AUŠRA 
Nr. 30 [70]

Turinys:
1. Dešimtmetis, kurį minės šimtmečiai.
2. Nepriklausomybės pamatas — tyroje lietuvio sieloje.
3. Iš užsienio radijo laidų (Apie Lietuvos Tarybą. Prisimename popiežiaus žodžius).
4. Tarybų Sąjungos senatvė.
5. Nelegali diskusija sienlaikraštyje.
6. Mokytojos laiškas draugei.
7. Praeities ir dabarties priešybės poveikis aušrininkų istoriografijai.
8. Žinios (Lenkiame galvas didvyriui. Žūva mūsų vaikinai Afganistane ir kt.).

Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

Lietuva
1982 m. kovas

Štai prieš akis naujas „LKB Kronikos" numeris. Jau — 50-asis! (1981.XII.8.) Tituliniame puslapyje įrašyta: leidinys eina nuo 1972 m. (kovo 19 d.). Taigi, sekantis „LKB Kronikos" numeris jau minės savo nelegalaus gyvavimo dešimtmetį.
Legaliam leidiniui dešimtmetis — nežymus jubiliejus, o pogrindžio — tai jau didelės reikšmės stebėtinas įvykis.

„LKB Kroniką" išsamiai įvertinti sunku. Tikrąjį jos turinio vaizdą ir įtaką gali susidaryti ir pajusti tik tas, kas ją skaito. Nesiryždami todėl čia apžvelgti visų 50-ties „LKB Kronikos" numerių apskritai, į ją žvelgiame bent per vieno jos numerio turinį.

Štai — 50-asis numeris. Tai 35 didelio formato užpildyti „iki kraštų" lakštai: apžvalga, įvykiai, faktai, pavardės, datos . . . Visas srautas! Tekstas daugintas „Era" pogrindžio sąlygomis, kai kur sunkiai įskaitomas. Stengtasi kuo daugiau teksto sutalpinti į puslapį ... Ir pats turinys pasižymi ne abstrakcijomis, bendro pobūdžio samprotavimais, o konkretumu, dalykiškumu. Faktų kalba. „LKB Kronika" iš tikrųjų pateikia mūsų religinio gyvenimo, ypač religinės kovos esenciją, esmę, kurią kiekvienas gali papildyti savomis refleksijomis, apmąstymais, išvadomis. Tikrai, kiek peno joje gali rasti savo veiklai dvasininkai, visuomenininkai, politikai, istorikai, rašytojai, dramaturgai, poetai, menininkai! Pagaliau — kiekvienas žmogus.

Eiti ten . . ., kur didžiausia bedievybė, ištvirkimas, tikėjimo atšalimas, nutolimas nuo Bažnyčios . . . Visur įlįsti, įsibrauti ... Jei kur išvaro pro vienas duris, grįžti pro kitas, . . . kad tik visur būtų įnešta Kristaus dvasia.

ark. J. Matulaitis-Matulevičius

1953 gegužės 15 pasaulio katalikų spaudoje plačiai nuskambėjo žinia, kad Romos kurija, popiežiui Pijui XII leidus, pradėjo ark. Jurgio MATULAIČIO-MATULEVIČIAUS beatifikacijos bylą. Kas tas lietuvis? Koks jo gyvenimas, darbai, kokia jo dvasia?

Jurgis Matulaitis Matulevičium buvęs pavadintas tada, kai 1889 m. vasarą atvykęs į svečius dėdė Jonas Matulaitis, tuometinis Kielcų gimnazijos mokytojas, grįždamas Lenkijon, su savim pasiėmė ligotą, sumenkusį sūnėną Jurgutį, kurio pavardę, kaip ir savo buvo pakeitęs anksčiau, sulenkino į Matulewicz.

APIE LIETUVOS TARYBĄ, 1918.II.16-TĄ 
PASKELBUSIĄ NEPRIKLAUSOMOS 
LIETUVOS ATSTATYMĄ

1918 m. vasario 16-tą Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Lietuvos Tarybą sudarė Vilniaus Konferencija, kuri savo svarstymus pradėjo 1917 m. rugsėjo 18-tą ir prie uždarų durų posėdžiavo iki to mėnesio 22 d. Į Konferenciją Organizacinio komiteto vykdomasis biuras iš visos Lietuvos pakvietė 264 atstovus, maždaug nuo 5 iki 8 iš kiekvienos apskrities, kurių tada buvo 33. Kviestieji priklausė įvairiom politinėm pakraipom ir luomam. Atvažiavo 214 asmenų. Nors okupaciniai vokiečių organai smarkiai trukdė, vis dėlto į Konferenciją atyko ir keletas atstovų iš užsienio.

„Lietuvos istorijoje", kurią suredagavo prof. Adolfas Šapoka, apie Vilniaus Konferencijos nutarimus taip rašoma:

„Didžiai pakilusia nuotaika visa Konferencija, Jonui Basanavičiui pirmininkaujant, pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atgaivinti savarankišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę, demokratiniais principais sutvarkytą, etnografinėse sienose, kurias turėjo aplyginti ekonominiai reikalavimai. Vilniuje sušauktas Steigiamasis Seimas turėjo nustatyti valstybės Konstituciją ir santykius su kitomis valstybėmis. Tautinėms mažumoms turėjo būti laiduotos pagrindins teisės" (. . .).

Kas darosi su Tarybų Sąjunga? Kodėl ši milžiniška šalis tiek savo teritorija, tiek gyventojų skaičiumi, tiek gamtos turtais, tiek mechanizacijos lygiu, tiek kultūros bei švietimo pasiekimais pamažu, bet pastoviai ritasi žemyn? Kodėl darbo liaudžiai trūksta pačių būtiniausių prekių? Kodėl kaskart vis blogėja ir maisto, ir pramonės gaminių kokybė? Kodėl žmogus priverstas daryti atsargas, nes ką šiandien gavai, rytoj gal nė su žiburiu nerasi? Kodėl dešimtį pirmųjų metų po karo prekių kainos buvo tik mažinamos, o po trisdešimties — tik didinamos? Kodėl sovietinis žmogus prarado pasitikėjimą rytdiena? Kodėl taip dažnai suyra šeimos? Kodėl partija ir valdžia prarado liaudies pasitikėjimą?

Šie ir daug kitų klausimų jau seniai kankina normalų žmogų, kuriam iš ryto galva neplyšta nuo pagirių . . . Jeigu jis ir stengiasi apie tai negalvoti, jam tai negailestingai primenama parduotuvėje, žiūrint į pustuštes lentynas, ir darbe, matant, kaip neracionaliai ir nemokšiškai naudojama jo rankų ir proto jėga, ir susirinkimuose bei mitinguose, kuriuose tuščiame tarškesy skandinama nelinksma gyvenimo tikrovė.

Prieškariniais metais partija dar rasdavo pasiteisinimą: Sąjunga susikūrė ant atsilikusios, supuvusios carinės Rusijos pamatų, todėl nelengva įveikti tą atsilikimą. Pokario metais teisindavosi karo padarytais šaliai nuostoliais; Chruščiovo epochos metu — karo ir asmenybės kulto padariniais. O Brežnevui blogiau: jam ir nebėra kuo pasiteisinti, nebent dėl maisto trūkumo kaltę galima suversti nepalankiems orams (lyg JAV ir Kanadoje, kurių duoną dažnai valgome, orai visada palankūs!). Tad kas gi kaltas, dėl tų nuostabiai pastovių „laikinų" sunkumų?

1981 m. rugsėjo mėn. Kapčiamiesčio (Lazdijų raj.) vidurinės mokyklos sienlaikraštyje pasirodė tokio turinio ateistinis straipsnis:

Tikintis jaunuoli, matau kaip tu eini pro bažnyčios duris, pamirkai pirštus į švęstą vandenį ir, permetęs kryžių, suklumpi ant kelių. Nuolankiai nulenkęs galvą, mušdamas kumščiu į krūtinę, tu nužemintai kartoji: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!" Didinga vargonų muzika dar labiau gniuždo tave prie žemės.

Juk tu — šaunus jaunuolis, geras mokinys, prieš ką tu save žemini? Tu tiki, bet tiki aklai, negalvodamas. Tad sykį ryžkis, pasvarstyk apie savo tikėjimą, pagalvok, nebijodamas pragaro, nesitikėdamas dėl to prarasti dangų ... Ar nekyla tau, tikintis jaunuoli, mintis, kad dievas tėra tik žmonių fantazijoje, kad jis yra toks, kokiu svajoja būti pats žmogus? O jis norėtų būti amžinas ir visagalis, tad ir dievą įsivaizduoja tokį.

„Šiandien Tau aprašysiu labai įspūdinga įvykį. Kai aš budėjau mokyklos koridoryje, prižiūrėdama, kad vaikai neišdykautų per pertrauką, prie manęs priėjęs mano X klasės auklėtinis, paėmė mano ranką ir tyliai tarė: „Auklėtoja, aš jus labai myliu. Aš visados jums būsiu geras. Nutariau būti kunigu. Padėkite! Neverskite manęs į Komjaunimą!"
šiuos žodžius ištaręs, jis pažvelgė į mane ir laukė atsakymo, be abejo, palankaus. Tokio prašymo nesitikėjau. Tiesiog mane pritrenkė. Atsakyti ką nors priešingai, taip nuoširdžiai į mane žiūrinčiam su pilnu pasitikėjimu jaunuoliui, negalėjau. Ištarusi: „Gerai", tuojau nusisukusi nuėjau. Tiesiog žadą man užėmė.

Nuėjau į kitą koridoriaus galą. Nebegalėjau suvaldyti savęs . . . Mintys tik bėgo. Privalau kalbėti ateistinėmis temomis, išrauti iš jaunuolių širdžių Dievą . . . Taip mus ragina viršininkai! . . .

„Aušros" šimtmetį pasitinkant


Dr. Juozas Jakštas
Aušrininkai istorikai 
(Pabaiga. Pradžia 29 nr.) 
MAIRONIS

Greta su Pietariu tinka paminėti taip pat ir kitą literatą — Maironį. Mūsų didysis atgimimo dainius, tautos laisvės pranašas, šauklys galėtų būti plačiu mastu pavaizduotas aušrinės istoriografijos požiūriu. Juk visa jo kūryba kupina praeities užuominų. O kai kurie kūriniai, pvz., „Kęstučio mirtis", „Jaunoji Lietuva" — vien apie praeitį byloja. Tik čia apsiribosime MAIRONIU ISTORIKU, TRUMPOS Lietuvos istorijos „Apsakymai apie Lietuvos praeigą" autoriumi. Ji ir chronologiškai priklauso aušrinei istoriografijai, — baigta rašyti 1886 m. (išspausdinta 1981).

Maironio Lietuvos istorija plačiai žinoma ir biografijose vis minima. Ją užsimena ir Tumas-Vaižgantas lengvai, epiškai parašytoje monografijoje: „Mačiulis iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorikus ir poezininkus pirmosios pusės XIX a. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie, viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau, imasi rašyti lietuviams pirmąjį jų istorijos vadovėlį . . . Dirba ir per antrus metus baigia darbą 1884-86 m." (Lietuvių literatūros paskaitos. Jonas Maironis-Mačiulis. Kaunas, 1924, p. 36.). Kitoje vietoje vėl trumpai užsimena apie Maironį istoriką romantiką ir sekusį romantikais (Ten pat, p. 74). „Lietuvių Enciklopedijos straipsnyje apie Maironį jo istorija vos vienu sakiniu pažymėta. Bene pirmasis istorikas parašęs straipsnį „Maironis istorikas" bendro pavadinimo leidinyje „Maironis". Jo gimimo šimtmečiui paminėti". Brooklynas, 1963. Istorikas ypač išryškino Maironio krikščionišką patriotinę ideologiją. Plačiausiai ir, reikia pasakyti, visai tinkamai Maironį istoriką apibūdino Tarybų Lietuvos literatūros mokslininkė Vanda Zaborskaitė monografijoje — daktarinėje disertacijoje — apie Maironį (V. Zaborskaitė. Maironis. Vilnius, 1968.).

LENKIAME GALVAS DIDVYRIUI

Mirė Jury KUKK! (1981.III.30. — Red.). Mirė po 4 mėnesių bado streiko! Šią žinią, prislopintą, paslėptą, bet tokią tragišką, atnešė iš lagerio, kur kalėjo šis estų didvyris, visų pavergtų tautų didvyris. Paskelbė ne Talino, ne Vilniaus ir ne Maskvos radijo diktoriai ar televizijos siųstuvai. Pranešė ne Estijos, Lietuvos ar Maskvos kovingoji spauda. Šią tragišką žinią pavyko sužinoti tik iš artimiausių J. Kukko giminių, kuriuos tik vienus lagerio vyriausybė teikėsi supažindinti su nelygios kovos baigtimi.

Dar taip neseniai mes išgirdome apie J. Kukko žygdarbį, kai jis, prasiveržęs pro saugumo užtvaras, paskelbė pasauliui, kad lietuviai, latviai ir jo tautiečiai estai smerkia sovietų intervenciją Afganistane ir pasisako prieš afganų tautos pavergimą. J. Kukkas išdrįso viešai pasakyti, kad Pabaltijo tautos remia afganų kovą prieš interventus, nes lietuvių, latvių ir estų likimas toks pat, kaip ir afganų tautos likimas.

Savo laiku J. Kukkas buvo kompartijos narys, turėjo valdžios pasitikėjimą ir todėl gavo teisę mokytis užsienyje. Bet jis negalėjo tylėti, po to, kai suprato, kad Sovietų Sąjunga — tai šalis, kurioje uždaroma į kalėjimą už Solženycino knygos „Gulago salynas" skaitymą, kur tik „pirmarūšiams" piliečiams leidžiama skaityti specliteratūrą, kad Sovietų Sąjunga — tai tautų kalėjimas, o sovietinė  sistema —  tai prievartos  ir  žmogaus pažeminimo sistema. Ir jis prabilo. Prabilo rūsčiai, bet teisingai, demaskuojančiai ir be gailesčio. Režimas jam šito nedovanojo: susidorojo su J. Kukku, pasmerkdamas laisvės atėmimui. Bet ir lageryje]. Kukkas nepasidavė. Jis paskelbė bado streiką. Keturis mėnesius vyko tyli bebalsė kova. Toje kovoje J. Kukkas žuvo, bet jis liko nugalėtoju, nors buvo palaidotas lagerio zonoje, toli nuo savo tėvynės ir artimųjų.