pro vartus". Iš tikrųjų dabar yra brangus kiekvienas į darbą išeinąs kunigas, tačiau visiškai aišku, kad morališkai iškrypę ar KGB naudai dirbą klierikai pasitarnaus ne Bažnyčios labui.

. . . Daugiau...

Balio Gajausko byla, kurią veda majoras Pilelis, baigta ir perduota teismui. Atrodo, kad teismas bus vasario pabaigoje ar kovo pradžioje.

B. Gajauskas kaltinamas turėjęs ryšio su Solženicyno fondu ir Lietuvos partizanų archyvu. Po Naujųjų Metų tardytojas Pilelis ir papulkininkas Kėžys buvo atvykę į Kauno saugumą tardyti Balio motinos ir sužadėtinės. Kadangi motina serga, tai tardytojas atvyko į butą. Pagal tardytoją Kėžį, Balio laukia 10 m. lagerio bauda.

Balys Gajauskas lageriuose praleido 25 metus ir išliko gyvas. Dabar KGB nori jį sudoroti. Todėl visų geros valios žmonių šventa pareiga visomis galimomis priemonėmis ginti šį gerą, dorą ir visiškai pasišventusį Tėvynei lietuvį ir kataliką. Balys Gajauskas užtarnautai gali būti laikomas kenčiančios ir besipriešinančios Tėvynės simboliu.

Su didžia viltimi laukiame, kad mūsų broliai išeivijoje, ypač Simas Kudirka, kuris gerai pažįsta Balį, padarytų visa, kad Balys Gajauskas būtų išvaduotas arba išleistas į užsienį. Naujas lagerinės bausmės terminas jam bus tolygus mirties sprendimui.

* * *

1977 m. lapkričio 19 d. iš lagerio buvo paleistas Povilas Petronis. Jis buvo nuteistas 1974 m. (žr. „LKB Kronika", Nr. 13.) už maldaknygių gaminimą ir nelegalios literatūros dauginimą. Prieš paleidžiant mėnesį laiko buvo psichologiškai apdorojamas Vilniaus KGB būstinėje.

. . . Daugiau...

1948 m. tarybinė valdžia privertė parapijas išsirinkti „dvidešimtukus", vykdomuosius organus ir sudaryti su apylinkių bei miestų vykdomaisiais komitetais vienpusiškas sutartis.

1975 m. buvo pravestas sutarčių atnaujinimo vajus, kuris užsitęsė iki šiol. Praėjusiais metais vėl buvo atnaujinamos sutartys, net tos, kurios buvo sudarytos 1975 m. Cituojame RRT įgaliotinio K: Tumėno įsakymą Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Urbonui:

„Kadangi jūsų rajone esančių religinių bendruomenių sutartys su DŽDT Vykdomuoju komitetu paseno, prašome jas sudaryti naujai. Primename, kad sutartis sudaroma trijuose egzemplioriuose: vienas egzempliorius siunčiamas įgaliotinio įstaigai, antras lieka religinei bendruomenei, trečias—rajono vykdomajame komitete. Sutartis naujai sudaryti prašome iki 1977 m. gruodžio 15 d.

Įgaliotinis K. Tumėnas"

1977.IV.22.

Kaip buvo sudaroma ši nauja sutartis? Pavyzdžio dėlei paimkime Vilkaviškio rajoną. Pavaduotojas Urbonas, gavęs įgaliotinio K. Tumėno įsakymą, paėmė senus sutarčių blankus, išbraukė žodžius: „...jei nustatyta tvarka nutarta uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi." ir įrašė, kaip buvo įsakyta: „...jei nustatyta tvarka bendruomenė išregistruota". Keletą mėnesių šie blankai gulėjo apylinkių ir miestų vykdomųjų komitetų stalčiuose, o spalio mėn. buvo pradėta įsakymą vykdyti. Vykdymas iš esmės skyrėsi nuo ankstesniųjų sutarčių sudarymo. Anksčiau vykdomasis komitetas sutarčių blankus duodavo klebonui, o šį kartą pasistengta, kad klebonai liktų nuošalyje.

. . . Daugiau...

Kaunas

1978 m. sausio 9 d. Jonučių (Kauno raj.) gyventojas Juozas Vitkūnas pakvietė pašventinti namą kun. Vincentą Jalinską. Ta proga buvo suvažiavę daug svečių, ypač jaunimo ir moksleivių, kuriems kunigas pakalbėjo religine tema. Staiga pokalbio viduryje į kambarį įsiveržė uniformuotas milicininkas. Paskui jį įėjo dar du milicininkai ir keli civiliai. Prie durų privažiavo dengta milicijos mašina, atsirado ir daugiau mašinų, atvežusių milicininkų ir saugumiečių. Namas buvo apsuptas, o kelias iki centrinės gatvės—apstatytas milicininkais. į kambarį įėjęs milicininkas pareikalavo namo šeimininko ir pirštu nurodė keliems suaugusiems pereiti į kitą kambarį. Jie buvo tardomi: iš kur atvykę, kokios pavardės ir pan. Paklaustieji pareiškė, kad nusikaltimo nepadarę ir savo pavardžių nesakysią. Viena pobūvio dalyvė įsibrovėliams kalbėjo: „Ar mes kokie nusikaltėliai? Jūs neturite teisės įsibrauti ir gąsdinti žmones!". Saugumietis atrėžė: „Mes su tavimi atskirai susitvarkysime!". Kun V. Jalinskas pareikalavo, kad įsibrovėliai parodytų dokumentus. Saugumietis parodė savo tarnybinį pažymėjimą ir pareiškė, jog turįs teisę susirinkusius išvaryti, nes toks susirinkimas draudžiamas. Pareigūnams pareikalavus, kad kunigas rengtųsi ir sėstų į mašiną, šis atkirto: „Nei mes suaugusieji, nevažiuosime, nei vaikų neatiduosime!". Milicininkai bandė suaugusius prievarta tempti į mašiną. O tuo tarpu už sienos vaikai dainavo: „Du gaideliai", „Jurgeli, meistreli" ir kt. Būreliui vaikų pasisekė pabėgti, o kitus sulaikė visus įėjimus budriai saugą pareigūnai. Pobūvio dalyviai, praėjus pirmam išgąsdinimo įspūdžiui, šaipėsi iš pareigūnų ir nesiskirstė. Užpuolikai pareikalavo skirtytis ir pradėjo surašinėti išeinančiųjų pavardes. Dauguma pasisakė išgalvotas pavardes, kad saugumui būtų mažiau darbo nagrinėjant šį „nusikaltimą". Tardymui buvo nuvežti tik du suaugusieji.

Milicija, gaudanti bebėgančius vaikus—koks „gražus" tikėjimo laisvės vaizdas dabartinėje Lietuvoje!

. . . Daugiau...

Telšiuose, Pionierių gatvėje, Alvydas Šeduikis, dirbantis Telšių katedros vargoninku, pasistatė prie savo namo koplytstulpį su Rūpintojėliu. Po mėnesio, 1977 m. lapkričio 17 d., Telšių m. vykdomojo komiteto pirmininkė E. Janušauskienė liepė Rūpintojėlį nugriauti, nes jis pastatytas be architekto leidimo. Kai Šeduikis atsisakė griauti ir net pažadėjo ginti, buvo surašytas aktas. Panašus aktas buvo surašytas Danutei Dargužaitei, pasistačiusiai koplytstulpį Telšių kapinėse. Pastaroji koplytstulpį statė su architekto leidimu, bet buvo apkaltinta, jog architektą apgavusį, nes brėžinyje nebuvo nupieštas Kristus, o tik tuščias koplytstulpis. Pasirodo leidžiama statyti koplytstulpius be religinių simbolių. A. Šeduikis, kovodamas už savo koplytstulpį, parašė RRT įgaliotiniui du pareiškimus, kuriuos dedame ištisai:

P a r e i š k i m a s

„Jei pasklaidysime lietuviško kaimo nuotraukų albumus arba lietuvių peizažistų senesnes reprodukcijas, dažname jų pastebėsime vieną elementą, iš kurio suprasime, jog mes matome lietuvišką, o ne kitos tautos kraštovaizdį. Tai mažosios medinės architektūros motyvas—ornamentuotas kryžius, koplytėlė ar stogastulpis, ištikimi lietuvio palydovai per šimtmečius. Kokie tai nuostabūs meno kūriniai, alsuojantys amžiais negęstančia kūrybine liaudies galia, išgarsinę Lietuvą po platųjį pasaulį. Pažvelkime, kaip vertina šį reiškinį meno tyrinėtojai.

1916 m. B. Ginet-Pilsudsky rašė: „XIX a I-je pusėje kryžiai Žemaičiuose buvo tokie dažni, kad juos skyręs tarpas neperžengdavo keleto dešimčių metrų (Archives suisses des traditions populaires—XX t.), todėl lenkų geografas V. Pol Žemaičius vadino „šventąja Dievo žeme". Prancūzų rašytoją J. Moklerą 1926 m. „nustebino kryžių ir koplytėlių daugybė. Kiekviename darželyje, kiekvienoje pievoje, prie kiekvieno kelio matyti jų iškylant, ir nieko nėra meniškesnio, kaip jų begalinė įvairovė" (J. Mauclere. Sous le ciel pale de Lithuanie.). XX a. gausi pasaulinė literatūra taip pat liudija, kad Lietuvos negalima įsivaizduoti be kryžių ir koplytėlių, pvz., žurnale „Vysla" V. Szukievicz pastebi, kad šie paminklai išskiria etnografinę Lietuvą nuo jos kaimynų: „Kryžius, susiformavęs šiose vietovėse, yra neabejotina lietuvių tautos kūrybingumo išraiška, yra paminklas, kuriame atsispindi šios tautos grožio įsivaizdavimo tradiciniai įpročiai, t.y. vienas iš jos garbingos praeities kultūros pėdsakų".

. . . Daugiau...

Lietuvoje ateistinė propaganda iš viršaus vis labiau aktyvinama. Komunistinio-okupacinio rėžimo aparatas ieško vis naujesnių ir subtilesnių darbo formų. Stengiamasi sudaryti įspūdį, kad ateistinės propagandos fronte nėra jokio spaudimo iš viršaus, kad pati ateistinė propaganda yra tik mokslinio charakterio ir vadovaujama marksistine metodologija.

1977-78 mokslo metų pradžioje vidurinių mokyklų direktoriai buvo įpareigoti detaliai išanalizuoti tėvų ir vaikų religinius santykius šeimoje ir už jos ribų. Kad nebūtų jaučiamas administravimas iš aukščiau, mokyklos vadovybė per ateistinę tarybą (tokios tarybos yra kiekvienoje mokykloje; jos susideda iš kelių narių, vadovaujamų direktoriaus statytinio pirmininko) mėgina įgyvendinti duotus nurodymus.

Vykdant nurodymus, reikia nustatyti ne tik šeimas ir mokinius, kurie tiki, bet ir kokiame laipsnyje tiki. Tėvų religingumas gali būti nustatytas klasės vadovo lankymosi metu namuose iš pokalbio su tėvais, pagal religinį atributiką bute ir kt. priemonių pagalba. Su mokiniais turi būti pravesti pokalbiai arba duodamos jiems užpildyti anketos, į kurias įtraukti tokie klausimai (jie gali varijuoti), kurių pagalba turi būti pateiktos žinios apie:

1) tikinčias šeimas,

2) šeimas, kurios skatina savo vaikus lankyti bažnyčią,

3) šeimas, kurios praktiškai netiki, bet lanko bažnyčią iš tradicijos,

. . . Daugiau...

1977 m. pabaigoje pasirodė mažas leidinėlis, išleistas savilaidos būdu, „Bažnyčia ir LKB Kronika", šio leidinėlio visi straipsniai vienaip ar kitaip puola „LKB Kroniką". Svarbiausi kaltinimai šie: „LKB Kronika" skaldo Bažnyčios vienybę, šmeižia, pakerta pasitikėjimą kunigais ir vyskupais, užgauna „galingos valstybės prestižą" ir t.t.

KGB koloborantams iki „LKB Kronikos" pasirodymo buvo ideali padėtis: buvo galima daryti viešiausią nusikaltimą, pvz., per spaudą skelbti netiesą apie tikinčiųjų „laisvę" Lietuvoje, „ginti taiką" Berlyne, ir niekas viešai nepasakydavo, kad taip elgtis negalima. „LKB kronika" daug kam sumaišė planus ir pasiryžusi juos maišyti ateityje.

„LKB Kronika" šia proga pareiškia:

Bažnyčios vienybę skaldo ne „LKB Kronika", o KGB ir jos kolaborantai.

„LKB Kronika" nekalba apie slaptus, asmeninius ne tik dvasininkų, bet ir valdžios pareigūnų nusikaltimus, o apie tuos, kurie viešajame gyvenime žinomi. Autoritetą gali išgelbėti ne veidmainystė, o pasitaisymas.

„LKB Kronika" neturi jokių asmeninių sąskaitų nei su vyskupais, nei su kunigais. Kai viešai suklydęs tarybinis pareigūnas, mokytojas ar kunigas pasitaisys, „LKB Kronika" jį pasveikins.

. . . Daugiau...

    1) „LKB Kronika", Nr. 30 padavė klaidingą O. Pranskūnaitės adresą. Tikroji jos kalinimo vieta pateikta šiame numeryje.

    2) „LKB Kronika", Nr. 29-30 rašė apie Kirdeikių parapijos kleboną kun. P. Kražauską, o ne Kražanską.

*     *     *

L i e t u v i, n e u ž m i r š k!

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Ona Pranskūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Viktoras Petkus ir kt. neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!