TSRS GENERALINIAM PROKURORUI PIL. RUDENKO
Algirdo Žiprės, s. Prano, gim. 1927 m., nuteisto LTSR Aukščiausiojo Teismo 1958.IV.23 pagal LTSR BK 58-1A str. Bausmės pabaiga 1973.1.14.
Skundas
Pasibaigus teismo nustatytam bausmės laikui, nuo 1973.1.14 mane neteisiai laiko kalinimo vietose, remdamiesi sufabrikuota teismo nuosprendžio kopija, kuri neatitinka teismo nuosprendžiui, paskelbtam 1958.IV.23.
Dėl šio fakto aš rašiau daug skundų, bet jie visi lagerio administracijos buvo sulaikyti.
Lagerio administracija, norėdama atimti man teisę ir visas galimybes skųstis, 1973.V.22 mane nukreipė pas psichiatrą, o, nuo 1973.X.12 patalpino į psichizoliatorių (Mordovskaja ATSR, p.d. žch 385/3). Čia psichiatras pareikalavo, kad sutikčiau su netikra teismo nuosprendžio kopija ir, jeigu sutiksiu, pažadėjo iškart pasiųsti mane į zoną. Kadangi aš nesutikau, tai ligi šiol, man esant psichiškai sveikam, naudoja "gydymą". Pagrindinis klausimas, kurį man uždavė 1977.11.28 Serbskio institute, buvo šis: ar pakeičiau savo nuomonę apie suklastotą teismo nuosprendį?..
Aš ir toliau reikalausiu, kad Jūs betarpiškai imtumėtės priemonių išleisti mane iš kalinimo vietos, kur aš neįstatymiškai esu laikomas; taip pat, kad būtų nutrauktas manęs žalojimas medikamentais ir pasityčiojimas, pridengtas melaginga "gydymo" iškaba.
A. Žiprė
Potma, 1977.IV.5
***
Supažindiname skaitytojus ir su kai kuriomis A. Žiprės laiško, rašyto iš kalinimo vietos, ištraukomis: "Pasitaikė proga, užtat nutariau parašyti tau ir paprašyti tavo pagalbos. Įdedu skundą, prašau pasiųsti Rudenkai, — tai gal kiek pajudins mano reikalą. Be pašalinės pagalbos nieko neprasimato. Ši padėtis darosi nepakenčiama... Ketveri metai kaip laiko mane psichizoliatoriuje, ir neturiu galimjbės išsikrapštyti. Laikomas pagal aukštai Kvalifikuotų aferistų spec. diagnozę... Psichizoliatoriuje labai izoliuota padėtis: skundų nepraleidžia, laikraščių negaunu, radio nėra, pasivaikščiojimo neduoda..."
***
TARYBŲ SĄJUNGOS KOMUNISTŲ PARTIJOS
XXV SUVAŽIAVIMUI
BTSR, Gardino srities, Varanavo raj., Pelesos kaimo gyventojų
P a r e i š k i m a s
Keliantis susirūpinimą mums buvo 1975 m. gruodžio mėnuo. Rajone pasklido gandai apie kolūkių stiprinimą. Po kelių dienų buvo nutarta likviduoti... mūsų pirmaujantį kolūkį, pavadintą "Lenino keliu". Mūsų giliu įsitikinimu rajono valdžia nusprendė padalinti kolūkį nacionaliniu tikslu. Jiems atrodė, kad mūsų kolūkis buvo ypatingai lietuviškas ir dėl to daug kam rajone nepatiko. Nepatiko, kad pas mus išsilaikė gimtoji kalba, dainos ir tradicijos. Kai kuriems valdantiems nepatiko, kad mūsų kolūkis palaiko draugiškus ryšius su Tarybų Lietuvos žemdirbiais. Už tai nekartą buvo perspėtas mūsų kolūkio pirmininkas, nusipelnęs baltarusių partizanas, sumanus vadovas A. A. Lobko.
Nesudrebėjo valdžios pareigūnams rankos pasirašyti įsakymą apie kolūkio likvidavimą, nors jis buvo ir ekonomiškai stiprus. Mūsų kolūkio sąskaitoje buvo stambios pinigų sumos, nes neturėjome jokio įsiskolinimo. Klėtys buvo pilnos grūdų, daržinės pašarų, gyvulininkystės produktų gamyba buvome pirmaujantys rajone. Todėl mūsų kolūkiečiai vieningai atmetė skaldymo planą. Bet buvo pravestas formalus susirinkimas, parašytas protokolas ir rajono valdžia ėmėsi gėdingo darbo. Kaimai: Pelesa, Dubiniai, Surkantai buvo prijungti prie Zdanovo v. kolūkio, kuris iki šios dienos įsiskolinęs valstybei apie 800 tūkst. rublių, o kaimai: Naujieji ir Senieji Smilginiai, Kurkės — prie labai atsilikusio kolūkio "Rodūnės". Gerbiamas mūsų kolūkio pirmininkas A. A. Lobko ir jo žmona, fermos vedėja E. G. Lobko, buvo palikti be darbo. Po kelių dienų "nuraminti" kolūkiečių į Pelesos kaimą žandaro rolėje atvyko Zdanovo v. kolūkio pirmininkė Liucija Barnardovna Žilinskaja. Ji viešai paskelbė, kad mums draudžiama kalbėtis savo gimtąja lietuvių kalba visuomeninėse vietose. Pirma šio dekreto leidėjo — naujosios pirrnininkės auka tapo pensininkė melžėja Karolina Paulavičienė. K. Paulavičienė už kalbėjimąsi gimtąja kalba fermoje su melžėja Kruopiene buvo nubausta 5 rublių bauda. Buvo inscenizuotas draugiškas teismas, kuriame dalyvavo vienintelė kolūkio pirmininkė. L. B. Žilinskaja jame nedviprasmiškai pareiškė, kad už lietuvių kalbos vartojimą antrą kartą baus 10 rublių, trečią — jau 15 rublių bauda, o toliau už tokį nusikaltimą teks bausmę atlikti kalėjime.
Tokie naujosios pirmininkės veiksmai labai nuvylė visus kolūkiečius. Ji pati dar papildomai pareiškė: "Esu gryna lenkė, bet lenkiškai su jumis nekalbu". Tačiau į rusiškus kolūkiečių sveikinimus neatsako, o į lenkišką "Dzien dobry" — mielai atsako.
Šis atsitikimas buvo ne vienintelis. Įvairiais pretekstais Žilinskaja savavališkai nubaudė Julijoną Vaitkūną ir jo žmoną Janiną, Jadvygą Šostko ir kitus. Dauguma nubaustųjų ir dabar nežino, už ką sumokėjo baudas. Visas baudas Žilinskaja atskaito iš darbuotojų atlyginimų, o buhalterija jokių pakvitavimų neduoda.
Apie tokį žilinskajos elgesį žino rajono partinis komitetas, vykdomasis komitetas, bet jokių veiksmų, kad užkirstų sauvalei kelią, nesiima. Rajono valdžia žino, kad Žilinskaja yra morališkai puolusi, kad ji — vieniša motina, bet į tai nekreipia dėmesio, Žilinskaja tęsia savo žandaro veiklą, kuriai galėtų pavydėti bal-talenkiai policininkai ir hitleriniai gestapininkai.
Mums labai skaudu, kad taip žiauriai pažeidžiamos lietuvių mažumų teisės Baltarusijoje, kad su mumis kaip norima, taip elgiamasi. Anksčiau uždarė mokyklas, uždraudė kultūrinį — švietimo darbą gimtąja kalba, išvijo lietuvių liaudies dainas iš klubų ir kultūros namų, o dabar išdraskė mūsų kolūkį ir nori išuiti mūsų gimtąją kalbą. To dar niekad nebuvo (tik prie caro).
Negi užmiršo dabartinė Baltarusijos valdžia, kad lietuviai ir baltarusiai ranka rankon kovojo prieš carizmą, vienoje gretoje po lenininės partijos vėliava kovojo už Tarybų valdžią, kad pirmuoju Lietuvos ir Baltarusijos liaudies komisaru buvo lietuvis Vincas Mickevičius-Kapsukas. Ne tik mes, bet ir visi Vilniaus krašto lietuviai dėkingi Tarybinei vyriausybei už 1939 m. rugsėjo mėn. išlaisvintą ir grąžintą Lietuvai senąjį Vilnių.
Ne tik mes, bet ir visa Lietuva atsimena draugišką Baltarusijos tarybinės vyriausybės aktą, pasirašytą 1940 m. rugpiūčio mėnesį, kuriame buvo kalbama apie kai kurių lietuvių gyvenamų pasienio rajonų perdavimą LTSR. Tada buvo žadama grąžinti Lietuvai tuometinį Rodūnės rajoną. Bet kaip iki karo, taip ir po karo Baltarusijos TSR vyriausybė savo žodžio neištesėjo. Dabar prieita iki to, kad panašūs asmenys į Žilinskaja nori mūsų gimtąją kalbą nustumti užmarštin.
Mes manome, kad tokie veiksmai yra ne tik piktybiški tarybinės konstitucijos, bet ir tarptautinių žmogaus teisių pažeidimai. Todėl dar kartą prašome TSKP su visu tarybinių įstatymų griežtumu sudrausti įsisiautėjusius šovinistus, patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn ir garantuoti mums visas pilietines teises.
(Pelesos kaimo gyventojų parašai)
1976 m., vasaris
***
LTSR PROKURORUI, VILNIUS
Petkevičiaus Jono, s. Jono, gyv. Šiauliuose, Lenino 42-1
P a r e i š k i m a s
Š.m. vasario 7 d. Valst. saug. k-to Šiaulių skyriaus darbuotojų grupė, vadovaujama majoro Mikulskio Prano, mano bute padarė kratą, kurios metu paimta: istorinės Lietuvos herbas — Vytis, knygos: "Kristaus istorija", "Bhagavad Gita", žurnalai "Trimitas" (1938-39 m.m. - 41,egz.), keletą religinio turinio brošiūrų, foto aparatas "Zenit-E", foto reikmenys, foto negatyvai, magnetofono kasetės ir juostos, nuotraukos ir atvirukai.
Laikau, kad visi šie per kratą paimti man ir mano šeimai priklausantys daiktai nėra įstatymų uždrausti. Todėl prašau Jus duoti atitinkamoms instancijoms nurodymą — grąžinti man atimtus daiktus.
J. Petkevičius
1977.III.1
Į šį pareiškimą atsakė LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis, pranešdamas J. Petkevičiui, kad šį reikalą spręsti pavedė Valstybės Saugumo Komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. Praėjus dviems mėnesiams po kratos ir nieko iš atimtų daiktų negrąžinus, J. Petkevičius parašė antrą pareiškimą LTSR prokurorui (1977.IV.7). Po to Valst. saug. k-to Šiaulių skyrius grąžino kratos metu atimtus daiktus, išskyrus istorinės Lietuvos herbą — Vytį ir 41 egz. žurnalo "Trimitas". Dėl to J. Petkevičius balandžio mėn. 11 d. pakartotinai kreipėsi į prokurorą reikalaudamas grąžinti ir likusias vertybes. Pareiškime savo teisę laikyti pas save panašaus pobūdžio daiktus grindė tokiais argumentais: "...kodėl, kokiais įstatymais remiantis yra atiminėjami iš piliečių daiktai, turintys istorinę, kultūrinę bei materialinę vertę? Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbas — Vytis yra žinomas ir gerbiamas jau apie septynetą amžių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai — neatskiriama Lietuvos istorijos dalis. Pagaliau, ir šiandien dar galima Vytį matyti ant išlikusių istorinių paminklų, meno kūriniuoi'i, muziejuose. Tad kuo remiantis ir kodėl šis herbas yra atimamas iš privataus buto? Taip pat ir prieškarinis lietuviškas žurnalas "Trimitas" buvo leidžiamas valstybėje, su kuria Tarybų Sąjunga palaikė normalius ir draugiškus santykius. Tai yra taip pat Lietuvos praeities paminklas, turintis savo istorinę ir kultūrinę vertę. 0 jeigu kieno nors manymu šie žurnalai "nebeturi vertės", tai dar nereiškia, kad tą nuomonę galima padaryti privaloma visiems".
Į šį pareiškimą atsakydamas LTSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis pareiškė, kad likusių daiktų grąžinimo klausimas bus sprendžiamas vėliau...
***
1977,m. balandžio 22 d. pas Pašilienę Birutę, Juozo, gyy. Klaipėdoje, Girulių gyvenvietė, Vasarotojų 20, padaryta krata ryšium sū baudžiamąja byla Gajauskui Baliui, Jono, už nusikaltimą pagal LTSR BK 68 str. II d. Kratą pravedė SK mjr. R. Bertulis, kratoje dalyvavo VSK prie MT LTSR Klaipėdos sk. operatyviniai darbuotojai: K. Navickas, K. Genevičius, S. Anusas. Krata padaryta bute, pagalbiniame pastate bei kiemo teritorijoje. Viename iš avilių sode rasta: "Einamųjų įvykių kronikos" 43 numeris ir kt. Be to, Birutės Pašilienės motinos Muraškienės Natalijos kambaryje buvo rastos ir paimtos dvi spausdinimo mašinėlės: "Triumph" — lietuvišku šriftu ir rusiška "Baškirija".
