(gim. 1955), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. 1977 m. baigė tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę. 1977 – 1980 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno raj. Garliavos 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Į „Kronikos“ redagavimą aktyviau įsitraukė 1980 metais. Nuo 1981 m. Kybartuose taip pat katekizuodavo vietos vaikus bei jaunimą. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su E. Šuliauskaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, trejus metus dėstė Neakivaizdinėje aukštesniojoje katechetų mokykloje. Nuo 1993 m. dirba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakultete. Šiuo metu VDU Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros magistrantė.
Bernadetos Mališkaitės prisiminimai:
"Vaikeli, būk rami..."
Šiandien retas kuris pasakys, kad nieko negirdėjęs apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Ir ne vienas, ilgai tylėjęs, prisipažins, kad rinko jai medžiagą, daugino, platino; kitas pridurs, kad ir apie jo vargus rašė "Kronika". Skaitai joje surašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo tylėti reikėjo KGB tardomam paaugliui, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė - nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą. Šito negalėjo nesuprasti KGB. Todėl kiekvieną kartą, išleisdami iš savo rūmų, primindavo, kad, gink Dieve, pokalbis nepatektų į "Kroniką".
"Kronika" buvo ir yra kovos šauklys už tiesą, už laisvę.
Pirmas susidūrimas su "Kronika"
Mokiausi tada Vilniaus pedagoginiame institute, berods paskutiniame kurse. Vakarais su kurso drauge, vaikščiodamos Žvėryno gatvelėmis, ieškojome atsakymo į pagrindinius žmogaus būties klausimus. Atrodė, žmogus toks ribotas, laikinas ir iš esmės vienas tarp tokių pačių vienišų būtybių. Atrodė, lyg būčiau kokia šachmatų figūrėlė, su kuria kažkas žaidžia gyvenimą. Žvelgiau į tikėjimo tiesas. Veltui. Širdis tylėjo, o protas maištavo. Prisiminiau pažįstamą kunigą, iš kurio mokyklos metais parsinešdavau paskaityti religinių knygų. Prirašiau kelis lapus "filosofinių" samprotavimų, neslėpdama ir nešvelnindama išsakiau savo priekaištus Kūrėjui už taip netobulai sukurtą pasaulį ir laukiau atsakymo. O jo vis nebuvo. (Vėliau paaiškėjo, kad nenurodžiau savo adreso.) Po kurio laiko tėviškėje mano pažįstamas kun. Gvidonas Dovidaitis vadavo parapijos kleboną. Sutikęs mamą, pasiteiravo apie mane, o sužinojęs, kad esu namie, pakvietė į kleboniją. Ėjau tikėdamasi ilgo pokalbio ir labai nustebau, kai kunigas, pasakęs kelis nereikšmingus sakinius, padavė ryšulėlį ir tyliai pasakė: "Parėjus perskaityk".
Tai buvo mano pirmas susitikimas su "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Dvi dienas, dalydamasi su mama, skaičiau "Kroniką" (buvo apie 20 skirtingų jos numerių) ir kitus pogrindžio leidinius. Atsivėrė nežinomas, iki tol net nenujaustas gyvenimas - yra pogrindis, visai kaip anais istorijos vadovėlyje aprašytais laikais. Romantika! Paslaptis, kurią taip netikėtai sužinojau ir norėjau ja greičiau su kuo nors pasidalyti. Dabar jau pati ieškojau kelių, iš kur gauti "Kronikų".
Dvasios ramybė
Mano vidinis maištas pamažu rimo, studijos ėjo į pabaigą. Paskutiniaisiais metais buvę mokyklos mokytojai (ne patys, per kitus) perspėjo, kad jei ir toliau viešai lankysiu bažnyčią, diplomo nematysiu. Patarė važinėti į kitas parapijas. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Pajevonį. Grįžtant buvo labai gėda, suvokiau, kad jau prasidėjo būsimos mokytojos veidmainystė... Apsisprendžiau daugiau neveidmainiauti. Jei negausiu diplomo, tai ir nereikės - matyt, tokia Dievo valia. Gavau.
Tais pačiais metais įstojau į Šventosios Šeimos kongregaciją. Dabar "Kroniką" skaičiau reguliariai, numeris po numerio. Ją gaudavau per vienuolyno vyresniuosius. Labiau įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, ir kuo toliau, tuo dažniau ateidavo mintis, kad ir aš turiu padėti pogrindžio spaudai. Savotiškas ženklas atrodė lietuvių kalbos ir literatūros studijos, mat nedaug kas tikėjo, kad įstosiu į institutą (buvau nekom-jaunuolė!), o įstojau, baigiau. Turiu gi kažkaip "atidirbti". Iš prigimties nesu apdovanota ypatinga drąsa, todėl ši mintis ne tik viliojo, bet ir gąsdino, bandžiau ją atmesti kaip sensacijų vaikymąsi. Vienų vasaros atostogų metu apie savo slaptus norus prasitariau vyresniajai. Išklausiusi mano painų aiškinimą, ji nusišypsojo, bet nepriekaištavo. Iš elgesio supratau, kad vyresnioji nėra nusiteikusi prieš tokį darbą ir apie "Kroniką" žino kur kas daugiau nei aš.
Darbas "Kronikoje"
Kai už "Kronikos" dauginimą suėmė mūsų vienuolinės šeimos seseris Genutę Navickaitę ir Onutę Vitkauskaitę (su jomis kartu gyvenau), prasidėjo masiniai seserų tardymai. Esu dėkinga kongregacijos vyresniesiems, kad tokiu sunkiu metu, kai net kai kurie kunigai priekaištavo ir reikalavo: "Tik nesikiškit į politiką!", vienuolija nesutriko ir nesitraukė. Tokią savitvardą, neklysiu sakydama, daugiausia nulėmė kongregacijos dvasios vadas, dabar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jo rami, tvirta laikysena neleido suglebti ir aplinkiniams. Ir toliau vienuolyne skaitėme "Kroniką", "Aušrą", kitą pogrindžio literatūrą. Spėjau, kad mūsų seserys ją daugina.
Netrukus kun. Sigitas Tamkevičius paprašė ištaisyti kažkokio dokumento klaidas. Kiek vėliau, perskaitęs mano tardymo aprašymą, užklausė, ar nesutikčiau padėti redaguoti "Kroniką". Sutikau, o parėjusi namo tą naktį ilgai neužmigau. Paslaptis virto realybe. Džiaugiausi, kad manimi pasitiki, kad galėsiu padėti. Kita vertus, seserų areštai, tardymai, kratos. Viskas dar buvo labai gyva. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu patekti į kalėjimą. Kitą dieną kun. S. Tamkevičiui pasakiau, kad padėti sutinku, bet nesu ypatinga drąsuolė, kas bus, jeigu suėmimo atveju palūšiu? Man atrodė, kad tai labai svarbu pasakyti. Kunigas nuramino, sakydamas, jog nereikia taip toli į ateitį žvelgti, galvoti, - viskas ateina pamažu. Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.
Nuo tada (buvo rengiamas "Kronikos" 44-asis numeris) vis dažniau savaitgaliais grįždavau į Kybartus. Maždaug kas du, kas pustrečio mėnesio reikėdavo padėti redaguoti naujai rengiamą numerį. Kybartuose sutikdavau ir kitas seseris: Oną Kavaliauskaitę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę. Supratau, kad ir jos kažką dirba, padeda. Niekada nesmalsavome. Laikai, kai gyvendamos Kaune su O. Šarakauskaite garsiai skaitydavome "Kroniką" ir spėliodavome, kas ją leidžia, baigėsi. Dabar visi turėjome laikytis, anot kun. S. Tamkevičiaus, "žemės tylos ", o netyčia ką nors sužinojus pasistengti kuo greičiau užmiršti, ypač vardus, pavardes, vietoves ir pan. Tai nelengva, bet įmanoma. Dar ir šiandien turbūt ne viską viena apie kitą žinome.
Nauja atsakomybė
Visa atsakomybė tada atiteko kun. S. Tamkevičiui, ir tik dabar iš dalies suprantu, kaip jam buvo nelengva. Tuo ne kartą turėjau progos įsitikinti. Ypač skaudžiai išgyvendavo dėl kitų areštų, atrodė, lyg jaustųsi dėl to kaltas ir mielai pasikeistų vietomis. Į valdžią atėjus J. Andropovui, kun. S. Tamkevičius vis dažniau susirūpindavo, iš kur gauti naujų pagalbininkų. Prisimenu, vieną sekmadienio popietę, išleidę numerį, vadinamoji redakcija - kun. S. Tamkevičius, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė ir aš - užlipome ant Kybartų bažnyčios vargonų pasitarti (mat klebonijoje buvo neatsargu garsiai kalbėti ir bendravome tik raštu). Kun. S. Tamkevičius ramiai pasakė, kad ir jis greitai gali būti areštuotas, bet "Kronika" turi eiti. Taigi areštas nebuvo netikėtas, gal kiek netikėta ir sunki buvo pati atsakomybė, kurios negalėjome išvengti. Praėjus beveik mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, susėdome visos kybartietės savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis ne tokia jau beviltiška, o ir patirties šiek tiek yra. Ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti, ses. Onutė Šarakauskaite susisieks su ses. Nijole Sadūnaitė, paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė - rūpinsis slėptuvėmis. Tiesa, siuntimo per Maskvą keliu naudojomės neilgai, tik pirmaisiais metais. Nijolei pradėjus rimtai slapstytis, fotojuostų perdavimu užsieniečiams daugiausia rūpindavosi marijampolietė ses. Janina Judike-vičiūtė. Tuo metu gana dažnai į Lietuvą atvykdavo Nekaltojo Prasidėjimo seserys iš Putnamo, JAV, kurioms Janina ir perduodavo paruoštus filmus. Ses. Ona Kavaliauskaitė (toliau vadinsiu ją Virginija) sutiko rinkti "Kronikai" informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir tuo metu Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Labai džiaugėmės, kad prieš Velykas, Didįjį Penktadienį, vienuolynas buvo nupirkęs mums Kybartuose namą - taigi darbo vietą irgi turėjome. Visų didžiausia patirtis buvo ses. Elenos Šuliauskaitės. Ji "Kronikai" talkino ilgą laiką. Dabar svarbiausias rūpestis, iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą. Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį.
Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Būtiniausia, ką reikėjo padaryti, kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, tai išvežti "Kronikos" archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.
Turbūt dar niekada nebuvome tokios laimingos, kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko tarpo per Vatikano radiją išgirdome, kad Vakarus pasiekė "Kronikos" 58 numeris. Tai reiškė, kad "Kronika" gyva! A. a. kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog turime kažką bendro su "Kronika", mums girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė - įtariamieji leidėjai suimti, o "Kronika" vis tiek eina. Pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.
Į darbą įsitraukia kun. J. Boruta
Rengiant "Kronikos" 59 numerį į darbą įsitraukė kun. Jonas Boruta. Tuo metu jis buvo kunigas pogrindininkas, neturėjo savo parapijos, daug važinėjo, o tai buvo labai paranku "Kronikai" - per jį "Kronika" gaudavo medžiagos iš įvairių Lietuvos kampelių. Dabar išsiaiškinti iškilusių neaiškumų važiuodavome pas jį. Dažniausiai susitikdavome Kaune, Donelaičio g. 36, kartais važiuodavome į Vilnių ar jis pats atvažiuodavo į Kybartus. Kad neatkreiptume saugumiečių dėmesio, laikėmės tam tikro atsargumo. Susitikimams panaudodavome atlaidus, rekolekcijas. Galutinio aprobavimo vieta būdavo Žagarė, kur tuo metu gyveno vyskupas Julijonas Steponavičius. Kun. J. Boruta arba seserys perskaitytą numerį nuveždavo vyskupui. Kiekvienas darėme, ką supratome, ką pajėgėme, kad "Kronika" ir toliau eitų.
Leidybos sunkumai
Kybartai "Kronikos" leidimui, žinoma, buvo ne visų saugiausia vieta. Greičiausiai atvirkščiai. Į šį mažą pasienio miestelį, kaip ir į Viduklę - po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų - buvo nuolat atkreiptos saugumo akys. Vienas po kito sekė nauji areštai - 1984 m. lapkričio 9 d. suėmė parapijos vikarą kun. Joną Kastytį Matulionį, o lapkričio 12 d. - patarnautoją Romą Žemaitį. Prasidėjo kratos, tardymai. Vėl saugumo objektyve.
Kurį laiką, mėtydamos pėdas, parengtą numerį spausdindavome vis kituose miestuose - mūsų vienuolijos namuose Marijampolėje, Pilviškiuose; E. Šuliauskaitė dirbdavo Kazlų Rūdoje esančiuose Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų namuose. Netrukus šio sumanymo atsisakėme: pavojinga buvo plėsti žinančiujų ratą, nesinorėjo kitiems užkrauti naštos, o ir važinėjimas iš vietos į vietą sudarydavo papildomų keblumų. Apsistojome Kybartuose, savo namelyje, kur atrodė, kad mums pačioms bus mažiausiai įtampos, o kritišku momentu, kaip žmonės sako, ir namų sienos padės... Ir padėjo, nors kartais atrodydavo, kad tuoj tuoj mūsų dainelė bus sudainuota.
Pirmaisiais metais dauginti "Kronikos" mus mielai į savo vienkiemį priimdavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose gyvenanti Marytė Montvilaitė, kur seserys B. Briliūtė, O. Šarakauskaite, V. Kavaliauskaitė nuvažiavusios per keletą dienų gan nemažu tiražu "Kroniką" (ir kitą pogrindžio spaudą) padaugindavo ir, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios, išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų. Marytė tomis dienomis saugodavo namus nuo pašalinės akies, padėdavo dauginti. Ačiū jai! Keletą kartų dirbome Kybartuose, kitose vietose. Tiksliai neprisimenu, kuriais metais mums buvo paliepta pačioms "Kronikos" nebedauginti. Šiam darbui reikėjo ieškoti kitų žmonių. Norint kuo ilgiau neįkliūti, neišmintinga buvo dirbti du darbus. Iš man pažįstamų žmonių "Kroniką" perrašinėjo ses. Monika Gavėnaitė, marijampolietė ses. Janina Judikevičiūtė, vilnietis Vladas Lapienis.
Kasmet saugumui darėmės vis labiau įtartinos. Prisimenu jau mirusį Kybartų parapijos kleboną kun. Alfonsą Sadauską, kuris atvirumo valandėlėmis kelis kartus mįslingai perspėjo ses. O. Sarakauskaitę, kad Kybartų pašte apsistoję saugumiečiai ir jiems įtartina, ko ji taip dažnai dienos metu lankanti bažnyčią. Tuo metu O. Šarakauskaitė apkūrendavo bažnyčią, todėl vietiniams dažnas jos vaikščiojimas nekrito į akis. Namie mes turėjome tik mažą slėptuvę pačiai būtiniausiai medžiagai. Visa kita slėpdavome bažnyčioje. Onutė nunešdavo ir bažnyčioje paslėpdavo perrašytus rankraščius, parengtą naują numerį, namo parnešdavo reikalingą medžiagą. Perrašinėjimo dienomis tokio vaikščiojimo į bažnyčią būdavo gana daug.
Bandymas išardyti "LKBK" redakciją Kybartuose
1985 m. buvo sukurtas planas mus iš Kybartų iškeldinti. Esame tikros, kad ne paskutinėje vietoje šito siekė KGB. Nesiimu aiškinti visų tų aplinkybių, juo labiau kad kai kurie asmenys jau yra mirę. Tai ilga, paini ir mums labai skaudi istorija. Ne viską tada galėjome ir kongregacijos vadovybei paaiškinti (vyresnioji buvo davusi leidimą dirbti šį darbą, bet, aplinkybėms sunkėjant, ir ji buvo nevisagalė). Kai kongregacijos taryba mums kategoriškai uždraudė talkinti "Kronikai", negalėdamos pasiaiškinti (tada plačiau kalbėti buvo neatsargu ir pavojinga) ir suprasdamos, kad turime klausyti sąžinės, Bažnyčios įgaliotų dvasios vadų pritarimu pasiprašėme priimamos į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kur 1986 m. balandžio 15 d. atnaujinome amžinuosius įžadus. Kalbos, esą Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo (dabar vyresnioji) Julija Kuodytė mus išviliojo, yra netiesa. Esame dėkingos Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vadovybei, kad ji suprato sunkią tuometinę situaciją, mūsų keblią padėtį ir vardan bendro reikalo per daug neklau-sinėdama ir pasitikėdama mus priglaudė, nors ne kartą reikėjo išklausyti ir nepagrįstus kaltinimus.
Kratų antplūdis
Mūsų name buvo padarytos trys kratos. Pirmoji - 1984 m. lapkričio 10 d., išaušus rytui, po vikaro kun. Jono Kastyčio Matulionio arešto. Kratoje iš mūsų dalyvavo tik ses. Birutė Briliūtė, visos kitos tą naktį, iš namų išnešusios ir paslėpusios rašomąją mašinėlę, kai kuriuos magnetofoninius įrašus, išvažiavome į Aukštaitiją pranešti kun. J. K. Matulionio seseriai apie brolio suėmimą. Nebuvo ši krata kažkuo ypatinga saugumui ar labai jau nuostolinga mums. O ir jos tikslas gana abstraktus: paimti daiktus, galinčius turėti reikšmės grupinei bylai. Paėmė kalinių nuotraukas, magnetofonines kasetes su kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais, daug įsegamų kryželių, religinio turinio brošiūrų.
Kur kas sunkesnė krata buvo 1987 m. kovo 6 d. Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų - po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo pakankamai konkretus - surasti ir paimti "šmeižtiško turinio literatūrą" ir jos dauginimo priemones. Reikėjo matyti jų džiaugsmą, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms. Tekstai buvo Birutės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga "Kronikai". Atrodė, kad Birutės namuose nepaliks. To neslėpė ir patys saugumiečiai. Liepė ruoštis - reikės važiuoti su jais. Kiek vėliau, susisiekę su Vilniumi, sprendimą pakeitė - "Kai reikės, pasikviesime ". Diena po dienos įtemptai laukėme kvietimo - kas toliau? Buvo aišku, kad dabar labai rimtai seks kiekvieną mūsų žingsnį, akylai stebės atvažiuojančius, žodžiu - ieškos siūlo galo. Vienas rajono pareigūnas pranešė, kad seka dieną ir naktį, viską mato ir viską girdi. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad kitoje gatvės pusėje jau kelinta savaitė gyvena nepažįstami vyrai. Gana dažnai tada žmonės kalbėdavo, kad miestelyje tai vienur, tai kitur užsislaptinę nepažįstami asmenys (visuotine nuomone, saugumiečiai) kažką seka. Drąsesni vyrai net bandė juos pačius pasekti. Sunku dabar pasakyti, kiek tos kalbos buvo teisingos, bet kad seka, jautėme ir pačios. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati "Kronika", ar nekils neaiškumų... Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.
Sunkūs ses. Birutės tardymai
Tardymai, į kuriuos kartkartėmis pasikviesdavo ses. Birutę, iš mūsų visų pareikalavo nemažai nervinės įtampos. Jie būdavo varginantys, klausimai susiję su "Kronika", "Aušra": ar nežinanti, kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas tardymą majoras Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas. Visi nutarė, kad kurį laiką mums reikia pabūti nuošaly. Leidimo darbą perėmė vilniečiai: kun. Jonas Boruta, ses. Elena Šu-liauskaitė ir iš Maskvos į Lietuvą sugrįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kai numeris jau buvo parengtas ir net perrašytas, tuose namuose, kur slapstėsi Nijolė, buvo padaryta krata. Tada visiems nusviro rankos, o žiūrint iš šiandienos nesunku pamatyti Apvaizdos vedimą - dėmesys nuo Kybartų buvo nukreiptas į Vilnių. Žinoma, po to turėjome daug vargo, kol visi bendromis jėgomis atgaminome numerio medžiagą ir seserys B. Briliūtė kartu su V. Kavaliauskaite perrašė mašinėle. Aš pati tada po operacijos gydžiausi Vilkaviškio ligoninėje ir labai apsidžiaugiau, kai, grįžusi namo, radau naują "Kronikos" numerį. O tikrasis "Kronikos" 73-sis numeris dar ir šiandien guli kažkur saugumo archyve...
Tardymai ir kratos
Po kovo 6 d. vykusios kratos saugumiečiai labai suaktyvino giminių ir pažįstamų verbavimą arba, kaip jie sakydavo, apklausą. O mano pusseserei kaunietei Benediktai Skaržinskienei tiesiai pasakė: "Mes jas paliksime ramybėje tik tada, kai įsitikinsime, kad su "Kronika" neturi nieko bendro ".
Lygiai po pusmečio įvykių kupiną gyvenimą vainikavo trečioji krata, kuriai vadovavo saugumo kapitonas V. Baumila. Šį kartąjį buvo sėkmingesnė ne krėtėjams, o mums. Jautėme ypatingai globojančią Apvaizdos ranką. O kai tarp kratų tokie maži laiko tarpai, jos netenka net savo neigiamo psichologinio poveikio - beveik nekrečia šaltis, nedreba rankos.
Prisimenu, buvo rugsėjo 8 d., pavalgiusi pusryčius, ses. Virginija išvažiavo į Pilviškius parvežti katekizmų. Mes su Onute likome namie. Ji lygino skalbinius, aš mašinėle perrašinėjau mąstymus (turėjau rašyti "Kroniką", bet dėl kažkokio nepaaiškinamo nenoro jau antra diena atidėliojau). Vidudienį į namus pasibeldė kelios moterys, neva nusiplauti kojų, mat lauke lijo. Paskui jas įlėkė saugumiečiai. Vėl krata. Abi įsitempusios laukėme grįžtančios ses. Virginijos ir ses. Birutės. O ši Vilkaviškyje užsuko į tėvų namus, Virginija pareiškė, kad šiandien katekizmų pasiimti nevažiuos - apsigalvojo. Birutė dar bandė kalbinti, bet Virginija atsisakė. Nusipirkusios kopūstams raugti medinių statinaičių, abi grįžo namo. Pakeliui jas sustabdė saugumas. Bagažinėje buvo trys medinės statinaitės. O galėjo būti kitaip...
1987 m. kaip visur, taip ir KGB jau buvo jaučiamas savotiškas atšilimas. Paleido Algirdą Patacką, nesuėmė Nijolės Sadūnaitės. Tą atšilimą jautėme ir kratoje. Vienas krėtėjas iš operatyvinės dalies slapta nuo kitų šaipėsi, kad toks jų "vargas" neturi ateities... Ir krėtė jis paviršutiniškai. Tais metais jau kur kas drąsiau (nors pareigūnai ir vaikė) šventėme Vasario 16-ąją... O po metų suplevėsavo ir Trispalvė!
Drąsiausi pagalbininkai
Rašau šiuos žodžius apie "Kroniką", ir prieš akis slenka daug žmonių: vieni žinodami, kiti gal tik nujausdami prisidėjo prie jos leidimo. Pirmiausia tai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji Julija Kuodytė, viena didžiausių palaikytojų pačiais kritiškiausiais "Kronikai" momentais. Kai reikėdavo pakeisti šriftą, gauti mašinėlę, važiuodavome į Prienus ar Alytų pas kun. Antaną Gražulį. Sunkiausiais metais moraliai rėmė ir kun. Juozas Zdebskis. Galėčiau išvardyti visą būrį kybartiečių, pas kuriuos itin "karštomis" dienomis slėpdavome rašomąsias mašinėles, šriftus, ieškojome pagalbos. Tai Petras Ferensas, inžinierius Alfonsas, Stanislava ir Vytautas Norkai, Ona ir Romas Griškaičiai, p. Želvienė, Eugenija Menčinskienė ir kiti. Mane pačią labai palaikė ir net įpareigodavo mamos laikysena.
Spausdinimo dienomis, jei tik žinodavo, remdavo malda, kritiškiausiais momentais stiprindavo žodžiais: "Vaikeli, būk rami, aš tikrai išgyvenčiau, jei tave suimtų. Būtų skaudžiausia, jei tu palūžtum".
Ir tada, ir dabar labai aišku, kad "Kronika" buvo ypatingai Dangaus globojama pagalba persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Esu tikra, kad kiekvienas, rinkęs jai medžiagą, padėjęs leisti, dauginti ar platinti, galėtų papasakoti ne vieną "laimingą atsitiktinumą", kurį sveiku protu paaiškinti per daug sunku.
Esu dėkinga arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, vyresniesiems, kurie vedė, pasitikėjo ir sudarė sąlygas prisidėti prie "Kronikos" leidimo. Ši veikla buvo ne tik pagalba Bažnyčiai, bet ir asmeninė Dievo malonė. Niekur kitur taip nepajunti Dievo veikimo, jo globos ir rūpesčio tavimi kaip tokiomis, sakyčiau, ekstremaliomis sąlygomis.
