1977 m. pabaigoje pasirodė mažas leidinėlis, išleistas savilaidos būdu, „Bažnyčia ir LKB Kronika", šio leidinėlio visi straipsniai vienaip ar kitaip puola „LKB Kroniką". Svarbiausi kaltinimai šie: „LKB Kronika" skaldo Bažnyčios vienybę, šmeižia, pakerta pasitikėjimą kunigais ir vyskupais, užgauna „galingos valstybės prestižą" ir t.t.
KGB koloborantams iki „LKB Kronikos" pasirodymo buvo ideali padėtis: buvo galima daryti viešiausią nusikaltimą, pvz., per spaudą skelbti netiesą apie tikinčiųjų „laisvę" Lietuvoje, „ginti taiką" Berlyne, ir niekas viešai nepasakydavo, kad taip elgtis negalima. „LKB kronika" daug kam sumaišė planus ir pasiryžusi juos maišyti ateityje.
„LKB Kronika" šia proga pareiškia:
Bažnyčios vienybę skaldo ne „LKB Kronika", o KGB ir jos kolaborantai.
„LKB Kronika" nekalba apie slaptus, asmeninius ne tik dvasininkų, bet ir valdžios pareigūnų nusikaltimus, o apie tuos, kurie viešajame gyvenime žinomi. Autoritetą gali išgelbėti ne veidmainystė, o pasitaisymas.
„LKB Kronika" neturi jokių asmeninių sąskaitų nei su vyskupais, nei su kunigais. Kai viešai suklydęs tarybinis pareigūnas, mokytojas ar kunigas pasitaisys, „LKB Kronika" jį pasveikins.
Jeigu „LKB Kronika" skelbs faktus tiktai apie paskirus tikinčiųjų persekiojimus, mokytojų netaktus mokinių atžvilgiu, o tylės apie kunigų — KGB kolaborantų nusikaltimus, kurie nemažiau griauna Bažnyčią, ji nusikals tiesai ir pasitarnaus ne Bažnyčiai, o ateistams.
„LKB Kronika" neragina be reikalo įtarinėti, skaldytis, negerbti Bažnyčios vadovybės, bet stoja skersai kelio, kurie sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja Bažnyčios griovėjams.
„LKB Kronika" pakartotinai dėkoja visiems broliams laisvajame pasaulyje, kurių balsas nepakenkia, o padeda Lietuvos Bažnyčiai. Labiausiai nuo ateistinės valdžios sauvalės kenčia tie kraštai, apie kuriuos laisvasis pasaulis mažiausiai kalba. Pavyzdžiui, Moldavijoje šiuo metu yra buldozeriais griaunamos bažnyčios, kunigas praktiškai neturi teisės ligoninėje aplankyti ligonį—reikalingi 5 pažymėjimai.
„LKB Kronika" tiki Dievo Apvaizda, maldos galybe, tačiau šis tikėjimas tylą ir pataikavimą Lietuvos Katalikų Bažnyčios žudikams laiko nusikaltimu.
* * *
štai dar vieno skaitytojo atsakymas „LKB Kronikos" kaltintojams:
1) Jei „Kronika" pamini kokias pačių dvasininkų gyvenimo neigiamybes, jos nėra nežinomos plačiajai visuomenei, taigi čia nėra „lizdo teršimas". Slėpti tai, kas nenuslepiama, yra vaikiška stručio politika. Vardan „lizdo gerovės" kaip tik reikia kovoti prieš neigiamybes—jas iškeliant aikštėn. Kur nėra savikritikos, ten prisirenka voratinklių, kur nėra skersvėjo, ten oras sunkus, šiuo atveju papiktintojai yra ne tie, kurie kalba, bet tie, kurie savo asmenybės žemu lygiu duoda pagrindo tokioms kalboms, šv. Paulius yra rašęs savo laiko krikščionims: „Daugelis jūsų tarpe elgiasi kaip Kristaus priešai".
2) Vienybė yra būtina, bet su kuo ir už ką? Bažnyčiai „ugdyti ar griauti"? (2 Kor. 10, 8). Nurodoma, kad vienybės centras yra hierarchija—vyskupai. Bet ar visada hierarchas vykdo Evangelijos liniją, ar visada tarnauja Bažnyčios interesams?
Vysk. M. Valančius rašė apie vysk. Petkevičių (XVI a.). Medžioklė jam rūpėjo, nuo aušros ligi brėkštant po laukus su šunimis skrajojo („Žemaičių vyskupystė").
šio tipo hierarchų dinastija dar nėra išmirusi. Ar pagal tokius lygiuotis vienybės vardan?
Kaune vysk. M. Valančius visas savo santaupas skyrė vargšams, spaudai, represuotiems kunigams remti, o tuometinis caro valdžios statytinis Vilniaus valdytojas prel. P. Žilinskas kaip įmanydamas visaip kaupė turtą, statėsi ir pirko namus. Valdžiai reikalaujant, Vilniaus valdytojas P. Žilinskas įsakė bažnyčiose naudoti rusų kalbą, o vysk. M. Valančius tam pasipriešino.
Su kuriuo tad hierarchų turėjo tada eiti kunigai ir tikintieji?
Šv. Paulius rašė galatams (2, 11), kad jis Petrui „pasipriešinęs į akis, nes jis buvo nusižengęs"—„nukrypęs nuo Evangelijos tiesos". Vadinas, ne kiekvienas hierarcho mostas gali būti imamas už gryną pinigą: „Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo" (1 Jn. 4, 1).
3) Pykstama ant „Kronikos", kad jai vyskupų nereikia. Mes turime vyskupų, kad tik jie galėtų vyskupauti! Tačiau ar Bažnyčiai naudingi tokie vyskupai, kurie aklai vykdo ateistų instrukcijas?
4) Sugyventi su valdžia būtų idealu, jei šis „sugyvenimas" nebūtų perkamas Evangelijos principų išdavyste. „Sugyvenimo" menui didelės išminties nereikia—užtenka tik paklausyti ateistų. Kristaus apaštalai „nemokėjo" sugyventi su valdžia; pasaulis juos laikė kvailučiais, ši etiketė ir dabar kai kam lipdoma... Tebūnie.
5) „Kronika" nuoširdžiai stengiasi, kad būtų išvengta netikslumų, netiesos. Esamomis sąlygomis viską sutikrinti neįmanoma, tenka pasitikėti garbingų žmonių liudijimų. Be to, „Kronika" pasitaikiusias klaidas atitaiso. Neužmirština, kad yra žmonių, kurie, saugumo gąsdinami, paneigia kurį nors „Kronikos" faktą ir tokiu būdu „Tiesoje" skaitome apie „Kronikos" ir „Vatikano" melą.
