-
Svetainės pradžia
- 23 Kronika 1976 m.
• Laiškas kardinolams J.E.A. Samore ir J.E.J. Slipij
• Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas
• Įgaliotinis K. Tumėnas atsako į priekaištus
• VI. Lapienio laiškas Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
• Simno tikinčiųjų kreipimasis
1976.VI.13.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 23
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
MYLIMIESIEMS ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
GANYTOJAMS IR LIETUVOS BIČIULIAMS
Jo Eminencijai Kardinolui
A. SAMORE
Jo Eminencijai Kardinolui
J. SLIPIJ
Mūsų tauta savo Golgotos kelyje—Gulago salyne, Sibiro ir Vakarų pasaulio tremties keliuose — sutiko daug nuostabių asmenybių. Vieni jiems ištiesė fizinės ir moralinės pagalbos ranką, o kiti savo asmeniniu pavyzdžiu ir didvyriška kančia stiprino tautos ryžtą kovoti už Dievą ir elementariausias žmogaus teises. Toms kilnioms širdims esame dėkingi ir meldžiame Aukščiausiąjį jiems visokeriopos palaimos.
Tų gerųjų mūsų bičiulių tarpe esate ir Jūs, Garbingieji Ganytojai, šiandien mes, tęsdami žūtbūtinę kovą iki pergalės, vargų spaudžiami, norime Jums atverti savo širdį. Tikimės būti išklausyti ir suprasti.
Mūsų nelaimei, visi išvykstantieji į Romą ir grįžtantieji atgal Maskvoje praeina instruktažą ir privalo raštiškai atsiskaityti. Todėl objektyvi informacija yra galima tik iš gilaus pogrindžio, bet ir ji Vakarus pasiekia pavėluotai per „LKB Kroniką" ar paskirus turistus.
Ateistai, remiami valstybinės propagandos ir Valstybinio saugumo komiteto, skleidžia žinias visame pasaulyje, kad Lietuvoje nėra jokios religinės diskriminacijos, kad Tarybų Sąjunga nežinanti net politinio kalinio sąvokos. Į šitą propagandos mašiną yra įkinkyti net kai kurie dvasininkai.
Š.m. gegužės 12 d. Vatikano radijas lietuvių kalba perdavė džiugią žinią, kad kovo mėn. Airijos katalikų grupė per tarybinę vyriausybę Dubline norėjo perduoti pareiškimą Tarybinei vyriausybei dėl katalikų persekiojimo Lietuvoje. Tarybinė vyriausybė pareiškimo nepriėmė, ir Airijos katalikų grupė, sukalbėjusi rožančių prie tarybinės atstovybės vartų, išsiskirstė, o neįteiktą atsišaukimą sekančią dieną išspausdino sostinės laikraštyje.
„LKB Kronika" visos tikinčiosios lietuvių tautos vardu širdingai dėkoja airiams už moralinę pagalbą Lietuvos katalikams, vedantiems žūtbūtinę kovą su vadinamuoju karinguoju ateizmu, kurį palaiko gigantiška valstybės mašina.
Kokia baisi veidmainystė išryškėja girdint, kaip tarybiniai laikraščiai nuolat skelbia, kad Tarybų Sąjunga remia Afrikos nacionalistus, kai tuo tarpu lietuvius, mylinčius savo tautą, gabena į Sibirą, uždaro į psichiatrines ligonines, grįžusius iš lagerių neregistruoja, mėto iš darbo. Tarybinė spauda skelbia, kad Tarybų Sąjunga padedanti šiaurės Airijos katalikams visomis galimomis priemonėmis, net ginklais. Tuo pat metu Lietuvoje negailestingai triuškinama Katalikų Bažnyčia: mūsų senos, istorinės ir meniškos bažnyčios paverčiamos sandėliais, muziejais, pvz., Vilniaus katedra — paveikslų galerija, šv. Kazimiero bažnyčia — ateistiniu muziejumi. Griaunama tautos dora, žalojamas Lietuvos charakteris.
1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija mus atskyrė nuo šv. Petro Sosto ir viso nekomunistinio pasaulio. Žinios iš pasaulio gyvenimo dėl įvairių trukdymų mus pasiekia nepilnai ir pavėluotai, tačiau mes, žinoma, ir džiaugiamės, kad Airija duoda didžiausią procentą misionierių, kad jų katalikų 91% sekmadieniais lanko bažnyčią, kad JAV kokybiškiausi katalikai yra airiai išeiviai. Taigi mes turime viltį, kad šis airių protestas ne paskutinis!
LIETUVOS TSR VILNIAUS
ARKIVYSKUPIJOS KUNIGŲ
P A R E I Š K I M A S
Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas, kalbėdamas apie nutrėmimą (27 str.), ištrėmimą (28 str.) ir atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (30 str.), sako, kad „nutrėmimas, tiek kaip pagrindinė, tiek kaip papildomoji bausmė, skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų", ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių, atėmimas teisės tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų. Be to, Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodeksas sako: „Teisingumą baudžiamose bylose vykdo tik teismas" (11 str.).
Kaip suprasti šių kodeksų reikalavimus, kai Vilniaus arkivyskupijos ordinaras vysk. J. Steponavičius jau šešioliktiejimetai, kaip nežinia už ką be teismo nušalintas nuo pareigų ir apgyvendintas toli už arkivyskupijos ribų, Žagarėje?
Prašydami grąžinti vyskupą į jam priklausantį Vilniaus arkivyskupijos ordinaro postą, mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, o 1975 metų rugsėjo mėn. pasiuntėme pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.
Kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė kai kuriems kunigams neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų Tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?" Jgaliotinis atsakė: „Nežinau". Vadinas, vyskupas be kaltės kaltas. Kuo jjis nusikalto, niekas nežino: nei tikintieji, nei kunigai, nei pats vyskupas. Nežinančiu dedasi net įgaliotinis. Kur logika? Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama dirbti vyskupo pareigose, o jei nuskaltęs, tai kodėl slepiama kaltė net nuo jo paties?
Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas pradėjo „šviesti ir auklėti" vyskupus, vyskupijų valdytojus ir dekanus. Vasario mėn. jis skaitė paskaitą Telšių kurijoje, vasario 18 d. — Kauno arkivyskupijos kurijoje, kovo 18 — Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, balandžio 17 d. — Panevėžio kurijoje.
Savo paskaitose K. Tumėnas kaltino „LKB Kroniką".
K. Tumėnas aiškino, kad valstybės ir Bažnyčios santykiai gerėja. Yra problemų, sunkumų, bet juos galima išspręsti.
Ilgametė patirtis rodo, kad tarybų valdžia tik tuomet laikys gerus santykius su Bažnyčia, jei pastaroji kapituliuos. Šiuo metu gyvybinės Bažnyčios problemos nesprendžiamos, pvz., katekizmų išleidimas, kunigų seminarijos klausimas ir kt., o vien ieškoma naujų būdų Bažnyčią sunaikinti.
K. Tumėno nuomone, kaimai mažėja ir reikėtų pagalvoti apie parapijų stambinimą, tačiau jis nutylėjo, kad, augant miestams, reikėtų pagalvoti apie naujų bažnyčių statymą, pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kt. miestų mikrorajonuose. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, gyvena 40.000 žmonių, o bažnyčios nėra.
K. Tumėnas pripažino, kad kartais pareigūnai elgiasi negerai, be takto, tačiau kodėl jie nebaudžiami. Jie gali terorizuoti tikinčiuosiusius, naikinti kryžius, limituoti seminariją, ištremti vyskupus, mokytojai nebaudžiami gali šnipinėti bažnyčiose, įrašyti tikinčius vaikus į bedieviškas organizacijas.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis sakė, kad Vatikano radijas yra užėmęs blogą liniją.
Tarybų Sąjungos KP CK Generaliniam Sekretoriui
Tarybų Sąjungos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos Bažnyčios vyskupijų kurijoms
kun. Karolio Garucko, gyv. Ignalinos raj.,Ceikinių kaime,
P a r e i š k i m a s
Tarybinėje spaudoje gana dažnai yra atspausdinami antireliginiai straipsniai. Vieni jų asmeninio pobūdžio, kiti — oficialių asmenų parašyti, neva aiškinantieji tarybinius įstatymus. Prie pastarųjų reikia priskirti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22). Skaitant šį straipsnį, iškyla daug neaiškumų, nes gyvenimo faktai rodo visai ką kita.
Civilinė valdžia reikalauja, kad būtų sudaryti bažnytiniai komitetai, nors Bažnyčios kanonai nekalba apie tokius komitetus. Valdžios nurodymu bažnytinius komitetus turi rinkti tikintieji, tačiau rajono valdžios pareigūnai stengiasi juos patys tvarkyti ir išbraukia iš komitetų sąrašų nepatikimus asmenis, nors šie niekur nėra nusikaltę. Pvz., Ignalinos rajono valdžia 1964 m. nepatvirtino į Ceikinių bažnyčios komitetą šių asmenų: deputatų V. Talunčio, V. Valėnaitės, kelių meistro A. Garlos. Taigi nors K.Tumėnas rašo, kad „piliečiai, nežiūrint jų įsitikinimų, turi tas pačias teises... dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais", rajono valdžia tų teisių nepripažįsta. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis daug kartų žadėjo ir dabartinį Ceikinių bažnyčios komitetą atleisti iš pareigų. Panašiai yra ir kitose parapijose. Iš to, kad anksčiau pasakyta, susidaro įspūdis, kad valdžios pareigūnai reikalauja bažnytinių komitetų dėl to, kad galėtų juos panaudoti savo interesams — tikėjimui griauti.
TSKP CENTRO KOMITETO GENERALINIAM
SEKRETORIUI L.I. BREŽNEVUI
Gerbiamas Leonidai Iljičiau,
Kreipiuosi į Jus šiuo laišku, tikėdamasis, kad Jūsų asmeniškas įsikišimas padės rasti teisybę, kurios man nepavyko rasti atitinkamose instancijose.
1973 m. lapkričio 20 d. Valstybinio saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (KGB) darbuotojai iš mano buto paėmė daug religinio turinio knygų. Paimant knygas, buvo grubiai pažeistas LTSR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 192 str., nes ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą. Nė vienas iš maišų, į kuriuos buvo sudėtos paimtosios knygos, nebuvo užantspauduotas. Kai aš prašiau skundus LTSR KGB Pirmininkui ir LTSR Prokurorui, o vėliau TSRS KGB Pirmininkui, TSRS Generaliniam Prokurorui, man buvo pažadėta, kad knygos neturinčios ryšio su baudžiamąja byla (kokia byla? kokiam asmeniui keliama byla? — to aš iki šiol nežinau), bus man grąžintos.
Praėjus dvejiems metams, 1975 m. gruodžio 3 d. saugumo darbuotojas kapit. Marcinkevičius grąžino man dalį iš manęs paimtų knygų ir davė pasirašyti gaunamų knygų sąrašą. Kai aš paprašiau, kad man duotų šito sąrašo antrąjį egzempliorių, kapit. Marcinkevičius tai padaryti atsisakė, paaiškindamas, kad esąs parašytas tik vienas egzempliorius, nors iš tikrųjų antrasis egzempliorius buvo ant rašomojo stalo.Tuo būdu vėl buvo pažeistas to paties BP Kodekso 192 str., nes grąžinamų knygų sąrašas man buvo reikalingas tam, kad galėčiau patikrinti, ar gavau visas knygas, kurios buvo sąraše.
RELIGIJŲ REIKALŲ TARYBOS PRIE LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI K. TUMĖNUI
Nuorašas: KAUNO ARKIVYSKUPIJOS APAŠTALIŠKAJAM ADMINISTRATORIUI VYSK. L. POVILONIUI
Simno parapijos katalikų
Pareiškimas
1975 m. rudenį didelė Simno parapija neteko kunigo-vikaro, kuris valdžios įsakymu buvo iškeltas. Simno tikinčiųjų religinius poreikius aptarnauti liko vienas kunigas-klebonas. Kito kunigo mes negauname.
Lietuvoje jau yra 85 parapijos, neturinčios nuolatinio kunigo. Vien tik mūsų vyskupijoje nuolatinio kunigo neturi 5 parapijos (Lankeliškiai, Patilčiai, Išlaužas, Riečiai ir N. Uta).
Pernai, po ilgo laikotarpio, į kunigų seminariją, valdžiai leidžiant, buvo priimta 12 kandidatų, o per tuos metus Lietuvoje mirė 19 kunigų. Užpernai mirė 22 kunigai. Todėl valdžios skriauda Lietuvos tikintiesiems yra akivaizdi.
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui
Vysk. L. Poviloniui
Jūsų Ekscelencija,
Šių metų kovo 10 d. Šlavantų klebonas kun. J. Zdebskis Vilniuje buvo milicijos organų sulaikytas ir, pasitelkus medicinos darbuotojų komisiją, apkaltintas esą girtas vairavęs automašiną. Kadangi J. Zdebskis yra visur žinomas kaip griežtas abstinentas ir kovotojas su girtavimu, šiame įvykyje tegalima įžiūrėti tik gerai apgalvotą pasikėsinimą prieš kunigo autoritetą. Niekas negali užtikrinti, kad, pavykus šiam bandymui, kuris nors iš mūsų nebūsime panašiai apkaltinti vagyste, ištvirkavimu ar kitokiais nusikaltimais.
Mes, kaimyninių parapijų kunigai, prašome Jūsų Ekselenciją į šį įvykį reaguoti, kad pažeistas kunigo autoritetas būtų atstatytas.
Pasirašė 5 Lazdijų dekanato kunigai
* * *
LTSR Saugumo Komiteto Viršininkui
Šlavantų parapijos (Lazdijų raj.) tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
1976.III.10 Vilniaus mieste VAI darbuotojas Jurevič sulaikė mūsų parapijos kunigą Juozą Zdebskį, vairuojantį automašiną ir pareiškė, kad jis esąs girtas. Pareikalavo vykti į psichiatrinę ligoninę nustatyti girtumo laipsnį.
1975 m. spalio 30 d. ankstyvą rytą, dar esant prietemai, Kaune, ties keltu į Aleksotą, nekantriai slampinėjo žudikas atlikti užduotį...
Stasė Lukšaitė mediniais laiptais lipo nuo Aleksoto šlaito žemyn, ėjo į bažnyčią. Žudikas, nutaikęs patogų momentą, kai arti nesimatė žmonių, lyg išalkęs plėšrusis žvėris puolė savo auką... Parbloškė ją, žiauriai sužalojo ir pabėgo, palikęs pusgyvę auką šalia laiptų gulėti kraujo klane...
Nuvežus į logoninę, mėginta gelbėti jos gyvybę, tačiau dėl per didelio sužalojimo ir nukraujavimo (beveik nerasta kūne sveikos vietos, ypač galvoje), lapkričio 5 dieną kilni siela iškeliavo... Ją priglaudė Tas, kuriam ji visą gyvenimą ištikimai tarnavo.
Palaidota lapkričio 7 dieną Viduklės kapuose.
Į amžino poilsio vietą ją atlydėjo daug žmonių ir būrys mažų vaikučių su gėlėmis rankutėse. Jie atnešė gėles tai, kuri juos labai mylėjo ir mokė.
(Nuotrupos iš jos laiškų)
"...Dėkinga tiems, kurių pastangomis aš čia patekau. Daug ką sužinojau, daug ką patyriau, ir viskas tik į naudą. Juk Gerasis Dievas geriausiai žino, ko man reikia"...
* * *
"Už šešių dienų bus pusė metų, kaip išvežė iš Vilniaus, o, atrodo, visa tai buvo taip neseniai, tarsi vakar. Ir viskas stovi akyse — mano „garbės" palyda, mano likimo draugai, kurių buvo daug (jie visi kriminalistai), o aš tik viena — politinė kalinė, paskutinis atsisveikinimo žvilgsnis į miestą, tiksliau į peroną ir visa kelionės romantika, kuri neaprašoma — ją reikia pačiam išgyventi, kad galėtum pajusti gyvenimą ir suprasti meilės reikalingumą ir vertę. Man yra galimybė tą romantiką išgyventi antrą kartą, — kai veš į ištrėmimą. O to gali man tik pavydėti, nors to nereikia — visa tai ne Tavo sveikatos žmonėms.
Ir kaip gera, kad mūsų gyvenimo laivelį vairuoja gerojo Tėvo ranka. Kai Jis prie vairo — niekas nebaisu. Tada, nežiūrint kaip sunku bebūtų gyvenime, mokėsi kovoti ir mylėti. Ir galiu pasakyti, kad 1975-ji metai praskriejo kaip akimirka, bet jie — mano džiaugsmas. Ačiū Gerajam Dievui už juos".
Vilnius. 1976 m. vasario 15 d. daugelyje Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių įvyko pamaldos už vysk. J. Steponavičių, prisimenant jo vardo dieną (vasario 16) ir 15 metų tremties sukaktį.
* * *
Vilnius. 1976 m. gegužės mėnesį JAV lankėsi KGB organizuota dvasininkų delegacija iš Tarybų Sąjungos. Joje dalyvavo du kunigai iš Lietuvos: Nekalto švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo parapijos Vilniuje klebonas kun. Stanislovas Lydys ir Panevėžio vyskupijos kancleris kun. Vladas Rabašauskas. Kokią misiją jie turėjo atlikti, geriau galėtų spręsti užsienio lietuviai.
* * *
Vilnius. 1976 m. gegužės 5 d. Vilniaus geležinkelio stotyje, traukinyje Kaliningradas-Maskva, apie 22.30 vai. buvo sulaikyta Jadvyga Petkevičienė (gyv. Šiaulių m. Lenino 42-1), Šiaulių gimdymo namų med. sesuo Suėmimo operacijai vadovavo saugumo majoras J. Markevičius. Iš vagono J. Petkevičienė buvo nuvesta į Vilniaus transporto milicijos skyrių. Dalyvaujant dviems saugumiečiams ir milicijos vaikų kambario inspektorei Purickie-nei Angelei, padaryta smulki asmeninė krata. Kaip pareiškė maj. Markevičius, kratos tikslas — surasti antitarybinio turinio literatūrą, daiktus ir dokumentus, reikalingus bylai. Inspektorė Purickienė dviejų kviestinių (liudininkių) G. Sklerovos ir A. Lozenko — akivaizdoje išrengė sulaikytąją ir kruopščiai patikrino rūbus, avalynę, apžiūrėjo net kojų padus, bet nieko „antisovietiško" nerado. Maj. Markevičius tardė J. Petkevičienę, ko ji važiuojanti į Maskvą, priekaištavo už lankymąsi Vilniaus Aukšč. teisme S. Kovaliovo teismo dienomis, už susitikimus su maskviečiais ir pan. Taip pat išreiškė nepasitenkinimą sulaikytosios vyru Jonu Petkevičium, buvusiu politiniu kaliniu, dėl jo praeities ir dabarties.
Vilnius. Vilniaus 41-os vid. mokyklos VIId klasės mokiniai 1976 m. nutarė atžymėti Vasario 16-ąją. Buvo pasiūlyta šventės dieną ateiti į pamokas be pionieriškų kaklaraiščių, pasirišus tautines juosteles. Keli mokiniai prirašė ant namų šūkių — „Laisvę Lietuvai!" ir pan.
Mokinė Nagrockytė A. papasakojo apie klasės nuotaikas savo tėvams, o šie visas žinias perdavė saugumui, nes jie ten ir dirba.
Vasario 17 d. į 41-ąją mokyklą atvyko saugumietis Kazlauskas. Buvo tardoma VHd klasės vadovė Varnienė Nijolė ir visi mokytojai, tą dieną pravedusieji pamokas VII d klasėje (Živilė Baltaduonienė, Gražina Kazlauskienė, Janina Petkevičienė ir kt.). Labai aktyviai saugumui talkininkavo mokyklos direktorius Vytautas Banevičius ir užklasinio darbo organizatorė Petkevičienė.
Trimestro pabaigoje mokytojų tarybos posėdyje, šalia mokymo reikalų, buvo svarstomas dar ir šis klausimas. Mokiniai Vytautas Jusevičius ir Albinas Prakelis buvo tardomi paties direktoriaus visų mokytojų akivaizdoje. Aktyvesniems mokiniams buvo sumažintas elgesio pažymys, o klasės vadovei Varnienei Nijolei prašytas papeikimas už profilaktiškai neatliktą darbą.
Direktorius Vytautas Banevičius ir toliau aktyviai reiškiasi, pataikaudamas saugumui. Balandžio 18 d. (Velykų I d.) jis organizavo šeštadieninę talką. Kiek žinoma, visos Vilniaus mokyklos šią talką atliko balandžio 17 d. (šeštadienį), o 41-ajai mokyklai teko dirbti sekmadienį.
Panašų aktyvumą parodė ir užklasinio darbo organizatorė Janina Petkevičienė, atėmusi iš mokinės Simonaitytės dienoraštį ir jį perdavusį direktoriui, šis dienoraštį atidavė saugumiečiui Kazlauskui.