Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 60 [100]
Turinys:
L i e t u v a
1987 m. rugsėjis
Žmonijos istorijoje yra buvę daug tarptautinių sutarčių. Vienos garbingos, atvėrusios kelią į taiką ir tautų nepriklausomą gyvenimą; kitos- klastingos, padėjusios įžiebti karus, paglemžti kitų tautų laisvę. Turbūt nerasime žmonijos istorijoje klastingesnio ir melagingesnio suokalbio, kaip STALINO ir HITLERIO, privedusio žmoniją prie žiaurios katastrofos – II-ojo pasaulinio karo, pareikalavusio milijonų nekaltų žmonių aukų.
Slaptaisiais Papildomais protokolais prie 1939 m. rugpjūčio 23d. MOLOTOVO-RIBENTROPO pakto stalininė Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija, sutrypusios tarptautinę teisę, abipusiai palaimino viena kitos imperialistinius siekius, suderino savo būsimus veiksmus ir nubrėžė ribas vidurio Europos nepriklausomų valstybių užgrobimui įvykdyti. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga, kuri savo propagandiniu arkliuku laikė ir tebelaiko tautų laisvą apsisprendimą, kuri pirmoji iš pasaulio valstybių 1920m. Pabaltijo valstybių nepriklausomybę, sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus ir 1939 m. okupavo dalį Lenkijos, o 1940 m. – dalį Suomijos, Estiją, Latviją, Lietuvą ir dalį Rumunijos.
Jau pirmaisiais okupacijos metais prasidėjo masiniai areštai ir išgabenimai į Sibirą. Pabaltijo tautos niekad neužmirš 1941 m. birželio 14 d. okupantų pravestos gyventojų deportacijos, kuri prilygo tų tautų genocidui. Vien tik iš Lietuvos tą dieną išgabeno apie 40 tūkst. Žmonių.
Kaip bebūtų paradoksalu, tautos sunaikinimą pristabdė karas, kilęs tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Lietuvos žemę negailestingai trypė raudonieji ir rudieji pasaulio pertvarkytojai. Nemažai nekaltų lietuvių kraujo pareikalavo hitlerinė okupacija. Tačiau aukų skaičiumi toli gražu neprilygo Stalininės okupacijos padariniams. Po pergalės prieš Hitlerį, Stalinas vėl tęsė Pabaltijo tautų genocidą. Kalėjimuose netilpo suimtieji. Tūkstančiai šeimų, nedarant išimties nei kūdikiams, nei sunkiai sergantiems, buvo vežami į Sibirą vagonuose, skirtuose gyvuliams gabenti. Vieni, neišlaikę antisanitarinių sąlygų kelionėje pasimirė, kiti žuvo nuo šalčio, bado ir katorginio darbo tremtyje; o tie, kurie liko gyvi, tik po daugelio metų sugrįžo paliegeliais ir invalidais.
Masinės LTSR informacijos priemonės taikos demonstracijos Stalino-Hitlerio 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. suokalbio aukoms pagerbti išvakarėse ir po jos elgėsi ir elgiasi labai negarbingai.
Demonstracijoms organizatoriams, potencialiems dalyviams, net jų šeimų nariams taikomos įvairios psichologinio poveikio priemonės. Organizatorių dauguma buvo griežtai įspėti LTSR prokuraūroje.
Tačiau demonstracijos metu tiek KGB, tiek milicija elgėsi korektiškai. Pirmą kartą po 1940-ųjų metų Lietuvoje įvyko nevaldiška demonstracija. Oratoriams nebuvo trukdoma reikšti savo politines pažiūras, giedoti tautinį Lietuvos himną. Bent iki šiol niekas iš demonstrantų nesuimtas. Užsienio korespondentams buvo leista stebėti šią taikią lietuvių demonstraciją.
Visa tai įkvėpė mums viltį, kad Lietuvoje iš tikrųjų jau prasidėjo Jūsų, gerb. Generalini Sekretoriau, skelbiamas demokratizacijos procesas. Norime tikėti, jog šis demokratizacijos bei viešumo procesas leis Jums paskelbti visus tris gėdingus Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus.
Su pagarba.
Nijolė SADŪNAITĖ
Antanas TERLECKAS
Vytautas BOGUŠIS
Petras CIDZIKAS
Vilnius, 1987 rugpjūčio 250.
DIDŽIAI GERBIAMAS TARPTΑUTΙΝIΟ PEN KLUBO PREZIDENTE
Kiek Man teko girdėti, aš esu išrinktas Tarptautinio PEN klubo garbės nariu. Už parodytą man dėmesį noriu pareikšti Jums, visiems Klubo nariams nuoširdžiausią padėką. Šį dėmesį aš priimu kaip dalį visuotinio susirūpinimo žmogaus teisių padėtimi bei mano tėvynės Lietuvos likimu. Drauge ryštuosi kreiptis į Jus mane Jaudinančiu reikalu. Ir to nepalaikykite, prašau, nekuklumu, verčia neatidėliojama būtinybe.
Visą gyvenimą, greta žurnalisto darbo, aš buvau glaudžiai susijęs su literatūra, nuo 1947 m. pats rašiau eilėraščius. Jie buvo nekonformistiniai, atspindėjo tikrovę tokią, kokia ji yra. 1974 padaryta mano bute Vilniuje krata, kurios tikslas buvo paimti neva antitarybinius mano eilėraščius, ir po jos nekęs persekiojimas (buvau pašalintas iš žurnalistų sąjungos) mane paskatino dar aktyviau kurti, ryškiau demaskuoti melą, kovoti už teisingesnę tiek lietuvių tautos, tiek visų žmonių ateitį. Tokiu būdu iki mano suėmimo 1980 m. kovo 17 d. parašiau apie tūkstanti eilėraščių. Iš jų rankraštiniai rinkiniai: " Pavasario šalnos", "Esmės ieškojimas", "Peilis į širdį", "Vilties properša", "Godos akimirksnį , "Lūkesys", "Būties dovana". Taip pat sukūriau apie 10 poemų ("Toks gyvenimas", "Kauno elegija" ir kt.).
Negalėjau nerašysi ir kalinamas Vilniaus saugumo kazemetuose (1980 m.). Čia sukūriau apie 270 eilėraščių, poemą "Kelias", Suprantama, viskas pakliuvo į saugumiečių nagus. Įveikdamas aplinkybes rašiau ir lageriuose, kuriuose praleidau 5 metus (iki 1986 pavasario). Dauguma ten sukurtų dalykų yra LTSR prokuratūroje (170 trioletų rinkinys, eilės proza ir kt.).
Daba, išbuvęs pusantrų metų tremtyje, netikėtai sužinojau, kad mano poetinė kūryba, išvengusi įkalinimo suėmimo metu, 1986 . darant kratas buvo paimta saugumo darbuotojų. Aš negaliu dėl to tylėti, aš negaliu susitaikyti su tokiu barbariškumu. nes minėtoji kūryba yra mano sąmoningiausio dvasinio gyvenimo rezultatas bei esmė. Aš buvau už ją, šalia politinės filosofijos darbų ("Rubikonas", "Laisvės paradoksas" ir kt.), kėlusių dabar pradėtų vykdyti pertvarkymų būtinybę, rūsčiai teistas, nors ji ir nebuvo paskelbta. Teismui, kuriam nerūpėjo tiesa, pateikta kūrybos interpretacija buvo sąmoningai iškreipta ir tendencinga. Tai nereiškia, kad aš pervertinu savo triūso reikšmę ir svarbą. Argi pats autorius gali apie tai spręsti? Tačiau aš esu tvirtai įsitikinęs, kad net ir nežymių kūrybinių pastangų persekiojimas, kokiais motyvais jis besiremtų, yra nusikaltimas žmoniškumui, didžiajam Minties laisvės reikalui, žmogaus teisėmis.
Pagaliau baigėsi ištisas dvi savaites trukusi sovietinės spaudos kampanija, o iš tikrųjų melo ir neapykantos srautas dėl rugpjūčio 23-os įvykių Pabaltijo respublikų sostinėse.
Lietuviškuosius vergvaldžius, žinoma, labiausiai domino įvykiai Vilniuje. Gal ne tiek domino, kiek atitinkamai paveikė jų idėjiniai-politiškai atsireguliavusią psichiką. Ir kaipgi išdrįso totalinės baimės parblokštas žmogus tarti tiesos žodį, tos tiesos, kurios nesąlygoją valdiškoji cenzūra, įprastiniai kolektyvų pritarimai, soc.įsipareigojimai bei reguliarūs smegenų praplaudinėjimai. Todėl dabar net sunku nustatyti, kas labiausiai dominavo toj vadinamoj oficialioj nuomonėj, straipsniuose pasisakymuose: baimė ar neapykanta, sovietinis patriotizmas ar savęs apgaugdinėjimas?
Pagal valdišką versiją visos informacijos priemonės kiekvieną dieną įkyriai kartojo vieną ir tą pati teiginį: demonstracija nepavyko, provokacija sužlugo... Tai kam tiek triukšmo dėl nepavykusio renginio? Ko tai sunerimę "revoliucinio persitvarkymo ir "visuotinės demokratizacijos" skelbėjai ir vykdytojai?
Ar neprimena šis atvejis donchichotiškas ateizmo pastangas kovoje kovoje prieš "nieką", t.y. prieš Dievą, kuris pagal marksistinę filosofiją esąs tik liguistos fantazijos ir iškreipto mąstymo padarinys. Ir tai kovai prieš "nieką" - milžiniški propagandiniai ištekliai, mokslininkų kadrai, institutai, katedros, neriboti literatūros tiražai... Šiuo atveju reikėtų prisiminti vieno Kristaus amžininko-fariziejaus žodžius:
- Jeigu šis tikėjimas kilo iš žmogaus, jis savaime išnyks, o jeigu jis iš Dievo, tai mes čia bejėgiai.
Štai jau treti metai kalbama, jog reikia sakyti visą tiesą, tiesos esą niekad neperdaug. Remiamasi žinomais žodžiais, jog esą pirmutinė pareiga "nemulkinti savęs, turėti drąsos atvirai pripažinti viską, kas yra". Taigi pažiūrėkime kiek tos drąsos turima.
Šiandien Jau pripažįstame, kad tiesa nepriklauso nuo to, kam ji naudinge: Tiesa yra tiesa. O juk tiesos naudingumas dar visai neseniai buvo didžiausių spekuliacijų šaltinis. Mums tikino: tiesa tai socializmas. Bet būtent šis teiginys iškrėtė pati nesąmoningiausią pokštą. Ką tik iš aukščiausių tribūnų pasakyta, jog tarybinėje visuomenėje netrūko apgaudinėjimo, akių dūmino, melo, tikrovės lakavimo, viešai šnekama apie sąžinės devalvaciją, gerumo deficitą, gėrio ir blogio ribų nusitrynimą ir daugybę kitų negerovių. Vadinasi, socializmas jau nelaikomas tiesos etalonu.
Dar daugiau. Tiesos klausimas, o ir visuomenės vystymasis apskritai - tiek socialinėje, tiek ekonominėje plotmėje - siejamas su demokratija. Ir ši sąsaja neatsitiktinė. Visiems žinoma, kad be tiesos negalima demokratija, be demokratijos negalima tiesa. Bet ši demokratija nėra šiaip sau liaudies valdžia, kaip ligšiolei mėgta sakyti. Be politinės laisvės demokratija kaip liaudies valdžia praranda savo esmę, išsigimsta. Tokioje demokratijoje liaudis, tariamai turėdama valdžią, praktiškai praranda galimybę naudotis pačia demokratija. Paradoksas: liaudies valdžia tampa varžtais pačiai sau. Atsiranda demokratijos regimybė. Bet pripažinti, kad mums reikalinga tikroji damokratija, o ne regimybė (neseniai šitas priešinimas buvo laikomas nusikaltimu), dar maža. Būtina žengti tolyn nuo minties, kad nuomonių kova leistina pritarimo socializmui ribose. Demokratija turi apimti, be kritikos ir savikritikos, tiesiogiai ir opozicijos teisę. Ir ne bet kokios, o politinės. Žodžiu, atėjo laikas įgyvendinti tarptautinę žmogaus teisių koncepciją. Bet čia aš jau girdžiu, kaip ima šaukti įvairūs ortodoksai: "Žiūrėkite, kur jis taiko! Ar tik nenori įgyvendinti buržuazinę demokratiją?" Šūktelėjimas, kaip sako jo autorius, yra triuškinamasis. O iš tiesų jis yra ne kas kita, kaip papraščiausia demagogija. Kai reikia smerkti kapitalistinius Vakarus, tuomet propaganda, net valstybės veikėjai, nedviprasmiškai remiasi tarptautine žmogaus teisių koncepcija. Vadinasi ją pripažįsta, suteikia jai bendražmogišką prasmę, nepriklausomai nuo politinių režimų bet santvarkos. Tačiau vos reikalas paliečia pačius savo namuose, tuojau nuo jos atsiriboja, remiasi teigimais, bendrais nuo Prahos ligi Pekino, jog skirtingos visuomeninės santvarkos šalyse egzistuoją skirtingi požiūriai į žmogaus teisių problemą. Taigi tuoj pat paneigia tai, ką vos tik teigė. Žodžiu - sau vienas mastelis, kitiems - kitas.
A.ŽYDRYS
SAULĖTEKIO ŽVAIGŽDĖS
Kaip gerai,
Kad tarp mūsų
Gyveno tokie žiburiai -
Alfonsas Svarinskas. -
Sigitas Tamkevičius -
Šventi kunigai!
Jie - naujieji valančiai!
Šiandien lydi juos kančios,
Šiandien mindo jų tiesą,
Purvais drabsto idėjas.
Sako, jie nusidėję
Skleidė dievišką šviesą,
Nešė Kristaus jie gėrį...
Bet ir šiandien jie žéri
Už kalėjimo grotų, -
Horizontų miglotų! -
Nei tamsa, nei retežiai
Neuždengs tos šviesos-
Jie saulėtekio žvaigždės,
Jie lašeliai rasos,
Atgaivinantys gėlę -
Sielą mūsų tautos!
Kaip gerai,
Kad tarp mūsų
Gyveno tokie žiburiai!..
Jie ir šiandien gyvena -
Visada jie gyvens;
Ir pavasario saulėj,
Ir miglose rudens...
Dievas laimina jų kelią,
Žmonės gerbs ir mylės!
Meilė viską juk gali,
Viską ji nugalės!
Mintys gyvos krikščioniškos dvasios metams
Net ir netikintieji Dievą tvirtina, kad žmogus labiau atitinka žmogiškąjį idealą, kai jis yra dvasingas, t.y, neabejingas dvasinėms vertybėms, kilniems visuomeniniams idealams, kai yra aukštos moralės. Tokio žmogaus gyvenimą lemia ne medžiaginės vertybės, ne kūno malonumai, bet dvasinės vertybės: sąžiningumas, teisingumas, altruizmas, tiesa ir pan. Vienok netikinčiajam siekti dvasingumo yra sunkiau negu tikinčiajam, kadangi pati dvasingumo samprata netikinčiųjų yra ydinga, nes sumedžiaginta. Jie, nepripažindami Dievo, viso ko pagrindu, esme laiko materiją medžiagą, todėl ir sąmonę, idėjas, sielą ir bet kokį dvasingumą kildina iš ...medžiagos. O kas kyla iš medžiagos, tas labai greitai ir vėl gali sugrįžti į medžiagą...
Tikinčiųjų požiūris į dvasią yra kitoks. Mums dvasia neišvedama iš medžiagos ir nesuvedama į medžiagą. Kristus yra pasakęsı "Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia"./Jn 3.6/ Taigi dvasia yra kokybiškai skirtinga būtis nuo medžiagos. Tikintiesiems visokio dvasingumo pagrindas, šaltinis ir idealas yra Dievas -Aukščiausioji Dvasia. Dievas kuria dvasines būtybes (angelus ir žmonių sielas) ir medžiaginę Visatą.
Šv. Rašte yra daug tekstų, nusakančių gyvybinį Šv.Dvasios vaidmenį mūsų pasaulyje ir žmogaus gyvenime. Štai kai kurie jų
"Pradžios" knyga bylojat "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. Žemė buvo dyka ir betvarkė. Tamsa niūksojo viršum pragarmės, ir Dievo dvasia pleveno viršum vandenų" /Pradžios kn. 121-1/. Taigi Dievo dvasia plevenanti virš negyvos, chaotiškos ir tamsios žemės, yra jos gyvybės, tvarkos ir šviesos šaltinis ir Kūrėjas.
(Pasakoja Bronislovas POŠKUS, gyv. Kretingoje žemaičių 8)
Du kartus man buvo pranešta, kad atvykčiau į namų valdybą rugsėjo 15 d. Nenuėjau. Vėl kvietimas, kad atvykčiau 16 d. Nenuėjau. Trečią pranešimą gavau dalyvauti susirinkimo, kuris vyks Žemaičių gatvės 8-ame name penktoje laiptinėje, t.y.prie mano buto durų. Prie laiptinės durų buvo skelbimas: "Kviečiame visus laiptinės gyventojus dalyvauti susirinkime 19.30 val. Dienotvarkė: Pasiruošimas žiemai ir komunalinio ūkio vystymas tames rajone."
Iš anksto buvo ieškomi žmonės, kurie sutiktų pasisakyti prieš mano dalyvavimą Vilniuje rugpjūčio 23 d. įvykusioje demonstracijoje. Pirmiausia prašė penktos laiptinės gyventoją, buvusi "liaudies gynėją" Steponą Sungailą. Šis atsisakė. Tada prikalbėjo tos pačios laiptinės gyventoją Lataką kad jis mane pasmerktų...
Susirinkimą pradėjo Kretingos miesto vykd. komiteto pirmininko pavaduotoja Kubilinskienė ir Metrikienė - namų valdybos atstovė. Kubilinskienė susirinkusiems pasakė:
Iš jūsų laiptinės vienas gyventojas dalyvavo Vilniuje 23-ją rugpjūčio antitarybinėje demonstracijoje. Kaip jūs tai reaguojate?
Š.m. rugpjūčio 21 d. į Šiaulių miesto prokuratūrą buvo iškviestas šiaulietis Jonas PETKEVIČIUS, kur oficialiai įspėtas nedalyvauti VIII.23 d. Vilniuje rengiamoje taikos demonstracijoje, paminint Stalino-Hitlerio suokalbio aukas. Petkevičius atsisakė pasirašyti prokuratūros įspėjimą, kaip antikonstitucini aktą, bei duoti kokius nors pasiaiškinimus.
Po įvykusio Vilniuje VIII.23 d. Stalino-Hitlerio aukų pagerbimo, kuriame dalyvavo kartu su kitais šiauliečiais ir J. Petkevičius, Šiaulių miesto laikraštyje "Raudonoji vėliava" (87.VIII.27) pasirodė piktas straipsnis J.Petkevičiaus adresu, pasirašytas Šiauliečiams gerai žinomo rašeivos A.Juro. Jis Jau daug kartų minėtame laikraštyje užsipuldinėja ir kitus Šiauliuose gyvenančius Jurams ir Co nepatinkančius asmenis.
Rugsėjo 3 d. Šiaulių Telegrafo-Telefono stoties dirbantieji buvo suvaryti į susirinkimą pasmerkti ten dirbančio elektromonterio J. Petkevičiaus "antitarybinio elgesio" - dalyvavimo Stalino-Hitlerio suokalbio aukų minėjime Vilniuje. Keletas TTS darbuotojų pagal iš anksto "iš ankščiau paruoštą scenarijų "smerkė" demonstraciją prie A.Mickevičiaus paminklo. Pabaigoje pareikalavo žodžio ir "smerkiamasis" J.Petkevičius. Jis paaiškino kolektyvui, kad tris jo šeimos narius Stalino sėbrai nužudė 1941 m. Vienam iš jų, nužudyto brolio sūnui, tebuvo tik pusantrų metų, kai mirė nežmoniškose sąlygose, gyvuliniame vagone gabenamas į Sibirą. Todėl J. Petkevičius ir vykęs VII.23 d. Vilniun pagerbti savo šeimos ir daugelio tūkstančių nekaltų žmonių, žuvusių stalininio teroro siautėjimo metais. Jo pasisakymas buvo palydėtas bendradarbių plojimais.
JAUNIMO TEATRO VYRIAUSIAJAI REŽISIEREI D. TAMULEVIČIŪTEI
JAUNIMO TEATRO VYRIAUSIAJAI REŽISIEREI D. TAMULEVIČIŪTEI
(Atsakymas į jos laišką "Kieno vardu?" Lit. ir m. "IX.19.)
Gerb. Režisiere, nors Jūs savo paskvilyje "Kieno vardu"? atstovaujate teatro kolektyvui, bet nereiškiate nuotaikų tų darbuotojų, kurie kalbėjo rugsėjo 10 d.KGB inspiruotame "pasmerkime", bet nepasmerkė nei manęs, nei pačios demonstracijos.
Jūs kalbate apie Pirosmanašvili - tai bemokslis žmogus, sukūręs meno šedevrus. Aukštųjų mokslų nebaigė nei žemaitė, nei Stalino draugas Gorkis. O Vaižgantui tai netrukdė dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Rugpjūčio 23 d. niekas neatstovavo ir nekalbėjo bailiosios inteligentijos vardu, kūrybinė inteligentija "drąsiai" reiškiasi spaudoje...
Pas Lenkijos Lietuvius, Punske ar Seinuose, lankosi mūsų rašytojai (Matuzevičius ir kt.), aplanko juos Vilniaus universiteto rektorius V.Kubilius ir kiti Lietuvos aukštųjų sferų pareigūnai. O pas BTSR lietuvius, kuris gyvena netoli Vilniaus (Gervėčiuose, Pelesoje ir kt.) niekas iš minėtų asmenų nesilanko, "Literatūra ir menas" rašo: Poezijos pavasaris Punsko krašte... Poetų grupė susitiko su tenykščiais lietuviais, skaitė jiems savo eilėraščius Dalyvavo Skučaitė, Baltakis, Geda; Alg.Bučys... Buvo atliktas įspūdingas Maironio eilėraščių montažas..."(LM, 1987, Nr.23).
Tai kodėl mūsų rašytojai nenuvyksta i Gervėčius ar Pelesą? Pas Lenkijos lietuvius lankytis galima, o pas BTSR lietuvius - negalima.
BTSR lietuviai norėtų skaityti ir "Gimtąjį kraštą". Užsienio lietuviai jį gauna o BTSR lietuviams užsiprenumeruoti draudžiama.
Maskva tęsia nuo amžių Rusijos valdovų politiką: skverbtis i svetimas žemes, jas kolonizuoti, išstumti, nutautinti vietinius gyventojus. Šia proga būtina prisiminti: rusifikacija, lietuvių tautos jos etninėse žemėse sunaikinimas(nutautinimas) gresia ne tik BTSR lietuviams, bet ir visai Lietuvai. Tik prisiminkime Rytprūsių likimą: Kaliningrado sritis jau apgyvendinta rusų.
Rugsėjo 10d., 15val. Visuotinis profsąjungos susirinkimas.
Dalyvavimas būtinas.
Susirinkimas vyko nuo 15,15 , 16,30 val. Dalyvavo 120-140 žmonių. Viso Jaunimo teatre 183 darbuotojai.
V. Bogušio, D. Tamulevičiūtės ir A. Aukštiejaus kalbų tekstai nepilni - ne viskas kūrybiškai įrašyta. Pasisakymai neredaguoti.
J. VAITIEKAITIS (aktorius, profsąjungos pirmininkas):
Dienotvarkėje šiandieną klausimas dėl šių metų rugpjūčio 23 d. vykusio nacionalistinio sambūrio Vilniuje, kuriame dalyvavo mūsų darbuotojas Vytautas Bogušis. Apie šį sambūri skaitėte spaudoje, matėte televizijoje. Ir mūsų teatro kolektyvas apsvarstys Vytauto Bogušio dalyvavimą.
ŽUKAS (Valstybinio Jaunimo testro direktorius):
Ryšium su tuo, kad visuose respublikiniuose laikraščiuose matėme mūsų darbuotojo nuotrauką ir dalyvavo sambūryje, ir pakliuvo į nuotrauką, taip sakant, nepaskutinėse ten buvo eilėse, todėl ir pakliuvo. Ką gi apie Boguši kaip žmogų galima susidaryti charakteristiką, nes iš Valstybės saugumo komiteto gautas raštas, ir aš jį trumpai pakomentuosiu (Rugsėjo 8 d. aktoriai ir Bogušis buvo supažindinti su visu tekstu.)