DĖSTYTOJŲ KORUPCIJA
Vilniaus valstybinio universiteto Kauno vakarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros IV kurso studentams politinės ekonomijos egzaminas buvo paskirtas 1978.1.15. Egzamine dalyvavo 34 studentai. Paskirtą dieną egzaminą išlaikė šeši. Kitiems buvo neaiškus pažymys, ir egzaminas atidėtas vėlesniam laikui.
Sausio 15 d. studentai: Kiaušas, Karalienė ir Juškienė nuėjo valgyti pietų į kavinę. Ten atėjo ir politinės ekonomijos dėstytojas Žymantas Dagys. Papietavę prie vieno staliuko, jie nukrypo į politekonomijos klausimus. Čia du baigė išlaikyti egzaminą, gavo po ketvertą. Tik R. nepavyko, — pasiliko laikyti po pietų.
Ilgai vaikščiojo Kauno gatvėmis, dėstytojas su studente pasuko į „Nemuno" viešbutį. Studentė nenorėjo eiti į viešbutį su dėstytoju, bet labai norėjo išlaikyti egzaminą. Sunku pasakyti, kokiu būdu ji gavo politekonomijos penketą. Po 4—5 dienų ją sutikę kurso draugai labai nustebo — jos veidas sumuštas, paakiai mėlyni. Dar niekas tokios nebuvo matęs. Vargšė bandė viską paslėpti po pudromis ir dažais. Tačiau draugai įtarė ją esant dėstytojo Dagio auka. Ji nieko nepasakoja, kas yra jai atsitikę sausio 15 dieną. „Neklausinėkit. Pasigailėkit mano šeimos" — atsako susidomėjusiems. Tik pasakė, kad dėst. Dagys ir fakulteto dekanas Vytautas Česnavičius, buvę ten, kur ji laikė egzaminą, ją labai prigąsdino ir prigrasino, kad niekam nieko nepasakotų. Ir ji tyli.
Po to dėst. Dagys vėlesniam laikui atidėjo egzaminą (kai kuriom studentėm buvo pasakyta ateiti rytojaus dieną (1.16) prie centrinio pašto). Studentę Vaičiukynaitę lydėjo jos vyras (ji ištekėjo, bet nepakeitė savo pavardės universitete). Vyras lydėjo nežymiai, studentė neišsidavė turinti palydovą. Dėst. Dagys pareiškė, kad gatvėje nepatogu klausinėti ir vedėsi studentę į „Nemuno" viešbutį. Ji, nieko blogo negalvodama ir turėdama palydovą, ėjo drąsiai. Dėstytojas studentę vedėsi įvairiais viešbučio koridoriais, kol pasiekė kambarį. Čia liepė studentei nusivilkti paltą ir sėsti. Kambaryje nieko daugiau nebuvo. Kambario apstatymas kuklus: kėdės, radijas, truputį sujaukta lova. Kambarys vėsokas. Studentė pasakė palto nesivilksianti, atsakinėsianti su paltu. Tada dėstytojas, nukrypdamas nuo politekonimijos, meiliai šypsodamasis bandė studentei atsegioti palto sagas. Vaičiukynaitė suprato, kad dėstytojas nejuokauja ir gerokai išsigando. Tuojau užsisegė palto sagas ir pasakė: „Dėstytojau, aš atėjau laikyti egzamino."
. . . Gavusi į rankas studijų knygutę, Vaišiukynaitė drąsiai pareiškė: „Nesitikėjau, kad tarybinėje visuomenėje tokie dėstytojai". Ji bėgte išbėgo pro duris, už kurių stovėjo jos vyras.
Studentai, sužinoję, kad egzaminą išlaikyti tiesiu bei teisingu keliu nėra vilties, reiškė didelį nepasitenkinimą. Visi nutarė parašyti pareiškimą, kad IV lietuvių kalbos ir literatūros kursas atsisako laikyti politinės ekonomijos egzaminą pas dėst. 2. Dagį, nes išlaikyti galima tik dėstytojo nurodytose „tam tikrose vietose" ir „tam tikru laiku" Tą pareiškimą skundą pasirašė apie 16 studentų. Skundas parašytas iki sesijos pabaigos, tačiau jis pateko į IV kurso vadovo dėst. J. Jasaičio rankas, paskui į dekano Vyt. Česnavičiaus rankas ir Vilniaus universiteto rektoriaus nepasiekė.
Kai kurioms studentėms dėst. Ž. Dagys siūlydavo egzamino laikyti atvykti į Vilnių (Jis gyvena Vilniuje ir į Kauną atvažiuoja paskaitoms). Stud. Jūratei Juknevičiūtei davė vizitinę kortelę su savo adresu Vilniuje. Ji, aišku, nevažiavo ir labai išsigando sužinojusi, kad dėst. Dagys šiais mokslo metais dėstys jiems (IV lituanistų kursui) kapitalizmą.
* * *
Kita Vilniaus universiteto Kauno vakarinio fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros studentė panašiu būdu buvo prievartaujama dekano Vyt. Česnavičiaus. Jai buvo sukliudyta laikyti egzaminus, nes buvo įskųsta, kad tikinti. Ji buvo iškviesta į Vilnių ir Vilniaus universiteto rektoriaus Kubiliaus pavesta ją „perauklėti" kažkokiam universiteto pareigūnui. Jo pavardė studentei nenurodyta. Šis ją nusivedė į atskirą nuošalų kambarį, ėmė įtikinėti, kad ji neturi būti atsilikusi. Jo žodžius sekė veiksmai — bandymai nekukliai glamonėti. Kai mergaitė nuo prievartautojo pabėgo ir pasiskundė Vilniaus universiteto rektoriui, šis pasisakė esąs bejėgis kovoti su niekšiškumu.
Šios žinios gautos iš pačių lituanistų studentų. Jie labai bijo, kad tų studentų pavardės ir įvykiai neiškiltų viešumon, ir kad toms dėstytojų prievartavimo aukoms nebūtų sukliudyta baigti mokslus. Nenuostabu, nes nelengva Lietuvos jaunimui įstoti į aukštąsias mokyklas ir jose išsilaikyti. Šios žinios skelbiamos be nukentėjusiųjų žinios ir sutikimo.
* * *
Dar tragiškesnis įvykis išryškėjo su Kauno medicinos instituto profesoriaus Šiurkaus mirtimi. Už egzaminų išlaikymą ištekėjusi jo studentė turėjo atsimokėti jam atsiduodama jos pačios buto.
Kai tuo metu kažkas pasibeldė į to buto duris, profesorius pamanė, kad tai jos vyras. Iš to išgąsčio dėl širdies priepuolio profesorius mirė. Iškviesta greitoji pagalba atsisakė profesoriaus lavoną paimti be milicijos leidimo. Atvykę milicijos pareigūnai privertė studentę pasakyti tiesą, kokiomis aplinkybėmis jis mirė. Tik neseniai profesorius Šiurkus buvo parašęs straipsnį ateistine tema . . .
Tai tik atskiri faktą kalbą apie Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų korupciją.
Kviečiame Lietuvos mokyklų, ypač aukštųjų, studentus drąsiai kelti viešumon tokius ir panašius jiems atvejus. Už tokius dalykus yra eilė griežtai baudžiančių įstatymų. Už moters prievartavimą gali būti baudžiami net mirties bausme (BK 118 str.).
Vilniaus universiteto rektorių Kubilių ir kitų aukštųjų mokyklų rektorius, profesorius ir dėstytojus prašome imtis kolektyvių priemonių, kad jų vadovaujamose mokyklose nebūtų dorovinio pakrikimo ir mergaičių bei moterų prievartavimo židinių. Nusikaltusius griežtai bausti, nepaisant jų poaukščio bei ryšio su saugumo komitetu. Partijos, komjaunimo darbuotojų pareiga ištirti rimtai šiuos reiškinius ir neleisti piktnaudžiauti užimamomis vietomis, grasinti susidoroti su nukentėjusiais studentais — kaip tai daro tarp kitų minėtas dekanas Vyt. Česnavičius, tikėdamasis galįs prievartauti eilinius piliečius, nes jo brolis (A. Česnavičius) yra Lietuvos TSR Ministrų taryboje pirmininko pavaduotojas; jis pats — komunistų partijos narys.
Šie faktai rodo, kokioje tragiškoje padėtyje yra atsidūrę mūsų studentės, kaip jos neturi jėgų ir drąsos kovoti už elementariausias žmogaus teises. Jie taip pat liudija, kaip žemai yra smukę dalis aukštųjų mokyklų profesorių ir dėstytojų ir kaip nebaudžiami iki šiol gali prievartauti mūsų jaunimą įvairių laipsnių partijos pareigūnai.
Gelbėkime Lietuvos jaunimą nuo dorovinio smukdymo!
M. Vosilka
