(Tęsinys. Pradžia Nr. 5)
"GIMTASIS KRAŠTAS" IR BALTARUSIJOS LIETUVIAI
Laikraštis "Gimtasis kraštas" skiriamas užsienio lietuviams, bet Tarybų Lietuvoje jį galima prenumeruoti. Jis pardavinėjamas spaudos kioskuose. Baltarusijos pašto punktai "Gimtojo krašto" prenumeratos nepriimdavo, pasiteisindami tuo, kad jo nėra sąjunginės periodinės spaudos rodyklėje. Iki 1972 metų "G. kraštą" buvo galima užprenumeruoti Baltarusijos lietuviams iš Lietuvos, ir adresatai jį gaudavo. Nuo 1972 m. "G. krašto" prenumeravimas Baltarusijos lietuviams sustabdytas, pašto punktai grąžino pinigus tiems, kurie jį užsakė. Vadinasi "G. kraštas" Baltarusijos lietuviams skaityti uždraustas.
Kodėl draudžiama Baltarusijos lietuviams skaityti "G. kraštą"? "G. kraštas" iškelia Tarybų Lietuvos laimėjimus. Jame daug pagrįsto ir nepagrįsto gyrimosi tais laimėjimais. "G. kraštas" įdeda kartais kokį straipsnelį ar žinutę, kurie kelia tautinį lietuvių pasididžiavimą. Ekonominis gyvenimo lygis Lietuvoje aukštesnis, negu Baltarusijoje. O čia dar pagiriami t. Lietuvos laimėjimai. Tai gali Baltarusijos lietuviams sukelti nepasitenkinimą savo padėtimi.
Yra ir kita medalio pusė. "G. kraštas" rašo apie visas ir visur persekiojamas lietuvių tautines mažumas, bet apie padėtį lietuvių mažumų, kurios yra čia pat pašonėje (Baltarusijos TSR, Kaliningrado srity), nutyli. Baltarusijos TSR lietuvis, skaitydamas "G. kraštą", gali pasipiktinti, kodėl "G. kraštas" rūpinasi lietuvių tautinių mažumų likimu užsienyje, o nė vienu žodeliu neužsimena apie lietuvių tautinės mažumos padėtį Baltarusijoje. "G. kraštas" elgiasi taip, lyg Baltarusijoje lietuvių visai nebūtų. Kodėl "G. kraštas" neužstoja Baltarusijos TSR persekiojamų lietuvių? Kodėl jis nerašo apie tautinį lietuvių diskriminavimą Kaliningrado srityje?
Šiaip ar taip imant, valdžia nutarė, kad Baltarusijos TSR lietuviams skaityti "G. kraštą" yra pavojinga.
Kad "G. kraštui" visai nerūpi Baltarusijos TSR lietuvių likimas, galima matyti iš žemiau aprašyto įvykio.
Byla dėl uždarytos lietuviškos mokyklos JAV.
1969 m. spalio 4 d. "Tiesoje" Nr. 231 buvo patalpintas JAV gyvenančio lietuvio J. Kasčio (Kasčiūno) laiškas (laiškas dedamas sutrumpintas):
P a d ė k i t !
Mieli tautiečiai1. Aš nežinau, ar šis mano laiškas pasieks jus, ar jis bus išspausdintas. Bet negaliu nerašyti, nes vienas nesenas atsitikimas pas mus Amerikoje sukrėtė mane ligi sielos gelmių... Uždarė lietuvišką gimnaziją. Jūs gal nusišypsosit perskaitę apie tai... Bet kai pagalvoji, kad tai paskutinė lietuviška gimnazija JAV-se, tai net šiurpu darosi. Kaip tai atsitiko? Kodėl?.. Užgeso paskutinis lietuvybės žiburėlis. Teisybė, dar yra per 10 šeštadieninių mokyklų pas mus. Jose lietuvių kalbos mokosi virš 3000 vaikų.
Uždarė vienintelę lietuvių gimnaziją. Kodėl? Gimnazijos direktorius L. Andriekus per laikraščius pareiškė, kad pristigo lėšų ir mokinių. Gal ir taip. Nors man sunku tuo patikėti, ypač dėl pirmosios priežasties... Laikraščiuose pas mus rašo, kad gimnaziją uždarė lietuviškos visuomenės abejingumas. Bet taip pasakyti yra begėdiška, jei nepaaiškinama, kodėl mes tokie abejingi lietuviškam švietimui, savo gimtajai kalbai.
Dabar man pasidarė aišku, kad mums, lietuviams, galite padėti tik Jūs, mieli tautiečiai, tik Lietuva.
Siųskite mums lietuviškas, vaikiškas ir nevaikiškas knygas, žurnalus, laikraščius, nuotraukas, skaidres. Jei kam per sunku padaryti, tai gal mūsų Tautiečių komitetas ar Vilniaus universitetas galėtų atsiųsti.
J. Kastis - Kasčiūnas"
Pilną laiško tekstą persispausdino "Gimtasis kraštas" 1969.X.9. Nr. 41.
Į J. Kasčio laišką atsiliepė LTSR Švietimo ministras M. Gedvilas ("Tiesa" 1969.X.9. Nr. 235) ir Vilniaus universiteto rektorius J. Kubilius ("Tiesa" 1969.X.17. Nr. 242).
Štai drg. M. Gedvilo pareiškimo pradžia ir pabaiga:
G a l i m e p a d ė t i !
Didelė žmogaus nelaimė, kai jis negali mokytis gimtąja kalba. Skaudu girdėti, kad lietuviai išeiviai yra priversti pamiršti gimtuosius žodžius — tėvynė, mamytė, brolis, meilė, grožis, gėris, laisvė... Tai mus labai jaudina dar ir dėl to, kad praktinės galimybės mokytis gimtosios kalbos nebeturi tie lietuviai išeiviai, kurie savo kukliomis santaupomis -bei pastangomis carinės patvaldystės ir lietuviško žodžio bei rašto draudimo metais padėjo savo tautiečiams Lietuvoje gaivinti gimtąją lietuvių kalbą, raštą, nacionalinę kultūrą. O padėti lietuviams išeiviams dabar mes visiškai galime.
...Leisdami lietuviškus gimtosios kalbos ir literatūros bei kitus vadovėlius, pagalbinę mokyklinę literatūrą, mes galime tam tikrą knygų skaičių numatyti ir užsienyje veikiančioms lietuviškoms mokykloms. Mes atsiliepsime į kiekvieną dar veikiančių lietuviškų mokyklų bei asmenų pageidavimą.
M. Gedvilas, LTSR Šviet. min.
Į J. Kasčio .laišką atsiliepė ir Baltarusijos TSR lietuviai. Iš Gervėčių ir Pelesos apylinkių atvyko į Vilnių lietuvių delegacijos. Jos lankėsi pas Švietimo ministrą, Kultūros ministrą ir Vilniaus universiteto rektorių ir įteikė pareiškimus. Pareiškimai įteikti ir LTSR KP Pirmajam sekretoriui drg. Sniečkui.
Štai Gervėčių apylinkės lietuvių pareiškimo pilnas tekstas:
"Lietuvos TSR Švietimo Ministrui drg. Gedvilui
Gervėčių krašto 14-kos lietuviškų kaimų gyventojų
P a r e i š k i m a s
Mes, Baltarusijos TSR ribose gyvenantieji Gervėčių krašto lietuviai, perskaitę š.m. spalio 9 d. "Tiesoje" Jūsų pažadą padėti Amerikos lietuviams, kad jų vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba, kreipiamės į Jus, prašydami padėti' ir mums.
Lietuviškos mokyklos, vaikų darželiai, klubai-skaityklos ir saviveiklos kolektyvai, kurie mūsų krašte veikė Lenkijos ponų valdymo metais, prieš 25 metus buvo uždarytos ir vietoje jų buvo (steigtos rusiškos. Todėl mūsų vaikai dabartiniu metu neturi kur išmokti gimtosios kalbos rašto.
Dėl lietuviškų mokyklų įsteigimo daug kartų kreipėmės į Baltarusijos TSR vyriausybę su pareiškimais, po kuriais pasirašydavo ištisi lietuviški kaimai, tačiau mūsų prašymas vis likdavo neišklausytas — lietuviškų mokyklų kaip neturėjome, taip ir neturime. 0 vietinė valdžia dažnai netgi gąsdina bei grasina, kad ateityje mes bijotume ir kelti šį klausimą. Vietinė valdžia taip pat nenori leisti mūsų vaikams išvykti į Lietuvą mokytis: neduoda pažymėjimų bei kitų dokumentų.
Žinodami, kad Lietuvoje be lietuviškų mokyklų veikia rusiškos, lenkiškos, manome, jog pagal tuos pačius Konstitucijos straipsnius Baltarusijos TSR vyriausybė privalėtų įsteigti mums lietuviškas mokyklas. Mes norėtume turėti bent vieną aštuonmetę mokyklą stambiausioje lietuviškoje gyvenvietėje (Girių kaime), kur galėtų mokytis artimiausių kaimų vaikai. 0 vietovėse, esančiose 7-8 kilometrų atstumu nuo Girių kaimo — pradines mokyklas.
Gerbiamas Ministre, Jūsų taurūs jausmai ir pažadai padėti mūsų broliams išeivijoje sujaudino mus ir teikia vilčių, kad padėsite ir mums. Būsime labai dėkingi.
Gervėčių krašto lietuviškų kaimų atstovai.
Analogiško turinio pareiškimą įteikė Polėsos apylinkės lietuviškų kaimų gyventojai.
Pareiškimų tekstai Kultūros ministrui, Vilniaus universiteto rektoriui ir drg. Sniečkui čia nededami, nes jie liečia tuos pačius klausimus, kurie išdėstyti gervėtiškių pareiškime.
Atskirai prof. T. Ivanauskas išsiuntinėjo pareiškimą Švietimo ministrui, "Tiesai" ir "Gimtajam kraštui". Nei "Tiesa", nei "Gimtasis kraštas" jo pareiškimo neatspausdino. Ne tik pareiškimo, bet net trumpos žinutės neįdėjo, nors abiejų minimų laikraščių redakcijoms buvo gerai žinoma, kur ir kokiu tikslu lankėsi Baltarusijos TSR lietuvių delegacijos.
Štai prof. T. Ivanausko pareiškimo tekstas (sutrumpintas):
"...Džiugu, kad į J. Kasčio pagalbos šauksmą tuoj pat jautriai atsiliepė Lietuvos Švietimo ministras... Šia proga norėčiau iškelti vieną skaudžią problemą. Kaip yra žinoma, nustatant Lietuvos TSR rytų sienas, už jų liko nemaži lietuvių gyvenami plotai. Tai Gervėčių, Polesos, Apso ir kitos apylinkės, kuriose Lenkijos valdymo metais gyveno apie 50.000 lietuvių ir turėjo lietuviškas mokyklas, vaikų darželius, klubus-skaityklas. Dabar šių apylinkių lietuviai neturi nė vienos lietuviškos mokyklos, net pradinės, ir jokių kultūrinių įstaigų. Vietinių lietuvių kultūriniais reikalais Baltarusijos vyriausybė ne tik nesirūpina, bet, priešingai, stengiasi šį kraštą kuo greičiausiai surusinti ir tuo tikslu panaudoja tautinę diskriminaciją. Kadangi tai yra ir mano gimtasis kraštas, mano viengenčiai ir giminės dažnai rašo man nusiskundimus, prašydami juos užstoti. Lietuvoje yra šimtai lenkiškų ir rusiškų mokyklų. Kodėl gi lietuviai taip nuskriausti Baltarusijoje? Ar dėl to, kad esame maža tauta?
Vietos lietuviai labai daug kartų kreipėsi į "Baltarusijos valdžios organus lietuviškų mokyklų reikalu. Deja, ligi šiol visi tie prašymai liko be jokių rezultatų. Maža to, vietos lietuviai nusiskundžia, kad tuos pareiškimus Baltarusijos vyriausybė persiųsdavo vietiniams valdžios organams. Jie gi ne tik sužlugdydavo reikalą, neduodami pareiškimams reikiamos eigos, bet dargi gąsdindavo ir grasindavo tiems, kurie juos pasirašydavo, demonstratyviai rodė ir rodo savo nemalonę ir galią.
...Pirmoje eilėje Švietimo ministerija galėtų atkreipti dėmesį į teisėtą Baltarusijos lietuvių troškimą mokytis gimtąja kalba. Švietimo ministerija galėtų tartis su atitinkamais Baltarusijos TSR organais, remdamasi dėsniu, kad tiek Lietuvos TSR (čia veikia daug rusiškų ir lenkiškų mokyklų), tiek Baltarusijos TSR su stambia lietuvių mažuma, yra privaloma Tarybų Sąjungos konstitucija (121 str.).
Prof. T. Ivanauskas
Švietimo ministras Gedvilas ir Kultūros ministro pavaduotojas Jakelaitis bei Vilniaus universiteto rektorius delegacijas maloniai priėmė ir pažadėjo padėti. Bet pažadais viskas ir baigėsi.. Baltarusijos TSR lietuvių padėtis nė kiek nepagerėjo. Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje kaip nebuvo, taip ir nėra.
Lietuviškų mokyklų Baltarusijoje atidarymo klausimas formaliai yra sprendžiamas Minske, o faktinai visus klausimus sprendžia Maskva. Žinoma, mūsiškiai galėtų veikti, įtikinėti Minsko ar Maskvos valdžios organus, bet vargu ar jie to imsis, bijodami rizikos (gali kliūti už "nacionalizmą"). Kitais, ne mokyklų reikalais — spaudos, kultūrinio bendradarbiavimo ir t.t. — Lietuvos tarybiniai organai galėtų daug padėti Baltarusijos lietuviams, bet jie to nesiima, bijodami būti apkaltinti tuo pačiu "nacionalizmu".
Praėjus metams po delegacijų lankymosi Lietuvoje, Baltarusijos lietuvių padėtis ne tik nepagerėjo, bet dar pablogėjo: persekiojamas lietuviškos spaudos užsakymas, neleista vykti etnografinei ekspedicijai į Polosos kraštą, neleidžiama meninei saviveiklai iš Lietuvos vykti į Baltarusiją, trukdomos ekskursijos.
BALTARUSIJOS LIETUVIAI IR RETOROMANAI
Prof. T. Ivanauskas, kilęs iš Baltarusijos TSR, ne vietinės reikšmės mokslininkas, ir būdamas įtakingas, drįso viešai protestuoti prieš rusinimą lietuvių tautinės mažumos Baltarusijoje. Kai jis kreipėsi į atitinkamas įstaigas Minske, reikalaudamas lietuviškų mokyklų atidarymo, jam atsakė, kad "čia tavo asmeniškas išsigalvojimas". Vyko Baltarusijos lietuvių delegacijos tuo pačiu reikalu su pareiškimais, kuriuose būdavo iki 2000 parašų. Joms atsakymas jau buvo kitoks: "Dėl saujalės lietuvių mes mokyklų neatidarysime".
Kiek dabar yra Baltarusijoje lietuvių? Po karo jų liko mažiausia 50 tūkstančių. Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų jų skaičius dabar sumažėjo, bet ne tiek, kiek rodo vietinė statistika. Pagal 1959 metų gyventojų surašymo duomenis Baltarusijos TSR nerasta nė vieno lietuvio (?!). Tik dabar "Mokslas ir" gyvenimas" atrado jų tuomet buvus 8,4 tūkstančio ("Mokslas ir gyvenimas" 1972 m. Nr. 2). Pagal tuos pačius "M. ir gyv." duomenis Ukrainos TSR 1970 m. lietuvių buvo 10,7 tūkstančio, o Baltarusijos TJSR tik 8,1 tūkst. (straipsnio autorius Adlys). Įdomu pastebėti, kad drg. Adlys Ukrainoje rado daugiau lietuvių, negu Baltarusijoje.
Kiek iš tikrųjų dabar yra Baltarusijos TSR lietuvių, nežinome. Pagal neoficialius apskaičiavimus jų turėtų būti apie 30.000.
Ar lietuvių "saujalė" turi teisę turėti mokyklas, kuriose jų Vaikai būtų mokomi gimtąja kalba? Palikime nuošaly Tarybų Sąjungos konstituciją,, kuri šią teisę garantuoja. Pasvarstykime klausimą kitu atžvilgiu, būtent, pažiūrėkime, kaip šis klausimas sprendžiamas kitose šalyse: Imkime pirmiausia kaimyninę socialistinę valstybę Lenkiją. Pagal oficialius Lenkijos duomenis Seinų-Suvalkų krašte gyvena 6 tūkstančiai lietuvių (iš tikrųjų jų ten yra daugiau). To krašto lietuviai turi pilną vidurinę mokyklą Punske ir keliolika aštuonmečių bei pradinių mokyklų (visuose lietuviškuose kaimuose veikia tik lietuviškos mokyklos). Seinuose veikia lietuvių visuomeninė kultūros draugija, Punske — dainų bei šokių ansamblis. Kai kurie kaimai turi savo chorus, prie mokyklų kaimuose yra lietuviškos bibliotekos-skaityklos. Kiek iš viso Lenkijoje yra lietuvių (jų yra Varšuvoje, Vroclave ir kituose miestuose), tikrai nežinome. Prie anų 6.000 pridėkime dar 6.000. Beveik visur, kur lietuviai Lenkijoje gyvena, veikia lietuvių visuomeninės kultūros draugijos skyriai, lietuviškos skaityklos, suorganizuota saviveikla, lietuvių kalbos pamokos. Lenkijos lietuviai leidžia net du laikraščius. "Aušra" eina jau nuo seniau, o neseniai pasirodė "Varsnos".
Kodėl negalima pasekti socialistinės Lenkijos pavyzdžiu?
Imkime kitą mūsų kaimyninį kraštą — Kaliningrado sritį. Kaip jau minėta, senųjų gyventojų lietuvių Kaliningrado srityje po antrojo Pasaulinio karo nebeliko. Dabar ten gyveną lietuviai yra atvykėliai po karo. Pagal to paties drg. Adlio duomenis ("Mokslas ir gyvenimas", ten pat) Kaliningrado srityje dabar gyvena 25.000 lietuvių. Kokias lietuviškas įstaigas jie turi? Ogi — jokių! Jokių lietuviškų mokyklų, jokių kultūrinių įstaigų. Prieš kiek laiko Švietimo ministras Gedvilas privačiai skundėsi: "Daug dėjau pastangų atidaryti lietuviškas mokyklas Kaliningrado srityje, bet nieko iš to neišėjo".
Ta pati padėtis yra Latvijoje, kur pagal 1970 m. gyventojų surašymo duomenis gyvena 40.000 lietuvių. Čia irgi jokių lietuviškų mokyklų ir jokių kultūrinių įstaigų nėra. Mėginta Rygoje atidaryti bent lietuvišką klubą, kur lietuviai galėtų poilsio metu susirinkti ir kultūringai praleisti laiką. Leidimas atidaryti tokį klubą negautas. Tuo tarpu prieš karą Latvijoje veikė tokios lietuviškos mokyklos: Rygoje — vidurinė mokykla (gimnazija), 2 mokyklos 4 klasių ir viena 7 klasių, o provincijoje 13 mokyklų 4 ir 7 klasių. Negi dabar, esant tarybų valdžiai, mus skriaustų tikrieji broliai latviai? Aišku, kad direktyvos eina iš kitur. Lygiai kaip ir Baltarusijos lietuvių persekiojimas yra diriguojamas iš aukščiau, o ne vien Minsko valdžios darbas.
Kaipt reiktų tvarkyti kalbų reikalus daugiatautėse valstybėse (Tarybų Sąjunga yra daugiatautė valstybė), gali parodyti Šveicarijos pavyzdys. Visiems gerai žinoma, kad Šveicarijoje gyvena trys tautos ir yra trys oficialios (valstybinės) kalbos: vokiečių, prancūzų ir italų. Bet vargu ar daug kas žino, kad Šveicarijoje gyvena dar ketvirtoji tauta — retoromanai, kurios kalba neseniai, 1937 m. pripažinta irgi valstybine. Vadinasi Šveicarijoje yra 4 valstybinės kalbos.
Kas tie retoromanai ir kiek jų Šveicarijoje yra?
Retoromanai yra keltų giminės tauta, kuri prieš 2000 metų buvo Romos užkariauta, vėliau germanizuota ar suitalinta. Bet dalis jų dabar gyvena Šveicarijoje, Grisonų kantone, sudarydami gerą trečdalį visų (137.000) to kantono gyventojų. Retoromanų buvo: 1870 m. — 32000, 1880 m. - 38,705, 1930 m. — 44.200 ir 1950 m. — 48.862. Per pastaruosius 20 metų jų kasmet priaugdavo vidutiniškai 460 žmonių. Jie turi savo kalba pradžios mokyklas, kurių vyresnėse klasėse mokoma daugiau vokiškai, bet pirmus trejus metus vaikai mokosi tik retoromaniškai. Kai Lietuvoje caro laikais buvo draudžiama spauda, retoromanai jau turėjo net 5 savaitinius ar mėnesinius laikraščius. Paskelbus retoromanų kalbą valstybine, mažytė tauta turi visas galimybes kultūriškai augti.
Ką bendro turi Baltarusijos TSR lietuviai ir Šveicarijos retoromanai? Ir vienų, ir kitų yra nedaug. Bet tuo tarpu kai vieni (retoromanai) laisvės sąlygose išaugo per šimtą metų nuo 31 iki 49 tūkstančių, kiti (Baltarusijos TSR lietuviai) tautiškai diskriminuojami, greitai tirpo — nuo 50 iki 30 tūkstančių per pastaruosius nepilnus 30 metų.
Kodėl nutarta nutautinti Baltarusijos TSR lietuvius? Kodėl neleista jiems gyventi ir likti lietuviais toje žemėje, kurioje nuo amžių gyveno jų protėviai? Vilniaus ir kiti mokslininkai renka žinias apie buvusio Vilniaus krašto tarmes (Ziotelos, Lazdūnų ir kitas). Renka dėl to, kad jos miršta. O kodėl jos negalėtų gyventi? Nesinori tikėti, jog kai kas jaučia malonumą, matydamas mirimą, o bijosi gyvenimo. Steigiami rezervatai retų gyvulių ir paukščių veislei išlaikyti. Kodėl negalėjo būti toks rezervatas sudarytas Ziotelos lietuviams išlaikyti? Vieno tik reikėjo — lietuviškos mokyklos, ir lietuvybė ten bematant būtų atgijusi.
Kodėl Šveicarijos valdžia palaiko retoromanus? Gal dėl to, kad retoromanų kalba yra tikroji lotynų kalbos duktė. Bet juk lietuvių kalba yra pati seniausia iš gyvųjų Europos kalbų ir viena iš turtingiausių. Kodėl jos nepalaikyti, kodėl neišlaikyti Baltarusijos TSR lietuvių tarmių? Juk kalbininkai tvirtina, kad tarmėse yra sukrauti didžiuliai kalbos turtai.
ZIOTELOS LIETUVIŠKA SALA
Apie 240 km. į pietus nuo Vilniaus ir apie 20 km. už Nemuno, buvusioje Naugarduko apskrityje (dabar Gardino srityje) yra Zietelos miestelis. Zietelos apylinkėse prieš pirmą pasaulinį karą buvo keli sodžiai, kuriuose žmonės kalbėjo lietuviškai, būtent: Zasėčiai, Pagiriai, Narčiai, Kurpešai, Dainava ir kiti. Prof. E. Volteris Zietelos dvaro inventoriaus 1580 m. sąrašuose rado lietuviškų pavardžių ne tik minėtuose sodžiuose, bet ir pačioje Zieteloje, Strėloje (9 km. į vakarus nuo Zietelos), Aleknavičiuose ir kitur. 1886 metų valdinė statistika rado Zietelos apylinkėje 1.156 lietuvius. Tačiau Seinuose leidžiamas laikraštis "Šaltinis" 1910 m. Nr. 32 rašė, kad Zietelos parapijoje yra apie 2000 lietuvių, kurie drąsiau ėmė ginti savo kalbą, dainuoja lietuviškas dainas ir vaikus moko katekizmo lietuviškai. Prof. K. Būga, apsilankęs čia 1906 m., pažymi, kad .lietuviškai susikalbėti galima buvę vien Zasėčiuose su 400 gyventojų, o kita tiek lietuviškai nors nekalbėję, bet supratę. 1921 m. rudenį Zasėčių kaimo gyventojai nepriėmė lenkų valdžios atsiųstos mokytojos lenkės, o, pasikvietę lietuvį mokytoją, jie įsteigė lietuvišką mokyklą ir išgavo jai leidimą. 1933 m. čia lankęsis A. Valaitis rado Zasėčiuose dar 31 šeimą, kalbančią tarp savęs ir su savo vaikais lietuviškai (95 suaugę ir 25 vaikai) ir 80 šeimų, kuriose senieji kalbėję lietuviškai, o jaunimas daugiau gudiškai (245 suaugę ir 175 jauni), tačiau visos kitos 67 šeimos (309 asmenys) lietuviškai nekalbėję. A. Vidugiris apie 1959 m. Zietelos saloje dar rado du sodžius — Zasėčius ir Pagirius, kuriuose kalbėta lietuviškai. Vien Zasėčių sodžiuje buvę apie 30 žmonių, mokančių ir kalbančių lietuviškai, o suprantančių lietuviškai trigubai daugiau. (A. Vidugiris. Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai, 1959 m., II sąs.). Bet neseniai mus pasiekė žinia, kad 1969 m. Zietelos saloje išmirė paskutiniai seneliai(-ės), kalbėję lietuviškai.
Zietelos lietuvių kalba ir tarmė jau seniai sudomino ne tik Lietuvos, bet ir kitų kraštų kalbininkus. Zietelos kalbą ir tarmę tyrinėjo E. Volteris (apie 1888 m.), estų kalbininkas P. Arumias, Jurgis Gerulis, norvegas Chr. Stangas (apie 1930 m.) ir kiti. Po antrojo pasaulinio karo Zietelos lietuvių tarmę tyrinėjo A. Vidugiris, kuris iš surinktos medžiagos apgynė disertaciją.
Zietelos lietuvių kalbos sala jodo, iki kur siekė etnografinės Lietuvos teritorija. Už Zietelos miestelio apie 15 km. į pietus teka Ščaros upė, ir kalbininkai išaiškino, kad Ščara yra suslavintas žodis skara.
Zietelos lietuviška sala, išsilaikiusi ne vieną šimtą metu. grei-t ai sunyko mūsų laikais. Kas prisidėjo prie taip greito jos sunykimo? Minėtame straipsnyje A. Vidugiris rašo: "Pasak vietinių žmonių prie lietuvių kalbos nykimo čia stipriausiai prisidėjusi lenkų okupacijos metais varyta lietuvių kalbos draudimo ir niekinimo akcija... Nemaža lietuvių išvažinėję ir žuvę karo metu, kita dalis pokario metais užsirašė lenkais ir išvažiavo į Lenkiją". Pokario metais Zietelos lietuvių tautinei mažumai egzistavimo sąlygos, aišku, nebuvo geresnės, kaip kitur Baltarusijoje. Zietelos lietuviai neturėjo nei lietuviškos mokyklos, nei spaudos, nei kitų priemonių, kurios palaikytų tautinę gyvybę. Be to, jie toli atskirti nuo pagrindinės tautos dalies.
Mus nelabai džiugino žinia, kad A. Vidugiris apgynė disertaciją, ir kad Zietelos lietuvių tarmė aprašyta, nes pačios tarmės atstovų jau nebėra. 1969 metai mūsų tautos istorijoje bus įrašyti kaip lietuvių Tautos dalies laidotuvių metai. Du labai skaudūs lietuvių Tautos istorijoje faktai įvyko mūsų akyse: 1944 m. buvo Rytprūsių lietuvių galutinio sunaikinimo metai, o 1969 m. — Zietelos lietuviškos salos sunykimo metai. Dabar ateina eilė Laz-dūnų lietuviškai salai... Lietuvių apgyvendinti plotai vis labiau siaurėja mūsų dienomis. Ir tai vyksta tuomet, kai oficialiai skelbiama, jog Tarybų Sąjungoje yra sudarytos visos sąlygos tautų ujimui ir klestėjimui.
PELESOS BAŽNYČIA
Keliaudamas nuo Vilniaus į pietus rasi Rodūnę. Rodūnė ir už jos esą kaimai į šiaurę sugudėję. Nuo Rodūnės eina tiesiai į pietus kelias. Čia prasideda lietuviški kaimai: Vigonys, Kargaudai, Dubiniai, Pelesa, Piliūnai ir kiti. Pelesa — lyg centre šių kaimų. Bet ji išsiskiria ne tuo, kad yra didesnė už kitus kaimus. Šiame krašte Kaimai tęsiasi plačiose lygumose, niekuo ypatingu neišsiskirdami vieni nuo kitų, juos supo miškai. ir pelkės. Vidury šių laukų 1939 m. išaugo didingas pastatas — Polesos bažnyčia.
Nors vietos lietuviai ilgai ir atkakliai kovojo dėl lietuviškų pamaldų Rodūnės bažnyčioje, bet jos vistiek buvo panaikintos.
Tada Pelesos apylinkės lietuviai pasiryžo sukurti savo atskirą parapiją ir 1917 m. pastatė medinę bažnytėlę. Neturtingas Pelesos kraštas, žemė smėlėta, o ir tos valstiečiai turėjo ne po daug. Bet akmenų visokių: didelių ir mažų ten ištisos krūvos. Akmuo irgi turtas, iš jų galima pastatyti didingą pastatą — bažnyčią savo dvasios poreikiams. Taip Pelesos apylinkės lietuviai. savo pūslėtomis rankomis, liedami prakaitą ir aukodami savo paskutinius sunkiai uždirbtus pinigus, vietoj medinės 1585 m. baigė statyti akmeninę bažnyčią. Daug energijos ir sveikatos padėjo kan. Budreckas, vadovaudamas visiems statybos darbams.
Patenkinti buvo parapijiečiai, turėdami savo bažnyčią ir lietuvį kunigą. Bažnyčioje sekmadieniais skambėjo lietuviškos giesmės, aidėjo lietuviškas žodis mokydamas tikėjimo ir doros. Čia lietuvis valstietis sėmėsi moralinių jėgų savo gyvenimui. Iš bažnyčios visi grįždavo namo linksmai šnekučiuodami, dainuodami lietuviškas dainas.
Bet visa tai tęsėsi neilgai. Užėjo karas, dalis Vilniaus krašto grįžo Lietuvai, bet Pelesos apylinkės liko atskirtos nuo Lietuvos. Nežiūrint visokių sukrėtimų ir pasikeitimų, iki 1950 metų čia buvo lietuviškos pamaldos. Bet tais metais lietuvis kunigas Vienažindis buvo areštuotas ir išvežtas, o bažnyčia uždaryta ir perimta valdžios žinion. Į gyventojų skundus, kurie buvo siųsti į Gardiną ir Maskvą, negauta jokio atsakymo, bet vietiniai pareigūnai, iš aukščiau inspiruoti, nedviprasmiškai pareikšdavo, kad joks lietuvis kunigas į Pelesą nebus įsileistas. Kad lietuviškoji tragedija Pelesoje būtų užbaigta iki galo, kad būtų užkirstas kelias atgauti bažnyčią, įsakyta nugriauti jos bokštus. Baltarusijoje daug uždarytų bažnyčių, bet bokštų niekur nenugriovė, tik Pelesoje.
Dabar Pelesos apylinkės lietuviams į bažnyčią toli. Už 10-15 km. yra Rodūnės bažnyčia, bet joje dirba lenkas kunigas, kuris yra abejingas lietuvių jausmais (lietuviškų pamaldų Rodūnėje nėra). Taip nutilo Pelesos bažnyčioje lietuviškos giesmės, o apylinkės kaimuose lietuviškos dainos. Dainuoja tik senesnės kartos lietuviai, kur nors slapta susibūrę. Jaunimo beveik neliko. Daugumas išvažinėjo mokytis į Lietuvą, kur, baigę mokslus, pasilieka ir dirbti. Sekmadieniais Pelesoje tylu, tik kur-ne-kur susiėję žmonės pasikalba. Po to ir jie dingsta savo trobose. Linksminasi dabar nauju būdu: geria degtinę, o kai neturi pinigų jos nusipirkti, naudoja savo gamybos ("samagoną"). Vienintelė pramoga lietuviui ir nelietuviui, gyvenančiam šiame krašte, liko buteliukas. Girtuokliaujama ne tik sekmadieniais, bet ir šiokiomis dienomis. Jokių efektingų priemonių prieš alkoholizmą niekas nesiima. Alkoholis naikina žmonių sveikatą, palaužia jų moralę, veda prie išsigimimo. Bet juk tai puiki priemonė palaužti ir sunaikinti nažą tautą. Vietos lietuviams neleidžiama jokia lietuviška saviveikla. Mokyklos rusiškos, ir jose lietuvių vaikai nuo pat pirmos Klasės mokomi rusiškai skaityti, skaičiuoti ir dainuoti... Vietinio tultūros klubo vadovybė rusiška. Net ir ekskursijoms iš Lietuvos yra uždrausta įvažiuoti su lietuviška meninės saviveiklos Programa. Valdžios įstaigose, kolūkiuose viršininkai rusai arba jiems atsidavę asmenys. Lietuvių kalba paniekinta. Lietuvių eilės retėja, nes nutautinimui sudarytos visos sąlygos.
Gerbiamas šių eilučių skaitytojau, jei būsi kuomet Polesoje, vidury plačių kaimo laukų išvysi mūsų amžiaus gėdą — stovi išsekinta bažnyčia — likęs be bokštų keturkampis pastatas, apstatytas biauriomis pašiūrėmis. Tai vietinio kolūkio sandėlis, tirpu ir nejauku žiūrėti į tą pastatą. Ir norisi šaukti: Nuo maro, io, ugnies ir karo... ir nuo genocido gelbėk mus, Viešpatie!
(Pabaiga sek. num.)
