Numeris skiriamas mylimam Tautos Ganytojui — tremtiniui
J. E. Julijonui Steponavičiui, šiais metais švenčiančiam 25 m.
tremties, 50 m. kunigystės ir 75 m. amžiaus jubiliejus
• Popiežius Jonas-Paulius II ir lietuvių tauta sveikina vyskupą Julijoną Steponavičių
• Grįžta Murovjovo-Stalino laikai
• Atsakymas laikraščio "Tarybinė Klaipėda" anonimui
• Nauji pogrindžio leidiniai
Šv. Kazimiero karstas koplyčios altoriuje
1986 m. rugpjūčio 15 d.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA Nr. 71
Eina nuo 1972 metų! Perskaitęs duok kitam! Jei gali, padaugink!
Garbingajam Broliui Julijonui Steponavičiui, tituliniam Antarados vyskupui,
1980 metais, minėdamas tavo 25 metų vyskupystės šventimų sukaktį, pasiunčiau tau, Garbingasis Broli, kupiną palankumo ir meilės laišką, kuriame trumpai prisiminėme tavo nueitą vyskupystės kelią, išryškinome tavo veiklą ir tarsi giesme džiugiai pašlovinome. Tavo ganytojiškas uolumas, tavo drąsa, tvirtumas negandose buvo tokie, kad tavo pagerbimas teisingai gali būti palygintas su apaštalų dorybėmis, kurių garbingume dalyvauji. Ta proga kartu su Mumis tave pagerbė ne tik tavo ganomieji, kuriais nuolatos rūpiniesi, bet ir visa Bažnyčia, kuri su liūdinčiais liūdi ir su besidžiaugiančiais džiaugiasi.
Bet štai, Garbingasis Broli, jau artinasi kitas tau ir visiems tave mylintiems malonus įvykis: tavo kunigystės penkiasdešimties metų sukaktis, kuri yra tavo turimos vyskupystės pradžia ir šaknis. Iš tikrųjų laiminga diena, nes tą dieną Dievas išsirinko tave iš daugybės žmonių kunigu pagal Jo Širdį, išskyrė tave iš kitų lyg ostiją, kad aukotumeis kartu su Jo Sūnumi, ir tą dieną paskyrė tave ištikimiausiu savo tarnu, o tu pagaliau pasiekei tokį garbingumą kaip tas, kuris naudojasi Kristaus kunigystės suteiktomis galiomis.
Po kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Jono-Kąstyčio Matulionio — areštų dalis kunigų, sovietinės valdžios kolaborantai ir bailesnieji, ėmėsi platinti mintį, jog konfliktinių situacijų su bedieviška valdžia atvejais reikia daryti nuolaidas, pasigirdo balsų, išdrįsusių nuteistų kunigų pasiaukojančią veiklą laikyti neprotingais išsišokimais, o juos pačius kaltinti vienybės ardymu ir pan. Kitaip manančius ir kitaip besielgiančius vadino trumparegiais, kenkiančiais Bažnyčios vienybei. Pakitusią dvasinę, atmosferą kunigų tarpe greitai pastebėjo valdiški bedieviai. Viename ankstesnių pokalbų su kunigais RRT įgaliotinis Petras Anilionis pabrėžė, kad po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų atmosfera kunigų tarpe pagerėjo, ir akcentavo, jog tai neabejotinai teigiamai atsilieps visai Katalikų Bažnyčiai. Kad baimė ir nuolaidžiavimas valdiškiems bedieviams, dangstomas apgaulingu žodžiu "diplomatija", pagreitino Murovjovo-Stalino laikų grįžimą, liudija 1986 m. birželio 17 d. Vilniuje vykęs RRT įgaliotinio P. Anilionio susitikimas su Lietuvos vyskupais ir vyskupijų valdytojais.
1986 m. birželio 27 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis į Vilniaus Kuriją sukvietė visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus tradiciniam vasaros laikotarpio "smegenų plovimui". Jei susitikimų metu su vyskupijų dekanais įgaliotinis stengėsi būti taktiškas, bandė įtikinti juos tikėjimo laisve, tai, kalbėdamas su vyskupais ir valdytojais, buvo piktas ir griežtas. Savo kalbą įgaliotinis pradėjo piktu priekaištu: "Tarp šio susitikimo dalyvių yra "Kronikos" korespondentų, kurių dėka apie praėjusį mūsų susitikimą tuoj buvo pranešta Vatikanui. Toliau sekė įvairūs priekaištai ir grasinimai, kam vyskupai netvarko kunigų ir klierikų. Seminarijoje esą bloga padėtis...
Nedera šaipytis iš visuotinai gerbiamų pažiūrų,
nes jų šalininkų tuo neįtikinsite, tik juos įžeisite.
(L. de Vovenargas, 1715-1747)
Žvelgdami į pasaulio kultūros istoriją, matome, kad per ilgus amžius visose krikščioniškose civilizacijos paliestose tautose Jėzaus Motina Marija yra tapusi kilniausio moteriškumo įasmeninimu, mergaitės ir moters gražiausiu idealu. Ji kartu ir nepaliestoji mergelė, ir Sūnaus aukai už žmoniją pritarusi kilniaširdė Motina. Išbraukime iš žmonijos kultūrinio paveikslo — dailės, poezijos, papročių — visa, kas įkvėpta Marijos nesuteptos jaunystės ir slėpiningos, neeilinės motinystės, — kaip supilkės moters ir motinos paveikslas!
Nuo IV a. Sirijos diakono Efremo himnų Marijai, per Dantę, Petrarką ir Novalį, per Adomo Mickevičiaus "Vėlinių" herojaus "Dievo Motinos vardo žeminti neleisiu!" iki šiandieninės lietuvių tarybinės pjesės jaunuoliu šauksmo bičiulei: "Tu būk Marija" — eina Marijos idealo garbė. Jos dėka kartų kartos žinojo, kur kreipti savo žvilgsnius, iš ko mokytis sielos grožio net paprasčiausioje buities ir darbo aplinkoje.
"Ką galima pagalvoti, pamačius ištisus lapus, primargintus parašų", — klausia "Tarybinės Klaipėdos" skaitytojus tūlas anonimas savo straipsnyje "Triukšmas, melagystės ir dievo įsakymai" ("Tarybinė Klaipėda", 1986.IV.5.).
Ką turėtų pagalvoti normalus, sveikai galvojantis žmogus? Jis visų pirma pagalvos, kad raštas, matyt, yra labai svarbus, jei jį savo parašais remia tokia daugybė žmonių, ir tuojau įniks gilintis į rašto turinį. Deja, šio anonimo negalima priskirti prie tokių protingų žmonių, mat jis visų pirma puola domėtis... parašais: ar jie "tvarkingi, atitinkantys raštvedybos abėcėlę", ar tikslios pavardės, ar yra pasirašiusiųjų adresai, pareigos?... Taigi jį domina ne reikalo esmė, o formalioji pusė. Galima todėl pagalvoti, kad susitikome formalistą, biurokratą, kurių mūsų įstaigose, deja, netrūksta.
Toliau skaitydami anonimą, priversti daryti dar liūdnesnes išvadas — rašo piktavalis žmogus, kuriam nerūpi tiesa, teisingumas, o visom priemonėm gina ir teisina akivaizdų neteisingumą, žiaurią skriaudą, gėdingą skandalą — tarybinės valdžios įvykdytą Klaipėdos bažnyčios, pastatytos tikinčiųjų lėšomis, užgrobimą.
Kaunas. 1985 m. balandžio 24 d. kauniečio kariškio Juozo Kazalupsko bute, ūkiniame sandėlyje ir kolektyviniame sode buvo padaryta krata. Kratą vykdė milicijos pareigūnas Vasiliauskas, tardytojas Kavaliauskas, saugumiečiai — Matulevičius ir dar vienas, nepateikęs asmens dokumentų. Kviestiniai — Vinuikovas ir Vinuikova. Kratos metu paėmė: pogrindžio leidinį "Rūpintojėlis" Nr. 10, kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — fotonuotraukas, brošiūras ir knygas — "Tikėk sau ir tylėk" (pagal LTSR Konstituciją), "Kražių vikaras — kankinys — S. Rimkus", užrašų knygutę, atskirus mašinraščiu rašytus lapus, J. Kazalupsko rankraščių, startinį pistoletą...
Prisistatę daryti kratą, pareigūnai pareiškė, jog krata daroma, įtariant vagystę, o baigdami kratą prisipažino, kad ieškojo aparatūros, spausdinimo priemonių ir pogrindžio literatūros. Čekistą Matulevičių domino, ar J. Kazalupskas neturi kunigų — A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, Jono Kaunecko, Petro Našlėno ir kt. — pamokslų įrašų.
Pasirašyti po kratos protokolu J. Kazalupskas atsisakė. Krata truko 5 valandas.