Prieš du dešimtmečius, pasibaigus niūriajai stalinizmo epochai, Tarybų Sąjunga pradėjo intensyvią dialogų politiką. Ši politika davė gana apčiuopiamų rezultatų: „šaltąjį karą" pakeitė sustiprėję prekybiniai ir kultūriniai ryšiai tarp Rytų ir Vakarų. Tai, visų pirma, dialogo tarp TSRS ir JAV, VFR bei kitų vakarų valstybių rezultatas. Net svarbiausiam dabartiniam TSRS priešininkui — Kinijos Liaudies Respublikai, kuri vis dar nesileidžia į kalbas, Tarybų Sąjunga atvira dialogui.
Vyksta intensyvus dialogas ir šalies viduje tarp valdžios atstovų ir tarp įvairiausių visuomenės grupių, sluoksnių, įvairių specialybių bei pomėgių žmonių: darbo pirmūnų, propagandistų, automėgėjų, sodininkų, žūklės mėgėjų, šunų bei karvelių augintojų, filatelistų ir dar daugybės kitų grupuočių, draugijų bei sąjungų. Net su nusikaltėliais kalinimo vietose pastoviai kalbamasi.
Bet yra viena gyventojų kategorija, su kuria tarybiniai valdžios atstovai niekada jokio dialogo nenori ir, kaip atrodo, nė nesirengia kalbėtis. Tai tikintieji.
Jei kai kuriose respublikose tikintieji sudaro nedidelę gyventojų dalį, tai Lietuvoje jų — daugiau nei pusė gyventojų. Patys ateistai tvirtina, kad Lietuvoje šiuo metu apie 50% tikinčiųjų. O žinant ateistų „objektyvumą", galima drąsiai sakyti, kad tiki ne mažiau 70—75% gyventojų. Juk, skaičiuodami tikinčiuosius, ateistai visus pedagogus, mokslinius darbuotojus, medikus, inžinierius laiko ateistais. Tuo tarpu nemaža dalis šių specialybių žmonių yra tikintys. Dalis jų tikėjimą išpažįsta slapta. Nemažai netgi partijos narių, ypač kaime, laiko save tikinčiaisiais, nors ir slaptai, tuokiasi ir krikštija vaikus bažnyčioje.
Į tikinčiųjų badymus pradėti dialogą, valdžios organai dažnai atsako: „Religijos klausimas Tarybų Sąjungoje yra išspręstas ir jokių papildomų diskusijų vesti nėra jokio reikalo".
Yra įstatymai, nemaža nutarimų, papildymų, kurie ir. reguliuoja religinę veiklą. Tačiau kiekvienoje veikloje visada iškyla daug neaiškumų, neteisingų įstatymų ar įstatų aiškinimų, kartais net nusižengimų, todėl periodiški susitikimai su valdžios atstovais būtų tikslingi. Tik keista: religijos, Bažnyčios reikalus valdžios atstovai sprendžia visada „aiškiai". Tik, deja, ne tikinčiųjų labui; tikintiesiems dėl to labai ir labai daug kas neaišku. Norėdami ką nors išsiaiškinti, jie atsimuša į šaltą ir kietą biurokratizmo sieną.
Tiesioginiai respublikos valdžios organų ryšiai su dvasiškija palaikomi tik per vieną asmenį — religinių reikalų įgaliotinį. Jo funkcija — stabdyti religijos veiklą ir skaldyti Bažnyčią. Vietiniai valdžios organai: rajonų, apylinkių, miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai vienu iš savo veiklos uždavinių laiko pareigą visokeriopai kenkti Bažnyčiai ir visokiausiom priemonėm, kurių jų veiklos arsenaluose tikrai netrūksta, trukdyti normalią jos veiklą — kažką uždrausti, nugriauti, neleisti. Iš šalies žiūrint, susidaro įspūdis,- kad jiems duotas uždavinys — kuo labiau nuteikti plačiąsias liaudies mases prieš Tarybų valdžią. Ir, reikia pripažinti, kad šioje srityje jie pasiekė tikrai neblogų rezultatų!
Tiesa, su plačiąja visuomene (tikinčiaisiais) yra dar viena bendravimo forma — ateistinės paskaitos. Bet čia jau daugiau monologas, negu dialogas — kalba tik viena pusė — ateistai. Kam nors iš tikinčiųjų klausytojų pabandžius papolemizuoti arba priminti apie įvairius religinės veiklos trukdymus, lektoriai vengia atsakymo, teisindamiesi, kad jie nesą kompetetingi šiuo klausimu, kad nėra laiko, kad jie nesiruošia leistis į polemiką; o klausimų srautui nesibaigiant, staiga gesta šviesa ir pradedamas demonstruoti ateistinis filmas.
O su eiliniais tikinčiaisiais, išdrįsusiais užsiimti nors šiek tiek aktyvesne religine veikla, dialogą jau veda dar viena valdžios instancija — KGB.
Bet kodėlgi, būtent, ši instancija? Juk visi žinome, kad milicija kovoja su visuomenės priešais, o saugumo organai — su valstybės ir partijos priešais. Tad nejau aktyvieji tikintieji pavojingesni už vagis, plėšikus, žmogžudžius, prievartautojus, kuriais domisi tik milicija?
Tad kodėl vis dėlto valdžios organai vengia dialogo su tikinčiaisiais? O gal jie . . . bijo? Atrodytų nesąmonė: viena iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, turinti savo dispozicijoje sunkiai įsivaizduojamą atominį ir raketinį arsenalą, valstybė, kurios sienas saugo milijonai ginkluotų iki dantų karių, bijo, ir ko bijo — moterėlės, pardavinėjančios devocionalįjas, bijo žmogaus, spausdinančio ir platinančio katekizmą, bijo kunigo, mokančio vaikučius poterėlių, bijo paties katekizmo!*. . . Sunku patikėti, kad tokia milžiniška valstybė bijotų tikėjimo, kurio kertiniai akmenys — Dievo ir artimo meilė. O vistik bijo — kitaip saugumo organai nesidomėtų Bažnyčios reikalais. Tai verčia giliai susimąstyti.
Nors Lietuvos Katalikų Bažnyčia valstybės laikoma Pelenės vietoje, ji yra lojali valstybei. Bent ji stengiasi būti lojali. Tiesa, praeityje būta susidūrimų, nes, keičiantis santvarkai, tarybiniai pareigūnai buvo labai nepakantūs Bažnyčiai. Šiuo metu nė vienoje Lietuvos bažnyčioje kunigai neragina parapijiečius sabotuoti, kenkti valstybei. Priešingai — jie ragina, kad tikintieji būtų geri dori visuomenės nariai ir savo sąžiningu darbu galėtų būti pavyzdžiu kitiems.
Šiuo metu valdžia kovoja už žmonių dorovingumą. Juk net ir pati tobuliausia ideologija negalės sukurti šviesios ateities, jei visuomenės nariai ištvirkaus, gers, jei vis labiau plis smurtas, venerinės ligos. Ir čia Bažnyčia galėtų valstybei būti gera padėjėjas. Su išvardintomis blogybėmis ji kovoja per visą savo egzistavimo istoriją ir šitos kovos iš jos pasimokyti galėtų visi. O rezoliucijos ir nutarimai tų blogybių nenugalės.
Bet grįžkime prie dialogo. O jis vyksta „neakivaizdiniu" būdu.
Ilgai ateistai drabstė purvais religiją ir jos tarnus, nesulaukdami jokio atkirčio. Kai dienos šviesą išvydo „LKB kronika", ateistų išpuoliai ir šmeižtai vis dažniau gauna triuškinantį smūgį, ne jėgos, o tiesos smūgį. Į kiekvieną ateistų provokaciją ar šmeižtą šis leidinys atsako svariais argumentais, paremtais įstatymų straipsniais, tarptautine teise, tarpvalstybinių susitarimų rezoliucijomis ir bendražmogiškosios moralės principais.
Mūsų Bažnyčia — kankinių Bažnyčia. Persekiojimai tik labiau ją užgrūdina. Bažnyčia nepralaimės, kaip nepralaimėjo du tūkstančius metų. Pralaimi tie, kurie prieš ją kovoja, kurie bijo dialogo su tikinčiaisiais.
O iš nuoširdaus dialogo su tikinčiaisiais, su Bažnyčia daug laimėtų mūsų visuomenės dvasinis gyvenimas.
Kuo greičiau ateistai tai supras, tuo daugiau pasitarnaus visuomenės gerovei.
R. Viskanta
