(Ar bus dar viena švietimo naujovė?)
TSRS švietimo ministras Prokofjevas išsiuntinėjo liaudies švietimo organams laišką, kuriame sakoma, kad tarybinės mokyklos darbe negali būti praktikuojamas socialistinis lenktyniavimas mokymo darbo srityje. Negalima vertinti mokyklų ir mokytojų veiklos, remiantis moksleivių mokymosi pažangumo procentais. Sąjunginių ir autonominių respublikų švietimo organai iri kontroliuoti ir ryžtingai užkirsti kelią tam, kad mokytojai nebūtų verčiami pervertinti mokinių žinias, o asmenys, pažeistieji taisykles, traukiami griežton atsakomybėn.
Kitaip tariant, mokytojas, rašydamas pažymį, turi atsižvelgti į mokinių žinias, o ne į "įsipareigojimus", aukštesnių švietimo instancijų reikalavimus ir jų duotą pažangumo "limitą". Pažymys, taip sakant, turi atspindėti mokinio žinias, o nebūti vien tik padiktuotų reikalavimų "įvykdymo" rodikliu. Išeitų, kad viskas lyg normalioj, mokykloj... Bet neapsirikime.
Tarybinė, mokykla negalėtų būti tarybine, jei būtų normali. Ji yra, kaip ir visos tarybinio gyvenimo sritys, partijos rankose. O partija, gerai žinodama visus visuomenės vystymosi dėsnius, tiesiai ir nenukrypstamai veda liaudį į šviesų ir laimingą rytojų. Kelia iki pat komunizmo horizontų nušviečia neklaidingasis marksizmo mokslas. Jo šviesa tokia stipri, kad net partijai akys apžlimba, ir ji priversta visą laiką grabaliotis lyg tamsoje. Daro vieną nutarimą, paskum kitą, po kelių ar keliolikos metų trečią, ketvirtą, dešimtą... Kiekvienas nutarimas nuostabiai išmintingas, baisiai reikalingas, paremtas Lenino pamokymais, socialistinės ątatybos patirtimi, atitinka masių gyvybinius poreikius. Kiekvienas jų turi būti besąlyginiai ir su entuziazmu įgyvendinamas. Juos vykdant dunda būgnai ir gaudžia propagandos aparato fanfarai, vadovai lekia iš postų, kalėjimai ir lageriai prisipildo nukrypėlių ir kenkėjų. Kiekvienas naujas nutarimas yra ne tik geresnis už buvusį, bet, paprastai, nuo ano gerokai besiskiriąs arba diametraliai jam priešingas.
Tokie nutarimai-eksperimentai siautėja visoje plačiojoje tėvynėje jau daug dešimtmečių. Paliečia jie. visas gyvenimo sritis, nuo pačios partijos komitetų, žinybų, valdybų, ministerijų rede-reorganizavimo, iki kukurūzų sodinimo durpių pūdinio puodeliuose. Visur ir su visais partija suspėjo paeksperimentuoti. Vieni eksperimentai buvo trumpi, trumpučiai, pavyzdžiui, kad ir su tais durpių pūdinio puodeliais, kiti tęsiasi keliasdešimt metų ir dar nežinia, kada baigsis, kaip, sakysime, su valstiečių kolūkine baudžiava.
Vienus eksperimentus liaudis apmoka prakaitu, krauju, milijonais taigose ir stepėse išbarstytų lavonų, už kitus atsiskaitoma tos pačios liaudies uždirbtais pinigais. Vieni kainuoja milijardus rublių, už kitus reikia apmokėti dvasiniu ir moraliniu skurdu. Bet eksperimentas yra eksperimentas — partijai reikia apčiuopti socializmo vystymosi dėsnius. Eksperimentuojama tokioj milžiniškoj laboratorijoje kokia yra Tarybų Sąjunga. Ir medžiagos šioje laboratorijoje netrūksta: pakanka žmonių, kuriuos galima blaškyti iš kaimo į miestą, iš miesto į "kaimą; yra plačių stepių, kurias galima paversti ir plėšiniais, ir vėjo pustomais smėlynais; "mokslininkų", apsiimančių iš varpučio išauginti kviečius; ir dykumų, želdinių juostoms sodinti ir dirbtinėms jūroms kurti poetų, liaupsinančių už visa tai partiją ir rašytojų-inžinierių, mokančių perdirbti žmonių sielas... Turtinga laboratorija. Išmintinga partija. Neklaidingi jos nutarimai. Neklaidingi tada, kai įvedė asmens kultą, neklaidingi ir tada, kai jį pašalino; kai kūrė MTS ir kai jas naikino; kai darė sutartis su Hitleriu ir kai su juo kariavo; kai gyrė Tito ir kai jį smerkė... Visi jie teisingi, geri ir reikalingi...
Dažnai partijos nutarimai lietė ir mokyklą. Tarybinės mokyklos istorija panaši į detektyvinį romaną. Ko tik joje nebūta. 1918 m. "Deklaracija apie vieningą darbo mokyklą Rusijoje" ją taip "sudemokratino", kad nebuvo likę nei pamokų, nei mokytojo, nei pačio mokymo. Pamokos virto drožinėjimu, piaustinėjimu, lipdymu (ir tik tiek, kiek to norėjosi vaikams), mokomieji dalykai — "vaikų enciklopedijomis", mokytojas — "vyresniu broliu". Po keletos metų buvo pašalinti ir patys dėstomieji dalykai, jų vietoje įvedant kompleksines "gyvenimiškas temas". Pilnu tempu buvo vykdoma ".mokyklos atminimo" teorija, kol 1931 metais vėl staigus posūkis: grąžintos pamokos, mokinių žinių vertinimas pažymiais, darbas su vadovėliu, šiokia tokia drausmė ir kiti elementariausi dalykai.
Neišvengė tarybinė mokykla įvairių naujovių - eksperimentu ir vėliau, nors ir ne tokių radikalių. Dabar jie lietė vadovėlius, dėstymo metodus, vertinimo balus ar pamokų turinį ir t .t.
Lietuvos mokykla tuo laiku dar buvo "buržuazinė" ir neturėjo "laimės" visų šių eksperimentų patirti ant savo kailio. Užtat, jai virtus tarybine, teko paskubom vytis kitas "toli" nužengusias respublikas, trumpinant mokymo laiką (vienuolika metų vietoj dvylikos), mažinant mokslo lygį, keliant "pažangumą", diegiant įvairias naujoves, nekalbant apie radikaliai pertvarkytas programas. Ypač neatpažįstamai pasikeitė istorijos, literatūras ir kitų humanitarinių dalykų pamokų turinys. Čia balta pavirto juoda, o juoda — balta. Jei taip būtų kitusi, sakysime, aritmetika, tai du kart du būtų ne keturi, o tiek, kiek nurodytų CK savo eiliniame nutarime. Spėjo Lietuvos mokykla dalyvauti Mičiūrino mokslo vystyme, darbiniame mokyme, ryšio su gyvenimu stiprinime, triušių auginime, Lipecko metodo panaudojime, chemijos žinių įsisavinime, ateistiniame auklėjime ir kitų naujovių-naujo-vėlių įdiegime. Viską teko girti, viskam pritarti, plojimais sutikti. Kiekvienas mokyklą liečiantis eksperimentas turėjo būti priimamas kaip būtinas, puikus, net nuostabus dalykas, be kurio jokiu būdu negalima išsiversti. Ir... po kurio laiko palydimas rūsčiu pasmerkimu, kaip klaida, nukrypimas ir trumparegiškumas. Ar ne taip, pavyzdžiui, įvyko su darbiniu mokymu, su Lipecko metodu ir dešimtimis kitų naujovių, kurios dingo, lyg oro burbulai, iškilę į vandens paviršių. Kai kurios išsilaikė ilgiau, kitos ir dabar laikosi...
Jau daug metų tarybinėje mokykloje laikosi "aukštas" pažangumas. Už jį kovojama nuo pirmos klasės iki aukštosios mokyklos baigimo. Normaliai užsimenama apie "tvirtas mokinių žinias", tačiau praktikoje į tai spiaunama ir žiūrima, kad klasėje, mokykloje, rajone, respublikoje nebūtų daug antramečių. Tiesa, šimtą procentinio "pažangumo" pasiekti nedrįsdavo. Skatindavo, net versdavo mokyklas jo siekti ("kovoti už šimtaprocentinį pažangumą!"), bet leisdavo tam tikrą mokinių skaičių įvertinti ir nepatenkinamai. Per daug akivaizdus daugybės moksleivių nenoras mokytis, visiškas abejingumas dėstomiems dalykams, tiesiog atviras pasipriešinimas mokytojams. Tačiau tas, bet griežtai ribotas skaičius nepažangiųjų jokiu būdu neatspindi tikrosios padėties.
Kaip nepažangumo procentas nerodo tikro blogai besimokančių mokinių skaičiaus, taip "pažangumas" — visų kitų mokinių žinių lygio. Iš klasės į klasę šliauždavo vadinami "sunkieji mokiniai", kurie ne tik patys nes;mokė, bet kliudė mokytis ir kitiems, trukdė mokytojams. Visi jautėsi bejėgiais, nes procentamanija, "kova prieš antramečiavimą", spaudimas iš viršaus vertė mokytojus šiuos mokinius tempti aukštyn iki išleidžiamosios klasės. Išleidžiamoje klasėje skubėdavo jais atsikratyti ir, aprūpinę trejetais užpildytu baigimo pažymėjimu, išleisdavo "į gyvenimą". Dalis šių "tempiamųjų" aštuntosios klasės nepasiekdavo. Jie "nubyrėdavo", t.y., spiovę į visus raginimus ir mokytojų prašymus mokytis, mesdavo įprastinio tipo mokyklą ir pereidavo į vakarinę, pamaininę ar neakivaizdinę. Šiose mokyklose mokytis beveik visiškai nereikia. Užtenka būti sąraše, vieną kitą kartą pasirodyti klasėje ir ne tik aštuonmetės, bet ir vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimas užtikrintas. Visi išlaikydavo egzaminus, gaudavo mokytojų pasirašytus, antspaudu patvirtintus aštuonmetės ar vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimus, kuriuose sakoma, jog gimtąją kalbą, matematiką, istoriją ir visus kitus dalykus jie žino patenkinamai ar net gerai. Taip valstybiniu dokumentu tvirtinama tai, ko tikrumoje nėra. Dokumento savininkas gauna tas pačias teises kaip ir iš tikrųjų žinantis minėtus dalykus. Kas apsukresnis, o ypač turintis galingą ir įtakingą dėdę ar pinigingą tėvą, gali įsmukti ir į aukštąją mokyklą, ir tapti diplomuotu "specialistu" arba atsakingu darbuotoju.
Tačiau ne geresnė padėtis ir su "normaliomis" mokyklomis bei jų mokiniais. Visur, be išimties, skundžiamasi didelės jaunimo dalies nenoru mokytis, abejingumu viskam, kas vyksta mokykloje. Aiški priešingybė tarp gyvenimo tikrovės ir mokykloje diegiamų pažiūrų, nuolatinis tuščiažodžiavimas, veidmainiavimas, nuo mažų dienų užnuodija vaikų sielas, išmoko į viską žvelgti su nepasitikėjimu, o nuolatiniai susirinkimai, pasitarimai, svarstymai ir pasisakymai įpratina pačius veidmainiauti. Užgesus smalsumo ir suinteresuotumo ugnelei mokinio sąmonėje, išorinės prievartos priemonės maža ką tegali padėti. O kur dar "sunkiai auklėjamų" draugų blogi pavyzdžiai, akivaizdus mokytojų bejėgiškumas prieš chuliganiškus reiškinius!.. Pagaliau ir pats mokymo lygis žemas. Nukamuotas visokių "priemonių": pasitarimų, susirinkimų, konkursų, apžiūrų, švenčių, varžybų, planų ir ataskaitų, mokytojas neturi laiko ir energijos, o kai kada ir noro, gerai pasiruošti ir tinkamai pravesti pamokas. Pagaliau ir jo darbo įvertinimas priklauso ne nuo to, kaip jis išmokė mokinius, bet kaip įvykdė visas kitas "priemones", ypač, jei jis klasės vadovas... Susidūręs su mokinių, abejingumu ir nenoru mokytis, išeikvojęs laiką ir jėgas nepamokiniams reikalams, mokytojas įstengia atlikti tik dalį tikro pedagoginio darbo.
Pamokose neparuošti, dirbti neįpratinti moksleiviai kopia iš klasės į klasę įsisavinę tik dalį to, ką pagal mokymo programas turėjo įsisavinti. Per eilę metų po tariamu "pažangumo" ir "tvirtų žinių" paviršiumi susidarė aiškiai jaučiamas vakuumas — didelės žinių ir įgūdžių spragos. Šias spragas, šį nepakankamą moksleivių paruošimą iki šiol patikimai saugo procentamanija. Tiesa, kai kur, kai kada sugriaudėdavo perkūnija, mokyklų vizitatoriams pabandžius iš tikrųjų patikrinti mokinių žinias. Bet žaibas trenkdavo paprastai tik į mokytoją... Tikros audros jis nesukeldavo.
Dabar vėl pačio TSRS švietimo ministro raštas... Be to, "Pravda" ir "Literaturnaja gazeta" užsimena apie grubius kažkokių nurodymų pažeidimus. Kas tai? Gal vėl eilinė naujovė? O gal didelio eksperimento pradžia?!
Pagyvensim — pamatysim..".
Jurgis Tarnys
