Apie kultūrinį palikimą pastaruoju metu dažnai rašo oficialioji spauda, stengdamasi sudaryti iliuziją, kad kuo stropiausiai saugoma tai, į ką mūsų tėvai įdėjo savo talentą, kūrybines jėgas. Deja, sunku nepastebėti baigiančių išnykti liaudies mažosios architektūros šedevrų, pagaliau, ir tokių didelių savo apimtimi architektūros paminklų, kaip, pvz., Siesikų, Jašiūnų dvarai ir pan. Žemiau pateiktas pavyzdėlis rodo, kad net restauruojamuose miestų senamiesčiuose prasilenkiama su objektyvia tiesa.
Kauniečiai kelis metus dairėsi į restauruojamą barokinį namą Rotušės aikštėje. Jame buvo įsikūręs LTSR literatūros muziejus. Namas priklausė ir jame ilgai gyveno mūsų tautos atgimimo dainius Maironis. Iškėlus gyventojus, žymiai prasiplėtė muziejaus patalpos ir buvo tikimasi, kad Maironio namo realinė ekspozicija užims deramą vietą visame muziejuje. Žvilgterėkime į ją.
Aidint kanklių garsams patenkame į prieškambarį, kurį puošia Mateikos Žalgirio mūšio paveikslo kopija, vaza, į kurią svečiai sudėdavo savo vizitines korteles, kabykla. Muziejaus darbuotojai buvo sumanę čia eksponuoti Maironio taip mėgtas senatvėje lazdas. Deja, iki šiol nesugalvojo, kaip jas pritvirtinti, kad žingeidūs lankytojai jų neišsinešiotų.
Iš prieškambario patenkame į žaliąjį kabinetą, kuriame Maironis rytais stačias rašydavo, skaitydavo brevijorių. Virš rašomojo stalo kabojo Maironio — Petrapilio dvasinės akademijos profesoriaus — portretas, pieštas vieno lenkų dailininko. Maironis vilki prelato rūbais. Į mus žvelgia išmintingos, šiek tiek išdidžios poeto akys. Deja, šio paveikslo nebuvo lemta pamatyti lankytojui. Griežta cenzūra, peržiūrėjusi Maironio sukauptus paveikslus, liepė pašalinti šį Maironio portretą ir Vytauto Didžiojo portretą. Kodėl? Nežinia. Matyt, gerbiamų veikėjų nuomone, jie bereikšmiai, o, galbūt, trukdo muziejui dirbti idėjinį darbą... Paveikslai atsidūrė muziejaus fonduose. Į juos, sako, papuolė ir Kristaus statula, stovėjusi kieme. Ji ten išstovėjo visus neramius pokario metus, o po paskutinės restauracijos pašalinta, nes "kliudys būsimiems literatūriniams renginiams", kurie bus organizuojami sode. Matyt kipšai organizuos tuos renginius, jei jiems užkliuvo Kristaus statula...
Iš žaliojo kabineto patenkame į rožinę svetainę, kurioje popietėmis pas Maironį viešėdavo J. Tumas-Vaižgantas, A. Jakštas-Dambrauskas. Šis kambarys papuoštas būdingais barokiniam stiliui lipdiniais, kurie buvo paauksuoti. Šiuo metu restauratoriams aukso nedavė. Matyt, jis visas sunaudojamas Leningrado carų rūmams restauruoti... Čia ir baigiasi ekskursija po Maironio memorialinius kambarius. Už uždarytų durų lieka Maironio biblioteka. Matyt net knygų pavadinimai baugina uždraudusius eksponuoti biblioteką. Tiesa, viena spinta stovės žaliajame kabinete uždengdama vietą, kur kabojo Vytauto paveikslas. Neprieinama lankytojui bus ir didžioji svetainė, kurią puošia "Paskutinės vakarienės" paveikslas. Tiesa, restauratoriai stengėsi ją "paruošti" ekspozicijai — uždažė trispalves tautines juostas, kuriomis Maironio svetainę išdekoravo žymus mūsų kultūros veikėjas Tadas Daugirdas. Čia, matyt, užkliuvo tai, kad šioje svetainėje 1863 metais teismas nuteisė mirti sukilėlių vadą A. Mackevičių. Čia yra gyvenęs ir A. Smetona.
Štai ir viskas, ką galės ar galėtų pamatyti lankytojas. Maironis naudojosi dar trimis kambariais. Yra išlikęs Maironio miegamasis. Viską kruopščiai saugojo poeto sesuo Marcelė, mirusi 1957 m. Deja, kiti kambariai tapo tarnybinėmis muziejaus patalpomis. Po lygiais jų sienų dažais pasislėpė šiuos Maironio kambarius puošęs Žemaičių herbas ir Vytis.
Baigę ekskursiją pabandykime atsakyti į klausimą: ar mūsų kultūrinis palikimas, atspindintis mūsų tautos charakterį, jos kūrėjus supusią aplinką, saugomas ar darkomas?
M. Vosilka
***
