Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 13 [53]

 Numeryje:
 1. Gelbėkime Lietuvą nuo alkoholizmo!
 2. SOS! SOS! SOS!
 3. Tokį mes jį pažinojome.
 4. Tėvyne mana (eil.).
 5. Lietuvos patriotai ir jos budeliai.
 6. Netiesa (eil.).
 7. Štai jis — tarybinis humanizmas.
 8. Malda (eil.).
 9. Atsiminimai iš Gulago salymo.
 10. Tarybinė mafija.
 11. Valdžia vengia dialogo su tikinčiaisiais.
 12. Žinios (Dėstytojų korupcija).

Lietuva 
1978 m. spalis

ATVIRAS LAIŠKAS 
PROF. DR. A. MARCINKEVIČIUI

Didžiai Gerbiamas Profesoriau,
 Už straipsnį „Kodėl žudome save?", atspausdintą š.m. žurnalo „Mokslas ir gyvenimas" Nr. 1, lenkiamės Jums su didžiausiu dėkingumu ir pagarba. Straipsnis visa apimantis, tikroviškas, pagrįstas ir rodantis gana rimtas priemones kovai su baisiom blogybėm: girtavimu ir rūkymu. Girtavimas auga neregėtais šuoliais ir veda paskui save visas ydas ir baisybes, kurios gaivališkai tarpsta bedievybės paruoštoje dirvoje. Visa Lietuva atsidūrė ant pražūties slenksčio.

 Perskaičius Jūsų tokį puikų straipsnį, atrodo, reikėtų labai džiaugtis ir tikėti, kad greitai — tuoj pat pradės keistis visuomenės veidas. Deja! . .

 Seniai stebima, kad masės žmogų tokie straipsniai mažai paskatina kovoti prieš savo blogus įpročius. Masės žmogus netiki žodžiais! Ir Jūs tai, Gerbiamas Profesoriau, tvirtinate primindami patarlę: „žodžiai moko, pavyzdžiai traukia". Šis teiginys pats racionaliausias ieškant išeities iš tos baisios klampynės.

 Ugningiausi kunigų pamokslai, nenuginčijamom mokslo tiesom paremti pedagogų, švietėjų ir mokslininkų įrodinėjimai spaudoje ar paskaitose minios žmogui — „kaip nuo žąsies vanduo". O kai šeimos nariai, kovodami su girtaujančiu saviškiu, primygtinai reikalauja, remdamiesi protingiausiais visų įrodinėjimais, kad pastarasis mestų girtavimą, labai dažnai išgirsta tokį atsakymą: „Klausyti jų?! Jie kalba, bet nedaro taip! Patys geria, rūko ir dar daugiau! Tegu neieško kvailesnių už save! . . Geria, rūko gydytojai, mokytojai ir kunigai. Atstokite su savo įkyriais moralais!" Ir jauniausi vaikai, įtraukti girtuoklystėn, akiplėšiškai porina tuos pačius žodžius.

PASKUTINĖS ŽINIOS APIE 
ALGIRDĄ ŽIPRĘ

(Ištraukos iš A. Žiprės laiško)

 Mėginu rašyti, bet netikras, gausi ar ne. Nuo IV.7 randuosi Kazanėje. Čia neskubėdami metodiškai spaudžia mane iš visų pusių. Visiškai neduoda su niekuo susirašinėti, išskyrus seserį. Bet ir ji iš paskutinių mano penkių laiškų gavo tik tris. Laiškuose uždraudė rašyti apie sveikatos stovį, kokius medikamentus taiko, apie sąlygas, maistą ir bendrai apie durdomą (rusiškai — kvailių namą). Be žalojimo medikamentais čia neapsieinama. Apie tris mėnesius davė atsikvėpti, o nuo VI.3 prirašė tizireino po 150 mlg. į dieną, nuo ko greit sušlubavo širdis. Dvi savaites davė injekcijas kardiamino, fiztirceną pakeitė aminazinu po 200 mlg. į dieną. Žinoma, palyginti tai gana silpnas preparatas, bet man nuo visų jų blogai su širdimi (čia naudoja ir daug blogesnius preparatus). Nuimti aminaziną nesiruošia, sako, kad be gydymo kurso ir kalbos negali būti.

 Be pasityčiojimo irgi neapsieinama: laikė vienoje kameroje su sunkiai sergančiais, guldė ant šlapio (apšlapinto) matraco, sako „mums visi ligoniai vienodi". Randuosi 7-me režiminiame, uždarame skyriuje (yra dar blogesnis 2-ras skyrius). Publika čia nepavydėtina. Iš politinių čia esu vienas. Buitiniams susirašinėjimo neriboja (buitiniai — kriminaliniai nusikaltėliai — mūsų paaiškinimas).

 Jau metai, kai jo nebesutinkame siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, nebematome nei koncertų salėse, nei literatūros vakaruose. Nebeateina jis ir į senąsias Vilniaus bažnyčias nulenkti galvos Nukryžiuotajam. Gal jis savo mažame kambarėlyje sklaido neseniai išleistų knygų lapus, ar, aptikęs naują gimtojo krašto poetą, skuba jo vardą įtraukti savo didžiojon - Lietuvos poetų kartotekon? Deja, nėra jo ir čia. Jis jau nebeliečia savo pamėgtųjų knygų, nebeieško naujų Lietuvos poezijos medžio atžalų, kurių jau buvo radęs apie 3000, niekam jis nebeatveria durų ir nepakviečia maloniai peržengti savo kuklios pastogės slenksčio. Gimtajame krašte jo jau nėra ... Ir nežinia, kada mes vėl jį išvysime po Lietuvos dangumi, kada dar kartą pajusime jo rankų šilumą, akių gerumą ir išgirsime vyrišką lietuvišką jo šneką . . . Viktoras Petkus, ketvirtą kartą pasmerktas okupacinio teismo, vėl išvyko Gulago kančių keliais. Šį kartą jis dar daugiau suniekintas, supurvintas, idant niekas nemėgintų eiti jo pėdomis, nepanorėtų jo ginti ar užtarti.

 Mums, tačiau, pažinojusiems jj keliolika ir daugiau metų, ėjusiems kartu sunkiais nelaisvės keliais, regėjusiems ne kartą jo pasiaukojimą ir karštą meilę Lietuvai, maža ką tesako keletas anoniminio autoriaus skilčių, įdėtų okupacinėje „Tiesoje". Ir vis dėlto, kai teršiamas žmogaus vardas, kai vylingai iškraipomi jo gyvenimo tikslai, nevalia tylėti.

 Skaudžiausias Lietuvos gyvenimo permainas Viktoras išgyveno dar būdamas vaikas. Vokiečių okupacijos metais jis nešdavo maistą ujamiems Lietuvos žydams. Už tai buvo nuplaktas ir vokiečių bizūno. Būdamas jautrus kitataučiams, jis negalėjo likti abejingas ir savųjų nelaimėms. Todėl pokario metais, kai lietuvių kraujas tekėjo upeliais, jis karštu moksleivišku žodžiu kovojo už savo tautos teises ir jos egzistenciją. Už aktyvų ateitininkų pažiūrų propagavimą ir lietuvybę Viktoras buvo suimtas ir nuteistas ilgiems kalinimo metams. Bet, patekęs į Gulago „kanalizacijos" srautą, nepilnametis jaunuolis nesutriko, laikėsi vyriškai, net godžiai sėmėsi žinių iš čia patekusių šviesuolių.

 O Lietuvos giriose vyko žūtbūtinė kova, ir sunku buvo sutramdyti laisvės išsiilgusią dvasią. Veikiamas nenumaldomo laisvės ilgesio, jaunuolis pabėga iš Gulago ir per snieguotą tundrą keliauja tėvynėn. Sušalęs užsuka į pastebėtą geležinkelio iešmininko būdelę pasišildyti. Čia jis išduodamas ir sulaikomas. Teismas. Teisiamas bėglys laikosi vyriškai. Teisėjos paklaustas, ar dar kartą nemėginsiąs pabėgti, atsako: „Nežinau". „Mat koks ..." — pasipiktinusi teisėja palydi Viktorą keiksmažodžiu. Tada Viktoras jai atrėžia: „Tokio keiksmažodžio Lietuvoje nebūtų ištarusi ne tik tiesėja, bet jokia moteris." Išraudusi teisėja nuleidžia akis.

 Tik sapne tave laisvą regėti galiu 
 Lyg paukštę padangėj melsvoj . . . 
  Vergauti gana!

 Reik laisvę išplėšti širdim ir krauju, 
 Vis grumtis prasmingoj kovoj! 
  Vergauti gana!
 B. Astronis

  Jūs žengiate į sostus
  Ir minate altorius.
  Nuo jūs įstatymo sugriuvo
  Ir nuodėmės, ir doros.
  Karūnos niekšų daliai,
  O dulkėse karaliai,
  Ir tribunoluos išdidžiai
  Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
 V. Mykolaitis-Putinas

 Po beveik vienerius metus trukusio tardymo nuteistas ir „Tiesoje" (1978.IV. 13) apšmeižtas Balys Gajauskas — vienas iš tauriausių žmonių, kuriuos man teko sutikti gyvenime.

 Nėra teisybės okupantų trypiamoje Lietuvoje! Viskas brutalaus okupanto valioje. Tai, ką padarė KGB su šiuo kilniu žmogumi, peržengia net žvėriškumo ribas. Tai Antikristo siautėjimas! Nuteisti žmogų dar 15 metų, jau atkalėjusj Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo lageriuose 25 metus, vien už „memuarų" rašymą, kaip tvirtina „žurnalistai" Br. Bendorius ir Pr. Keneckas, ar nepakankamas įrodymas? Tik Antikristo pagimdyti saugumiečiai-„žurnalisui" gali šitaip meluoti ir klaidinti žmones. Tai pralenkia bet kokius pinocetus, hitlerius ir fašistus. Išbraukti iš žmogaus gyvenimo 40 metų gali ryžtis tik KGB.

 Neseniai mirė ištikimas okupantų pakalikas, ilgametis religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis. Nekrologe neparašyta, kad jis anksčiau yra buvęs ilgametis Kėdainių KGB viršininkas. Parašyta — dirbo Kėdainiuose „administraciniuose organuose". Gėdijasi net savo įstaigos pavadinimo. O kiek lietuvių kraujo praliejo Rugienis!

Ir vėl ta netiesa 
 Manęs prisilytėjo, 
 Tartum juoda dvasia 
 Šikšnosparniu praskriejo, 
 Tartum nuodų rasa į žiedą nulašėjo . . .

  Ir vėl ta netiesa 
  Jausmus ir širdį plėšo. 
  Pavargo jau dvasia 
  Nuo šito melo viešo . . . 
  Ak, kas gaivins tiesą?! 
  Tiesos siela vien prašo!
  Skaistutis

 19 amž. pradžioje anglų poetas D. Baironas parašė poemą „Šiljono kalinys", išaukštindamas kovotojo už šalies laisvę didvyriškai pakeltas kančias. Tokie kalinimai tada buvo tik išimtinais atvejais. Ką dabar pasakytų iš kapo atsikėlęs poetas, kai laisvės kovotojų ne šimtai, bet tūkstančiai laikomi už grotų be jokios kaltės, o vien tik todėl, kad nesilanksto savo tautos pavergėjams.

 Paminėsiu vieną tokių kankinių — mok. Petrą Paulaitį, kalinamą Mordovijos ASSR n/o Javas P/ja. 385/3 lageryje. Jis nelaisvėje išbuvo virš 30 metų. Tai amžinas kalinys, jau praradęs viltį kada nors pamatyti laisvę. Priešaky dar penki metai kalinimo ir amžina tremtis Sibire.

 Kuo gi nusikalto šis mokytojas? Gal užmušė ką, apvogė, išprievartavo, šnipinėjo? Ne, už tos rūšies nusikaltimus aukščiausia bausmė 12 metų. Tokių nuosprendžių skelbimų žurnale „Socialistinė teisė" rasi kiek tik nori kiekviename numeryje. Pvz., 1977.IV.27. Nr. 4 Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendžiu Z. Krupovecas buvo nuteistas pagal Lietuvos TSR BK 118 str. 3d. laisvės atėmimu 12 metų už išžaginimą nepilnametės studentės. Net automobilis, kuris buvo tiesiogiai susijęs su pačiu nusikaltimo veiksmu, nebuvo konfiskuotas, nors pagal įstatymą (Lietuvos TSR BK 90 str.) turėjo būti konfiskuotas.

 O štai kita žmogžudystės byla. Trakų liaudies teismo 1977.VII.6. nuosprendžiu J. Morozovas pagal Lietuvos TSR BK 104 str. už savo žmonos nužudymą nuteistas tik 8 metams sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Marija, Krikščionių Pagalba, 
 Tu Motina mūsų tyli . . . 
 Bet Tavo stebuklai mums kalba, 
 Kad Kristaus sekėjus myli.

 Kieksyk nevilties valandoje, 
 Skriaudų ir nevalios nakty — 
 Tu pergale jiems dovanojai! 
 Ir mums Tu padėti gali!

 Žinai, kaip sunku yra sekti 
 Mums Jėzų Golgotos keliais . . . 
 Neleisk šiam kely mums išsekti, 
 Pastiprink vilties spinduliais!

 Marija, Krikščionių Pagalba, 
 Tu Motina mūsų tyli . . . 
 Lai Tavo stebuklai mums kalba, 
 Kad Lietuvą mažą myli. ,
L. Kovas

 

LAIŠKAS
PROF. PRANO DOVYDAIČIO ŠEIMAI

Sveiki, Gerbiamieji, nepamirštamo prof. Prano Dovydaičio vaikai, žmona ir kiti giminės!

 Man sunku prieš Jus pasiteisinti ir galiu tik atsiprašyti už tokį ilgą tylėjimą. Jūs patys suprantate: rašyti Jums apie Jūsų tėvą, su kuriuo susietas pats sunkiausias mano gyvenimo periodas, šiaip ar taip, reiškia sujaudinti kiek aprimusią, bet niekad neužgysiančią mano širdies ir sąmonės žaizdą.

 Esu Kijevo darbininko sūnus, pats darbininkas, išaugęs pionieriuose ir komjaunime. Baigęs istorijos fakultetą, buvau pašauktas kariuomenėn, kur užėmiau politvadovo postą. O 1941 m. rudenį, apkaltintas visais baisiais nusikaltimais, buvau nuteistas 10 metų laisvės atėmimo. 1942 m. sausio mėn. atvykęs į Šiaurės Uralo lagerio Trinsko lagpunktą Nr. 1, sutikau daug lietuvių, tarp kurių, kaip paaiškėjo, buvo ir Jūsų tėvas profesorius Pranas Dovydaitis.

 Lietuviai gyveno atskirame, taip vadinamame, lietuviškame barake. Norėdamas susipažinti su profesoriumi, nuvykau į baraką. Mano laiško ribotumas neleidžia aprašyti visą ten matytą gyvenimą. Be to, ir laikas daug detalių ir smulkmenų ištrynė iš atminties, o jos Jums gal būtų labai įdomios. Vis gi iš to, kas mano atmintyje liko, užtenka nusakyti būseną ir aplinką, kai Jūsų tėvas gyveno paskutiniąsias savo dienas.

 Peržengęs barako slenkstį, paėjęs 2—3 žingsnius, sustojau. Buvo tamsu. Sunku buvo įžiūrėti figūras žmonių, sėdinčių ar gulinčių ant plikų narų, sėdomis ar stačiomis apkibusių, tarsi bitės šaką, stovėjusią barako viduryje krosnį. Buvo girdėti prislopintas gaudesys gulinčių skurdžiuose skuduruose žmonių, o nuo narų tylus dejavimas. Kažkas su kažkuo ginčijosi, o kiek toliau sėdėjęs aukštas, tiesus ir labai išbalęs vyriškis kažko graudžiai verkė. Jo niekas nepaisė, todėl ryžausi prie jo prieiti. Mano pasveikintas lyg atitoko, ir į mano klausimą, kuris čia profesorius Dovydaitis, skubiai nešvaria rankove nusišluostęs ašaras, silpnu rankos mostu parodė man į tolimiausią ir tamsiausią barako kampą.

 Jei blogi žmonės, suėję krūvon, sudaro jėgą, tai doriems žmonėms reikia padaryti tą patį.
L. Tolstojus

 Kuri santvarka geresnė? Tai klausimas, kurį žmonija sprendžia jau ne šimtmečius, o tūkstantmečius. Ir nieko nuostabaus: juk bet kuri santvarka susidaro iš daugybės vienas su kitu susipynusių, vienas kitą papildančių ar vienas kitam prieštaraujančių komponentų. Ir pačioje geriausioje rasime atmestinų dalykų, ir pačioje blogiausioje — gerų. Ir kol egzistuos žmonija, tol ji ieškos, eksperimentuos ir klys, ir mokysis iš savo klaidų.

 Bet visgi, kuri santvarka geresnė?

 Prieš karą ir karo metais mūsų periodikoje reiškėsi literatas Pulgis Andriušis. Po karo jis pasitraukė į Vakarus, todėl pokarinei Lietuvos skaitančiai visuomenei jis beveik nepažįstamas. Labiausiai jis išgarsėjo puikiu Servanteso „Don Kichoto" vertimu iš originalo į lietuvių kalbą (1942 m. leid.). Po karo Lietuvoje buvo išleista šio veikalo papildoma laida, bet . . . visai nenurodanti vertėjo pavardės.

 1940 metais, kada virš Lietuvos pradėjo kauptis grėsmingi debesys iš Rytų, kada jautėsi, kad tuoj gali įvykti didelių permainų, žmonės daug ginčijosi, svarstė galimas permainas. Kartą Pulgį Andriušį vienas jo draugų užklausė: „O tu, Pulgi, kokioje santvarkoje norėtum gyventi?" Andriušis patylėjo, pagalvojo ir atsakė: „Norėčiau gyventi tokioje santvarkoje, kurios saugume galėčiau dirbti ramia sąžine."

 Prieš du dešimtmečius, pasibaigus niūriajai stalinizmo epochai, Tarybų Sąjunga pradėjo intensyvią dialogų politiką. Ši politika davė gana apčiuopiamų rezultatų: „šaltąjį karą" pakeitė sustiprėję prekybiniai ir kultūriniai ryšiai tarp Rytų ir Vakarų. Tai, visų pirma, dialogo tarp TSRS ir JAV, VFR bei kitų vakarų valstybių rezultatas. Net svarbiausiam dabartiniam TSRS priešininkui — Kinijos Liaudies Respublikai, kuri vis dar nesileidžia į kalbas, Tarybų Sąjunga atvira dialogui.

 Vyksta intensyvus dialogas ir šalies viduje tarp valdžios atstovų ir tarp įvairiausių visuomenės grupių, sluoksnių, įvairių specialybių bei pomėgių žmonių: darbo pirmūnų, propagandistų, automėgėjų, sodininkų, žūklės mėgėjų, šunų bei karvelių augintojų, filatelistų ir dar daugybės kitų grupuočių, draugijų bei sąjungų. Net su nusikaltėliais kalinimo vietose pastoviai kalbamasi.

 Bet yra viena gyventojų kategorija, su kuria tarybiniai valdžios atstovai niekada jokio dialogo nenori ir, kaip atrodo, nė nesirengia kalbėtis. Tai tikintieji.

 Jei kai kuriose respublikose tikintieji sudaro nedidelę gyventojų dalį, tai Lietuvoje jų — daugiau nei pusė gyventojų. Patys ateistai tvirtina, kad Lietuvoje šiuo metu apie 50% tikinčiųjų. O žinant ateistų „objektyvumą", galima drąsiai sakyti, kad tiki ne mažiau 70—75% gyventojų. Juk, skaičiuodami tikinčiuosius, ateistai visus pedagogus, mokslinius darbuotojus, medikus, inžinierius laiko ateistais. Tuo tarpu nemaža dalis šių specialybių žmonių yra tikintys. Dalis jų tikėjimą išpažįsta slapta. Nemažai netgi partijos narių, ypač kaime, laiko save tikinčiaisiais, nors ir slaptai, tuokiasi ir krikštija vaikus bažnyčioje.

DĖSTYTOJŲ KORUPCIJA

 Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros IV kurso studentams politinės ekonomijos egzaminas buvo paskirtas 1978.1.15. Egzamine dalyvavo 34 studentai. Paskirtą dieną egzaminą išlaikė šeši. Kitiems buvo neaiškus pažymys, ir egzaminas atidėtas vėlesniam laikui.

 Sausio 15 d. studentai: Kiaušas, Karalienė ir Juškienė nuėjo valgyti pietų į kavinę. Ten atėjo ir politinės ekonomijos dėstytojas Žymantas Dagys. Papietavę prie vieno staliuko, jie nukrypo į politekonomijos klausimus. Čia du baigė išlaikyti egzaminą, gavo po ketvertą. Tik R. nepavyko, — pasiliko laikyti po pietų.

 Ilgai vaikščiojo Kauno gatvėmis, dėstytojas su studente pasuko į „Nemuno" viešbutį. Studentė nenorėjo eiti į viešbutį su dėstytoju, bet labai norėjo išlaikyti egzaminą. Sunku pasakyti, kokiu būdu ji gavo politekonomijos penketą. Po 4—5 dienų ją sutikę kurso draugai labai nustebo — jos veidas sumuštas, paakiai mėlyni. Dar niekas tokios nebuvo matęs. Vargšė bandė viską paslėpti po pudromis ir dažais. Tačiau draugai įtarė ją esant dėstytojo Dagio auka. Ji nieko nepasakoja, kas yra jai atsitikę sausio 15 dieną. „Neklausinėkit. Pasigailėkit mano šeimos" — atsako susidomėjusiems. Tik pasakė, kad dėst. Dagys ir fakulteto dekanas Vytautas Česnavičius, buvę ten, kur ji laikė egzaminą, ją labai prigąsdino ir prigrasino, kad niekam nieko nepasakotų. Ir ji tyli.