Pagaliau baigėsi ištisas dvi savaites trukusi sovietinės spaudos kampanija, o iš tikrųjų melo ir neapykantos srautas dėl rugpjūčio 23-os įvykių Pabaltijo respublikų sostinėse.
Lietuviškuosius vergvaldžius, žinoma, labiausiai domino įvykiai Vilniuje. Gal ne tiek domino, kiek atitinkamai paveikė jų idėjiniai-politiškai atsireguliavusią psichiką. Ir kaipgi išdrįso totalinės baimės parblokštas žmogus tarti tiesos žodį, tos tiesos, kurios nesąlygoją valdiškoji cenzūra, įprastiniai kolektyvų pritarimai, soc.įsipareigojimai bei reguliarūs smegenų praplaudinėjimai. Todėl dabar net sunku nustatyti, kas labiausiai dominavo toj vadinamoj oficialioj nuomonėj, straipsniuose pasisakymuose: baimė ar neapykanta, sovietinis patriotizmas ar savęs apgaugdinėjimas?
Pagal valdišką versiją visos informacijos priemonės kiekvieną dieną įkyriai kartojo vieną ir tą pati teiginį: demonstracija nepavyko, provokacija sužlugo... Tai kam tiek triukšmo dėl nepavykusio renginio? Ko tai sunerimę "revoliucinio persitvarkymo ir "visuotinės demokratizacijos" skelbėjai ir vykdytojai?
Ar neprimena šis atvejis donchichotiškas ateizmo pastangas kovoje kovoje prieš "nieką", t.y. prieš Dievą, kuris pagal marksistinę filosofiją esąs tik liguistos fantazijos ir iškreipto mąstymo padarinys. Ir tai kovai prieš "nieką" - milžiniški propagandiniai ištekliai, mokslininkų kadrai, institutai, katedros, neriboti literatūros tiražai... Šiuo atveju reikėtų prisiminti vieno Kristaus amžininko-fariziejaus žodžius:
- Jeigu šis tikėjimas kilo iš žmogaus, jis savaime išnyks, o jeigu jis iš Dievo, tai mes čia bejėgiai.
Taip ir su Vilniaus renginius jeigu tai tik keletos vadinamų ekstremistų, "liaudies priešų" sueiga, ji neturės pasisekimo tarp tarybiškai nusiteikusių liaudies masių", bet jeigu tai tiesos balsas, visos tautos skausmo skundas, kurį daugumas ištikimų lietuvių nešioja savo širdyje, jam nutildyti pastangos bergždžios, nes pasakyta: "tautos balsas - Dievo balsas".
Kyla klausimas: kokio kitokio pasisekimo tikėjosi valdžios atstovai? Gal jie pagalvojo, kad iš tikrųjų jų hegemonijai atėjo galas, kad gatvėse ir aikštėse bus pralietas kraujas? Naivuoliai ir baimės vergai! Jeigu šis persitvarkymas vyks iš geros valios, tai visi dabartiniai ponaičiai, kuriems svetimi demokratizmo principai, savaime atsidurs šiukšlyne greta į save panašių. O kraujo lietuviška žemė pakankamai sugėrė...
Liejosi jis Rainių miškely ir Panevėžy, Pravieniškėse ir kiekviename Lietuvos miestelyje ar kaime, tolimoje šiaurėje ir Altajuje, Sibire ir pietų smėlynuose...
"Ir džiūgauja tironai,
Ir budelių gauja.
O žemė žėri jau raudonai -
Kraujuos ir ugnyje..." - primena Putinas.
Ne kraujo ir keršto susirinkusi minia reikalavo rugpjūčio 23 d.. ne užsienio dolerių ar išmaldos, kaip tvirtina sovietinė spauda, bet tiesos ir teisingumo.
(Ir vėl piktinsis tautos atplaišos, kad ne minia, o saujelė nusikaltėlių ir veltėdžių... Tegu peržiūri gausybę jų pačių filmuotų juostų, užsienietiška aparatūra tikriausiai nemelavo. Be to, juk viską akivaizdžiai stebèjo ir matė ne tik "atsitiktiniai praeiviai", bet ir daugybė viešų ir slaptų valdžios organų atstovų. Negi taip visus vargine regėjimo defektai?)
Keturiasdešimt aštuonerius metus lietuvis nešiojo savo širdyje didžią ir sunkią gėlą dėl tūkstančių savo artimųjų likino, dėl tragiškos savosios tautos padėties, dėl sutryptos laisvės ir tiesos. Jis kentė vienas, kentė tyliai. Jeigu pasidalintas skausmas - pusė skausmo, tai šiandien toj skelbiamoj viešumo ir aiškumo atmosferoje panoro ir jis atsiverti, o, svarbiausia, surasti atsakymus daugybę už ką ir "kodėl" Jeigu visur tik ir skamba tokie šūkiai: "Niekas neužmiršta, niekas nepamirštas", tad ir prisiminkin visi bendrai kas slegia mūsų širdis o taip pat ir sąžines.
Argi ne tiesą pasakė N.Sadūnaitė, kad nuo didžiausių pasaulio banditų, Hitlerio ir Stalino, rankos žuvo milijonai nekaltų žmonių? Kas išdrįsta paneigti šią tiesą, tas pats savyje, matyt, nešioja žmogžudžio genus. Teisybė, Hitlerio aukos minimos gan dažnai, ir jų atminimui stovi paminklai ir Pirčiupy, ir Ablingoj, ir IX-am forte, ir Osvencime, ir Maidaneke, ir visur, visur. O kur atmintis ir paminklai tiems, kurių kaulais sutvirtinti Belomor kanalo krantai, kurių amžino poilsio vietomis (po pabėgiais) dunda traukiniai- Šiaurės, Uralo ir Sibiro kryptim, kurie, kaip rašė iš Gulago poetas A.Miškinis, "savo kruvinus kelius tęsėjo Vorkutoj, Karagandoj, Kolymoj", ir iš kurių lavonų išaugo salos Lenos žiotyse? Deja!.. Dar tebetyli šiandien tie, kurie privalo atitaisyti "amžinai gyvųjų" ir "neklystančiųjų" savo vadovų klaidas ir nusikaltimus. Ir, pagal Mykolaiti-Putiną.
"...Tebetyli kapinynų tamsios kalvos,
Nekyla niekas iš drėgnos duobės..."
Tačiau gyviesiems nevalia tylėti, nes tyla ir baimė - patikimiausi blogio šaltiniai. Stalinas juk žudė ne tik pavergtų tautų žmones, bet ir savuosius, t.y. partijos ir valstybės, kultūros ir mokslo veikėjus, net CK narius. Chruščiovas, tiesa, demaskavo nusikalstamą Stalino veiklą, tačiau baimės šešėlis iki šiol neleidžia blaiviai žvelgti praeitį ir, kaip sako B.Brazdžionis, ..."Dar tūkstančiams blakstienos užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų..."
O gal tas nuolatos skiepijamas neapykantos ir karšto jausmas tariamiems priešams įgavo prigimtines teises, nes sakoma: "įpratimas antras prigimimas?"
Kodėl taip įnirtingai puolama ir kita tiesa, išreikšta rugpjūčio 23-os kalbėtojų: sovietų ir Vokietijos suokalbis, pasauliui žinomas Molotovo-Ribentropo paktu? Tai XX amžiaus gėda, kada supergalingų tironų superniekšingam aukcione buvo prekiaujame valstybių ir tautų laisvėmis, ir milijonai nekaltų žmonių atsidūrė ties pražūties riba. Ko nebįstengė vienas maniakas, sąžiningai, ritmingai ir planingai tęsė kitas, nes jis jau gerokai buvo įvaldęs savo pirmtakų - Rusijos imperijos vadovų patyrimą. Jų įvykdytieji Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimai buvo aiškiausia nuoroda ir 1939 m. grobikiškiems Stalino planams. Jeigu pasmerktos praeities klaidos, jeigu siekiama atsinaujinimo, teisingo istorinės praeities vertinimo, kodėl slepiama ši gėdinga klastotė, kodėl viešai neskelbiamas Stalino-Hitlerio suokalbio dokumentas? Žinoma, kaip galima savo rankomis sugriauti mitą apie laisvanorišką sutikimą įsijungti brolišką tarybinių tautų sąjungą!..
Tačiau žmonės panoro sužinoti tiesą ir to noro niekas jiems negali atimti. Galima tiesą dangstyti melu, šmeižtu, neapykanta, galima žmogų, ieškantį tiesos, suniekinti, apspjaudyti, sukaustyti grandinėmis ir net nužudyti, bet tiesos troškimas ir pati tiesa nesunaikinami jokiomis priemonėmis. Visiškai neatsitiktinai kai kuriuose vadinamuosiuose protesto ir pasmerkimo susirinkimuose žmonės prašo viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo sutarties dokumentą, nes, norint smerkti, reikia žinoti ką smerkti ir dėl ko smerkti. Deja, tokie asmenys taip pat neglostomi, nes vien tiesos ieškojimo faktas laikomas nusikaltimu. Todėl tiek daug "draugiškų" pokalbių, įspėjimų, grasinimų anoniminių telefono skambučių su nuoroda į pavojų gyvybei ir pan. O štai ir pasaulio visuomenei žinomi atvejai apie banditiškus N. Sadūnaitės, kun.R.Puzono ir R.Grigo pagrobimus ir grasinimus susidoroti, apie Klauklių paraріjiečių terorizavimą ir draugiškus teismus, kuriuose teisiamos moterys, bandžiusios viešame susirinkime ginti šmeižiamą kun.Roką Puzoną. Partijos sekretorius, iškoneveikęs moterį nepraustaburniškais epitetais: "Tylėk, karve" ir pan., tikriausiai bus apdovanotas Garbės raštu už sąžiningą darbą, o moterys, išdrįsusios pasakyti tiesą, tampomos po teismus. Ir vėl visiems primena V.Mykolaitis-Putinas:
"...Karūnos niekšų daliai,
O dulkėse karaliai,
Ir tribunoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai..."
Kulminacinis tiesos iškraipymo taškas buvo dokumentinis telefilmas "Akmuo užantyje", kuri neseniai parodė Lietuvos televizija. Filmas apie rugpjūčio 23 d.įvykius Jau pats filmo žanras sako, kad klastotės negali būti - dokumentinis. Deja! Tokie dokumentalistai turi septyniasdešimtmetę patirtį ir jiems nieko nereiškia apgaudinėti tiek save, tiek savąją tarybinę liaudį - tą tikrąjį socialistinės šalies šeimininką. Tad ir kyla klausimas, kokia gali būti tvarka tokioje šalyje, kur valdančioji kasta - liaudies tarnas - apgaudinėja savo šeimininką - tarybinę liaudį? Jeigu filmas dokumentinis, tai jame viskas turėjo būti autentiška: ir pasisakymai, ir bendras susirinkimo vaizdas, ir, svarbiausia, tikroji susirinkusių nuotaika, o ne apmokamų statistų nevykėliška vaidyba.
Štai ir visa "jastnostj", "glasnostj," ir "demokratizacija"!...Kritikuok išliek savo nepasitenkinimą ekonomikos, ekologikos, biurakratizmo, pagaliau net kitokių antimoralinių "izmų" negatyviais reiškiniais, tik neliesk tų lemtingų žmogaus teisių, religijos ir laisvės temų. Tai griežčiausias TABU! Objektyvus ir geranoriškas šių klausimų nagrinėjimas - tai plačiai atverti vartai į Permės ar Mordovijos ypatingojo režimo lagerius, arba geriausiu atveju, viešas pasmerkimas visomis agitpropo priemonėmis.
Dėl šios priežasties, matyt, rugpjūčio 23-os susirinkime viešai nedalyvavo kultūros ir mokslo veikėjai, ypač rašytojai, publicistai, kritikai. Savo straipsniuose įvairiais visiems įsisopėjusiais klausimais kai kurie jų yra pasisakę net aštriau už ano sekmadienio kalbėtojus. Tačiau kas galima oficialiai, cenzūrai šiaip taip pakenčiant (tam tikra viešumo priemonė), neva1ia spontaniškai, be "kazionščinos žinios, nors ir stebint keliom dešimtim slaptų bei viešų akių. Čia pasitvirtino literatūros kritiko A.Zalatoriaus tiesa, pasakyta viename "Literatūros ir meno" straipsnyje. Jis rašė, kad tik tada rašytojas ar kitas pilietis galės prabilti pilnu tiesos balsu, kai nebejaus į save nutaikytos torpedos; o kol tokios garantijos nėra, nėra ir visuotinio atvirumo.
Ačiū Dievui kad ne visus galima nugasdinti torpedomis! Vis daugiau atsiranda žmonių, ypač jaunimo, kurie nugalėję pikčiausią tiesos priedą - baimę, drąsiai gina savo įsitikinimus, neleisdami melui keroti sąmonėje ir širdyje.
Sovietinė spauda, radijas ir televizija stengiasi nuneigti jaunimo dalyvavimą sekmadienio susirinkime, įtikinėja, kad net ir atsitiktinai dalyvavusieji nesupratę tų kalbų, neaiškios jiems nei minimos laisvės, nei represijos ir pan. Žodžiu, jaunimas papraščiausiai nesidomi tokiomis problemomis. Tačiau pažiūrėkime ką kalba romano "Arbato vaikai" autorius Anatolijus Rybakovas (romanas atskleidžia Stalino asmenybės kulto laikotarpio šalies istoriją.). Š.m. rugsėjo man.12 d "Kauno tiesoje" A.Rybakovas rašo: "Autorius ir žurnalas "Družba narodov (jase buvo išspausdintas romanas "Arbato vaikai) gavo daug laiškų. Beveik pusė jų nuo jaunimo. Juose šiandieniniai Jaunuoliai pasirodo esą ieškantys, mąstantys, trokštantys tiesos žmonės. Jie sutiko knygą su didžiuliu susidomėjimu ir pritarimu. Juk tai romanas apie jų amžininkus, tuos, kurie patyrė neteisingo sunkaus likimo išbandymus".
Kur tada tiesa? Nori ar nenori jaunimas pažinti tiesą? Argi ir čia galima pritaikyti "kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui", arba, kaip neseniai kalbėjo vienas pamokslininkas "Jeigu rusas myli savo tėvynę, jis patriotas, o jei lietuvis - jis banditas"?
Tikriausiai tokiomis mintimis negalime apkaltinti nei A.Rybakovo, nei kitų tiesos ir teisingumo mylėtojų. Tiesos troškimas ir pažinimas yra prigimtinė Dievo dovana žmogui, ir niekas neturi teisės Jos atimti. Didžiausias nusikaltimas žmogiškumui - persekioti ir bausti žmogų, trokštantį pažinti tiesą ir gyventi tiesoje!