VILNIUS
1977.1.23 keturi Vilniaus universiteto studentai ir Vilniaus Inžinerinio statybos instituto studentė, visi pirmakursiai, 1958 m. gimimo, miesto centrinio pašto pagrindinių operacijų salėje nukabino nuo sienos didelį Lenino bareljefą ir nuo Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Ten juos sulaikė milicija. Po ilgų tardymų Romas Grigas, studijavęs materialinį techninį aprūpinimą, buvo uždarytas į Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės 6-jį skyrių, o Saulius Marcinkevičius, studijavęs kibernetiką, Vytas Šimkūnas, studijavęs taikomąją matematiką, Gintaras Stankevičius, studijavęs istoriją ir Rasa Abeltenytė, studijavusi architektūrą, tardomi toliau. Jie visi buvo pašalinti iš komjaunimo, vėliau ir iš universiteto. Teisiamas bus tik Romas Grigas, o likusieji turės prieš jį liudyti.
***
1977 m. vasario mėn. 15-16 d.d. Vilniuje lankėsi anglų laikraščio "Finanšel Taims" ("Financial Times") korespondentas iš Maskvos D. Soteris (D. Sotter). Viešnagės programa buvo sudaryta jau Maskvoje, ir apžiūrėti Vilnių savo nuožiūra svečias galėjo tik vakare.
Vasario 16 d. korespondentas paskambino savo pažįstamam vilniečiui Kęstučiui Jokubynui į darbovietę, kviesdamas jį 19 val. į "Neringos" viešbutį. Sutartu laiku Jokubynas, išlipęs iš troleibuso, ėjo Lenino prospektu viešbučio link. Staiga du vyrai civiliais drabužiais sučiupo jį už rankų ir, šūktelėję: "milicija, kriminalinis skyrius!" įsodino į "Volgą" ir nugabeno į Lenino rajono milicijos būstinę (Dzeržinskio 99). Kęstutį Jokubyną įvedė į atskirą kambarį, kur suėjo keli pareigūnai ir liepė sėstis prie čia pat pašauktų dviejų asmenų. Netrukus atvedė dar kažkokį vyrą. Vos spėjus pareigūnui pastarojo paklausti, kurį iš trijų sėdinčių jis' atpažįstąs dalyvavus ginkluotame užpuolime vasario 14-15 naktį, atvestasis atsakė: "šitą", rodydamas į Jokubyną. Paklaustas pagal ką atpažįstąs — pagal ūgį, pagal eiseną? — atkartojo: "Pagal ūgį, pagal eiseną...", nors K. Jokubynas "atpažinimo" metu tebesėdėjo. K. Jokubynas užprotestavo, bet kaltintoją tuoj pat išvedė. Kitus du, su kuriais jam teko sėdėti, taip pat išleido ir ėmėsi rašyti "atpažinimo protokolą", kurį pasirašyti K. Jokubynas atsisakė. Po to liepė nusirengti asmens kratai. K. Jokubynui pareikalavus raštiškos sankcijos, vienas pareigūnų atsakė, kad "užsidarius šioms durims, visi įstatymai ir kodeksai liko už durų". Kratos metu nieko nerado. Po to sekė apklausinėjimas: kur ir nuo kada gyvenęs, už ką ir kur kalėjęs, kur buvęs vasario 14-15 naktį ir t.t. Jokubynui pareiškus, kad jis tą naktį miegojęs savo kambaryje, reikalavo įrodymų. To jis pateikti negalėjęs, nes gyvenąs vienas. Tuo metu atsirado pareigūnas, kuris dalyvavo jį suimant. Jis pakartotinai pats ėmėsi Jokubyną krėsti iki nuogai jį išrengiant. Tačiau ir dabar jokių įkalčių nerado. Baigę rašyti protokolą, pateikė pasirašyti. K. Jokubynas vėl atsisakė pareikšdamas, kad, jo manymu, visa tai inscenizuota KGB nurodymu, ir kad šioje komedijoje dalyvauti jis atsisakąs. Tada pareigūnai pasakė, kad jie, esą, apsirikę...
Taip po pusantros valandos, nors ir "atpažintas" kaip "ginkluoto užpuolimo dalyvis", K. Jokubynas buvo paleistas.
1970 m. vasario 7 d. vilnietis inžinierius Albertas Žilinskas vyko komandiruotėn į Maskvą. Vilniaus geležinkelio stotyje, vos tik A. Žilinskui įlipus į traukinį, tuojau prie jo prisistatė saugumiečiai. Kagėbistas Brilis ėmė jį tardyti: kur jis važiuoja, ką veža, kur jo vieta vagone ir pan. A. Žilinskas kalbėtis atsisakė. Saugumiečiai, kiek pasidairę ir pasisukinėję, iš vagono išėjo ir daugiau nepasirodė.
Šių metų pradžioje į to paties A. Žilinsko butą, jam esant darbe, atvyko saugumietis "Tušas. Žilinsko žmonai jis ėmė įrodinėti, kad jos vyras esą negerai elgiasi, kad bendrauja su "blogais" žmonėmis, kad, galimas daiktas, turi ryšių su "Aušros" leidimu. Kagėbistas pareiškė, jog vienam iš tų "blogų" žmonių — Antanui Terleckui — neišvengti grotų, o pačiam Žilinskui bei Kęstučiui Jokubynui, Stasiui Stunguriui ir Jonui Pratusevičiui vertėtų susimąstyti. Saugumietis taip pat grasino, kad jeigu jos vyras ir toliau nepakeis savo elgesio, jai gali tekti auginti vaikus vienai (Žilinskų šeimoje trys vaikai: vienerių, dviejų ir trejų metų). Pagaliau kagėbistas primygtinai siūlė Žilinskienei šį jo apsilankymą nuo vyro nuslėpti.
V. Žilinskienė atsakė, kad jos vyras jokio nusikaltimo prieš tarybinius įstatymus nėra padaręs ir nesiruošia jų pažeidinėti. Pasirinkimas su kuo bendrauti — tai jos vyro asmeninis reikalas, ir saugumo rekomendacijos čia nereikalingos. Pasiūlymą nuslėpti nuo savo vyro šį saugumiečio apsilankymą Žilinskienė pavadino amoraliu ir paprašė daugiau jos netrukdyti ir nesikišti į jų šeimos reikalus.
Vilniaus disidentų sluoksniuose tai vertinama kaip savotiška terorizavimo forma. Vengdami visuomenės protestų, saugumiečiai jau nebedrįsta sauvališkai (be orderio) daryti kratas, tačiau visokie neteisėti tardymai bei šantažas dar plačiai praktikuojami. Šitaip bandoma tęsti visiems žinomą gąsdinimo politiką, kuri dar neseniai buvo esminiu kasdieninio mūsų gyvenimo bruožu.
Baudžiamojo proceso kodeksas leidžia daryti tardymus tik iškėlus bylą, o bet koks žmonių tardymas neiškėlus bylos ir nerašant apklausos protokolo yra nusikaltimas prieš tarybinius įstatymus. Taip pat nėra įstatymo, leidžiančio saugumo darbuotojams vaikščioti po namus ir šantažuoti šeimos narius. Reikalavimas, kad žmona nuslėptų jų apsilankymą nuo savo vyro, negali būti kvalifikuojamas kitaip, kaip stalininės totalinio sekimo sistemos recidyvas — kai vieni šeimos nariai šnipinėdavo ir teikdavo žinias saugumui apie kitus savo šeimos narius.
***
SAVIŽUDYBĖS LIETUVOJE
Lietuvoje kasmet įvyksta daug skaudžių tragedijų, kurių priežasčių niekas nė nebando aiškinti.
1974 m. Lietuvoje nusižudė 1002 žmonės, 1975 m. — 1001. Kasdien nusižudo maždaug po tris žmones. Argi mūsų mažai tautai nėra per dideli šie skaičiai?! Tačiau niekas dėl to nerašo jokių socialoginių darbų, netiria dvasinės visuomenės būklės, net ir savižudybių statistika įslaptinta...
KALINIAI, GRĮŽĘ Į LIETUVĄ PO 25 METŲ:
1. Ananaitis Alfonsas 1971 m.
2. Akramavičius Petras 1977 m.
3. Budreika Stasys 1976 m.
4. Čėpla Stasys 1974 m.
5. Galdikas Balys 1976 m.
6. Giedrimas Leonas1971 m.
7. Krilavičius, Vaclovas 1971 m.
8. Kuzinavičius Ignas 1970 m.
9. Klazauskas Vytautas1974 m.
10. Gajauskas Balys1973 m.
11. Kšimas Vaclovas1976 m.
12. Lesčiauskas Juozas1975 m.
13. Mickevičius Leonas 1973 m.
14. Paltarokas Petras 1972 m.
15. Petrušaitis Vytautas1972 m.
16. Slapšinskas Vytautas 1977 m.
17. Skaržinskas Juozas1973 m.
18. Valaitis Antanas 1976 m.
19. Valentinas Vladas 1975 m.
20. Vyturys Placidas 1976 m.
21. Jurkštas Vladas1975 m.
22. Remeikis Vincas 1975 m.
ČERNIACHOVSKAS
Karaliūnas Voldemaras patalpintas į psichiatrinę ligoninę 1975 m. už atsisakymą pilietybės; parašė atsišaukimus kviesdamas streikuoti fabriko darbininkus.
Čechanavičius Arvydas gim. 1949 m. Kaune, IV kurso medicinos studentas. 1973 m. IV.13 jo bute padaryta krata, paimtos magnatofono juostelės su "Amerikos balso", "Vatikano" ir kt. įrašais, taip pat keletas sąsiuvinių su rankraščiais bei eilėraščiais. Jis apkaltintas pagal baudžiamąjį straipsnį už "privačią praktiką nebaigus Medicinos instituto" ir pagal straipsnį "už antitarybinę agitaciją bei propagandą" (draudžiamos literatūros laikymas). A. Čechanavičius buvo pastatytas psichoekspertizei, kuri jam "nustatė" diagnozę: "šizofreninė psichopatija" ir teismo nuosprendžiu patalpintas į bendro tipo psichiatrinę ligoninę. Tačiau dėl nežinomų priežasčių 1975 m. gruodžio mėn. perkeltas į Černiachovskio spec. ligoninę. Šis žmogus yra visiškai sveikas ir laikomas psichiatrinėje ligoninėje vien dėl politinių įsitikinimų.
Be lietuvių, šiuo metu Černiachovskio psichiatrinėje ligoninėje už politinius įsitikinimus kankinami:
1. Šatalovas (studentas iš Rostovo).
2. Popovas (maskvietis, už bandymą pereiti sieną).
3. Žicharovas Eugenijus (inžinierius, už knygą "Didžioji afera").
4. Kašinas (Soči, žurnalistas).
Viso — 25 žmonės. Smulkesnę informaciją pateiksime vėliau.
***
1977.1.29 po keturių metų kalinimo psichiatrinėje ligoninėje vėl jon sugrąžintas Cidzikas Petras. Anksčiau jis buvo uždarytas į psichiatrinę 1973.VII.13 už antitarybinės literatūros gaminimą ir platinimą. (BK 68 str.).
***
"Ligoniams" leidžiami vaistai (per prievartą): tizercinas, aminazinas, sulfazinas, insulinas.
Aminazino veikimas: sukelia skausmą, mieguistumą, apatiją.
Ši priemonė buvo taikoma politiniams kaliniams: Popovui, Šatalovui, Čechanavičiui, Cidzikui, Žicharovui, Kašinui ir kt.
Insulinas sukelia traukulius, sąmonės netekimą, konvulsijas. Šiuos vaistus leido lietuviui politkaliniui A. Čechanavičiui tuoj po to, kai jo motina Vasiliauskienė Pranė kreipėsi į Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl sūnaus neteisėto laikymo psichiatrinėje ligoninėje.
"Ligoniai" administracijos visaip persekiojami, varginami, verčiami dirbti.
Ypatingu žiaurumu pasižymintis ligoninės personalas: Budilina, Blodovas (tikras sadistas), Žerebcovas, Bisarevas, Bičkovas ir kt.
Yra atvejų, kai "ligoniai", palaužti sadizmo, nusižudo.
