K R O N I K A

Jau keturiasdešimt vieneri metai prabėgo nuo tų dienų, kai mažą rūtų ir banguojančio javo kraštą užtvindė išbadėjusi, apiplyšusi, raudonųjų politrukų naganais valdoma armija, pamynusi mūsų iškovotą laisvę, su melo ir šmeižto purvais sumaišiusi mūsų istoriją, kultūrą ir visą gyvenimą.

Jau keturiasdešimt metų, kai Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir miestuose nuo pirmųjų gaidžių ėmė loti šunys, trinksėti vežimai, burgzti išklebę sunkvežimiai, dunksėti šaligatviais, kaimų keliais budelių ir jų aukų žingsniai, bildėti į Rytus užkaltais ar spygliuota viela apraišiotais langais prekiniai vagonai, saugomi durtuvais ir smailomis kepurėmis „pasidabinusių" sargybinių . . . O tuose vagonuose duso išvežami darbščiausi mūsų ūkininkai, nagingiausi amatininkai, šviesiausi inteligentai, sumaniausi mūsų vadai. Nuo tų siaubingų valandų — krūptelėjo visa gimtoji žemė. Masinės deportacijos! . . . Jos baisesnės už marą. Nuo maro mirusį žmogų bent žino, kur palaidojo. Mūsų tėvynainių kaulai išbarstyti po visą Sibirą — vienas Dievas težino tų kapų geografiją. Dar dabar anūkai ir vaikai važinėja ieškoti savo tėvų, senelių, brolių ir seserų kapų, kad galėtų bent palaikus pervežti ntinėn ar užberti šventos žemės saują . . .

Užsienio lietuviai rengė mitingus, minėjo šias dienas susirinkimuose, spaudoje. Kas atsiminė siaubingas žmonių žudynes, bildančius į Sibirą užkaltus vagonus dabartinėje Lietuvoje? Tos dienos negali išblėsti iš mūsų atminties! Negali užželti užmiršimo žolė Rainių miškelio tragedijos vietoje, Pravieniškėse ir visur, kur pralietas nekatas kraujas. Ar gali Lietuva užmiršti tuos, kurie su nulupta nuo galvos oda gulėjo, grioviuose, buvo kankinami kalėjimų kamerose, karceriuose, daužomi tardytojų kabinetuose, bunkeriuose, Keturiasdešimt metų! Tauta tų dienų nepamirš ir po kelių šimtų metų. Juk dar gyvi tūkstančiai, savo akimis matę kraujuojančias žaizdas, savo ausimis girdėję vaikų klyksmą, senelių raudas, motinų aimanas.

Kartų kartos mena ir minės raudonojo teroro aukas, amžiams paliktas neužgyjančias žaizdas tautos kūne ir žmonių širdyse.

Tiems, kurie žuvo nuo čekistų ar jų pakalikų rankų, kurie liko Sibiro platybėse ir pūva be kryžių kapuose, atminti ir pagerbti skiriamas šis numeris.

. . . Daugiau...

VL. RADZEVIČIUS

PABALTIJO TAUTŲ IŠNAIKINIMO PLANAS

Bolševikų tikslai Pabaltijy

Bolševikai, įsibraudami į Pabaltijo kraštus, puikiai žinojo, kad čia jų niekas nelaukia ir kad tuose kraštuose jie neras tinkamo pritarimo nei savo idėjoms, nei savo gyvenimo formai. Tie kraštai pasirodė silpniausia vieta, pro kurią jie, susidariusioms aplinkybėms, gali priartėti prie Vakarų Europos, kad vėliau bandytų ir čia įgyvendinti tą beprotišką pragarą, kurį pas save sukūrė ir kuris arijo viską, kas gali būti žmogiška. 

Siekdami savo tikslų, bolševikai suprato, kad, pirmiausia, jiems reikia susidoroti su užgrobtųjų kraštų gyventojais ir juos galimai greičiau visiškai sunaikinti, nušluojant nuo žemės paviršiaus. 

Jau pačiomis pirmosiomis savo įsibrovimo dienomis jie pradėjo vykdyti naikinamuosius užsimojimus. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užgrobikai tuojau areštavo ir sugrūdo į kalėjimus visus aktyviuosius tų kraštų veikėjus, kurie savo ir savo tautų nelaimei nespėjo iš krašto pabėgti. Lietuvoje jau 1940 m. liepos 7 d. buvo parengtas pirmasis masinis areštų planas, kuris buvo įvykdytas iš iš liepos mėn. 11 į 12 d.

Nuo to laiko areštai nesiliovė. Perpildžius buvusius kalėjimus, greitosiomis visur buvo rengiami laikini kalėjimai naujų kalinių masėms.

Suėmimas nesiliaujant, dalis suimtųjų, pakankamai juos prikankinus, buvo čia pat vietoje sušaudoma, o kiti nuolatiniais kalinių transportais gabenami į Azijos gilumą. Likusias naujas vietas kalėjimuose užimdavo vis nauji ir nauji kaliniai, naujos nekaltos aukos.

Matant šiuos nepaliaujamus areštus, nesunku buvo suprasti, kad bolševikai yra pasiryžę nušluoti nuo žemės paviršiaus visas trijų kraštų gyventojus.

Paliau raudoniesiems Maskvos komisarams toks pavergtųjų tautų naikinimas atrodė per lėtas ir netinkamas, nes pasauliniai įvykiai, kuriais jie norėjo žūtbūt pasinaudoti, riedėjo nepaprastu greičiu. Dėl to Maskvoje buvo paskubomis parengtas masinis Pabaltijo tautų išnaikinimo planas. Pagal tą planą tuojau ir galutinai turėjo būti sunaikintos lietuvių, latvių ir estų tautos.

. . . Daugiau...

ŽEMAIČIŲ KANKINIAI 
(Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24-25)
TAUTOS KANČIŲ KELIAS 
(Įžangos vietoje)

Mūsų tautai istorijos eigoje teko išgyventi daug didingų, bet ir daug sunkių valandų. Kitados turėjusiai didžiulę valstybę, kuri nuo metu vaidino labai svarbų vaidmenį Europos gyvenime, jai buvo istorinio likimo lemta patekti į pietų ir rytų slavų pinkles, Tose pinklėse ji prarado ne tik savo valstybinę nepriklausomybę, et turėjo labai daug pavojų savo tautinei egzistencijai. Žiaurus, mažai kultūringas, bet godus imperialistinis kaimynas iš rytų augiau šimtmečio siekė išnaikinti mūsų tautą. Dėl iš seno likusio lietuviško atsparumo ir dėl tauriųjų savo tautos sūnų pasiaukojimo mes ne tik išsilaikėme gyvi tautiškai, bet ir atkūrėme savo valstybę.

Tačiau pavojai neišnyko. Vietoj carinio imperializmo rytuose, sugriuvus carinei imperijai, pasinaudodamas suirute, šlykščiausio teroro priemonėmis įsigalėjo nuožmusis bolševizmas, kuris rusus ir su jais surištas kitas tautas kankino daugiau 20 metų. 1918-1919 m. mums pavyko savo jėgom, palyginant, nesunkiai atsiginti ir retas pagalvodavome, kad panašus pavojus gali kada nors vėl mus ištikti. Per 20 su viršum metų ramiai dirbome, kūrėme, ateičiai tikėjome. Kilus Europoj ir pasauly naujoms audroms, įsisiautėjus naujam pasauliniam karui, mūsų maža tauta ir valstybės turėjo pakelti ypač sunkių bandymų dienas. Tų didžiųjų grumtynių metu mes, neturėję progos net parodyti ilgus metus organizuoto pasipriešinimo ginklu, staiga praradome savo brangiausią turtą — laisvę. Atėję su per dvidešimt metų didžiulės tautos krauju ir prakaitu lietais ginklais, nuožmieji bolševikai išplėšė iš mūsų nepriklausomybę, sutrukdė tautos pažangą. Skelbdami savo socialinius planus ir bandydami juos praktikoj įvykdyti, išardė mūsų ūkį.

Savo užsibrėžtiems tikslams vykdyti bolševikai naudojo kitur ir pas mus tokias baisias priemones, kokių ligi tol istorijoj nebuvome pažinę. Po bolševikinio imperializmo slibino letena turėjo padėti galvas dešimtys milijonų taurių jo pavergtų tautų sūnų. Ir mūsų tauta tą labai skaudžiai patyrė. Palyginti per trumpą vienerių metų siautėjimo laiką jie išžudė Lietuvoje 3000 mūsų tautiečių, kalino kalėjimuose 12000, išvežė nežinomam likimui į tolimuosius plotus ne mažiau 45000. Ir visa buvo daroma tokiu būdu, kurį pavadinti žvėrišku tikrai yra per maža. Į mūsų kraštą buvo atsikraustę budeliai ir smaugikai, kurie per ilgus savo praktikavimo metus buvo tapę tikrais to jų sukurto „meno" specialistais. Tai dar kartą vaizdžiai parodė pasauliui, kad žmoniškumas bolševikijon ne tik kad negrįžta, bet ir tikrai negrįš, kol tie žmonijos smaugliai nebus pašalinti iš žemės paviršiaus. Užtat mūsų tauta, su tiek nuostolių iškentusi bolševikinės invazijos metus, taip uoliai ir nuoširdžiai prisidėjo ir prisideda prie to slibino sužlugdymo.

Vienu tragiškiausių bolševikinio siautėjimo momentų, be abejo, buvo tas, kurį turėjo išgyventi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai, nukankinti naktį iš 1941 m. birželio 24 1 25 d. Rainių miškely. Neaprašomas sadizmas, kurį vadinti žvėriškumu būtų tikrai labai švelnu, čia pasireiškė ypač kraštutinėm formom. Tokių kankinimo būdų ligi šiol buvome girdėję vieną ar kitą atskirai, bet čia jie visi buvo pavartoti iš karto pačiom aštriausiom formom. Ir visa tai buvo daroma juk ne kieno kito, o jų nešamosios „laisvės", „darbo žmonių gerovės" vardan.

Rainių tragedija amžiams liks vienu šiurpiausiu momentu mūsų tautos istorijoje. Kad ji neliktų ilgesnį laiką tik žodinėj atminty, kaip tai atsitiko su Kražių skerdynėmis ir kitais skaudžiais mums įvykiais, šis leidinys ir yra pirmas bandymas fiksuoti tuos įvykius, paskelbti juos visai tautai. Žinoma, jis nėra tobulas, tačiau ateity plačiau surinktoji medžiaga galės jį patobulinti. Visi, kurie gali kuo nors jį papildyti ar pataisyti, ar kokių pageidavimų pareikšti, prašome neatidėliojant rašyti šio leidinio rengėjams.

Čia skelbiamoji medžiaga ne tik atskleidžia tą nepaprastą raudonųjų okupantų siautėjimą paskutinėmis valandomis prieš išvejant juos iš mūsų krašto, bet kartu primena ir keletą skaudžių dalykų. Visų pirma aiškėja, kad bolševizmas buvo radęs, tiesa, labai maža ir tarp mūsų tautiečių savo pakalikų, aklų ir baisių savo darbo talkininkų. Tai paaiškės iš Telšių kalėjimo istorijos. Be to, ji mums akivaizdžiai primena, kad dalis mūsų tautiečių mėgo kaišioti liežuvį, skųsti savo brolius, juos išdavinėti. Tokių nemaža ir šiandien tebėra. Jie raitosi, slapstosi, nori nuduoti padorius tautiečius, bet jų sąžinė niekada nebus gryna. Ant jų išdavikiškumo dalinai gula visas mūsų tautiečių pralietas praeitais metais kraujas ir tos nežmoniškos kančios, kurios yra išgyventos mūsų kankinių. Ne vienas gal savo įprasto lengvabūdiškumo vedamas bėgo skųsti savo kaimyną ar brolį nuožmiems okupantams. Tai didele gėda ir praeičiai neatitaisoma klaida. Ateičiai tai reikšminga pamoka, kad reikia laikytis tautinio solidarumo ir savosios žemės, savųjų brolių meilės. Mums reikia išmokti daugiau vienybės, dar daugiau tautinio susipratimo.

. . . Daugiau...