Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
NR. 22 [62]

Turinys:
1. Dar daug galime!
2. Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentai: Nr. 22 ir Nr. 23.
3. SOS! SOS! SOS! (Pasimatymai su H. Jaškūnu).
4. Senojo sodo pavasaris. Pirmieji laisvės žingsnių aidai. („Pelenė", 1975 m.).
5. Atviras laiškas sūnui.
6. Lietuviai ir lenkai (Priedas).
7. Lietuvių ir lenkų santykių klausimu (Polemika).
8. Nutautėjame per „mišrias" šeimas.
9. Nūdienės dainelės (eilės).
10. Žinios (R. Kalantos minėjimas. Garbė dūdiečiams ir kt.).

Lietuva 
1980 m. gegužė

 

Geležinė okupanto ranka negailestingai gniaužia visą lietuvių tautos gyvenimą. Sunaikintas politinis ir ekonominis savarankiškumas, atimta galimybė patiems spręsti savo reikalus tarptautinėje plotmėje. Nuo svetimųjų valios priklauso net menkiausios žmogaus teisės. Brutaliai braunamasi į intymiausias gyvenimo sritis. Okupantas nustato bendrą dvasinio ir kultūrinio gyvenimo kryptį. Nežiūrint tuščių ir tikrovei prieštaraujančių tauškalų apie lygybę savarankiškumą, suklestėjimą, mūsų tauta yra tik beteisis samdinys savo namuose. Be Maskvos ponų leidimo negali būti pastatytas ne tik fabrikas ar gamykla, nutiestas kelias ar įkurta kultūrinė įstaiga, bet ir išspausdinta knyga, apginta disertacija ar sukurtas filmas. Visur ir viską seka budri Maskvos akis, visur ir viskam turi būti gautas jos leidimas. Nesvarbu, ar to leidimo reikia važiuoti į „motinėlės" Rusijos sostinę, ar jį išduos čia pat Vilniuje iš Maskvos atsiųsti ar įgalioti emisarai. Visvien viskas vyksta su jos žinia, leidimu ir palaiminimu. Vilniuje sėdi Lietuvos „valdovai" yra tik bejėgės šimtaprocentinės marionetės, nieko negalinčios ir nieko nevaldančios.

Šitokio žeminančio pavergimo ir visiško beteisiškumo akivaizdoje kai kuriuos blaiviai galvojančius intelektualus kartais apima beviltiškumas. Ypač matant kiek daug ir kokių svarbių darbų reikėtų nuveikti visose, o ypatingai kultūrinio ir dvasinio gyvenimo srityse. Tautai neturint savos valstybės, to politinio šarvo, saugančio jos kūną ir visus gyvybinius centrus nuo išorinių pažeidimų, kultūra tampa beveik vienintele priemone, leidžiančia pareikšti save atskiru ir savarankišku vienetu kitų tautų tarpe. Tuo pačiu kultūra yra ir skiriamasis ženklas, rodantis tautos savitumą, ir barjeras, ginantis šį vienetą nuo ištirpimo kitų tautų tarpo. Kalba, kultūra ir dvasinės tautos savybės ne tik remiasi etniniu pagrindu, bet ir dalyvauja jo išlakyme. Istorinės pamokos pakankamai akivaizdžios ir perdaug skaudžios, kad nematytume, kas ištinka mūsų tautiečius, patekusius svetimos tautos kalbinėn ar kultūrinėn įtakon. Ypač turint omenyje tą faktą, kad lietuviai, kaip ir visi baltai, priklauso ne prie tų tautų, kurios asimiliuoja ir plečiasi, bet prie tų, kurios asimiliuojasi ir nyksta. Juk kadaise baltų, slavų ir germanų giminės turėjo maždaug vienodą gyventojų skaičių ir užėmė panašaus dydžio teritorijas. Bet kaip neatpažįstamai viskas pasikeitė per pastaruosius 2000 metų!

HELSINKIO SUSITARIMŲ VYKDYMUI 
REMTI LIETUVOS VISUOMENINĖS 
GRUPĖS DOKUMENTAS NR. 22
KREIPIMASIS į TSRS VYRIAUSYBĘ


Nuorašai:
1. SNO
2. Žurnalo „Laikas ir įvykiai" redakcijai.
3. Kinijos, Pakistano ir Irano vyriausybėms.

Visi žino, jog istorijos bėgyje daug galingų agresorių, pasinaudodami kaimyninės valstybės kariniu silpnumu ar laikina politine suirute, prisidengę „pagalbos teikimo", „išvadavimo iš išnaudotojų jungo", „progresyvinės ideologijos", „tikrosios religijos" skraiste, nešė okupaciją, milijonų žmonių pavergimą, grubiai kišosi į vidaus reikalus. Toks agresorius nesivaržydamas laužo tarptautines sutartis, atima iš tautos teisę būti šeimininku savo namuose, teisę būti savo likimo šeimininku ir t.t.

Lietuvių tauta labai gerai žino, kad tokią „pagalbą" jai 1940.VI.15. suteikė kaimyninė valstybė — Tarybų Sąjunga, vadovaudamasi dviejų didžiausių XX a. budelių — Stalino ir Hitlerio suokalbiu, įformintu slaptais papildomais protokolais, pasirašytais Molotovo bei Ribentropo 1939.VIII.23 ir IX.28.

Su svetimomis šalimis daryti sutartis ar svetimos valstybės prašyti pagalbos turi teisę tik tautos atstovai, kurie buvo išrinkti laisvuose rinkimuose, kurių siekimai nėra priešingi tautos teisėms bei interesams. Gi svetimos agresyvios valstybės statytinio ar jų grupės balsas yra tautos pavergėjų balsas, skirtas padėtį įteisinti okupaciją bei pašventinti piktos ir labiausiai nusikalstamos agresijos veiksmą, pavojingą ir visuotinei taikai.

NE VELTUI AUKOJU SAVO LAISVĘ . . .


1979 m. liepos 23 d. Henriko Jaškūno duktė Ina nuvyko į Vilniaus Saugumo komitetą pasimatyti su savo tėvu. Jis buvo atvežtas į Vilnių bylos peržiūrėjimui. Prieš pasimatymą jai teko kalbėtis su saugumo darbuotoju Česnavičium.

Pokalbis prasidėjo tradiciniais klausimais: ar ji komjaunuolė, ar dalyvaujanti visuomeninėje veikloje ir pan. Juos domino, kaip „Aušroje" atsirado jos ir majoro J. Trakimo pokalbio aprašymas, kam pasakojusi apie šj pokalbį, ar skaitanti „Aušrą". Ina atsakė, kad dar neskaičiusi, bet mielai paskaitytų. Saugumietis pažadėjo jai kitą pirmadienį suteikti galimybę paskaityti „Aušrą".

Apie savo tėvelio reikalus nieko paguodžiančio neišgirdo. Jo pažiūros esą nepasikeitusios, net dar labiau „sugedusios" . . . Įdomu, kad „taikos ir karo" klausimo sprendime, jie jau iš dalies sutinka. O tas pat klausimas prieš dvejus metus jiems atrodė „didžiausias kliedesys". O H. Jaškūnas šiandien dar labiau pabrėžia šį svarbų klausimą. Ir lygiai kaip per teismą, jis aiškino, kad mums reikią atsižvelgti į Kinijos vadovybės politiką. Saugumietis sakė, kad H. Jaškūnas sergąs karo manija. Ina atsakiusi, kad, jos nuomone, viskas, ką tėvelis numatė — išsipildė. Tai įrodo Kinijos ir Vietnamo, Kinijos ir TSRS, Kinijos ir JAV santykiai.

SENOJO SODO PAVASARIS


1. Ugnies žiedas pražydo
Eina ir eina per sodą. Kietais, sunkiais batais mina ir mina. Sumynė želmenis, nulaužė ir sutrypė atžalas.
Nebe pirmą kartą Senasis Sodas patyrė, koks kietas ir sunkus maskolio batas. Skaudžiai mynė caro žandaras, dar skaudžiau trypia bolševikų enkavedistas.

Negana trypia kojomis — visus Senojo Sodo takelius cementu užliejo, sunkia akmenine lava sukaustė — kad tik neatgytų, nesužaliuotų.

Pasigirt norėdamas, būk jis myli Sodą, cemento fontaną maskolis įtaisė. Tačiau netrykšta iš to fontano vanduo, negaivina jis Sodo. Daug metų jis stovi sausas, suskirdęs, apdulkėjęs. Tik seni kaštanai, liepos ir klevai, giliai į žemę suleidę šaknis, kas pavasarį dar skleidžia lapus, teikia Sodui paunksmę ir saugo jį nuo sunykimo. Bet ir senieji medžiai, liūdnai žiūrėdami į sumintą Sodo žemę, laukia, kada svetimšalio ranka atskirs nuo šaknų jų šimtametį kamieną, nepalikdama nė ženklo, kad Sodo būta.

Ir tą pavasarį liūdnai ošė liepos, kaštonai ir klevai — gūdžios mintys slėgė Senąjį Sodą. Ir niekas, turbūt, nepastebėjo, kaip iš kietai sumintos žemės liekna atžala išdygo, sodrų ir brandų pumpurą aukštyn iškėlė. Ir štai nelauktai, netikėtai vieną gegužės sekmadienį
sprogo pumpuras, priespaudos neiškentęs, 
sprogo pumpuras, laisvės išsiilgęs, 
sprogo pumpuras, gyventi ištroškęs.

„Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!" (Lk 12,4-5).

Baisusis Rytų Europos tautų priešas šią tiesą jau seniai suvokė. Anot A. Solženycino, Raudonojoj imperijoj išžudyta trečdalis žmonių. Terorą pradėjo Leninas su Spalio revoliucija.

Pabaltijo tautos po gaivinančio dvidešimt dvejų metų Laisvės atokvėpio, privalėjo su kaupu atiduoti savo kruvinąją duoklę. Keturiasdešimtaisiais metais tuoj po „išvadavimo" pradėta uždarinėti į kalėjimus šviesiausius, tauriausius tautų sūnus neregėtiems kankinimams. „Lietuvos archyvas", išleistas vokiečių okupacijos metais, pateikia gausybę faktų su nuotraukom apie raudonojo teroro siautėjimą Lietuvoje per šiuos vienerius metus.

(Priedas. Str. žr. „Aušra" Nr. 18)


Sunkus penkių šimtų metų lenkiškos invazijos Lietuvoje palikimas — sulenkinti Kauno, Kėdainių, Jonavos apylinkių ir Vilniaus krašto gyventojai. Dėl pirmųjų trijų — bėdos nėra: lenkų kalbą vartoja tik senimas, o dauguma jaunimo, suprasdama savo neabejotinai lietuvišką kilmę, beveik išvien pereina prie lietuvių kalbos.

Blogesnė padėtis su Vilniaus kraštu. Dar prieš Pirmą pasaulinį karą daugelis to krašto gyventojų, paklausti apie jų tautybę, sudvejoję atsakydavo — esą „tuteišai" (čionykščiai, vietiniai), dažnai tuo sukeldami lietuviams gardaus juoko. Vadinasi, jie dar abejojo dėl savo tautybės ir galėjo pasukti į tą ar į kitą pusę. Bet 1920-1939 metų lenkų okupacija, stipri, atvirai šovinistinė ir arši antilietuviška propaganda padarė savo — buvę „tuteišai" virto lenkais.

LIETUVIŲ ir LENKŲ SANTYKIŲ 
KLAUSIMU


„Aušros" 18 nr. išspausdintas A. Žuvinto straipsnis „Lietuviai ir lenkai". Patieksime kelias jo citatas.

„Baigėsi nacionaliniai nesutarimai, ir lietuviai staiga atrado, kad jų tiek keikti ir neapkęsti lenkai yra puikūs draugiški žmonės, malonūs kaimynai" (45 p.). Ir kaip pavyzdį autorius mini epizodą iš Balio Sruogos „Dievų miško" (Štuthofe), kada lenkai kiek galėdami padėjo lietuviams, juos gelbėjo.

,,. . . jei kalbėsime apie užsienio santykius su Lietuva, tai iš visų pasaulio tautų lenkai glaudžiausiai bendrauja su mumis, labiausiai domisi mūsų gyvenimo aktualijomis, ypač kultūrinėmis" (46 p.). „Dabar mūsų miestų spaudos kioskuose nemaža leidinių užsienio kalba. Didžiausią šių leidinių dalį sudaro Lenkijos periodinė spauda . . . Užsienio knygų knygynuose didžiausi skyriai taip pat skirti lenkiškai" (ten pat).

Įvairiuose tarptautiniuose pranešimuose, simpoziumuose, SNO konferencijose visu balsu tvirtinama: žmogus nutautėją, jei šeimoje vartojamos dvi kalbos. Tų konferencijų dalyviai iš TSRS tokiai minčiai pritaria, tačiau vos tik imama kalbėti apie TSRS, jie staigiai pasisuka šimtu aštuoniasdešimt laipsnių, — pas mus, girdi nutautėjimo problema neegzistuoja, visos tarybinės tautos vysto savo savita kultūrą ir kuria tarybinę naciją.

Tačiau dabartinio Lietuvos gyvenimo faktai liudija ką kitą. Mokyklose gausu mokinių, kurie galima sakyti, nežino savo tautybės, o jei žino, tai iš pavardės ar vardo tikrai suabejoji jo skelbiama tautybe. Tokius jaunus žmones, gimusius vadinamose mišriose šeimose, sunnku priskirti ar prie lietuvių, ar prie rusų. Mums, mokytojams, tas ypač akivaizdu. Tarp gimusiųjų po 1960-tųjų metų labai gausu tokių „dvitaučių" pavardžių, kaip pavyzdžiui, Zinaida Markevičiūtė, Algis Poliakovas, Tamara Markevičius, Birutė Ivanovaitė, Janina Ivanovą ir 1.1, ir pan. O kur dar kitos „užslėptos" pavardės, iš kurių neatpažinsi, kad, pvz., motina yra nelietuvė. Savaime aišku, kad tokiose šeimose lietuvių kalbos vartojimas yra labai abejotinas, o jeigu lietuvių kalba jose ir panaudojama, tai su didžiausiais iškraipymais ir klaidomis, prigrūsta rusizmų. Todėl nenuostabu, kad didesniuose miestuose susidaręs netgi tam tikras gatvės žargonas, kurio didžiąją dalį žodyno sudaro svetimybės.

S. Botagėlis

Tralia lialia lialia

Aš jums padainuosiu nūdienę dainelę. 
Tralia lialia lialia, tralia lialia lialia. 
Šioj daly planetos visi savo vietoj — 
Viršūnėn įkopia ir analfabetai. 
Kur riebesnį kąsnį apžiojęs partietis, 
O tas nepartietis gali pakentėti.

Kaip mums ir pritinka, gryniems demokratams, 
Gaunam nubalsuoti vieną kandidatą. 
Visoje Europoj esam paskutinis 
Viduramžių dvasios išlikęs draustinis.

Iš prekybos žydais gaunam kapitalą, 
Ir sykiu nuo žydų šalis apsivalo.

Tie mūsų teisėjai gan aukštos moralės — 
Jei šalis papirko, tai kita negali . . .

Prie gydymo veltui mes lengvai prieinam, 
Tik dažnai sumokam spekuliantų kainom. 
Bet jei kas nuo kurso partijos nuklydo, 
Tą jau visai veltui beprotnamis gydo.

R. KALANTOS MINĖJIMAS


Degančiom rankom jums dalinu 
Kiekvienam po žariją. 
Nebijokit ištiesti delnų — 
Tegu žaizdos negyja.

Gruzdančiom lūpom ir tau tariu 
Karštyje tirpstantį sakinį, 
Kad anglėjančiais vyzdžiais matau 
Nuo kapo nuristą akmenį,

Ir nesudegu čia liepsnoje,
Pavirsdamas dulke pilka —
Viršum Kauno ir Nemuno sklando dvasia
Nepasiekiama jokia kulka.

Kaip kasmet, gegužės septynioliktą dieną susirinko jaunimas Kauno miesto sodely R. Kalantą paminėti. Aplinkiniai pastatai sausakimšai prikimšti pareigūnų, trečia para sukeltų ant kojų.

Jaunimas Romo susideginimo vietoje pasodino gėlę, susikaupę pastovėjo ir išsiskirstė. Pareigūnų porelės slapta fotografavo. Gatvėje buvo suimti septyni jaunuoliai ir nuvežti į Milicijos valdybą. Pastaruoju metu KGB naudojasi kriminalinės milicijos „paslaugomis" ir patalpomis: politinių kalinių mažiau, o ir tardant galima sau daugiau leisti.

Sulaikytieji atsisakė duoti parodymus, kol jiems nebus pateikti kaltinimai ir kol jie nebus supažindinti, kas juos sulaikė ir kas tardo. Prisipažinti, kas jie tokie, valdžios pareigūnai pabijojo. Tik po 2 valandų nesėkmingų pastangų pulk. Baikauskas išdrįso kyštelt savo pažymėjimą. Kai nepadėjo kumščių argumentai, tąsymas už plaukų ir galvos daužymas į sieną (žinomas nešviesios atminties pulk. Martavičiaus „braižas"), vis tik prisiėjo pateikti kokius nors kaltinimus. „Įvyko nužudymas", „mašina nuvaryta", „mergina išprievartauta" — poškino inkognito veidmainiai tardytojai.

Dialogas neužsimezgė ir pakartotinų kvietimų metu. Nepadėjo nei gąsdinimai, nei saldūs apgaulingi „čiulbėjimai". Tai galutinai išvedė iš pusiausvyros pareigūnus. Nei bylą sudaryti, nei siūlo galo nusitverti.

Dviem atėmė pasus. Studijuojančius liepė išbraukti iš studentų sąrašų už grubų, elgesį su milicijos pareigūnais. Lyg suiimtieji būtų daužę milicijos pareigūnų galvas į sieną!

Dar ne taip seniai mūsų profesūra neskubėjo savo geriausių studentų, medalininkų braukti iš sąrašų po pirmo „pareigūnų" skambučio. Deja, laikas keičiasi. Dėstytojų eiles papildo ne galvojantis kūrybingas jaunimas, o standartinėmis kategorijomis operuojantys idėjiniai „aktyvistai", aparato paklusnūs vykdytojai, drebą dėl savo kėdučių, užsėstų toli gražu ne sugebėjimų dėka. Ar ne taip, KMI dekane Tamašauskai?

O mes galime didžiuotis jaunimu, kuriame gyva laisvės dvasia!
K. Viršulis

* * *


GARBĖ DŪDIEČIAMS!


Baltarusijoje, Gardino srityje, Vijos rajone (rusiškai Ivje) yra Dūdų bažnytkaimis (Vietine lietuvių tarme vartojama vienaskaita — Dūda). Dūdoje per metus būdavo keli atlaidai — didžiausi rugpjūčio 15 d. (Žolinė), į kuriuos suplaukdavo tūkstančiai žmonių net iš tolimų vietovių. Bažnyčios didžiajame altoriuje kabojo stebuklingas Marijos paveikslas. Kabo ir dabar, bet štai kas neseniai atsitiko . . .

Po Antrojo pasaulinio karo medinė Dūdų bažnytėlė dar kurį laiką veikė. Pamaldų laikyti atvažiuodavo Vijos klebonas. Vijos klebonui mirus, sekmadieniais ir šventadieinais žmonės rinkdavosi į bažnytėlę, patiesdavo ant altoriaus kunigo liturginius rūbus ir melsdavosi. Po kelių metų valdžia bažnyčią pavertė sandėliu. Taip buvo iki 1980 metų.

Prie bažnytėlės stovėjo medinė varpinė. Paskutinio karo metu žmonės varpus nuėmė ir užkasė žemėn. Prieš porą metų vietos valdžia leido žmonėms apgriuvusią varpinę atstatyti. Tikintieji atstatė, bet ilgą laiką negalėjo pakabinti varpų, nes tie žmonės, kurie juos paslėpė, buvo jau mirę. Vis dėlto varpai buvo surasti ir pakabinti. Dūdiečiai galvojo, kad leis veikti bažnyčiai, bet . . .


Pasklido gandai, kad valdžia ketina bažnytėlę griauti. Parapijiečius žinia sujaudino. Kiekvieną valdžios pareigūnų atvykimą žmonės stebėjo. Vieną dieną atvykę pareigūnai taikstėsi nuimti paveikslus. Subėgę tikintieji draudė tai daryti, ypač išplėšti Marijos paveikslą iš didžiojo altoriaus. Jie neleido griauti ir altoriaus. Kulminacinio taško pasiekta 1980 m. balandžio 23 d.

Tą dieną valdžios pareigūnai atvyko į bažnytėlę ir ėmė laužyti altorius. Subėgę žmonės pasiryžo neleisti. Tuomet atvažiavo traktorius, kuris turėjo altorius nugriauti. Važiuojant jam į bažnyčią, vyrų būrys traktorių atstūmė nuo bažnyčios atgal už vartų. Ir taip kelis kartus. Žmonės kalbėjo: „Mes statėme bažnyčią, todėl griauti neleisime". Pagaliau ėmė skambinti net varpais. Išgirdę varpų skambėjimą, subėgo daugiau žmonių iš apylinkės. Traktoriui važiuojant į bažnyčią, moterys gulė ant kelio po traktoriumi, šaukdamos: „Dievo Motinėle, gelbėk mus nuo tų šėtonų!" ir pan.

Milicija bandė kai kuriuos žmones areštuoti, bet minia išvadavo. Kai kurie buvo sumušti, bet vis likę nepasidavė. Pamatę, kad su minia sunku bus kovoti, valdžios pareigūnai pasitraukė. Nusivarė ir traktorių.

Kitą dieną, atvykę iš Vijos, valdžios atstovai pasikvietė bažnyčios komiteto narius ir atidavė jiems bažnyčios raktus sakydami: „Jeigu jau taip norite bažnyčios, tai ir turėkite". Dūdiečių džiaugsmui nebuvo galo.

Kadangi bažnyčios stogas buvo jau kiauras, tai žmonės, kurie turėjo skardos savo troboms dengti, atidavė bažnyčiai. Per porą savaičių bažnytėlė buvo perdengta. Dabar dūdiečiai tikisi, kad bus paskirtas ir kunigas.

Tačiau yra ir pesimistų, galvojančių, kad už pasipriešinimą būsią suėmimų. Kiti mano, kad kai bažnytėlė būsianti perdengta ir sutvarkyta, ją vėl pavers sandėliu. Gali būti ir šitaip. Parodys ateitis.

Tuo tarpu galima žavėtis paprastų žmonių prisirišimu prie tikėjimo ir tradicijų.
D. Batutis

* * *

 

MIRĖ Z. ŠIRVINSKAS


1980 m. sausio 13 d. mirė ilgametis politinis kalinys, pasirašęs memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto, Zigmas Širvinskas (g. 1925.XII.20).

Mirė po ausies būgnelio operacijos, kuri jam buvo padaryta 1979 m. gruodžio 28 d.

Tebūnie lengva šiam tauriam lietuviui Lietuvos žemelė.

* * *


NUSIKALTIMAS PRIEŠ DIEVĄ IR TAUTĄ


1979 m. gruodžio mėn. Kauno zonos akušerių-ginekologų susirinkime buvo rekomenduotas Kauno Medicinos instituto akušerijos-ginekologijos katedros, vadovaujamos prof. V. Sadausko, pasiūlytas ir Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės Moterų konsultacijoje jau 1000 kartų atliktas naujas aborto metodas.

Anot susirinkimo dalyvių, šį metodą reikią kuo plačiau propaguoti, kad moterys, nesulaukusios 10 dienų mėnesinių, kreiptųsi į Moterų konsultaciją, kur ambulatorinėmis sąlygomis bus „išvalyta" gimda. Tokiais atvejais „ligonės" ambulatorinėje kortelėje bus pažymėta: „Menstruacinio ciklo sutrikimas".

1980 m. vasario mėn. RKKL vėl buvo aptartas šis naujas nėštumo nutraukimo metodas. Skelbta, kad Moterų konsultacijoje tokiu metodu jau atlikta apie 2000 abortų. Susirinkime dalyvavo Kauno, Vilniaus universiteto, Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai.

Šis metodas, medikų akims žiūrint, — didžiulis laimėjimas, duodantis didelį ekonominį efektą, visai nekenksmingas motinos organizmui. Prof. V. Sadausko nuomone, jį moteriai galima padaryti kas mėnesį . . . Dėl to „sumažės" abortų skaičius, bus ramios moterų sąžinės, nes čia bus „gydoma" liga.

Kodėl sąmoningai prisidengus klaidinga diagnoze, žudoma gyvybė? Ar čia ne apgaulė, ne šėtoniška klasta?
Jau laukiama Sveikatos apsaugos ministerijos nutarimo, leidžiančio šį metodą įdiegti visoje Lietuvoje.

J. K.