-
Svetainės pradžia
- 10 Kronika 1974 m.
Ateistų tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeičia — jie bet kokia kaina nori ją sunaikinti.
Stalino laikais buvo norima Bažnyčią sunaikinti fiziškai. 1946 m. prasidėjo vyskupų ir kunigų suėmimai. 1947 m. sušaudytas vysk. Borisevičius. 1953 m. Vladimiro kalėjime miršta nuteistas 25-riems metams arkiv. M. Reinys. 1956 m. po dešimties metų lagerio, palaužta sveikata grįžta į Lietuvą vysk. P. Ramanauskas ir arkiv. T. Matulionis, tačiau jiems neleidžiama eiti pareigų ir neužilgo abu miršta.
1956/57 m. šimtai iš lagerio grįžusių kunigų įsijungia į apaštalavimo darbą. Ateistinei valdžiai pradėjo aiškėti, kad represijomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebus palaužta. Lageriuose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, o kai kuriems net meldžiama altorių garbės, pvz., T. B. Andruškai, S.J.
N. Chruščiovo „šaunieji" čekistai 1957/58 m. vėl suima nemaža kunigų: kan. P. Raudą, kan. St. Kiškį, T. A. Markaitį, S.J., kun. A. Mocių, kun. J. Balčiūną, kun. A. Jurgaitį, kun. A. Bunkų, kun. A. Svarinską, T.. Fr. Adomaitį MIC (dirbusį Sibire vokiečių katalikų tarpe) ir kun. P. Jakulevičių. Išskyrus kun. Jurgaitį ir kun. Bunkų, likusieji įkalinami antrąjį kartą, o T. Markaitis, S.J., — trečiąjį kartą.
TEISMO SAUVALĖ VILNIUJE
1974 kovo 17 „Tiesos" straipsnyje „Kieno balsu" buvo aprašytas Vilniuje vykęs penkių asmenų teismo procesas. Straipsnyje nenurodyta, kada vykęs teismas, kokiomis bausmėmis kaltinamieji nubausti, tik paminėti jų kriminaliniai nusikaltimai — vogę rašomąsias mašinėles, liaudies meno dirbinius ir bažnytinius indus. Iš straipsnio matyti, kad byla buvusi politinė.
1973 kovo 27 saugumo organai įvykdė gerai suplanuotą akciją prieš Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkus, savo mastu ir operatyvumu galinčią prilygt nebent analogiškam antpuoliui prieš LKB Kronikos leidėjus bei platintojus. 8 valandą ryto į trijų miestų — Vilniaus, Kauno ir Rygos — Saugumo komiteto patalpas buvo pristatyta virš 100 kraštotyrininkų ir su jais susijusių asmenų. Buvo daromos kratos, suimami žmonės. Aktyviausi kraštotyrininkai — vilnietis R. Matulis, kaunietė J. Eitmamavičiūtė ir kt. — buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimus, „kad ateityje nedalyvaus saviveiklinėje kraštotyroje." Jaunesnieji Kraštotyrininkai buvo verčiami bendradarbiauti su saugumo organais, šantažuojami. Kraštotyrininkus tardė Kontrimas, Radzevičius, Aleinikovas, Rimkus, Žilevičius, Sujuta ir kt. Tardomieji buvo klausinėjami apie kraštotyrininkų veiklą, ekspediciją į Šventąją, ryšius su kitų respublikų kraštotyrininkais, nuotaikas jaunimo tarpe, apie medžiagos iš „žaliukų" kovų laikotarpio rinkimą, atsišaukimų platinimą, Kalantos metinių minėjimo organizavimą, antitarybinės literatūros skaitymą, dauginimą ir platinimą, apie Žukausko ir kitų suimtųjų asmenybę, pažiūras, santykius sū jais, apie ryšius su kunigu Dobrovolskiu iš Paberžės ir kt. Dalis apklaustųjų buvo po keletą kartų vežiojami į Vilnių akystatai su suimtaisiais. Ketvertas iš tardomųjų — Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilonis — buvo suimti.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Svėdasai
1974 kovo 7 ryte 11 vai. Svėdasuose mirė kan. Petras Rauda. Jis buvo gimęs 1894 m. Radviliškyje. Velionio kunigo tėvas buvęs knygnešys, o jam pačiam tekę mokytis pas „daraktorių". 1917 m. tapęs kunigu, velionis visą gyvenimą šventai atliko savo pareigas. Vikaraudamas Joniškyje, daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos kūrimo. Ilgą laiką kapelionavo įvairiose Lietuvos vietose. Klebonaudamas Utenoje, keletui žydų tautybės piliečių išgelbėjo gyvybę. 1944 m. vysk. K. Paltarokas pakelia velionį į garbės kanauninkus ir paskiria Kauno Kunigų seminarijos vicerektorium. Pokario metais buvo saugumo organų persekiojamas ir nuteistas 8-eriems metams kalėti už tai, kad, žinodamas apie P. Klimo, Lastienės ir kt. asmenų ruoštą memorandumą į užsienį dėl Lietuvos okupacijos, nepranešęs apie tai saugumui. Kan. P. Rauda kalėjo Turinske, Okuneve ir Molotovsko lageriuose. Kauno saugume kan. P. Raudai teko kalėti su liaudininkų partijos lyderiu advokatu Toliušiu ir partizanų dalinio vadu „Vanagu". Kanauninko inteligencija ir romumas, o „Vanago" didvyriška kančia ir mirties bausmė atvedė Zigmą Toliušį prie Dievo ir Bažnyčios. Grįžęs ir lagerio Z. Toliušis kalbėdavo: „Pamačius bažnyčios bokštus, norisi verkti — dar gyva Lietuva!''
1957 m. kan. P. Rauda suimamas antrą kartą už dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerio gyvenimą. Nuteisiamas 10-čiai metų kalėti. Mordovijos lageriuose kalėdamas, kan. P. Rauda pažino Ukrainos Katalikų Bažnyčios Primą, Metropolitą J. Slipij (dabartinis kardinolas ir Vatikano Akademijos narys) ir su juo artimai bendravo. Po 5-erių metų, palaužta sveikata, kan. P. Rauda grįžo į Lietuvą. 1965 m., visiškai apakęs, vistiek eina kunigiškąsias pareigas Svėdasuose. Paskutinėje ligoje jis kalbėjo, kad savo skausmus skiriąs už Panevėžio vyskupiją, o į vieno kunigo klausimą, ką norįs pasakyti kunigams, atsakė: „Kad visi kunigai būtų tokie pareigingi kaip kan. Br. Antanaitis." Kan. P. Rauda mokėjo 6 svetimas kalbas. Tėvynėje ir lageryje jį supo jaunimas ir inteligentai. Per visą gyvenimą džiaugėsi uoliai pareigas atliekančiais kunigais ir meldėsi už išduodančius Bažnyčios reikalus. Kan. P. Rauda ruošė mirčiai prof. Jurgutį, o rašytojas Vienuolis Žukauskas net du kartu pas jį atliko išpažintį. Tauta neteko tauraus lietuvio, o Bažnyčia — ištikimo kovotojo ir aukos vyro. Užgeso didelis žiburys, per ilgus metus uždegęs šimtus mažų žiburėlių.
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA
Paluobiai
Atviraslaiškas
Gerbiamasis Vilniaus Valst. V. Kapsuko
Universiteto Vyr. dėst. A. Augau!
1974 kovo 1 „Kauno Tiesoje" Nr. 31 savo str. „Štai jie — sutanotieji liaudies draugai" Jūs rašote, kad „1945 pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio (dabartinio popiežiaus Pauliaus VI — mano pastaba) paragintas vysk. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją. Račiūnas surinktas žinias turėjo perduoti Maskvoje buvusiam Vatikano šnipui Laberdai, šis Vatikanui, o Vatikanas — JAV žvalgybai. Račiūnas, šventai tikėdamas, kad amerikiečiai išvaduos Lietuvą, puolėsi jiems pasitarnauti."
Jūs savo straippsnyje nepaminite, kad aš be teismo buvau įkalintas 25-riems metams. Nenurodote tikrosios mano represavimo priežasties. Štai ji:
Griškabūdis
Netoli Griškabūdžio gyvenanti Simo Kudirkos motina buvo kviečiama trims mėnesiam paviešėti pas gimines JAV. Gavo reikiamus dokumentus ir net bilietą Maskva - New Yorkas - Maskva, balandžio 27 dienai.
Prieš išvykstant į Maskvą pas Kudirkienę atvažiavo Šakių Vykdomojo komiteto atstovai, o vėliau Saugumo įgaliotinis ir įtikinėjo, kad senutė į JAV nevažiuotų. Žadėjo duoti karvei šieno, leisti pasimatyti su sūnumi esančiu lageryje (Permės sritis) ir gauti iš jo laiškus. Senutė apsisprendė važiuoti į JAV ir, nuvykusi į Vilnių, nusipirko bilietą į Maskvą. Trijų vyrų lydima, Kudirkienė ėjo prie 6-ojo vagono. Deja, į jį senutei įlipti nepavyko. Tuo metu perone slankiojo daug saugumiečių ir milicininkų. Prisitatę 4 milicininkai, pareikalvo iš senutės dokumentų ir nusivedė ją į milicijos kambarį. Čia Kudirkienė tol buvo įkalbinėjama nevažiuoti į JAV, kol traukinys „Lietuva" išriedėjo į Maskvą.
Gegužės 7 į Kauno saugumą buvo iškviestas vienas iš Kudirkienės palydovų B. Gajauskas. Saugumiečiai jam priekaištavo, kam jis, jau 25 metus iškalėjęs, Vilniaus geležinkelio stoties perone sukėlęs politinę provokaciją.
Kudirkienė telefonu painformavo gimines JAV apie tai, kodėl laiku nenuvykusi į Maskvą. Atrodo, kad jai išvykti į JAV kliūčių nebus.
1956/57 m.m. žiemą Kulautuvos vidurinėje mokykloje partijos sekretorė mokyt. L. Gangapševa pamatė ant mokytojos S. Jasiūnaitės kaklo pro drabužius išsikišusį kryželį. Apie šį radinį Gangapševa pranešė Kauno rajono partijos komitetui ir Švietimo skyriui. Į mokyklą atvyko Kauno partijos instruktorė Filomenova ir, sukvietus skubų mokytojų posėdį, nagrinėjo „su kryžiais vaikščiojančios" nusikaltimą. Posėdžio metu instruktorė kryžių pavaizdavo, kaip istorinę pabaisą ir grėsmę Tarybų Sąjungai, o mokytoją Jasiūnaitę — kaip tos grėsmės vykdytoją.
— Tokia Jasiūnaitė mūsų mokykloje daugiau nedirbs, — trenkdama kumščiu į stalą, pareiškė Filome-nova. Tačiau tais metais mokyt. Jasiūnaitė iš mokyklos nebuvo pašalinta. Tkkriausiai, tai padaryti trukdė proletariška mokyt. Jasiūnaitės kilmė. Kilusi iš darbininkų šeimos, S. Jasiūnaitė šešerių metų liko be tėvų, visą vaikystę piemenavo pas ūkininkus, paskui, dirbdama tarnaite, jau suaugusi vakarais lankė pradinę mokyklą ir Kauno suaugusių gimnaziją. Mokytojaudama neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių mokytojų institutą. Taigi, laikyti Jasiūnaitę tarybinės santvarkos priešu stačiai buvo nepatogu. Rajono DŽDT posėdyje buvo pasiūlyta mokyt. Jasiūnaitę perauklėti. Partijos sekretorius Strielcovas, išsikvietęs mokyt. Jasiūnaitę, apgailestavo, kad ji — darbininkų klasės atstovas — einanti prieš tarybinę santvarką ir patarė sakyti, kad ji kryželio nenešiojanti, o turinti jį tik kaip papuošalą ar kaip bereikšmį dalykėlį.
1958 m. vasarą mokyt. Jasiūnaitė buvo iškviesta į Švietimo Ministeriją. Kadrų skyriaus viršininkas A. Paškauskas pasakė, kad ji būsianti iškelta iš Kulautuvos vidurinės mokyklos.