LKB Kronika, Nr. 12
1972 kovo 19 labai nedrąsiai pasirodė pirmasis LKB Kronikos numeris, visai nenujausdamas, kokio dėmesio susilauks Tėvynėje ir pasaulyje. Ateistinė valdžia ją apkaltino ir masinėmis kratomis bei areštais bandė nutildyti. Nepavyko. Valstybinio saugumo pareigūnai, suvokdami, kad šitokiomis priemonėmis vargu ar pavyks LKB Kroniką sunaikinti, griebėsi „subtilesnių" priemonių — sukompromituoti ją ir jos leidėjus. Lietuvos kunigams ir tikintiesiems žinomi faktai, kaip saugumiečiai prievartauja kai kuriuos kunigus pasisakyti prieš LKB Kroniką. Neseniai paaiškėjo, kad valdžios pareigūnai kreipėsi net į vyskupą Matulaitį - Labuką, reikalaudami viešu aplinkraščiu pasmerkti LKB Kroniką. Vyskupas atsisakė, motyvuodamas, kad toks žingsnis vien sukompromituos tikinčiųjų akyse Lietuvos ordinarus, kaip tai atsitiko pasmerkiant 17000 memorandumą.
Rugsėjo pradžioje vysk. Labukas ir kiti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Ordinarai gavo anonimą, pasirašytą „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Laiške smerkiami „reakcingi" Vilkaviškio vyskupijos kunigai ir reikalaujama, kad vysk. Labukas, būdamas Vatikane, iš ten pasmerktų tuos, kurie „bando istorijos ratą pasukti atgal".
Lietuvos kunigai mano, kad vysk. Labukas gali būti saugumo organų verčiamas šį anonimą nusivežti į Vatikaną, kaip įrodymą, ką apie dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį mąsto „uolūs" kunigai.
A T S A K Y M A S
Į „grupės Vilkaviškio vyskupijos kunigų" vardu 1974 rugsėjo 1 Lietuvos vyskupams ir valdytojams parašytą laišką.
Šiomis dienomis Kaišiadorių vyskupijoje yra platinamas vysk. Matulaičiui - Labukui adresuotas anoniminis laiškas, parašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės vardu. Nuorašai pasiųsti vysk. J. Pletkui, vysk. L. Poviloniui, vysk. R. Krikščiūnui, mons. Č. Krivaičiui ir kan. J. Andrikoniui.
Politinis laiško turinys yra užmaskuotas Šv. Rašto citatomis, suplaktomis su dabartine ateistų terminologija: „reakcingi kunigai", „istorijos rato pasukimas atgal", „teisinga tarybinės valdžios reakcija", „kunigai podpolščikai". Tikriausiai laiškas buvo inspiruotas, o gal būt, net parašytas ne kunigų, o ateistų.
Kyla klausimas, kodėl tie, kurie tariasi giną Bažnyčios reikalus, nedrįso pasirašyti? Juk už tokį laišką jie susilauktų vien ateistinės valdžios pagyrimo! Vilkaviškio vyskupijos kunigai, ne kartą rašę vysk. Labukui raštus gyvybiniais Bažnyčios reikalais, turėjo drąsos juos pasirašyti, nors už tai tikėjosi ateistinės valdžios represijų. Taip ir buvo. Kun. Vaclovas Degutis buvo nušalintas nuo Lazdijų dekano ir klebono pareigų ir nugrūstas į užkampį, o jo vikaras kan. Gvidonas Dovydaitis ir po šiai dienai valdžios nekenčiamas.
BYLA Nr. 345
Per 10 kalinimo mėnesių P. Pluirai buvo leista parašyti savo žmonai vos vieną laišką.
***
Virgilijaus Jaugelio motina iš savo sūnaus per 5,5 mėnesio negavo jokio laiško.
***
Virgilijaus tardytojas kapitonas Pilelis motinai išsitarė, kad per 20 darbo metų dar nebuvo sutikęs tokio žmogaus — baisiai užsispyrusio ir visur besimeldžiančio.
***
J. Gražys parašė iš kalėjimo vieną laišką, kuriame rašo, kad labai pašlijusi jo sveikata.
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius
1974 rugpiūčio 27 didelė grupė Valstybinio saugumo darbuotojų, vadovaujamų saugumo papulkininko Petruškevičiaus, padarė kratą vilnietės Nijolės Sadūnaitės bute (Lazdynai, Architektų g. 27-2). Krata užtruko keletą valandų. Jos metu paimta: rašomoji mašinėlė, pradėtas perrašyti LKB Kronikos 11-asis numeris ir dar keletas LKB Kronikos numerių. Nijolė Sadūnaitė buvo suimta ir iki šiai dienai tebelaikoma saugumo kalėjime Vilniuje, Lenino pr. 40. Ji kaltinama LTSR BK 68 str. — antitarybine agitacija ir propaganda. Į saugumo objektyvą Nijolė Sadūnaitė pateko per kun. A. Šeškevičiaus teismą, kurio metu ji buvo sulaikyta ir tardoma.
N. Sadūnaitė ilgą laiką (iki jo mirties) globojo kan.P.Raudą.
LKB Kronikos 10-jame numeryje buvo patalpintas technikos mokslų kandidato inžinieriaus Mindaugo Tamonio pareiškimas, kuriuo jis atsisakė restauruoti Kryžkalnyje pastatytą paminklą tarybinei armijai. M. Tamonio reikalavimas pastatyti paminklą nukentėjusiems Stalino kulto laikais, nepripažinimas prievartinio Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį — tiek paveikė aukštuosius valdžios pareigūnus, kad jie ryžosi neeilinei avantiūrai.
Darbovietėje M. Tamonis administracijos pareigūnų buvo kaltinamas, jog pritaręs Čilės chuntai.
— Čilės chuntai aš nepritariu, nes jų elgesys prieštarauja krikščioniškajai etikai, — paaiškino M. Tamonis.
— Tai tu krikščionis?
— Taip.
— Tikintis?
— Taip, — patvirtino užklaustasis.
Jam buvo pasiūlyta susirasti kitą darbą, nes Paminklų restauravimo institute dirbti negalėsiąs.
Po kurio laiko pas Mindaugo tėvus apsilankė saugumo darbuotojas, pasivadinęs „daktaru".
— Ar jūs žinote, kas laukia Mindaugo? — užklausė atvykėlis, ir, apsimetęs geradariu, pasiūlė išeitį. — O gal jį būtų galima padaryti ligoniu ir gydyti namuose? Ar jūsų namuose niekas nesirgo psichine liga? Gal Mindaugo elgesyje pastebėjote ką nors keisto?