Tavęs laukia Vilnius! 
Čia Tavo namai. 
Čia grįžtančio laukia 
Našlaičiai vaikai!

 Liūdna ir graudu vilniečiams, — jau greitai bus 20 metų kaip sostinė nemato savo Ganytojo, — jis ištremtas; nėra katedros, — ji išniekinta. Daugybė jaunimo, kurie niekada dar nematė savo vyskupo, o ir suaugę ne visi jį prisimena.

Ir štai džiugi žinia, labai tyliai pasakoma į ausį: „Į Vilnių atvažiuoja J. E. vysk. Julijonas Steponavičius švęsti savo 25 metų vyskupystės jubiliejų!" Sukruto subruzdo jaunimas: kaip geriau sutikti savo Ganytoją?! Vieni pynė ąžuolų lapų vainikus, kiti ruošė sostą, treti ieškojo geriausių gėlių . .. Juos visus jungė viena mintis — padaryti kuo daugiau džiaugsmo savo Ganytojui. Bet ta pakili nuotaika ne visų veiduose. Paslaptingai sklinda gandai: negalima garsiai skelbti apie vyskupo atvažiavimą, kažkas to nenori. . . negalima daryti didelių iškilmių, nepuošti bažnyčios išorės, tenebūna iškilmingų garbės vartų, nes kažkam gali būti nemalonumų ... Todėl apie vyskupo atvažiavimą paskutinį sekmadienį, vos likus kelioms dienoms iki jubiliejaus, Vilniuje teišdrįso paskelbti tikintiesiems tik šv. Mikalojaus ir Žvėryno bažnyčiose!

1980 m. rugsėjo 15-19 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Antano Terlecko ir Juliaus Sasnausko bylą. Teisėjas Ignotas, tarėjai — Burokevičienė, Vinča, prokuroras — Bakučionis, A. Terlecko gynėjas — Kudaba, o J. Sasnausko — Aperaitis.
 
Į teismo posėdžius niekas iš teisiamųjų draugų nebuvo įleisti, o į salę suėjo tik čekistai ir specialiai pakviesti asmenys, pvz.: Vilniaus Universiteto komjaunimo sekretorius Bagdonas ir kiti.

Rugsėjo 15 d. buvo perskaityta kaltinamoji išvada, kurioje A. Terleckas ir J. Sasnauskas kaltinami nelegalių leidinių dauginimu, platinimu ir kt. panašiais nusikaltimais. Jiems abiems taikoma LTSR BK 68 str. I—ji dalis.

A. Terleckas kaltu neprisipažino. Jis neigė visus jam primetamus kaltinimus ir teigė, kad iki tardymo jis nebuvo matęs net dokumento dėl Molotovo-Ribentropo pakto (45 Pabaltiečių memorandumas — Red.).

J. Sasnauskas prisipažino parašęs daug pareiškimų, pasirašęs dokumentą apie Molotovo-Ribentropo paktą, redagavęs leidinį „Vytis" ir kt.

1980 m. rugpjūčio 8 ir 11 Vilniuje LTSR Aukščiausias Teismas nagrinėjo Lietuvos Helsinkio grupės nario gyd. Algirdo Statkevičiaus bylą. Teismas atviras, bet nieko, išskyrus jo žmoną, saugumiečius ir liudininkus, į salę neįleido. Teisė už akių. Kaltinamojo teisme nebuvo. Kai žmonės bandė į teismo salę įeiti, stovintis prie durų raudonu raiščiu persirišęs ranką saugumietis paaiškino, kad įeiti negalima, nes nėra atsakingo už įleidimą, o jis nieko nežinąs. Atėjęs vėliau atsakingas saugumietis pareiškė, kad salė pilna, nors pusė salės buvo tuščia, ir nieko neįleido. Neleido net į teismo nuosprendį. Tuos, kurie bandė įrodyti, kad taip elgdamiesi saugumiečiai yra neteisūs, pradėjo visaip gąsdinti ir jiems grasinti. Susirinko milicininkai, ir žmonės buvo priversti išsiskirstyti. Susirinkęs jaunimas, pasitraukęs toliau nuo durų į koridorių, pusbalsiu kalbėjo rožančių, kad visus sustiprintų meilėje, o budeliams-teisėjams atleistų, nes jie nežino, ką daro.

Aukščiausiojo teismo nuosprendis — priverstinis gyd. Algirdo Statkevičiaus gydymas spec. psichinėje ligoninėje, šiuo metu nuteistasis yra Černiachovskio spec. psichiatrinėje ligoninėje.

Rašo Petras Paulaitis

„Apie vidurį liepos man pakišo pasirašyti aktą vieno konfiskuoto laiško iš Norvegijos. Pavardės nesakė, kas rašo, ir laiško visai nerodė, tik ant atvirkščios lapo pusės liepė pasirašyti. O konfiskavę laišką dėl to, kad jame žinios neatitinkančios tiesos. Jame žinios neteisingos. Koks įžūlus, ciniškas veidmainiavimas! Juk Maskvos cenzūra to laiško kiekvieną raidę išuostinėjo, ir jai žinios buvo teisingos — laišką praleido, o kiek toliau nuo Maskvos, Javaso-Baraševo užkampių cenzūrai — žinios neatitinkančios tikrovei — neteisingos. Taigi laišką, visiškai jo neparodant, prireikė konfiskuoti. Ką padarysi, kad rusai, ypač raudonieji, be melo, be apgaulės, be klastočių ir be žiaurumo niekaip nenori gyventi. Juk aš per 33 metus (spalio 30 d. lygiai 33 metai), uždarytas jų kalėjimuose-lageriuose, pats skaudžiai visa tai patyriau. Vien tik už privalomos savo laisvai ir nepriklausomai Tėvynei pareigos atlikimą, vien už asmeninius šventus savo įsitikinimus, mums visai svetimi rusai-komunistai, atėmę ir man gražiausią ir svarbiausią gyvenimo dalį. Per tuos 33 metus Rusijos komunistų „rojuje" teko labai daug ir sunkiai dirbti, alkį kęsti, nežmoniškai skursti. Ir kol kas dar galo nesimato viso to didelio melo ir apgaulės, viso to didelio žiaurumo ir cinizmo su nekaltais žmonėmis. Bet šiaip ar taip, visgi amžino čia žemėje nieko nėra. Aš meldžiuosi už toje šventoje kovoje, ginant Tiesą ir Teisingumą, jau kritusius savo Brolius ir Seses ir prašau Dievą sau šviesos, kad aš būčiau su visais teisingas, kad aš dar labiau galėčiau mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jos vaikus — visą jaunąją kartą."

1980 m. į Kunigų Seminariją sovietinė valdžia leido priimti 22 naujus auklėtinius:

Bučelis Jonas
Čiškauskas Feliksas
Dauknys Algirdas
Grabnickas Algirdas
Gudaitis Jonas
Jackūnas Vladas
Jurjonas Vidas
Kiselis Vytautas
Kuliešis Julius
Liesys Antanas
Ginda Leonas
Milašius Aleksandras
Minkevičius Edvardas
Muravskis Villianas
Paulionis Regimantas (neatvyko)
Petrauskas Vytautas
Rudzinskas Valerijus
šliauteris Petras
Tamelis Bronius (grįžo po ligos)
Ulickas Jonas
Vaškelis Vytenis
Žukauskas Raimondas

Paulionis Regimantas, ilgą laiką KGB terorizuotas (žr. „Vytis" Nr. 5), į Seminariją neatvyko. 

Šiais metais spalio mėnesyje iš 10 d. į 11 d. naktį buvo labai žiauriai nužudytas Luokės (Telšių vyskupija) klebonas kun. Leonas Šapoka.

Minėtą naktį, apie 01 valandą, nežinomi žmogžudžiai įsiveržė per prieangį į kleboniją. Išlaužę klebono miegamojo kambario duris, puolė prie miegančio klebono su degančiais žibintuvėliais rankose, smogė kumščiu į krūtinę ir į veidą, o ten atbėgusiai senelei šeimininkei trenkė į galvą. Senutė parkrito. Žudikai išvedė šeimininkę į tame name esančią antro buto virtuvę. Ten pat dar buvo atvesta iš antro aukšto kita senutė. Jas čia suklupdė prie krosnies. Vienas užpuolikas jas saugojo, o kitas sugrįžo atgal. Senelės ilgą laiką girdėjo klebono dejavimą. Vėliau jas išvedė į vonios kambarį. Čia atvedė senelį, to namo gyventoją. Jam buvo sudaužyta galva. Vonios kambarys buvo be langų, juos čia ir užrakino.

Nužudytasis klebonas buvo kankintas apie 5 valandas. Ekspertizės duomenimis visi nužudytojo kūno raumenys buvo smarkiai sudaužyti ir pasriuvę kraujais. Rytą lavoną rado miegamajam kambaryje ant grindų: galva buvo visa kruvina ir uždengta pagalve, o kūnas apdengtas antklode.

Ant laiptų sudėta: sena kepurė ir daug pinigų. Atrodo, kad žudikai ne tiek ieškojo turto, kiek sadistiškai mėgavosi klebono kankinimu.

Įsilaužimas atliktas labai tiksliai — iš karto pataikyta į kiekvieno gyventojo miegamąjį kambarį. Išmuštas verandos stiklas kaip tik tas, kuris buvo vienintelis plonas, visi kiti stiklai 1 cm storio. Sklinda kalbos, kad kunigas Leonas Šapoka nužudytas saugumo.

1980 m. gegužės mėn. tardymui į Vilniaus KGB buvo iškviestas  Krosnos  klebonas  kun.  Vladas   Bobinas, pasirašęs 45 Pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto padarinių likvidavimo. Tardytojas Markevičius teigė, kad kunigas šio pakto originalo nematęs, todėl neturėjęs teisės memorandumą pasirašyti. Čekistas stengėsi kunigą įtikinti, kad ateityje nepasirašinėtų panašių dokumentų.

  * * *  

1980 m. gegužės mėn. į Vilniaus KGB buvo iškviestas Reškutėnų parapijos klebonas kun. Napaleonas Norkūnas. Tardytojas Pilelis apklausinėjo, ar kunigas pasirašęs 45 Pabaltijiečių memorandumą. Tardomasis paaiškino, kad jo nepasirašė, o pavardė po minėtu memorandumu figūruojanti tik per klaidą (iš tikrųjų kun. Norkūnas memorandumo nebuvo pasirašęs, — Red. pastaba).

Tardytojas Pilelis tvirtino, kad „LKB Kroniką" leidžiąs kun. Sigitas Tamkevičius, o jam medžiagą iš Vilniaus vyskupijos pristatą kunigai: Kazimieras Žemėnas, Algimantas Keina ir Bronius Laurinavičius.

Žemaičių Kalvarija. 1980 m. liepos 9 d. Nepaisant blogo oro, į Žemaičių Kalvariją suplaukė minios žmonių, šventovė nesutalpino visų atvykusių, todėl dalis, jų net lietui lyjant, meldėsi šventoriuje, šv. Mišias koncelebravo 95 kunigai — daugumas jų iš Telšių vyskupijos ir keletas iš kitų vyskupijų. Čia jie susirinko padaryti blaivybės pažadus. Pamokslą apie blaivybės svarbą, apie alkoholio pražūtingas pasekmes pasakė Telšių vyskupijos valdytojas kun. Antanas Vaičius. Valdytojas kvietė visus ryžtis apsieiti be alkoholio arba bent išlaikyti saiką.

Po pamokslo kunigai skaitė blaivybės-abstinencijos pažadą. Visiems tikintiesiems padarius blaivybės-abstinencijos pasiryžimus, buvo dalinami atminimo paveikslėliai. Jų išdalinta 4100. šv. Komunijos išdalinta 3700.

Po šv. Mišių trumpą ugningą pamokslą pasakė Mažeikių dekanas kan. Kazimieras Gasčiūnas. Paveikti pamokslininko žodžių, daugybė tikinčiųjų užsidegė ryžtu gelbėti Lietuvą iš alkoholio liūno, iš pražūtingos bedievybės sukeliamos tuštumos sieloje, nes toji tuštuma dažniausiai yra užpilama alkoholiu. Žmonių entuziazmas buvo toks didelis, kad po pamokslo, nepaisant spūsties ir nepaprastos tvankos, bemaž visi dalyviai pasiliko ilgose Kryžiaus kelio kalnų pamaldose (dėl blogo oro nebuvo galima apvaikščioti Kryžiaus kelio koplytėlių kalnuose).

Vilnius. 1980 m. spalio 3 d. VVU Istorijos fak. psichologijos spec. I k. stud. Andrių Tučkų, talkininkavusį su kurso draugais kolūkyje prie Kėdainių, išsikvietė rektoriaus pareigas laikinai einąs universiteto prorektorius mokslo reikalams Br. Sudavičius. Atvykusį jaunuolį prorektorius pasitiko žodžiais: „Tai ką, esi tikintis!? Gal ir ant kaklo ką švento nešioji?" — „O, ką? Blogai, kad aš tikintis? Tarybinė Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę", — drąsiai atsako studentas. „Sąžinės laisvės ieškok kur nori, tik ne universitete", — arogantiškai taria prorektorius Sudavičius. Čia pat A. Tučkui perskaitomas rektoriaus pasirašytas raštas, kuriame sakoma, jog už veiksmus ir įsitikinimus, nesuderinamus su tarybinio studento morale, už šmeižikiškų dokumentų pasirašinėjima, už antitarybinę veiklą, už „nepadorų" elgesį Sasnausko ir Terlecko teismo metu priimtas nutarimas pašalinti jį iš universiteto. Suprasdamas, kas priiminėja visus nutarimus mūsų visuomenėje, A. Tučkus paskambino į saugumą ir paprašė paaiškinti, už ką šalinamas iš universiteto. Atsiliepęs jaun. lt. A. Bimbyris paaiškinti nesiryžo. Jis suvedė Andrių su papulk. Baltinu. Pastarasis išdidžiai patvirtino: „Metam mes!", t.y. saugumas, bet vis tik turėjo tiek „politinės išminties", kad prie šalinimo motyvų nepriskaičiavo religinių jaunuolio įsitikinimų. Papik. Baltinas pažadėjo „leisti" studijuoti psichologiją kitais metais, jei jis nutrauksiąs visas veiklas ir mesiąs draugystes su nacionalistais.
 

  * * *  

Josvainiai (Kėdainių raj.). 1980 m. vasario 28 d. popietiniu laiku, buvo laidojama senelė Mikalina Vasylienė. Josvainių vid. mokyklos mokinėms Romai Bernotavičiūtei (IIc kl.) auklėtoją — Abukauskienė, Vb kl. Lilijanai Šilkaitytei (auklėtoja Kudavičienė) ir Va kl. Genutei Brigytei (auklėtoja Kaminskienė) sumažino elgesio pažymį iki nepatenkinamo tik dėl to, kad dalyvavo laidotuvių pamaldose ir giedojo religines giesmes.

1. „Aušra" Nr. 22 (62). Numeris pasirodęs gegužės mėn.
2. „Dievas ir Tėvynė" Nr. 15, 16, 17.
3. „Vytis" Nr. 5. šiame numeryje įdėtas jaunuolio Regimanto Paulionio pareiškimas — išpažintis, demaskuojanti KGB pinkles, į kurias įkliūva dalis Lietuvos jaunimo.

  *     *     *      

Lietuvi, neužmiršk!

    Petras Plumpa (Čistopolio kalėjimas), Petras Paulaitis (Mordovija), Sergiejus Kovaliovas (Mordovija), Viktoras Petkus (Permės sr.), Balys Gajauskas (Mordovija), Vladas Lapienis (tremtis Tėjoje), Algirdas Statkevičius (Černiachovskio spec. psichiatrinė lig.), Antanas Terleckas (po teismo, adresas dar nežinomas), Julius Sasnauskas (po teismo, adresas dar nežinomas), Povilas Pečeliūnas (laukia teismo), Vytautas Skuodis (laukia teismo), Anastazas Janulis (laukia teismo), Povilas Buzas (laukia teismo), Genovaitė Navickaitė (laukia teismo), Ona Vitkauskaitė (laukia teismo), Jadvyga-Gemma Stanelytė (laukia teismo) ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

  *     *     *