K R O N I K A

Ne viskas sutemose žuvo —
Šiltu krauju širdis pasruvo 
Ir prievartai paklusti neišmoko: 
Mortuos voco! 
(Putinas)

Rymo mūsų žemėje tūkstančiai kalnelių — piliakalnių. Tai nebylūs tautos praeities, jos kovų ir vargų atminimai. Bočių krauju šlakstyti, motinų ir sesių ašaromis numazgoti. Daug brolių ir seserų jiems paskutinį kartą mojo išklysdami į visas pasaulio šalis, ašarotu žvilgsniu palydėdavo išvaromi svetimųjų trem-tin. O tie, kuriuos ištiko laimingesnė dalis, — gindami tėvų šalį ir tikėjimą prisiglaudė amžinam poilsiui tų kalnelių šlaituose.

Tarp daugelio mūsų šventų kalnelių — garsusis Kryžių kalnas prie Šiaulių. Bet tai ne eilinis piliakalnis, bylojantis apie praeitį. Jis — ir mūsų tautos dabarties, sunkių kovų ir kančių simbolis. Jis — ir mūsų didžiosios vilties — tautos Prisikėlimo simbolis. Jau daugelį metų prie jo vyksta dramatiška kova. Šita drama — mūsų tautos gyvybingumo, jos dvasios nepalaužiamumo ir tvirto tikėjimo apraiška.

Jau keletas amžių kaip šį kalnelį puošia kryžiai. Statė juos mūsų senoliai prisimindami savo brolius tremtinius Sibire, liūdėdami žuvusiųjų Kražių skerdynėse, užplaktų baudžiavoje, nešdami svetimųjų jungą, bet tikėdami šviesesne tautos ateitimi. Ir anuometiniai muravjovai draudė statyti kryžius, rovė juos nuo kalno, o iš lietuvių širdžių — tikėjimą ir tautinę sąmonę. Ir nofs daug brolių ir seserų išėjo surakintomis rankomis tremtinių keliais, nors daug jų priglaudė kapinių kalneliai — tauta išliko gyva. Išsikovojome laisvę, ir Kalno kryžiai ramiais tautos kūrybos metais laimino lietuviškuose arimuose dygstantį želmenį, mūsų triūsą ir meilę gimtajai žemei. Tačiau atslinko vėl kančių ir vargų laikmetis. Užgrobęs mūsų šalį Šiuolaikinis muravjovas, apsiginklavęs galinga technika, šėtoniška klasta ir smurtu, juodu mirties šešėliu užgožė mums, kaip ir kitoms rytų Europos tautoms gyvenimo šviesą. Vėl iškilo mirties grėsmė. Ir vėl kaip anuomet stojo į kovą taurūs lietuviškos žemės vaikai. Vėl tūkstančius priglaudė mūsų kalneliai, vėl tūkstančius jie išlydėjo į vergiją ir mirtį. Atrodė, kad neišsilaikysime šitoje audroje. Bet tauta gyva! Ji kovoja! Ji nepasiduoda ir tiki! Kaip bebūtų juoda vergijos naktis — tikėkime Apvaizda — išauš vėl šviesus Laisvės rytas! Pažvelkime šiandien į Kryžių kalną: ant jo šviečia šimtai kryžių! Jie byloja mums: — Nenusiminkite ir tikėkite, o broliai, — mes skelbiame jums Prisikėlimą ir Gyvenimą!

. . . Daugiau...

Sudiev, paskutinis birželi, 
Kaip vėjas gimtinės prie kelio! 
Su Dievu, auksinis ir žalias! 
Toli pasiliko, kaip sapnas pranyko 
Geltoni, žali ir raudoni vainikai...

    Su Dievu, su Dievu! —
    Žydėjimas pievų, kvepėjimas ievų —
    Su Dievu, su Dievu!..

Sukilėlio kelią ir knygnešio dalią 
Tiktai išrinktieji pakelti tegali. 
Už raidę ir žodį, už mūsąjį raštą — 
Palikom skausme savo gimtąjį kraštą.

    Su Dievu, su Dievu!.,

Už gimtąjį kraštą toli nuo tėvynės 
Širdies nesukaustys mums vargo grandinės — 
Nei taiga, nei rimbas, nei šaltis, nei vėjas — 
Žmogaus, kuris laisvę karštai pamylėjęs!

    Su Dievu, su Dievu!..

Kur ašara krinta — ten paukštė pragysta, 
O kraujo lašai, kaip bijūnai pražysta. 
Mus grūdino Kražiai, Giedraičių palaukės, — 
Ir likom tvirti mes kaip plienas!

    Su Dievu, su Dievu!..

Padvelk mums, birželi, bent vėju tėvynės. 
Padvelki, birželi, lyg sapnas gimtinės... 
Žydėkite, pievos, gimtinėj palikę, — 
Geltoni, žali ir raudoni vainikai. —

    Su Dievu, su Dievu! —
    Žydėjimas pievų, kvepėjimas ievų —
    Su Dievu, su Dievu, sudie!..

Apie kultūrinį palikimą pastaruoju metu dažnai rašo oficialioji spauda, stengdamasi sudaryti iliuziją, kad kuo stropiausiai saugoma tai, į ką mūsų tėvai įdėjo savo talentą, kūrybines jėgas. Deja, sunku nepastebėti baigiančių išnykti liaudies mažosios architektūros šedevrų, pagaliau, ir tokių didelių savo apimtimi architektūros paminklų, kaip, pvz., Siesikų, Jašiūnų dvarai ir pan. Žemiau pateiktas pavyzdėlis rodo, kad net restauruojamuose miestų senamiesčiuose prasilenkiama su objektyvia tiesa.

Kauniečiai kelis metus dairėsi į restauruojamą barokinį namą Rotušės aikštėje. Jame buvo įsikūręs LTSR literatūros muziejus. Namas priklausė ir jame ilgai gyveno mūsų tautos atgimimo dainius Maironis. Iškėlus gyventojus, žymiai prasiplėtė muziejaus patalpos ir buvo tikimasi, kad Maironio namo realinė ekspozicija užims deramą vietą visame muziejuje. Žvilgterėkime į ją.

Aidint kanklių garsams patenkame į prieškambarį, kurį puošia Mateikos Žalgirio mūšio paveikslo kopija, vaza, į kurią svečiai sudėdavo savo vizitines korteles, kabykla. Muziejaus darbuotojai buvo sumanę čia eksponuoti Maironio taip mėgtas senatvėje lazdas. Deja, iki šiol nesugalvojo, kaip jas pritvirtinti, kad žingeidūs lankytojai jų neišsinešiotų.

. . . Daugiau...

(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)

BALTARUSIJOS LIETUVIŲ KOVA DĖL 
SAVO TEISIŲ

Įvairiomis priemonėmis Baltarusijos TSR lietuviai kovojo dėl savo teisių pokario metais: siuntė delegacijas, rašė pareiškimus Įvairioms įstaigoms bei asmenims, siuntė ir tebesiunčia savo vaikus mokytis į Lietuvą ir t.t.

Daug pareiškimų rašė ir siuntė Baltarusijos TSR lietuviai. Čia paminėsime kai kuriuos:

1. 1945 m. pareiškimas su 400 parašų Švietimo ministerijai Minske.
2. 1955 m. — Tarybų Sąjungos Tautybių Tarybai.
3. 1955 m. - TSKP CK
4. 1958 m. — Švietimo ministerijai Minske nuo Polesos apylinkės kaimų gyventojų.
5. 1960 m. — N. S. Chruščiovui nuo Gervėčių apylinkėse lietuviškų kaimų gyventojų su 1.000 parašų.
6. 1961 m. balandžio mėn. — N. S. Chruščiovui nuo Rodūnės rajono lietuviškų kaimų su 250 parašų.
7. 1961 m. gegužės mėn. — N. S. Chruščiovui nuo to paties rajono gyventojų su 2.100 parašų.
8. 1963 m. — L. I. Brežnevui nuo Varanavo ir Smurgainių rajonų lietuviškų kaimų su 810 parašų.

Be to, buvo rašyti pareiškimai draugams: M. Gedvilui, J. Paleckiui ir A. Sniečkui.

Visi pareiškimai pirmoje eilėje lietė lietuviškų mokyklų atidarymą. Taip pat buvo keliami ir kiti klausimai, ypač kultūrinio pobūdžio.

. . . Daugiau...

Pateikiame dar vieną atsakymą į Lietuvos TSR liaudies rašytojo Juozo Baltušio straipsnį "Tiesoje" (1977.II.2).

Pasidžiaugęs Lietuvos margu paveikslu, Jūs, rašytojau, teigiate: "Trūksta tiktai vienos kategorijos žmonių, o būtent: kurie šiandien nesidžiaugtų lietuvių tautos 1940 metais vieningai priimtu sprendimu atkurti Lietuvoje tarybinę santvarką, visiems laikams įeiti į didžią ir nesugriaunamą tarybinių tautų sandraugą".

Gal Jūsų aplinkoje ir nėra tokių žmonių. Bet Lietuvoje ir šiandien yra dauguma tokių žmonių, kurie nesidžiaugia anų metų sprendimu, padarytu ne lietuvių tautos, o saujalės komunistų, vadovaujamų polprodo Dekanozovo, beja 1953 metais sušaudyto kartu sū Berija. O tada tuo sprendimu nesidžiaugė net ir tuolaikinis Lietuvos "prezidentas" Justas Paleckis, ministeris pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, nemaža dalis Liaudies seimo deputatų, gana anksti supratusių, kur veda Lietuvą ta nedidelė grupelė apsišaukėlių. Juk į balsavimo būstines 1940 m. liepos 14 d. balsuoti už Liaudies seimo atstovus, išrinktus kažkieno jau prieš balsavimą, atėjo tiek mažai žmonių, jog balsavimą reikėjo pratęsti į rytojaus dieną. Net ir pratęsus, ir agitatoriams beveik prievarta varant žmones į balsavimo būstines, vis dėlto nemaža lietuvių tautos dalis nedalyvavo toje balsavimo komedijoje. O Ukmergės apygardoje ir per abi dienas dalyvavo tiek mažai balsuotojų, kad ten balsavimui reikėjo skirti dar vieną papildomą dieną.

O gal balsavime dalyvavę vieningai parėmė "liaudies" kandidatus? Ar Jūs nematėte, rašytojau, kad balsavimo būstinėse grindys buvo nuklotos biuleteniais su atstovų pavardėmis, o į urnas krito tušti vokai? Ar iš meilės ir vieningo pritarimo atstovų pavardės buvo trypiamos kojomis? Ne! Į balsavimo būstines žmonės ėjo iš baimės: viena, žmonės žinojo, kad jau balsavimo išvakarėse didelis skaičius dorų lietuvių atsidūrė kalėjimuose; antra, valdančiųjų nuosprendis balsavusiųjų pasuose daryti atžymėjimus vertė daugelį eiti į balsavimo būstines ne pritarimo reikšti, o gauti pase atžymėjimo. O savo protestą parodė bent tuo, kad į urnas metė tuščius vokus. O jeigu visi taip vieningai pritarė Lietuvos įjungimui į TSRS tautų sandraugą, tai kas buvo tie, — gal Jūs galėtumėte paaiškinti, — dešimt tūkstančių, kurie pirmaisiais tarybiniais metais buvo sukišti į kalėjimus? Kas buvo tie trisdešimt tūkstančių, kurie 1941 m. birželio 14-15 d.d. buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti į tolimus rytus? Ir kas buvo tas šimtas tūkstančių "baltaraiščių", kurie pirmosiomis karo dienomis griebėsi ginklo ir jį nukreipė prieš Raudonąją armiją? Ir kas buvo tie du šimtai tūkstančių, kurie 1944 m. pabaigoje pasitraukė į Vakarus? Ir kas buvo tie dešimtys tūkstančių, kurie 1945-1949 metais ėjo į miškus ir su ginklu kovojo prieš tarybinės santvarkos įgyvendinimą Lietuvoje? Ir kas buvo tie kiti du šimtai tūkstančių lietuvių, kurie 1944-1952 m. M. Suslovo dirigavimu, M. Gedvilo ir A. Sniečkaus nurodymais buvo išgabenti, kur baltos meškos mauroja, ir daugumas jų buvo nukankinti Vorkutos, Karagandos, Igarkos, Magadano ir kitose garsiose Berijos ir Stalino "sanatorijose"? Tai gal tie daugiau kaip pusė milijono aktyviausių lietuvių taip pat vieningai pritarė 40-jų metų sprendimui? Žinoma, po tokių skaudžių operacijų nedaug liko drąsuolių, drįstančių viešai pasakyti, kad jie nepritaria 1940 m. sprendimui. Bet jų yra! Net įr Jūsų draugo Antano Venclovos, vieno aktyviausių 1940 metų vasaros įvykių dalyvio sūnus Tomas išdrįso viešai pasakyti tokį žodį.

. . . Daugiau...

TSRS GENERALINIAM PROKURORUI PIL. RUDENKO

Algirdo Žiprės, s. Prano, gim. 1927 m., nuteisto LTSR Aukščiausiojo Teismo 1958.IV.23 pagal LTSR BK 58-1A str. Bausmės pabaiga 1973.1.14.

Skundas

Pasibaigus teismo nustatytam bausmės laikui, nuo 1973.1.14 mane neteisiai laiko kalinimo vietose, remdamiesi sufabrikuota teismo nuosprendžio kopija, kuri neatitinka teismo nuosprendžiui, paskelbtam 1958.IV.23.

Dėl šio fakto aš rašiau daug skundų, bet jie visi lagerio administracijos buvo sulaikyti.
Lagerio administracija, norėdama atimti man teisę ir visas galimybes skųstis, 1973.V.22 mane nukreipė pas psichiatrą, o, nuo 1973.X.12 patalpino į psichizoliatorių (Mordovskaja ATSR, p.d. žch 385/3). Čia psichiatras pareikalavo, kad sutikčiau su netikra teismo nuosprendžio kopija ir, jeigu sutiksiu, pažadėjo iškart pasiųsti mane į zoną. Kadangi aš nesutikau, tai ligi šiol, man esant psichiškai sveikam, naudoja "gydymą". Pagrindinis klausimas, kurį man uždavė 1977.11.28 Serbskio institute, buvo šis: ar pakeičiau savo nuomonę apie suklastotą teismo nuosprendį?..

Aš ir toliau reikalausiu, kad Jūs betarpiškai imtumėtės priemonių išleisti mane iš kalinimo vietos, kur aš neįstatymiškai esu laikomas; taip pat, kad būtų nutrauktas manęs žalojimas medikamentais ir pasityčiojimas, pridengtas melaginga "gydymo" iškaba.

A. Žiprė

Potma, 1977.IV.5

***

Supažindiname skaitytojus ir su kai kuriomis A. Žiprės laiško, rašyto iš kalinimo vietos, ištraukomis: "Pasitaikė proga, užtat nutariau parašyti tau ir paprašyti tavo pagalbos. Įdedu skundą, prašau pasiųsti Rudenkai, — tai gal kiek pajudins mano reikalą. Be pašalinės pagalbos nieko neprasimato. Ši padėtis darosi nepakenčiama... Ketveri metai kaip laiko mane psichizoliatoriuje, ir neturiu galimjbės išsikrapštyti. Laikomas pagal aukštai Kvalifikuotų aferistų spec. diagnozę... Psichizoliatoriuje labai izoliuota padėtis: skundų nepraleidžia, laikraščių negaunu, radio nėra, pasivaikščiojimo neduoda..."

. . . Daugiau...

S U P A Ž I N D I N A M E

1976 m. lapkričio mėn. 25 d. Vilniuje susidarė Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, į kurią įeina penki asmenys:

1. Tėvas KAROLIS GARUCKAS, kunigas, jėzuitas, mokslus ėjęs Vokietijoje ir Olandijoje; pokario metais kunigavęs Vilniaus arkivyskupijoje, o dabar klebonauja Ceikiniuose.

2. EITANAS FIKELŠTEINAS, tautinių mažumų atstovas, kilęs iš Lietuvos žydų, fizikos mokslų daktaras.

3. ONA LUKAUSKAITĖ-POŠKIENĖ, poetė, rašytoja, pedagogė, baigusi Kauno universitetą, tobulinosi Vienoje; prieš karą išleidusi du eilėraščių rinkinius, 1946 m. įėjusi į Lietuvių tautos tarybą, kurios daug narių buvo represuoti, o kiti— sušaudyti (čia buvo nuteistas ir poetas Kazys Boruta, tardomas poetas Kazys Jakubėnas, apie Tarybos veiklą buvo informuotas poetas dramaturgas Balys Sruoga); poetė ragavo sovietinių lagerių duonos Archangelsko ir Vorkutos apylinkėse.

4. VIKTORAS PETKUS, buvęs teistas už tai, kad pokario metais pirmininkavo atsikūrusiai Raseinių gimnazijos ateitininkų kuopai; vėliau vėl teistas už antirarybinės literatūros — Jurgio Baltrušaičio, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Nelės Mazalaitės raštų platinimą bei laikymą.

5. TOMAS VENCLOVA, poetas, vertėjas, kalbininkas, dirbęs Tartų universitete, o prieš išvažiuojant į Vakarus — Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto Filosofijos skyriuje; dabar grupės atstovas Vakaruose.

. . . Daugiau...