|
Antraštė/nuoroda |
Autorius |
Data |
|---|---|---|
|
KAIP „LKB KRONIKA“ PAŽADINO IR ATKŪRĖ REZISTENCINĘ LIEPSNĄ VAKARUOSE |
IRENA PETRAITIENĖ |
2017.10.30 |
|
|
2017.03.15 |
|
|
LKB KRONIKA: „SUPRATOME, KAD BEDIEVIŠKOJO STABO KOJOS MOLINĖS“ |
IRENA PETRAITIENĖ |
2016.03.18 |
|
ANDRIUS NAVICKAS |
2015.03.17 |
|
|
Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas |
2015.03.17 |
|
|
IRENA PETRAITIENĖ |
2014.03.19 |
|
|
TOMAS VILUCKAS |
2012.03.20 |
|
|
1972 m. kovo 19-oji: “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” gimimas |
Arvydas Kšanavičius. |
2009.03.19 |
|
„Dievas buvo atkaklus, šaukdamas į kunigystę“ |
Vyskupas Jonas KAUNECKAS |
2008.06.06 |
|
Buvo verta dėti pastangas dėl laisvos Lietuvos |
Kun. Robertas Grigas |
2008.06.06 |
|
„Reikia ne žodžiais, bet gyvenimu aiškiai apsispręsti, kokios yra tavo vertybės“ |
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ |
2008.03.24 |
|
Petras Baguška ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“ |
|
2008.01.24 |
|
„Ne tam mūrinę bažnyčią stačiau, kad gyvąją griaučiau“ |
Viktorija Jusytė |
2007.10.30 |
|
„Amerikos lietuvio“ Interviu su Nijole Sadūnaite: Akys, kurios nieko nebijo |
|
2007.07.13 |
|
Birštone paminėti tikrumo ir atsakomybės žadintojai |
Genovaitė Mačiūtė |
2007.05.12 |
|
Krikščioniškos vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso |
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius |
2007.03.21 |
|
Anuomet ir dabar |
Vysk. Jonas Kauneckas |
2007.01.11 |
|
Mūsų laikų herojai (III): nebylus skandalas |
Andrius Navickas |
2006.09.07 |
|
Mūsų laikų herojai (I). Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? |
Andrius Navickas |
2006.08.03 |
|
Dėl buvusių KGB darbuotojų apdovanojimų valstybiniais garbės žymenimis |
Algirdas Patackas, Liudas Simutis |
2006.07.23 |
|
Žurnalistų darbas brangus kaip kunigų darbas |
S. Tamkevičius |
2006.05.28 |
|
Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį |
|
2006.03.06 |
|
Gyvenimas po gyvenimo |
Kun. Robertas Grigas |
2006.02.03 |
|
Lietuvoje jaučiuosi kaip namie |
Sergejus Kovaliovas |
2005.12.13 |
|
Monsinjoro V. Mincevičiaus kolekcija pristatoma visuomenei |
|
2005.10.26 |
|
Maldos gyvenimo riteris |
Viktoras Trofimišinas |
2005.10.19 |
Sukako 45-eri metai, kai 1972 m. kovo 19 d. pogrindyje išleista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekė Vakarus ir kai visuotinai buvo pripažinta, jog „LKB kronikos“ leidimas yra pasaulinio masto unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai – iki komunizmo žlugimo – tveriančių bei dviem frontais – slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje – leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje „LKB kronika“ užėmė garbingą vietą po 1944–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo.
Plačiai sklindanti informacija – pats svarbiausias ginklas
Kai 1972 m. pavasarį dienos šviesą išvydo „ LKB kronika“, pasak jos leidėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, buvo tik pusė darbo: „Visi, su kuo tariausi, suprato, jog „Kronika“ tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje.“
Iškilo didžiausias uždavinys – kaip „Kronikai“ pasiekti Vakarus? Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinus ryšį su Sergejumi Kovaliovu, jam būdavo vežamas naujas „Kronikos“ numeris: „Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, – kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis „Laisvė“ ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas „Kronikos“ numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys – informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.“
P. Petronio dauginta „LKB kronika“
Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotrauka
Šiemet sukanka 45-eri metai, kai 1972 m. kovo 19 d. Simne buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris. Jo redaktorius buvo (tuomet kunigas) arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Prie „LKB kronikos“ leidimo, platinimo prisidėjo daugybė žmonių, ypač seserų vienuolių.
Nuolat persekiojant sovietiniam KGB, per 1972–1989 metų laikotarpį pogrindžio sąlygomis buvo išleistas 81 numeris, atskleidęs tūkstančius Bažnyčios ir tikėjimo diskriminacijos faktų, o jo leidėjai dėl to patyrė skaudžią sovietinių kalėjimų ir tremčių tikrovę.
Evgenios Levin nuotrauka
Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnystė Lietuvos žmonėms, sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė“, - iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime šeštadienį sakė dvasininkas.
Pasak jo, kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva.
Kovo 19-ąją sukanka 44 metai, kai 1972 m. išėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmas numeris. Kad per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „Kronikos“, tai, pasak jos įkūrėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, yra stebuklas, žinant kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. „Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: „Stebuklas“.
1983 m. gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme, skelbiant nuosprendį, buvo priimta atskiroji nutartis už antitarybinę propagandą baudžiamąją bylą iškelti kun. Sigitui Tamkevičiui: „Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, – mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas: kas leis „Kroniką?“ Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!“
Kapitonas Rainys, kun. Sigitą pavadinęs „laimingu avantiūristu“, paprašytas paaiškinti pasakė: „Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius.“ „Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.“
2015 metų kovo 19 dieną sukanka 43 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.
Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per vią ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.
LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.
Tęsiame laidas apie katalikišką disidentinį judėjimą sovietmečiu. 1972 metais pasirodžiusi ir be pertraukų iki pat 1989 metų pavasario leista Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika teisėtai vadinama šio judėjimo kulminacija. Ši laida apie svarbiausius Kronikos leidybos ypatumus.
Pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris pasirodė 1972 metų pavasarį, kovo 19 dieną. Šio pogrindinio leidinio neoficialiu redaktoriumi tapo Vilkaviškio vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius, o jo svarbiausia atrama buvo pogrindžio vienuolės ir keli aktyvūs pasauliečiai. Netrukus Kronika tapo viena veiksmingiausių kovos su sovietine sistema, nepakenčiančia tiesos žodžio, priemonių. Kronika buvo leidžiama iki pat 1989 metų.
Minėdamas LKB kronikos 40-etį kunigas Arvydas Žygas rašė: „Mes esame palaiminti, nes turime žmonių, kurie parašė mums vadovėlį – Kroniką – apie tai, kaip turėtų elgtis žmonės, patekę į nelaisvę. Žmogus, nesimokantis iš istorijos, yra pasmerktas skaudžią istoriją pakartoti. Mes šį vadovėlį išleidome tomais, ir jo paprastoji fundamentinė pamoka tebėra kelrodis tautai, kuri keliauja į laisvę. O pamokos vis tos pačios: vienintelė laisvė yra vidinė laisvė, kai žmogus netarnauja ideologijai, materijai, asmeninei savanaudiškai prigimčiai. Šiandien aiškiai matome, kad tais sunkiais genocido metais laisvi buvo tie, kurie tarnavo Evangelijai, nepaisydami, kokią kainą teks už tai užmokėti."
Minint 42-ąsias metines, kai 1972 m. kovą išėjo pirmas ,,LKB Kronikos” numeris, pravartu prisiminti, jog sukanka 40 m. nuo pirmojo 1974 m. KGB bandymo susidoroti su ,,LKB Kronika”- pagal bylą Nr. 345 įvyko grupės žmonių teismas už jos dauginimą bei religinės literatūros platinimą.
Agentūrinių operatyvinių priemonių planas
Pradėjus eiti ,,LKB Kronikai”, daugelis pogrindinės religinės literatūros leidėjų aktyviai įsitraukė į jos leidybą: kas žinias rinko, kas spausdino, daugino, įrišinėjo, o kas platino. KGB apie ,,Kronikos” pasirodymą sužinojo labai greitai, nes jau 1972 m. birželio 23 d. kratos metu pas vienuolę G.J. Stanelytę rado pirmąjį leidinio numerį. Ir liepos 5 d. pradėjus baudžiamąją bylą Nr.345, parengiamas tardymo veiksmų ir agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Pirmiausia jų akys nukrypsta į sekamus pogrindinės religinės literatūros leidėjus: P. Plumpą, J. Stašaitį, P. Petronį, J. Lumbienę, J. Urboną ir kitus.
Praėjusią savaitę pradėtas minėti „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-metis. Sunku pervertinti jos indėlį į Lietuvos laisvės kovas. Visgi būtų labai paviršutiniška, jei į „Kroniką“ žiūrėtume tik kaip į praeities reiškinį, kovos už laisvę simbolį ir neklaustume kuo ji aktuali nūdien.
Šio aktualumo ypač turėtų ieškoti krikščioniškos žiniasklaidos leidėjai, jos bendradarbiai ir vartotojai. Tuo labiau, kad kai 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis LKB kronikos numeris, – ją pakeitė oficialiai pradėtas leisti žurnalas „Katalikų pasaulis", beje, visų mūsų „sėkmingai“ nuvarytas į užmarštį. Tad dabartinės katalikiškos žiniasklaidos priemonės yra „Kronikos“ darbų tęsėjos. Pats gerą dešimtmetį būdamas katalikiškos žiniasklaidos bendradarbis drįstu klausti: ką mums vienu ar kitu būdu susijusiems su šiuo darbo lauku derėtų prisiminti pasižvalgius po „Kronikos“ archyvus?
Visų pirma „Kronika“ buvo labai informatyvi. Žinant, kokio slaptumo sąlygomis ji buvo leidžiama, tiesiog stulbina ten skelbtos informacijos ir naujienų kiekis. Suprantama, kad jos pagrindinis tikslas – informuoti pasaulį apie tikrąją padėtį Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, ir šią užduotį ji su kaupu įvykdė, nors techninės ryšių galmybės buvo ribotos.
2009-03-19
Sovietų okupuotoje Lietuvoje, brežnevinės stagnacijos atmosferoje, 1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“). Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989 m. (išleistas 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar - Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas).
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informacija apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo 1972 m. kovo 19-ąją pradžios jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.
2008-06-06
Nuo melioracijos inžinieriaus iki vieno iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchų – tokį sudėtingą gyvenimo kelią yra įveikęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, šiandien, birželio 6-ąją, švenčiantis savo 70-metį. Visko pasitaikė ganytojo kelyje, tačiau jis išliko paprastas, visiems suprantamas ir mielas. Su vyskupu Jonu KAUNECKU jo 70-ojo gimtadienio išvakarėse bendravo „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.
Jūsų Ekscelencija, Jūsų kelias į kunigystę nebuvo lengvas. Kunigu tapote artėdamas prie 40-mečio ribos. Esate turbūt vienintelis Lietuvoje, taip atkakliai siekęs kunigystės. Juk vargu ar dažnas tiek kartų būtų bandęs stoti į seminariją, kaip tą darėte Jūs. Papasakokite, iš kur buvo atkaklumas siekti kunigystės?
Ne, nesu vienintelis tik per 13 metų sovietiniais laikais įstojęs į Seminariją. Dabartinis Skuodo dekanas kan. Petras Merliūnas stojo 15 metų. Buvo ir kitų panašių atvejų. Žinoma, daugelis nesulaukdavo tos įstojimo teisės. Pavyzdžiui, kai stojau pirmą kartą iš Simno, tai kartu su manimi stojo dar du. Bet nepriimti jie vėliau pasuko kitu keliu. Kadangi tarybinė valdžia nustatė Seminarijos priėmimo limitą, tai sugalvodavo įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių buvo jau įsigyta specialybė. Buvo draudžiama priimti į seminariją specialistus. Atseit specialistas išlavintas už valstybės lėšas, turi dirbti pagal specialybę.
O manęs negalima vadinti atkakliu. Galėjau tapti klieriku ir kunigu žymiai anksčiau. Kun. Jonas Zubrus man siūlė mokytis pogrindžio seminarijoje. Bet atsisakydavau: „Jei Dievas nori, kad tapčiau kunigu, Jis gali man atidaryti kelią į viešą seminariją“... Ne kiekvienais metais bandydavau, bet praėjus keliems metams vis pasiteiraudavau, ar nepasikeitė reikalavimai. Ir vis būdavo neigiamas atsakymas. Žinojau, kad Seminarijos priėmimą valdžia tvarko per Religinių kultų įgaliotinio įstaigą. Sugalvojau gudrybę. Mano silpnas regėjimas (trumparegystė). Gydytojams skundžiausi, kad sunku dirbti su optiniais geodeziniais prietaisais. Medicininė komisija nustatė invalidumą. Su ta pažyma kreipiausi į Melioracijos ministeriją. Joje gavau pažymą, kad mane dėl invalidumo išleidžia iš melioracijos sistemos įstaigų. Nuvykau pas Religinių kultų įgaliotinį J. Anilionį. Prašiau leisti priimti į Seminariją. Jis veidmainiškai atsakė, kad Seminarija pati tvarkosi ir jis negali daryti įtakos priėmimui. Jis suvaidino net Katalikų Bažnyčios gynėją. Atseit tarybų valdžia turėjo daug išlaidų dėl mano specialybės. O juk gali panašiai atsitikti ir su Bažnyčia: „Jinai išmokys tave, turės daug išlaidų ir vis tiek apakęs negalėsi dirbti“.
2008-06-06
Kunigo Roberto Grigo vardas daugeliui asocijuojasi su be galo svarbiais XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijos momentais – taikiu, tačiau drauge ir drąsiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai, begaliniu troškimu pogrindžio spaudoje skleisti lietuvybę, 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, įvykusiu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo mitingu, 1991 m. sausio įvykiais, kai kunigas Robertas visas tas baisias dienas ir naktis buvo su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias ir teikė nuodėmių išrišimą apsisprendusiems ginti Lietuvos laisvę arba žūti. Šiandien kunigas Robertas Grigas vis dar darbuojasi atstumtųjų ir visų pamirštųjų labui – yra Lietuvos Carito generalinis direktorius.
Su kunigu Robertu dirbame toje pačioje organizacijoje, tačiau giliau pažinti šį puikų žmogų aš, kaip jaunosios kartos atstovė, iki šiol galėjau tik iš bendradarbių pasakojimų ar spaudos. Tačiau minint dvidešimties metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, buvo puiki galimybė pasikalbėti su kunigu Robertu apie jo vaikystę, apsisprendimą tapti kunigu, jo pogrindžio veiklą Sąjūdžio metais bei palyginti visai nesenus įvykius.
Lietuvybės pamatai dėti nuo ankstyvos vaikystės
„Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai. Mama Anelė buvo medicinos felčerė, tėtis Antanas - vokiečių kalbos mokytojas, turiu ir šešeriais metais jaunesnį brolį. Tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, buvo patriotinių lietuviškų nuostatų, kaip išsilavinę žmonės sugebėjo neprimityviai patraukliai perduoti tikėjimo paveldą“, - paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią ir kaip buvo diegiamos lietuvybės idėjos, atsako kunigas Robertas.
2008-03-24
Jūsų Ekscelencija, esate gimęs Lazdijų rajone, Gudonių kaime. Papasakokite apie Jūsų artimuosius ir vaikystės metus.
Gimiau paprastų kaimo ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo kaime. Tėvai buvo uolūs katalikai. Ypač motina mus visus mokė būti dorais žmonėmis ir gerais tikinčiaisiais. Šeimoje augome keturi broliai, o aš buvau pats jauniausias. Buvo sunkūs pokario metai, nes vyko partizaninis pasipriešinimas. Aplink kiekvieną dieną aidėdavo šūviai, matėme nužudytus partizanus. Vaikui tai buvo slegianti aplinka. Laimei, turėjau tikrai gerus tėvus. Motina buvo ypač pamaldi ir jos pastangų dėka anksti pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Anuometinio kaimo dvasia buvo sveika, todėl esu dėkingas Dievui, kad galėjau bręsti pakankamai dvasingoje atmosferoje. Visa tai turėjo įtakos mano tolimesniam gyvenimui. Man teko patarnauti šv. Mišioms saleziečiui kunigui Kelčiui, besislapstančiam nuo čekistų. Jis man daug pasakojo apie Turino miestą ir jame veikiantį saleziečių ordiną ir kunigą Joną Bosko. Dažnai gaudavau iš jo paskaityti visokių įdomių knygelių. Jis buvo puikaus dvasininko pavyzdys, padaręs didelę įtaką mano apsisprendimui tapti kunigu. Nors neagitavo rinktis šį kelią, bet dažnai daugiau yra pasakoma be žodžių.
Motina labai anksti mirė, tai šeimoje buvome vieni vyrai. Visa kuo patys rūpinomės. Na, o aš, kaip jauniausias, ėjau į mokslus. Vidurinę mokyklą lankiau Seirijuose. Man atrodo, kad mūsų mokytojai buvo tikrai geri, nors mes, žinoma, matėme, kaip jie darė kompromisus su savo sąžine. Matydavome, kaip naujai paskirtas mokytojas į klasę ateidavo jau su komjaunimo ženkleliu. Toks elgesys, mums, kaimo vaikams, atrodė kaip išdavystė. Visi buvome persiėmę pasipriešinimo dvasia. Nenorėjome iš okupantų priimti nei paaukštinimų, nei ženklų, nei stoti į kokias nors organizacijas. Tiesą sakant, manęs per daug ir neprievartavo. Gal kokį kartą paragino stoti į komjaunimą, bet pamatė, kad nieko iš to neišeis. Vėliau supratau, kad jie žino, jog patarnauju šv. Mišioms. Tarybinės mokyklos laikotarpis praėjo gana ramiai. Tiesa, į charakteristiką įrašė, kad mano pasaulėžiūra nėra dar susiformavusi, nors buvau skaitęs ir ateistinių knygų. Gavęs tokią charakteristiką, pagalvojau, kad ji man tikriausiai nesutrukdys stojant į kunigų seminariją.
2008-01-24
Šiandien, kai dideliais tiražais skelbiami sovietinių veikėjų „atsiminimai“, neretai kyla klausimas, kuris politinio gyvenimo veteranų veidas tikras: ar andainykštis, kai jie liaupsino okupacinę valdžią, uoliai vykdė šios valdžios nurodymus, ar dabartinis, kai jie pašiepia sovietinę santvarką ir tvirtina visada dirbę savo Tėvynei? Kiek nuoširdūs dabartinių politikų reveransai krikščioniškoms vertybėms, kurių išpažinėjus ne tiek seniai griežtai „auklėjo“?
Kiekvienas žmogus keičiasi, neretai gana radikaliai keičiasi ir jo pažiūros. Stiprios dvasios žmogus yra ne tas, kuris neklysta, bet tas, kuris randa drąsos pripažinti klaidas, nebijo kalbėti apie jas. Kita vertus, jei žmogus paprasčiausiai keičia kaukes, derindamasis prie politinės konjunktūros, sunku tokiu žmogumi pasitikėti.
Tokio pobūdžio samprotavimus paskatino unikalaus sovietmečio metraščio – „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skaitymas. Sovietmečiu „Kronika“ skelbdavo apie persekiojimus ir kartu saugodavo nuo jų. Ne vieną sovietinį veikėją nuo radikalių žingsnių sulaikė baimė, jog jie bus aprašyti „Kronikoje“. Šiandien „Kronika“ išlieka ne tik laisvės žygdarbio liudijimu, bet ir tikrai įdomių faktų rinkiniu. Faktų, kuriuos ne visiems dabarties politikams malonu prisiminti.
2007-10-30
Doras, sąžiningas, tolerantiškas, darbštus, energingas, drąsus, visus mylintis, ypač vaikus... Šį kunigo Broniaus Laurinavičiaus savybių sąrašą būtų galima ilgai tęsti ir prie kiekvienos savybės papasakoti istoriją iš kunigo gyvenimo, nes jis dar ir šiandien gyvas Švenčionėlių miestelio žmonių širdyse. Julius Gerojimas lygino kleboną su kankiniu surištomis rankomis, bet drąsiai žiūrinčiu į priekį.
Kun. Br. Laurinavičius prieš okupantų valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje, kai vietos valdžia dėl gyvulių ligos uždraudė tikintiesiems rinktis sekmadieniais į bažnyčią. O toliau kunigas rašė sovietinei valdžiai raštus, pareiškimus, protestus ir memorandumus dėl tikinčiųjų teisių, lietuviško žodžio gynimo. Kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Nuo 1979 metų kunigas Br. Laurinavičius buvo aktyvus Lietuvos Helsinkio grupės narys, drąsiai publikuodavo savo parašytus dokumentus ir raštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Nors kunigo veiklą sekė NKGB, MGB, KGB, bet jis nebijojo viešumos. Slaptuose dokumentuose kunigas Br. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas“. Pirmą kartą paėmusi Vido Spenglos knygą „Objektas „Intrigantas“, negalėjau patikėti, kad taip buvo vadinamas kunigas.
- „Amerikos lietuvio“ Interviu su Nijole Sadūnaite: Akys, kurios nieko nebijo
- Genovaitė Mačiūtė: Birštone paminėti tikrumo ir atsakomybės žadintojai
- Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Krikščioniškos vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso
- Vysk. Jonas Kauneckas. Anuomet ir dabar
- Andrius Navickas: Mūsų laikų herojai (III): nebylus skandalas
- Andrius Navickas: Mūsų laikų herojai (I). Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja?
- Algirdas Patackas, Liudas Simutis: Dėl buvusių KGB darbuotojų apdovanojimų valstybiniais garbės žymenimis
- S. Tamkevičius: žurnalistų darbas brangus kaip kunigų darbas
- Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį
- Kun. Robertas Grigas. Gyvenimas po gyvenimo
- Sergejus Kovaliovas: Lietuvoje jaučiuosi kaip namie
- Monsinjoro V. Mincevičiaus kolekcija pristatoma visuomenei
- Viktoras Trofimišinas: Maldos gyvenimo riteris