Žvilgsnis nuo Naujųjų Metų slenksčio
1972 m. antrasis pusmetis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo palyginamai ramus — sumažėjo grubus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimas. Nebuvo iškelta nei vienos bylos kunigams už taip vadinamą „prieš-įstatymišką" vaikų mokymą religijos tiesų, nors, naudodamiesi savo „juridiniais" metodais, tarybinės valdžios atstovai galėjo nesunkiai nuteisti ne vieną kunigą.
Valdžios pareigūnai gana mandagiai sutiko grįžusius iš lagerio kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, leisdami kurį laiką eiti kunigiškas pareigas savose parapijose.
Visai kas kita buvo prieš vienerius metus. 1971 m. rudenį kun. A. Šeškevičiui, išėjusiam iš Alytaus lagerio, buvo pasakyta, kad jam, kaip nusikaltėliui prieš valdžią, nebus leidžiama dirbti kunigiško darbo ir teks keisti specialybę. Tik po didelių kun. A. Šeškevičiaus pastangų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis leido jam dirbti Šilalės vikaru Telšių vyskupijoje.
1972 m. pirmą kartą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje tarybinė valdžia pradėjo toleruoti dekanalines kunigų rekolekcijas. J. E vysk. J. Labukui ir J. E. vysk. J. Pletkui Rugienis leisdavo atvykti į kunigų rekolekcijas ir pakalbėti kunigų vidaus gyvenimo klausimais. Kai kurie vyskupai net prasitarė, kad bus leista dekanalinės konferencijos sielovados reikalais.
Tikintieji mokiniai ateistinėje mokykloje
Lietuvoje dauguma vaikų yra auklėjami religiškai. Tai liudija šie faktai:
Kiekvienais metais Pirmajai Komunijai ruošiasi didelis vaikų skaičius. Pavyzdžiuf, Anykščiuose ruošiasi kasmet apie 150 vaikų, Švenčionyse — apie 200 vaikų, Prienuose — apie 300 vaikų, Marijampolėje — apie 500 vaikų. Nerajoninėse didesnėse parapijose Pirmajai Komunijai kasmet rengiasi apie 100 - 120 vaikų. Mažiausiose parapijose Pirmąją Komuniją priima 15-30 vaikų.
Patys ateistai pripažįsta, kad religijos įtakoje yra dar nemaža vaikų ir paauglių. 1971 m. laikraštyje „Lietuvos pionierius" rašoma: „.. .šią vasarą dalis Valkininkų mokyklos moksleivių lankė bažnyčią, atlikinėjo religines apeigas. Kai kas net patarnavo kunigui per pamaldas. Tarp šių moksleivių buvo net pionierių ir komjaunuolių... Net aktyviausi Valkininkų pionieriai ir komjaunuoliai buvo tiek nusiraminę, kad „nematė tame nieko blogo"... Kiti, deja, jau patys ėmė tvirtinti, jog jie „tiki Dievu" ir nenustos lankę bažnyčią. Skaudžiausia, tarp šių „kitų" buvo pionierių ir komjaunuolių" (V. Grublikas, Skaudi pamoka).
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Ceikiniai. 1972.IX.5 Ignalinos rajono Ceikinių parapijos tikintieji pasiuntė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui šitokį pareiškimą:
„Labai gaila, kad dėl tokio mažmožio, kaip bažnytinio sandėlio remonto, turime kreiptis net į Maskvą. Sis mažmožis primena mums visą eilę kitų skaudžių dalykų, kuriuos norėtųsi užmiršti.
Ceikiniuose netoli šventoriaus stovi aplūžusi parapijinė malkinė ir sukrypęs ūkinis pastatas. Vietoje jų norėtųsi pastatyti vieną tvarkingą ūkinį pastatą. 1971 m. pradžioje prašėme remontui leidimo. Po daugelio važinėjimų ir prašymų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis 1971.V.27 pasakė, kad, norint gauti šio ūkinio pastato remontui leidimą^ reikia kreiptis į Vilnių pas Religinių reikalų, tarybos įgaliotinį. Nuvažiavome. Įgaliotinis vėl atsiuntė mus į rajoną. Ir taip be galo — jau baigiasi antri metai. Kiek daug mes patys, norėdami gauti šiam remontui leidimą, privažinėjome ir kiek daug kartų rajono pareigūnai pas mus lankėsi. Buvo atvažiavęs rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su tardytoju, finansų skyriaus vedėjas, milicija, rajono architektas (net keturis kartus), kelis kartus apylinkės pirmininkas, partijos sekretorius... Net tris kartus buvo tikrinami remontui pirktų medžiagų dokumentai — lyg jos daugintųsi.
Naujoji Vilnia. Į N. Vilnios psichoneurologinę ligoninę, Vidaus reikalų ministerijos tardymo valdybos skyriaus viršininko Lauraičio 1972.X.15 įsakymu, atgabentas Vytautas Lažinskas.
1972 m. liepos 21 naktį jis prie Klaipėdos kelio už Ariogalos pastatė 5 su puse metrų aukščio metalinį kryžių. Valdžios pareigūnai kitą dieną kryžių nugriovė, o „kaltininkas" buvo tardomas.
Teismo psichiatrinė komisija, vadovaujama Glauberzono, nustatė, kad V. Lažinskas yra aiškios sąmonės, nukrypimų iš fizinės ir neurologinės pusės nėra, geros nuotaikos, tik atmintis kiek nusilpusi. Intelektas atitinka išsilavinimą bei gyvenimo patyrimą.
Teismo psichiatrinė komisija pripažino, kad V. Lažinskas sergąs paranojaline psichopatija, kadangi neprisipažįstąs padaręs nusikaltimą ir išsipasakojąs „sistematizuotas religinio turinio kliedėjimo idėjas", todėl esąs nepakaltinamas ir jam reikalingas gydymas psichiatrinėje ligoninėje.
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Girkalnis. 1972.XI.10 apie 15 vai. iš Kauno griežto režimo lagerio buvo išleistas kun. Prosperas Bubnys, kurį prieš metus laiko nuteisė už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Kalinį sutiko kunigai ir būrelis tikinčiųjų, Net kai kurie iš lagerio administracijos galėjo pamatyti šioje vietoje neįprastą vaizdą — rožių puokštę kunigo - kalinio rankose.
Lapkričio 15 d. Girkalnio choristai kun. P. Bubniui suruošė sutiktuves. Per pamaldas giedojo choras, o bažnyčia buvo pilna žmonių, nors iš anksto tikintiesiems apie sutiktuves nebuvo paskelbta. Visi jautė, kad metai, praleisti lageryje, buvo ne vien kun. P. Bubnio, bet ir visos Lietuvos Bažnyčios laimėjimas.
Raseinių rajono valdžia kun. P. Bubniui pareiškė neturinti į jį jokių pretenzijų ir nedarysianti jam kliūčių eiti kunigo pareigas.
Praslinkus keliems mėnesiams, kun. P. Bubnys buvo paskirtas klebonu į Lygumų parapiją.