K R O N I K A

(Mintys dr. J. Basanavičiaus mirties 50-čio proga")

Tamsi, gūdi, beviltiška naktis gaubė Lietuvos padangę. Jau visą šimtą metų Lietuva vilko kietą, sunkų Maskvos jungą. Nesėkme baigėsi pastangos ištrūkti iš Rusijos imperializmo replių Napoleono karų metu, buvo pralaimėti abu 1831 ir 1863 metų sukilimai. Bajorija visiškai prarado politinės nepriklausomybės viltį ir, susižavėjusi lenkų kalba ir kultūra, galutinai atskilo nuo liaudies. Neraštingų kaimiečių tauta atrodė baigianti savo egzistencijos dienas. Mokslininkai ragino nedelsiant tirti kalbą ir papročius, užrašyti dainas ir pasakas, rinkti etnografinę medžiagą, liaudies meno kūrinius. Žemes, turtus, archyvus, daugybę materialinių gėrybių jau seniai buvo išgrobstę ir išsidalinę politikai. Mokslininkams beliko pasidalinti paskutinį "pomirtinį" palikimą — neįkainuojamas dvasines vertybes.

Bet štai pačioj juodžiausioj priešaušrio tamsoj staiga sušvinta pirmieji "Aušros" spinduliai. Svetimųjų marinamai tautai dvelktelia naujo ryto viltis. Gyventi! Gyventi, kaip ir kitų tautų žmonės gyvena. Atbusti, kaip ir kitos tautos atbunda! "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis". Slavai jau buvo pakilę. Nuo Juodmarių krašto Karpatų kalnais žengė pavasaris. Tik rusiško erelio naguose dūstančioje Lietuvoje siautėjo žiema. Čia tautos sąmonė dar miegojo. Dar niekas nekilo į darbą, nestojo petys į petį kovai... Nes "ilga vergovė išdildė iš atminties mūsų laimingesnio ir neverginto gyvenimo atsiminimus; užsimiršome kuo mes senovėje buvome". "Aušra" ima pasakoti savo tautiečiams kas jie tokie, kokia jų praeitis, pradeda įtikinėti, kad jie verti ir turi teisę gyventi, kaip ir kitos tautos. Ji skelbia vergovėje užmirštą, svetimųjų prislopintą tiesą, kad lietuvis yra lietuvis, o ne lenkas ar rusas, kad Lietuva jo žemė, o ne svetimų atėjūnų. Iš piliakalnių ir milžinkapių, iš senų dokumentų ir liaudies dainų bei pasakų kelia tą užmirštą tiesą. Kelia, rodo saviems, žadina viltį... Ir nuostabus dalykas: svetimųjų marinama tauta, pasirodo, turi pakankamai gyvybinių jėgų ir didelį norą gyventi. Šios jėgos netrunka pasireikšti kitais lietuviškais laikraščiais, knygnešių pasiaukojimu, savanorių žygiais, naujai atkurta nepriklausoma valstybe. 0 kibirkštį įskėlė, pradžią padarė tie kuklūs "Aušros" spinduliai. Vergovės naktyje jie išpranašavo laisvės rytą.

. . . Daugiau...

(Tęsinys. Pradžia Nr. 5) 
"GIMTASIS KRAŠTAS" IR BALTARUSIJOS LIETUVIAI

Laikraštis "Gimtasis kraštas" skiriamas užsienio lietuviams, bet Tarybų Lietuvoje jį galima prenumeruoti. Jis pardavinėjamas spaudos kioskuose. Baltarusijos pašto punktai "Gimtojo krašto" prenumeratos nepriimdavo, pasiteisindami tuo, kad jo nėra sąjunginės periodinės spaudos rodyklėje. Iki 1972 metų "G. kraštą" buvo galima užprenumeruoti Baltarusijos lietuviams iš Lietuvos, ir adresatai jį gaudavo. Nuo 1972 m. "G. krašto" prenumeravimas Baltarusijos lietuviams sustabdytas, pašto punktai grąžino pinigus tiems, kurie jį užsakė. Vadinasi "G. kraštas" Baltarusijos lietuviams skaityti uždraustas.

Kodėl draudžiama Baltarusijos lietuviams skaityti "G. kraštą"? "G. kraštas" iškelia Tarybų Lietuvos laimėjimus. Jame daug pagrįsto ir nepagrįsto gyrimosi tais laimėjimais. "G. kraštas" įdeda kartais kokį straipsnelį ar žinutę, kurie kelia tautinį lietuvių pasididžiavimą. Ekonominis gyvenimo lygis Lietuvoje aukštesnis, negu Baltarusijoje. O čia dar pagiriami t. Lietuvos laimėjimai. Tai gali Baltarusijos lietuviams sukelti nepasitenkinimą savo padėtimi.

Yra ir kita medalio pusė. "G. kraštas" rašo apie visas ir visur persekiojamas lietuvių tautines mažumas, bet apie padėtį lietuvių mažumų, kurios yra čia pat pašonėje (Baltarusijos TSR, Kaliningrado srity), nutyli. Baltarusijos TSR lietuvis, skaitydamas "G. kraštą", gali pasipiktinti, kodėl "G. kraštas" rūpinasi lietuvių tautinių mažumų likimu užsienyje, o nė vienu žodeliu neužsimena apie lietuvių tautinės mažumos padėtį Baltarusijoje. "G. kraštas" elgiasi taip, lyg Baltarusijoje lietuvių visai nebūtų. Kodėl "G. kraštas" neužstoja Baltarusijos TSR persekiojamų lietuvių? Kodėl jis nerašo apie tautinį lietuvių diskriminavimą Kaliningrado srityje?

. . . Daugiau...

(Ar bus dar viena švietimo naujovė?)

TSRS švietimo ministras Prokofjevas išsiuntinėjo liaudies švietimo organams laišką, kuriame sakoma, kad tarybinės mokyklos darbe negali būti praktikuojamas socialistinis lenktyniavimas mokymo darbo srityje. Negalima vertinti mokyklų ir mokytojų veiklos, remiantis moksleivių mokymosi pažangumo procentais. Sąjunginių ir autonominių respublikų švietimo organai iri kontroliuoti ir ryžtingai užkirsti kelią tam, kad mokytojai nebūtų verčiami pervertinti mokinių žinias, o asmenys, pažeistieji taisykles, traukiami griežton atsakomybėn.

Kitaip tariant, mokytojas, rašydamas pažymį, turi atsižvelgti į mokinių žinias, o ne į "įsipareigojimus", aukštesnių švietimo instancijų reikalavimus ir jų duotą pažangumo "limitą". Pažymys, taip sakant, turi atspindėti mokinio žinias, o nebūti vien tik padiktuotų reikalavimų "įvykdymo" rodikliu. Išeitų, kad viskas lyg normalioj, mokykloj... Bet neapsirikime.

Tarybinė, mokykla negalėtų būti tarybine, jei būtų normali. Ji yra, kaip ir visos tarybinio gyvenimo sritys, partijos rankose. O partija, gerai žinodama visus visuomenės vystymosi dėsnius, tiesiai ir nenukrypstamai veda liaudį į šviesų ir laimingą rytojų. Kelia iki pat komunizmo horizontų nušviečia neklaidingasis marksizmo mokslas. Jo šviesa tokia stipri, kad net partijai akys apžlimba, ir ji priversta visą laiką grabaliotis lyg tamsoje. Daro vieną nutarimą, paskum kitą, po kelių ar keliolikos metų trečią, ketvirtą, dešimtą... Kiekvienas nutarimas nuostabiai išmintingas, baisiai reikalingas, paremtas Lenino pamokymais, socialistinės ątatybos patirtimi, atitinka masių gyvybinius poreikius. Kiekvienas jų turi būti besąlyginiai ir su entuziazmu įgyvendinamas. Juos vykdant dunda būgnai ir gaudžia propagandos aparato fanfarai, vadovai lekia iš postų, kalėjimai ir lageriai prisipildo nukrypėlių ir kenkėjų. Kiekvienas naujas nutarimas yra ne tik geresnis už buvusį, bet, paprastai, nuo ano gerokai besiskiriąs arba diametraliai jam priešingas.

. . . Daugiau...

(Ką rašytojas J. Baltušis atsakė "Figaro" korespondentui ir ką galima atsakyti J. Baltūsiui?)

Gogolis kadaise yra labai teisingai pamokęs: "Nekaltink veidrodžio, jei snukis kreivas". Mūsų gerbiamas liaudies rašytojas J. Baltušis, atsakydamas "Figaro" korespondentui, linkęs vis dėlto kaltinti veidrodį... (žr. "Tiesa", 1977.II.2).

Kuris jų teisus?

Skaitome J. Baltušio rūstų priekaištavimą "Figaro" korespondentui, kuris lankėsi Lietuvoj ir, pataikaudamas visokiems buržuaziniams nacionalistams, čia kažko ieškojo, kažką matė, kažko nerado...

Pirmiausia, tvirtina J. Baltušis, Lietuvoje trūksta "žmonių, kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą". Vadinasi, išeitų, kad Lietuvoje gyvena ne trys milijonai žmonių, o koks geras pusmilijonis. Na, maždaug tiek, kiek yra rusų kolonistų, jų statytinių pataikūnų ir dalelės suklaidintųjų. O visų kitų nėra. Šiuo kriterijum remiantis — visiškai nėra. Nes lietuvių tauta 1940 metų įvykiais tikrai nesidžiaugia. Į 1940 metų įvykius žiūri kaip į baisią nelaimę — nepriklausomybės praradimą, pradžią žiaurios okupacijos, sunaikinusios valstybinį savarankiškumą, sutrypusios tautos laisvę, atnešusios šimtams tūkstančių nekaltų žmonių mirtį Gulago salyne. Vadinasi, jeigu tokių žmonių nėra, jei liko tik besidžiaugia vergove ir bebučiuoją rusiško okupanto batą, — apsirinka visokios statistikos, tvirtinančios, kad Lietuvoje gyvena trys milijonai gyventojų.

. . . Daugiau...

(Atsakymas į Stasio Tomonio laišką)

1976.XII.24 JAV leidžiamas "pažangių" lietuvių laikraštis "Laisvė" išspausdino vilniečio Stasio Tomonio laišką apie tragiškai žuvusį Vilniuje jo sūnų Mindaugą 1975.XI.5, jo tariamą psichinę ligą bei žuvimo aplinkybes. Laiške kaltinamos Vakarų radijo stotys, ypač Vatikanas, ir kiti politiniai veiksniai, siekiantys tariamai iškreipti šį įvykį ir panaudoti savo politiniams tikslams.

Kadangi šiuo laišku siekiama desinformuoti lietuvių išeiviją ir nuslėpti tikruosius Mindaugo Tomonio mirties kaltininkus, jo nutylėti nedera.

Pirmiausiai dėl laiško autorystės. Stasys Tomonis Vilniuje žinomas kaip kruopštus ir geras bibliografas, grožinės literatūros vertėjas, doras ir sąžiningas žmogus. Bendraudamas su žmonėmis, jis visada nuoširdus, paslaugus, altruistiškas. Vilniečiams gerai žinoma, kad Mindaugo konfliktas su dabartiniais Lietuvos šeimininkais buvo skausmingas ne tik jam vienam, bet ir visai šeimai. Per trumpą laiką Tomonių šeima neteko dviejų savo narių: motinos ir sūnaus. Žinoma taip pat, kad ir S. Tomoniui nekartą teko "draugiškai" kalbėtis su visagaliais KGB atstovais. Ne kas kitas kaip jie ir "įkvėpė" šį laišką, norėdami nusiplauti kruvinas rankas po eilinės savo aukos. Iš nelaimių nukamuoto žmogaus ne taip jau sunku išreikalauti panašų laišką, juo labiau,- kad jam reikia rūpintis dviejų našlaičių išlaikymu ir jų auklėjimu. Todėl šios pastabos skiriamos ne S. Tomoniui, bet tiems, kurie už jo slypi, t.y., tikriesiems laiško autoriams.

. . . Daugiau...

VILNIUS

1977.1.23 keturi Vilniaus universiteto studentai ir Vilniaus Inžinerinio statybos instituto studentė, visi pirmakursiai, 1958 m. gimimo, miesto centrinio pašto pagrindinių operacijų salėje nukabino nuo sienos didelį Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Ten juos sulaikė milicija. Po ilgų tardymų Romas Grigas, studijavęs materialinį techninį aprūpinimą, buvo uždarytas į Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės 6-jį skyrių, o Saulius Marcinkevičius, studijavęs kibernetiką, Vytas Šimkūnas, studijavęs taikomąją matematiką, Gintaras Stankevičius, studijavęs istoriją ir Rasa Abeltenytė, studijavusi architektūrą, tardomi toliau. Jie visi buvo pašalinti iš komjaunimo, vėliau ir iš universiteto. Teisiamas bus tik Romas Grigas, o likusieji turės prieš jį liudyti.

***

1977 m. vasario mėn. 15-16 d.d. Vilniuje lankėsi anglų laikraščio "Finanšel Taims" ("Financial Times") korespondentas iš Maskvos D. Soteris (D. Sotter). Viešnagės programa buvo sudaryta jau Maskvoje, ir apžiūrėti Vilnių savo nuožiūra svečias galėjo tik vakare.

Vasario 16 d. korespondentas paskambino savo pažįstamam vilniečiui Kęstučiui Jokubynui į darbovietę, kviesdamas jį 19 val. į "Neringos" viešbutį. Sutartu laiku Jokubynas, išlipęs iš troleibuso, ėjo Lenino prospektu viešbučio link. Staiga du vyrai civiliais drabužiais sučiupo jį už rankų ir, šūktelėję: "milicija, kriminalinis skyrius!" įsodino į "Volgą" ir nugabeno į Lenino rajono milicijos būstinę (Dzeržinskio 99). Kęstutį Jokubyną įvedė į atskirą kambarį, kur suėjo keli pareigūnai ir liepė sėstis prie čia pat pašauktų dviejų asmenų. Netrukus atvedė dar kažkokį vyrą. Vos spėjus pareigūnui pastarojo paklausti, kurį iš trijų sėdinčių jis' atpažįstąs dalyvavus ginkluotame užpuolime vasario 14-15 naktį, atvestasis atsakė: "šitą", rodydamas į Jokubyną. Paklaustas pagal ką atpažįstąs — pagal ūgį, pagal eiseną? — atkartojo: "Pagal ūgį, pagal eiseną...", nors K. Jokubynas "atpažinimo" metu tebesėdėjo. K. Jokubynas užprotestavo, bet kaltintoją tuoj pat išvedė. Kitus du, su kuriais jam teko sėdėti, taip pat išleido ir ėmėsi rašyti "atpažinimo protokolą", kurį pasirašyti K. Jokubynas atsisakė. Po to liepė nusirengti asmens kratai. K. Jokubynui pareikalavus raštiškos sankcijos, vienas pareigūnų atsakė, kad "užsidarius šioms durims, visi įstatymai ir kodeksai liko už durų". Kratos metu nieko nerado. Po to sekė apklausinėjimas: kur ir nuo kada gyvenęs, už ką ir kur kalėjęs, kur buvęs vasario 14-15 naktį ir t.t. Jokubynui pareiškus, kad jis tą naktį miegojęs savo kambaryje, reikalavo įrodymų. To jis pateikti negalėjęs, nes gyvenąs vienas. Tuo metu atsirado pareigūnas, kuris dalyvavo jį suimant. Jis pakartotinai pats ėmėsi Jokubyną krėsti iki nuogai jį išrengiant. Tačiau ir dabar jokių įkalčių nerado. Baigę rašyti protokolą, pateikė pasirašyti. K. Jokubynas vėl atsisakė pareikšdamas, kad, jo manymu, visa tai inscenizuota KGB nurodymu, ir kad šioje komedijoje dalyvauti jis atsisakąs. Tada pareigūnai pasakė, kad jie, esą, apsirikę...

. . . Daugiau...