Šiame numeryje:
1 TTGKK mini penkerių metų įsikūrimo sukaktį
2 Lietuvos tikinčiųjų sveikinimas Popiežiui Jonui-Pauliui II 25-erių vyskupystės metų proga
3 Vis didėja Lietuvos Bažnyčios persekiojimas, vis labiau auga nerimas tautoj
4 Protestai nesiliauja
5 Persekiojama Lietuvos Bažnyčia meldžiasi vis uoliau
6 Dėkojame už auką!
7 Tiesos negalima nuteisti . . .
8 Kratos ir tardymai
9 Mūsų kaliniai
10 Žinios iš vyskupijų

1983 m. lapkričio 1 d.

LKB KRONIKA Nr. 60

Eina nuo 1972 metų.

Perskaitęs duok kitam!

Numeris skiriamas grįžusiems iš Gulago tikėjimo ir laisvės 
kaliniams — Anastazui Januliui ir Vytautui Vaičiūnui!
Lietuva 1983 

1. Priežastys, nulėmusios Komiteto įsikūrimą.

Atgijusi po sunkių Stalino valdymo metų Lietuvos Katalikų Bažnyčia vėl bandė ieškoti elementariausių teisių — teisės gyventi. Buvo pradėta bažnyčiose katekizuoti vaikus, leisti vaikams bei jaunimui patarnauti šv. Mišiose, adoruoti; pareikalauta, kad būtų grąžintos sovietinės valdžios atimtos bažnyčios . . . Kaip atsakas iš valdžios pusės už vaikų katekizavimą buvo suimti kunigai: Šeškevičius ir Zdebskis; į tikinčiųjų prašymus grąžinti Klaipėdos bei kitas bažnyčias buvo atsakyta patyčiomis arba kapų tyla, aktyviai bažnytinėse apeigose dalyvaujantys vaikai bei jaunimas — terorizuojami mokslo bei darbo įstaigose.

Tokia Bažnyčios padėtis negalėjo nejaudinti uolių, Dievui ir Tėvynei pasišventusių kunigų. Reikėjo rasti būdų užstoti nekaltai kenčiančius. Kažkas privalėjo, gindamas kitus, stovėti pirmose gretose. Taip 1978 m. lapkričio 13 d., Maskvos Krikščionių komiteto pavyzdžiu, Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Pirmieji Komiteto nariai buvo kunigai: Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Vincas Vėlavičius, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis.

Kartu su mūsų Ganytojais ir visais kunigais mes, Lietuvos tikintieji, kuo nuoširdžiausiai sveikiname Jus, Šv. Tėve, jau ketvirtį amžiaus garbingai, drąsiai, ištikimai ir vaisingai besidarbuojantį .šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu suteikta Vyskupo galia.

Šiandien mes nė vienas iš Nemuno šalies negalime suklupti prie Jūsų garbingojo Sosto papėdės, todėl savo širdyje klaupiamės prie Jūsų Sosto, reikšdami giliausią pagarbą ir padėką už Jūsų rūpestį ir dėmesį, rodomą mažai mūsų tautai.

Dėkodami ir prašydami Jums tolimesnės palaimos, siunčiame dangiškajam Tėvui Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus nekruvinąją Auką, prie jos jungdami Sibiro kankinių ir dabartinių mūsų tautiečių kančias už Bažnyčią ir Tėvynę, už religijos ir sąžinės laisves. Tebūna tai kaip padėkos, pagarbos ir ištikimybės šventajam Sostui ženklas.

Lietuvos tikintieji

1983 m. gegužės 17 d. į Kauno Kuriją išklausyti Religinių   reikalų   tarybos  įgaliotinio  Petro  Anilionio pamokymų buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai ir vicedekanai. Įgaliotinio kalba sukosi apie praeitų metų liepos-spalio mėnesiais tarybinei valdžiai atsiųstus Lietuvos kunigų pareiškimus. Pareiškimų svarstyti į Lietuvą vasario mėnesį buvo atvykęs atsakingas darbuotojas iš Maskvos Religijų tarybos. Čia jis susitiko ir kalbėjosi su Lietuvos vyskupais, lankėsi Kunigų seminarijoje, o pasikalbėti su dekanais įgaliojo P. Anilionį. Kadangi pareiškimų, siųstų iš įvairių Lietuvos vyskupijų, reikalavimai analogiški, P. Anilionis darė išvadą ir tvirtino, kad juos inspiravo vienas centras. Susirinkimo pradžioje įgaliotinis pacitavo tarybinės Konstitucijos 50-tą straipsnį, kuriame rašoma, kad LTSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. P. Anilionis iš kailio nėrėsi, įrodinėdamas, kad vien už tai, jog dvasininkijai ir tikintiesiems leidžiama praktikuoti religinius kultus, jie privalo tylėti, kai ideologiniai darbuotojai veda ateistinę propagandą, nes priešingu atveju, įgaliotinio žodžiais tariant, jau būtų pažeista ateistų sąžinės laisvė. Kažkas yra pasakęs:,,Vilkui avelę leista papiauti, o piaunamai avelei neleista nė bliauti", šitokį principą įgyvendina ir ,,demokratiškiausioji" pasaulyje tarybinė Konstitucija, užgarantavusi ateistinei propagandai laisvę, davusi teisę ateistams griauti religiją visomis moderniausiomis priemonėmis, kai tuo tarpu tikintiesiems, kurie sudaro Lietuvos gyventojų daugumą, palikta teisė tyliai kentėti.

TSKP Generaliniam Sekretoriui TSRS Aukščiausios 
Tarybos Prezidiumo Pirmininkui J. Andropovui

Kauno Arkivyskupijos kunigų


P a r e i š k i m a s

Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius labai sukrėtė valdžios akcijos prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, suimant ir teisiant kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

Mūsų spauda, aprašydama teismo procesą, nenurodė nė vieno nusikaltimo, už kurį teisiamas kun. A. Svarinskas, prieš valstybę ar jos santvarką. Nurodyti tariami nusikaltimai buvo grynai religiniai veiksmai, kurie valstybei nedarė jokios žalos.

Suimtieji kunigai, kaip Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto nariai, atitinkamiems valstybės organams įteiktuose dokumentuose taip pat nė vienu žodžiu nepasisakė prieš valstybę ar jos santvarką, o tik kėlė viešumon faktus, rodančius tikinčiųjų diskriminavimą įvairiose gyvenimo srityse. Jų visa veikla buvo iškėlimas aikštėn ateistų savivaliavimų, užgaunančių tikinčiųjų jausmus. O jei tie savivaliavimai buvo keliami viešumon, tai ar galima tai laikyti valstybės ir jos santvarkos šmeižimu ir užtai bausti?

Šiluvos atlaidai
Marijos gimimo šventė Lietuvoje ne vienoje parapijoje pažymima iškilmingais atlaidais, o garsiausi šios šventės atlaidai būna Šiluvoje ir Trakuose.

Šiais metais Šiluvoje atlaidų metu dalyvavo apie 45-50 tūkstančių maldininkų iš visos Lietuvos ir kaimyninių respublikų. Minios tikinčiųjų su rožančiais rankose keliais ėjo visas oktavos dienas apie koplyčioje esantį Marijos altorių, prašydami Dievo Motinos globos sau ir persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai. Šv. Komunija tikintiesiems buvo dalinama ne tik bažnyčioje ir koplyčioje, bet ir šventoriuje. Išdalinta 40 tūkstančių.

Rugsėjo 11 d., sekmadienį (tai pagrindinė atlaidų diena), šv. Mišių auką aukojo vyskupai — Liudvikas Povilonis ir Romualdas Krikščiūnas. Po pamaldų daugybė tikinčiųjų, tame tarpe nemažai jaunimo, kalbėdami rožančių už suimtus kunigus, keliais ėjo nuo didžiojo altoriaus apie bažnyčią. Tikinčiųjų priekyje ėjo kunigai: Vaclovas Stakėnas ir Leonas Kalinauskas. Praeitus dvejus metus tokiai eisenai vadovavo kun. A. Svarinskas.

Š.m. rugsėjo 24 d. iš Bakalo lagerio, atsėdėjęs bausmę, į laisvę buvo paleistas inž. Vytautas Vaičiūnas. Prie lagerio garbingą kalinį pasitiko jo brolis ir jaunimas, atvažiavę iš Lietuvos. Tėvynėje sugrįžusį šiltai pasveikino jaunimas ir bičiuliai.

Inž. V. Vaičiūnas grįžo pavargęs, bet stipria dvasia. Lageris buvo bendro režimo, dėl nešvaros ir gausybės parazitų nuolatos kildavo epidemijos dezinterijos, kurių metu inžinerius vos išliko gyvas.
Šiuo metu V. Vaičiūnas gyvena Kaune.

1983 m. gegužės 16 d. 10 val. Vilniaus Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Garliavos gyventojos Jadvygos Bieliauskienės byla. J. Bieliauskienė kaltinama parašų rinkimu po pareiškimu KP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo, bendradarbiavimu „LKBK", vaikų būrimu į ratelius bei organizavimu nacionalistinio turinio vaidinimų.

Beveik visi teisme liudininkais dalyvavę vaikai ir jaunimas J. Bieliauskienę charakterizavo kaip labai gerą, aukštos moralės tikinčią moterį. Garliavos I-os vid. mokyklos direktorius Nausėdas savo parodymuose liudijo, kad J. Bieliauskienės nepažįsta, bet jau nuo 1939 m. pastebėjęs, jog vadovaujamoje mokykloje būriuojasi ne vienos klasės, t.y. įvairaus amžiaus mokiniai. Buvo gauta žinių, kad tikintys mokiniai renkasi kartu atšvęsti gimtadienių; priimtas nutarimas, kad tokiuose suėjimuose privalo dalyvauti vienas iš pedagogų. Direktorius paminėjo, kaip iš komjaunimo išstojo mokiniai — Gluoksniai ir Artūras Slepkovas. Nemažai dėmesio savo kalboje jis skyrė Mindaugui Babonui, pasakojo, kaip Mindaugas savo mokykliniuose rašiniuose Dievą buvo pradėjęs rašyti didžiąja raide, o į mokytojų perspėjimus, kad tai yra bendrinis žodis ir jį reikia rašyti mažąja raide, atsakęs: „Jums tai gal ir bendrinis žodis, o man tikrinis". Kalbėjo, kaip M. Babono rašinį apie taiką reikėjo net perduoti atitinkamoms instancijoms. Teisėjui paklausus, kas vaikams darė tokį poveikį, direktorius atsakė, kad jo manymu, buvęs Garliavos vikaras kun. Vaclovas Stakėnas.

1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje, buvo iškviestas jo Ekscelencija tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius.

Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudininku kun. S. Tamkevičiaus byloje ir pareiškė, kad, kaip vyskupas, jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti.

Į klausimus, ar matęs „Kroniką", ar neprisidėjęs prie Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentų rašymo ir t.t., vyskupas atsisakė kalbėti. Tardymas truko apie 3 valandas. Po tardymo protokolu vyskupas J. Steponavičius nepasirašė.

Čekistas, išleisdamas vyskupą J. Steponavičių pietų pertraukai, pasiliko jo pasą ir įsakė 15 val. prisistatyti į saugumą. Po pietų tardytojas ir dar vienas čekistas prikaišiojo ir mokė vysk. J. Steponavičių, kam šis priimąs pas save kunigus, tikinčiuosius ir šiaip įvairius interesantus, barė, kad remias Tikinčiųj ų teisėms ginti katalikų komitetą, pogrindžio leidinį „Kroniką", kodėl nenori ramiai gyventi, kam rūpinasi ne savo reikalais ir panašiai. Toks pokalbis tęsėsi 1,5 valandos.

Vilnius. Liepos 28-31 d.d. iš Kybartų, Vilkaviškio, Kapsuko bei kitų Lietuvos vietų į Vilniaus KGB buvo pasiųsta daugybė sveikinimo telegramų, vardo dienoje adresuotų suimtajam Kybartų parapijos klebonui, TTGKK nariui kun. Sigitui Tamkevičiui. Tikintieji norėjo bent kuklia atvirute ir keletu šiltų žodžių išreikšti savo meilę ir pagarbą saugumo izoliatoriuje kalinamam kunigui. Deja, beveik visos telegramos buvo grąžintos siuntėjams su paaiškinimu — adresatas nurodytoje vietoje negyvena.

* * *

Šiemet sukanka 20 metų kai Viktoras Petkus eina Gulago salyno keliais. Ta proga jis rašo:

„Jaunystės metais jau teko atsidurti tiesiog gyvenimo malūne, kur neišvengiamai tenka pabūti tarp girnų, kur reikia kažką žinoti ir apsispręsti, kad išliktum. Bet gyvenimo upė nusinešė detalių kalnus, drama nuslūgo, bepaliko esmės projekcija, jos ieškojimas ir suvokimas.

Telšiai. 1983 m. liepos mėn. 9 d. naktį nežinomi piktadariai pakartotinai išplėšė šventoriuje esantį koplytstulpį ir išnešė naujai įdėtą Rūpintojėlio figūrėlę.

* * *

Viešvėnai (Telšių raj.). 1983 m. balandžio 20-21 d. naktį iš koplytėlės Viešvėnų bažnyčios šventoriuje pavogtos nežinomo liaudies meistro iš medžio išdrožtos dvi klūpančių angelėlių ir Sopulingosios Dievo Motinos figūrėlės.
 

* * *

Plungė. Kunigas Ignacas Žeberskis, neakivaizdiniu būdu baigęs Kunigų seminariją ir dirbdamas Plungės bažnyčios vargonininko pavaduotoju, padėdavo parapijos klebonui kanauninkui Gasčiūnui pastoracijos darbe. 1982 m. pradžioje Plungės klebonas kanauninkas Gasčiūnas kreipėsi į Kuriją, prašydamas tarpininkauti pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį dėl kun. I. Žeberskio įdarbinimo vikaro pareigose. P. Anilionis pagrasino vyskupui uždarysiąs tas bažnyčias, kuriose dirbs tokie kunigai kaip I. Žeberskis, t.y. neturintys valdžios leidimo.

Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, Jadvyga Bieliauskienė, Sergiejus Kovaliovas, Viktoras Petkus, Balys Gajauskas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Mečislovas Jurevičius ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!