TELŠIŲ VYSKUPIJA
Palanga. Pokario metais Palangos gyventojai Astrauskai buvo ištremti į Sibirą ir ten iškentėjo 11 metų. Grįžę į Lietuvą, rado sugriautą tėviškę ir mirusius tėvus, kuriems 1971 m. pabaigoje Palangos kapinėse pastatė paminklą. Šalia tėvų kapo Astrauskai rezervavo dvi vietas sau, o paminkle užrašė savo gimimo metus. Brangų paminklą apiformino vienas gabus menininkas. Paminklu nesižavėjo tik Palangos miesto valdžia, kuriai paminklo apipavidalinimas priminė jų darbus: su trauktorium miesto parke nuverstą ir atiduotą metalo laužui meniška žalvarinę Kristaus statulą, ant Birutės kalno sunaikintas dvi Marijos statulas ir t. t. Astrauskų paminkle buvo pavaizduoti sulaužyti kryžiai, o lietuvaitė, sudėjusi rankas, meldžiasi — Gelbėk mus, Viešpatie!
Sofijai Astrauskienei raštu buvo pranešta, kad Palangos vykdomojo komiteto sprendimu 1972.IV.13, komunalinių įmonių kombinatas įpareigotas paminklą nugriauti. Moteris kreipėsi į Palangos Vykdomąjį komitetą, į miliciją, bet ten jai pasakė, kad paminklas blogai apiformintas, iš paminklo reikia išbraukti žodžius „Gelbėk mus, Viešpatie" ir panaikinti jos bei vyro įrašus. Astrauskienė nesutiko:
— Be Dievo žodžio paminklas tinka tik prie karčiamos, o ne kapinėse. Aš esu katalikė. Gyvenu ir mirsiu su Viešpaties vardu. Jūs, ateistai, Dievą netikite, tai kodėl bijote jo vardo?
— Tas įrašas yra antitarybinis, — barėsi pareigūnai. — Tereikia pridėti: „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo komunistų!" Pakeisk užrašą, arba nugriausime paminklą!
Astrauskienė parašė skundą LTSR Ministrų Tarybai, kuri persiuntė jį Komunalinių ūkių ministerijai, o ši tylėjo. Į pakartotiną skundą LTSR Ministrų Taryba atsakė neigiamai. Tada Astrauskienė kreipėsi į TSRS Ministrų Tarybą, bet iš ten gavo tik pašto kvitą, kad skundas gautas.
Spalio 11 Astrauskienė sužinojo, kad valdžios pareigūnai nuvažiavo į kapines nugriauti jos paminklo. Atvykusi į kapines, ji rado Palangos Vykdomojo komiteto pareigūnus ir daug milicininkų bei saugumiečių. Iš statybų prievarta buvo atvaryti darbininkai, kuriems įsakė nugriauti paminklą. Daugelis jaunų darbininkų pasipriešino:
— Šio darbo mes nedirbsime — griaukite patys!
— Jei negriausite, atleisime iš darbo, — baugino vienas pareigūnas.
— Mes rasime geresnį darbą, — atšovė darbininkai ir išsiskirstė.
Astrauskienė pasiryžo ginti paminklą. Atsistojusi prie paminklo, pareiškė: „Kol aš gyva, nesugriausite. Pirma mane nušaukite."
— Tu esi areštuota. Pasitrauk nuo paminklo! Keturi saugumiečiai jėga atplėšė Astrauskienę nuo paminklo, įstūmė į milicijos mašiną, smarkiai sutrenkdami galvą, ir nuvežė į savo būstinę, kur Astrauskienė apalpo. Tik gydytojui pareiškus, kad Astrauskienės sveikatos stovis blogas, milicija leido jai grįžti į namus. Paminklas trauktorium buvo nugriautas ir išvežtas.
