-
Svetainės pradžia
- 5 Kronika 1972 m.
Žvilgsnis nuo Naujųjų Metų slenksčio
1972 m. antrasis pusmetis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo palyginamai ramus — sumažėjo grubus tikinčiųjų ir kunigų persekiojimas. Nebuvo iškelta nei vienos bylos kunigams už taip vadinamą „prieš-įstatymišką" vaikų mokymą religijos tiesų, nors, naudodamiesi savo „juridiniais" metodais, tarybinės valdžios atstovai galėjo nesunkiai nuteisti ne vieną kunigą.
Valdžios pareigūnai gana mandagiai sutiko grįžusius iš lagerio kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, leisdami kurį laiką eiti kunigiškas pareigas savose parapijose.
Visai kas kita buvo prieš vienerius metus. 1971 m. rudenį kun. A. Šeškevičiui, išėjusiam iš Alytaus lagerio, buvo pasakyta, kad jam, kaip nusikaltėliui prieš valdžią, nebus leidžiama dirbti kunigiško darbo ir teks keisti specialybę. Tik po didelių kun. A. Šeškevičiaus pastangų Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis leido jam dirbti Šilalės vikaru Telšių vyskupijoje.
1972 m. pirmą kartą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje tarybinė valdžia pradėjo toleruoti dekanalines kunigų rekolekcijas. J. E vysk. J. Labukui ir J. E. vysk. J. Pletkui Rugienis leisdavo atvykti į kunigų rekolekcijas ir pakalbėti kunigų vidaus gyvenimo klausimais. Kai kurie vyskupai net prasitarė, kad bus leista dekanalinės konferencijos sielovados reikalais.
Tikintieji mokiniai ateistinėje mokykloje
Lietuvoje dauguma vaikų yra auklėjami religiškai. Tai liudija šie faktai:
Kiekvienais metais Pirmajai Komunijai ruošiasi didelis vaikų skaičius. Pavyzdžiuf, Anykščiuose ruošiasi kasmet apie 150 vaikų, Švenčionyse — apie 200 vaikų, Prienuose — apie 300 vaikų, Marijampolėje — apie 500 vaikų. Nerajoninėse didesnėse parapijose Pirmajai Komunijai kasmet rengiasi apie 100 - 120 vaikų. Mažiausiose parapijose Pirmąją Komuniją priima 15-30 vaikų.
Patys ateistai pripažįsta, kad religijos įtakoje yra dar nemaža vaikų ir paauglių. 1971 m. laikraštyje „Lietuvos pionierius" rašoma: „.. .šią vasarą dalis Valkininkų mokyklos moksleivių lankė bažnyčią, atlikinėjo religines apeigas. Kai kas net patarnavo kunigui per pamaldas. Tarp šių moksleivių buvo net pionierių ir komjaunuolių... Net aktyviausi Valkininkų pionieriai ir komjaunuoliai buvo tiek nusiraminę, kad „nematė tame nieko blogo"... Kiti, deja, jau patys ėmė tvirtinti, jog jie „tiki Dievu" ir nenustos lankę bažnyčią. Skaudžiausia, tarp šių „kitų" buvo pionierių ir komjaunuolių" (V. Grublikas, Skaudi pamoka).
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Ceikiniai. 1972.IX.5 Ignalinos rajono Ceikinių parapijos tikintieji pasiuntė TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui šitokį pareiškimą:
„Labai gaila, kad dėl tokio mažmožio, kaip bažnytinio sandėlio remonto, turime kreiptis net į Maskvą. Sis mažmožis primena mums visą eilę kitų skaudžių dalykų, kuriuos norėtųsi užmiršti.
Ceikiniuose netoli šventoriaus stovi aplūžusi parapijinė malkinė ir sukrypęs ūkinis pastatas. Vietoje jų norėtųsi pastatyti vieną tvarkingą ūkinį pastatą. 1971 m. pradžioje prašėme remontui leidimo. Po daugelio važinėjimų ir prašymų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis 1971.V.27 pasakė, kad, norint gauti šio ūkinio pastato remontui leidimą^ reikia kreiptis į Vilnių pas Religinių reikalų, tarybos įgaliotinį. Nuvažiavome. Įgaliotinis vėl atsiuntė mus į rajoną. Ir taip be galo — jau baigiasi antri metai. Kiek daug mes patys, norėdami gauti šiam remontui leidimą, privažinėjome ir kiek daug kartų rajono pareigūnai pas mus lankėsi. Buvo atvažiavęs rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su tardytoju, finansų skyriaus vedėjas, milicija, rajono architektas (net keturis kartus), kelis kartus apylinkės pirmininkas, partijos sekretorius... Net tris kartus buvo tikrinami remontui pirktų medžiagų dokumentai — lyg jos daugintųsi.
Naujoji Vilnia. Į N. Vilnios psichoneurologinę ligoninę, Vidaus reikalų ministerijos tardymo valdybos skyriaus viršininko Lauraičio 1972.X.15 įsakymu, atgabentas Vytautas Lažinskas.
1972 m. liepos 21 naktį jis prie Klaipėdos kelio už Ariogalos pastatė 5 su puse metrų aukščio metalinį kryžių. Valdžios pareigūnai kitą dieną kryžių nugriovė, o „kaltininkas" buvo tardomas.
Teismo psichiatrinė komisija, vadovaujama Glauberzono, nustatė, kad V. Lažinskas yra aiškios sąmonės, nukrypimų iš fizinės ir neurologinės pusės nėra, geros nuotaikos, tik atmintis kiek nusilpusi. Intelektas atitinka išsilavinimą bei gyvenimo patyrimą.
Teismo psichiatrinė komisija pripažino, kad V. Lažinskas sergąs paranojaline psichopatija, kadangi neprisipažįstąs padaręs nusikaltimą ir išsipasakojąs „sistematizuotas religinio turinio kliedėjimo idėjas", todėl esąs nepakaltinamas ir jam reikalingas gydymas psichiatrinėje ligoninėje.
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Girkalnis. 1972.XI.10 apie 15 vai. iš Kauno griežto režimo lagerio buvo išleistas kun. Prosperas Bubnys, kurį prieš metus laiko nuteisė už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Kalinį sutiko kunigai ir būrelis tikinčiųjų, Net kai kurie iš lagerio administracijos galėjo pamatyti šioje vietoje neįprastą vaizdą — rožių puokštę kunigo - kalinio rankose.
Lapkričio 15 d. Girkalnio choristai kun. P. Bubniui suruošė sutiktuves. Per pamaldas giedojo choras, o bažnyčia buvo pilna žmonių, nors iš anksto tikintiesiems apie sutiktuves nebuvo paskelbta. Visi jautė, kad metai, praleisti lageryje, buvo ne vien kun. P. Bubnio, bet ir visos Lietuvos Bažnyčios laimėjimas.
Raseinių rajono valdžia kun. P. Bubniui pareiškė neturinti į jį jokių pretenzijų ir nedarysianti jam kliūčių eiti kunigo pareigas.
Praslinkus keliems mėnesiams, kun. P. Bubnys buvo paskirtas klebonu į Lygumų parapiją.
Kaunas. 1972.XII. 12 J. E. vysk. J. Labukas išsiuntinėjo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kunigams aplinkraštį, kuriame rašoma: „. . . įsakome Švenčiausią Sakramentą nakčiai tose bažnyčiose, kur nėra naktinių sargų, atnešti į zakristiją ir padėti į tinkamai įruoštą vietą.
Jokie bažnytiniai indai naktį bažnyčioje nepaliekami. Jie turi būti laikomi arba zakristijoje, arba dar būtų geriau, kad būtų laikomi klebonijoje."
Aplinkraštis prasirodė sąryšyje su padažnėjusiais bažnyčių apiplėšimais ir Šv. Sakramento išniekinimais.
Juodaičiai. Juodaičių klebonas kun. V. Pesliakas 1972 m. birželio mėn. gydėsi. Sugrįžęs į namus, sužinojo, kad nuo birželio vidurio jo ieško Raseinių rajono valdžia, reikalaudama atsiimti registracijos pažymėjimą ir kuo greičiausiai užimti Viduklės vikaro pareigas. J. E. vysk. Labukas paaiškino, kad Rugienis reikalauja jį perkelti į Viduklę, o J. E . vysk. Krikščiūnas pasakė: „Dirbai gerai, bet žinok, vyskupas Labukas nepaliks dėl tavęs dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę." (Žagarėje gyvena ištremtas J. E. vysk. Steponavičius. — Red.)
J. E. vysk. Labukas įsakė kun. V. Pesliakui užimti Viduklės vikaro pareigas arba būsiąs suspenduotas: „Jeigu iki 1972 m. rugsėjo 20 imtinai nepradėsite eiti Viduklės bažnyčios vikaro pareigų, būsite ipso facto suspensus a divinis." (Bus uždrausta eiti kunigo pareigas. — Red.)
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Palanga. Pokario metais Palangos gyventojai Astrauskai buvo ištremti į Sibirą ir ten iškentėjo 11 metų. Grįžę į Lietuvą, rado sugriautą tėviškę ir mirusius tėvus, kuriems 1971 m. pabaigoje Palangos kapinėse pastatė paminklą. Šalia tėvų kapo Astrauskai rezervavo dvi vietas sau, o paminkle užrašė savo gimimo metus. Brangų paminklą apiformino vienas gabus menininkas. Paminklu nesižavėjo tik Palangos miesto valdžia, kuriai paminklo apipavidalinimas priminė jų darbus: su trauktorium miesto parke nuverstą ir atiduotą metalo laužui meniška žalvarinę Kristaus statulą, ant Birutės kalno sunaikintas dvi Marijos statulas ir t. t. Astrauskų paminkle buvo pavaizduoti sulaužyti kryžiai, o lietuvaitė, sudėjusi rankas, meldžiasi — Gelbėk mus, Viešpatie!
Sofijai Astrauskienei raštu buvo pranešta, kad Palangos vykdomojo komiteto sprendimu 1972.IV.13, komunalinių įmonių kombinatas įpareigotas paminklą nugriauti. Moteris kreipėsi į Palangos Vykdomąjį komitetą, į miliciją, bet ten jai pasakė, kad paminklas blogai apiformintas, iš paminklo reikia išbraukti žodžius „Gelbėk mus, Viešpatie" ir panaikinti jos bei vyro įrašus. Astrauskienė nesutiko:
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
.jpg)
Saločiai.1972 m. gruodžio mėn. Pasvalio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Stapulionis apsilankė Saločiuose. Neradęs klebono namuose, pats pradėjo „šeimininkauti" bažnyčioje, išimdamas iš skelbimų vitrinos paaiškinimus apie adventą.
Vėliau Saločių kleboną kun. Balaišį barė, esą jis gąsdinąs žmones, pranašaudamas šio amžiaus pabaigoje būsiančią pasaulio pabaigą. Stapulionio pavogtame iš skelbimų vitrinos paaiškinime apie adventą buvo paminėta, kad antrasis Kristaus atėjimas bus pasaulio pabaigoje.
Saločių klebonui Stapulionis įsakė nelydėti mirusiųjų į kapines.
Prienai. 1973.1.8 kun. J. Zdebskis buvo iškviestas į Prienų miliciją, iš kur su milicijos priežiūra buvo nugabentas į polikliniką patikrinti sveikatą — ar galįs dirbti fizinį darbą.
1973.1.26 kun. J. Zdebskiui buvo įteiktas griežtas įspėjimas, kad per 15 dienų įsidarbintų bet kokiame darbe — ne kunigo pareigose, kitaip prievarta būsiąs įdarbintas milicijos nuožiūra.
Civilinė valdžia leido kun. J. Zdebskiui eiti kunigo pareigas tik Telšių vyskupijoje. Kokiu pagrindu tai daroma, jei kun. J. Zdebskis civilinio teismo nebaustas nutrėmimu? Bažnytiniuose įstatymuose trėmimų nėra; be to, kun. J. Zdebskis bažnytiniams įstatymams nebuvo nusikaltęs. Pagal bažnytinę teisę jis priklauso Vilkaviškio vyskupijai ir neturi pareigos dirbti svetimoje vyskupijoje.
KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA
Nemaniūnai, 1972.V.15 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Cerneckis Nemaniūnų kleboną kun. J. Matulaitį perspėjo, kad jis nesilaikąs tarybinių įstatymų, ir vertė pasirašyti tokį įspėjimą: „Yra žinoma, kad Nemaniūnų parapijos bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauja vaikai ir paaugliai. Tuo pažeidžiami tarybiniai įstatymai. Įspėjame Jus neįtraukti vaikų ir paauglių religinėms apeigoms.
Be to, Jūs, neturėdami leidimo, išvykstate iš savo parapijos ir atliekate religines apeigas kitose parapijų bažnyčiose. Įspėjame, kad ateityje tai nesikartotų".
Į Nemaniūnų mokyklą atvykusi iš Prienų lektorė „švietė" mokinius ateistiniais klausimais. Vaikai mokykloje buvo bauginami, kad nedalyvautų procesijoje. Bailesnieji iš procesijos dingo, o kiti toliau uoliai lanko bažnyčią ir dalyvauja religinėse apeigose.