VL. RADZEVIČIUS
PABALTIJO TAUTŲ IŠNAIKINIMO PLANAS
Bolševikų tikslai Pabaltijy
Bolševikai, įsibraudami į Pabaltijo kraštus, puikiai žinojo, kad čia jų niekas nelaukia ir kad tuose kraštuose jie neras tinkamo pritarimo nei savo idėjoms, nei savo gyvenimo formai. Tie kraštai pasirodė silpniausia vieta, pro kurią jie, susidariusioms aplinkybėms, gali priartėti prie Vakarų Europos, kad vėliau bandytų ir čia įgyvendinti tą beprotišką pragarą, kurį pas save sukūrė ir kuris arijo viską, kas gali būti žmogiška.
Siekdami savo tikslų, bolševikai suprato, kad, pirmiausia, jiems reikia susidoroti su užgrobtųjų kraštų gyventojais ir juos galimai greičiau visiškai sunaikinti, nušluojant nuo žemės paviršiaus.
Jau pačiomis pirmosiomis savo įsibrovimo dienomis jie pradėjo vykdyti naikinamuosius užsimojimus. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje užgrobikai tuojau areštavo ir sugrūdo į kalėjimus visus aktyviuosius tų kraštų veikėjus, kurie savo ir savo tautų nelaimei nespėjo iš krašto pabėgti. Lietuvoje jau 1940 m. liepos 7 d. buvo parengtas pirmasis masinis areštų planas, kuris buvo įvykdytas iš iš liepos mėn. 11 į 12 d.
Nuo to laiko areštai nesiliovė. Perpildžius buvusius kalėjimus, greitosiomis visur buvo rengiami laikini kalėjimai naujų kalinių masėms.
Suėmimas nesiliaujant, dalis suimtųjų, pakankamai juos prikankinus, buvo čia pat vietoje sušaudoma, o kiti nuolatiniais kalinių transportais gabenami į Azijos gilumą. Likusias naujas vietas kalėjimuose užimdavo vis nauji ir nauji kaliniai, naujos nekaltos aukos.
Matant šiuos nepaliaujamus areštus, nesunku buvo suprasti, kad bolševikai yra pasiryžę nušluoti nuo žemės paviršiaus visas trijų kraštų gyventojus.
Paliau raudoniesiems Maskvos komisarams toks pavergtųjų tautų naikinimas atrodė per lėtas ir netinkamas, nes pasauliniai įvykiai, kuriais jie norėjo žūtbūt pasinaudoti, riedėjo nepaprastu greičiu. Dėl to Maskvoje buvo paskubomis parengtas masinis Pabaltijo tautų išnaikinimo planas. Pagal tą planą tuojau ir galutinai turėjo būti sunaikintos lietuvių, latvių ir estų tautos.
Maskvos instrukcija trijų tautų sunaikinimo reikalu
Maskva, norėdama likviduoti Pabaltijo tautas ir nušluoti jas nuoo žemės paviršiaus, parengė šiurpią šių trijų tautų sunaikinimo instrukciją. Tai nepaprastai svarbus ir reikšmingas istorinis dokumentas. Jis dedamas čia ištisai foto nuotraukų pavidale. (. . .) Tos pačios instrukcijos vertimas.
VISIŠKAI SLAPTAI
INSTRUKCIJA
DĖL PRIEŠTARYBINIO ELEMENTO IŠVEŽIMO TVARKOS
LIETUVOJE, LATVIJOJE IR ESTIJOJE
1. Bendrieji nuostatai
Prieštarybinio elemento išvežimas iš Pabaltijo valstybių yra didelės politinės svarbos uždavinys. Sėkmingas jo išsprendimas priklauso nuo aspkričių operatyvinių trejukių ir štabų sugebėjimo tinkamai paruošti šiai operacijai atlikti planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Kartu reikia turėti galvoje, kad ši operacija turi būti atlikta be triukšmo ir panikos, taip, kad nepasireikštų jokių demonstracijų bei kitokių išsišokimų ne tik iš išvežamųjų pusės, bet ir iš tam tikros dalies aplinkinių gyventojų, priešingai nusiteikusių Tarybų valdžios atžvilgiu.
Toliau yra duodami nurodymai, kokiu būdu turi būti atlikta išvežimo operacija. Tų nurodymų reikia laikytis, tačiau, atskirais atvejais, išvežimą vykdantieji bendradarbiai, atsižvelgdami į konkrečias išvežimo sąlygas ir teisingai Įvertindami padėtį, gali ir privalo daryti kitus sprendimus, siekiančius to pateis tikslo — be triukšmo ir panikos atlikti jiems pavestą uždavinį.
2. Instruktavimo tvarka
Operatyvinės grupės instruktuojamos apskričių trejukių iš vakaro, prieš pat išvežimą, turint galvoje laiką, reikalingą nuvykti į operacijos atlikimo vietą.
Apskričių trejukės iš anksto paruošia transportą, reikalingą operatyvinėms grupėms nugabenti į kaimus, į operacijos atlikimo vietą.
Reikalingam kiekiui sunkvežimių bei kitokių transporto priemonių parūpinti apskričių trejukės susitaria su vietos partinių organizacijų vadovybe.
Instruktavimui numatytos patalpos turi būti iš anksto rūpestingai paruoštos, atkreipiant tinkamą dėmesį į jų talpumą, esamus išėjimus bei įėjimus ir užkertant kelią į jas patekti pašaliniams asmenims.
Instruktavimo metu turi būti sudaryta namams saugoti apsauga iš operatyvinių darbuotojų tarpo.
Kam nors iš operacijos dalyvių i instruktavimą neatvykus, apskrities trejukė tuoj imasi priemonių neatvykus; pakeisti iš rezervo, kuris turi būti iš anksto numatytas.
Susirinkusiems pranešamas vyriausybės nutarimas išvežti iš respublikos ar rajono teritorijos nustatytą prieštarybinį kontingentą ir trumpai atpasakojama išvežamųjų charakteristika.
Ypatingai reikia atkreipti instruktavime dalyvaujančių partijos darbuotojų (vietinių) dėmėsi į tai, kad išvežamieji yra Tarybų liaudies priešai ir kad iš jų pusės gali kartais būti net ginkluotas pasipriešinimas.
3. Dokumentų gavimo tvarka
Painstruktavus bendrais bruožais operatyvines grupes, pastarosioms reikia įteikti išvežamiesiems gabenti paruoštus dokumentus. Išvežamųjų asmens bylos turi būti iš anksto sutvarkytos, suskirstytos pagal operatyvines grupes, valsčius ir kaimus, kad jas išduodant nebūtų jokios gaišaties.
Gavęs asmens bylas, operatyvinės grupės vyresnysis susipažįsta su bylomis tų šeimų, kurias jam teks išvežti. Jis išaiškina šeimos sudėtį, apsirūpina reikalingais užpildyti blankais, patikrina, ar yra transporto priemonių išvežiamajam gabenti ir gauna išsamius atsakymus į jam neaiškius klausimus.
Išduodant dokumentus, apskrities trejukė kartu paaiškina kiekvienam operatyvinės grupės vyresniajam, kur yra (išvežti) numatytos šeimos ir nurodo kelionės maršrutą į tą vietą. Nurodomas taip pat ir kelias, kuriuo operatyvinės grupės turi važiuoti, veždamos šeimas į geležinkelių stotis pakrovimui į vagonus. Turi būti taip pat nurodyta vieta, kur yra kariuomenės rezervas tuo atveju, jei atsirastų reikalas jį iššaukti ryšium su kuriais nors ekscesais.
Patikrinama, ar operatyvinių grupių dalyviai turi su savim ginklą bei šovinių ir ar ginklas yra tvarkoje. Ginklas turi būti paruoštas šauti, užtaisytas, tačiau šovinys į vamzdį neįleidžiamas. Ginklas pavartojamas tik būtinam reikalui esant — ginkluoto užpuolimo arba ginkluoto pasipriešinimo atveju.
4. Išvežimui vykdyti tvarka
Jei iš kurio nors gyvenamo punkto išvežamos kelios šeimos, tai vienas operatyvinių darbuotojų skiriamas vyresniuoju ir, jo vadovaujama, operatyvinė grupė vyksta į nustatytas vietas, kaimus.
Atvykus į kaimą, operatyvinė grupė (laikydamasi reikalingos konspiracijos) užmezga ryšį su vietiniais valdžios atstovais (vietinės tarybos pirmininku, sekretoriumi ar nariais) ir kartu su jais išaiškina tikslią išvežti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Po to operatyvinė grupė drauge su valdžios atstovais, skirtais turtui surašinėti, vyksta išvežimo operacijos atlikti.
Operacija pradedama auštant, įėjęs į išvežamojo butą, operatyvinės grupės vyresnysis surenka visą šeimą į vieną kambarį, imdamasis reikalingų atsargumo priemonių, kad neįvyktų kokių nors išsišokimų.
Tikrindamas pagal sąrašą šeimos sudėtį, vyresnysis išaiškina, ar nėra šeimoje ligonių ir kur yra išvykę šeimos nariai, jei tokių būtų; po to jis siūlo atiduoti turimus ginklus. Nepriklausomai nuo to, ar ginklai bus atiduoti ar ne, ginklams surasti daroma pirmučiausia išvežamųjų asmens krata, o paskui ir visos patalpos krata.
Patalpos kratos metu išvežamiesiems prižiūrėti skiriamas vienas iš operatyvinės grupės dalyvių.
Jei kratos metu ginklų rasta nedaug, tai juos pasiima operatyvinė grupė, pasidalindama tarpusavy. Jei ginklų rasta daug, tai, išėmus užraktus jie pakraunami į operatyvinės grupės mašiną arba vežimą, šoviniai sutvarkomi ir kraunami kartu su šautuvais.
Reikalui esant, ginklams gabenti mobilizuojamas ūkinis vežimas su atitinkama apsauga.
Suradus ginklų, kontrrevoliucinių atsišaukimų, literatūros, svetimos valiutos, didelį kiekį vertybių ir t.t., apie tai surašomas vietoje trumpas kratos protokolas, kuriame pažymima, kad surasta ginklų arba kontrrevoliucinės literatūros. Ginkluoto pasipriešinimo atveju, apie reikalą pasipriešinusius asmenis suimti ir pristatyti į VRLK apskrities skyrių sprendžia apskričių trejukės.
Jei kuris nors išvežti numatytų asmenų nuo išvežimo pasislėptų arba serga, tai apie jį surašomas aktas, kurį pasirašo partijos aktyvo atstovas.
Padarius kratą, išvežamiesiems pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie būsią išvežti į kitas Tarybų Sąjungos sritis.
Išvežamiesiems leidžiama pasiimti su savim šių namų apyvokos daiktų, bet nedaugiau kaip 100 kg: 1. Drabužių, 2. Avalynės, 3. Baltinių, 4. Patalinę, 5. Indų valgiui, 6. Indų arbatai, 7. Virtuvės indų, 8. Maisto — mėnesine atsargą kiekvienai šeimai, 9. Turimus pinigus, 10. Lagaminą arba dėžę daiktams sudėti.
Stambių daiktų imti nepatariama.
Išvežant kaimo gyventojus, leidžiama jiems imtis su savim smulkų žemės ūkio inventorių: kirvius, pjūklus, kitokius daiktus, kurie surišami ir sutvarkomi atskirai nuo kitų daiktų, kad kraunant ešalonus, būtų galima pakrauti juos į atskirus, specialiai paskirtus prekinius vagonus.
Ant sutvarkytos mantos, kad ji nesusimaišytų su kitais daiktais, turi būti parašytas išvežamojo vardas, pavardė bei tėvo vardas ir kaimo pavadinimas.
Kraunant mantą į vežimą, reikia imtis priemonių, kad išvežamasis negalėtų ja pasinaudoti pasipriešinimui tuo metu, kai bus vežamas.
Operatyvinei grupei kraunant mantą, šioje akcijoje dalyvauja partinių organizacijų atstovai, prisilaikydami gautų nurodymų, surašo išvežamojo turtą ir organizuoja jo saugojimą.
Jei išvežamasis turi savo susisiekimo priemonių, tai jo turtas pakraunamas į vežimą ir drauge su šeima vežamas į numatytą pakrovimo punktą.
Jei išvežamasis susisiekimo priemonių neturi, tai operatyvinės rūpės vyresniojo nurodymu vežimai mobilizuojami kaime per vietinės valdžios organus.
Visi asmenys, kurie operacijos metu įeina arba yra išvežamųjų namuose, turi būti sulaikyti, kol baigsis operacija, ir turi būti išaiškinti jų santykiai su išvežamaisiais. Tai daroma pasislėpusiems ir paieškomiems policininkams, žandarams ir kitiems asmenims sulaikyti.
Patikrinus sulaikytuosius ir išaiškinus, kad jie nepriklauso mums rūpimam kontingenui, sulaikytieji paleidžiami.
Jei, atliekant operaciją, prie išvežamojo namų pradeda rinktis kaimo gyventojai, tai jiems reikia pasiūlyti išsiskirstyti ir neleisti, kad susidarytų minia.
Jei išvežamasis atsisako atidaryti savo buto duris, nors ir žino, kad yra atvykę VSLK (Valstybės Saugumo Liaudies Komisarijato) bendradarbiai, duris reikia išlaužti. Atskirais atvejais į pagalbą kviečiamos kaimyninės operatyvinės grupės, atliekančios operaciją toje pačioje vietoje.
Išvežamieji turi būti pristatomi iš kaimų į geležinkelio stoties surinkimo punktą dieną, kol dar šviesu; todėl reikia stengtis, kad kiekviena šeima būtų sutvarkyta daugiausia per dvi valandas.
Veikti operacijos metu visais atvejais reikia tvirtai ir griežtai, be mažiausios maišaties, triukšmo bei panikos.
Atiminėti iš išvežamųjų bet kokius daiktus, išskyrus ginklus, kontrrevoliucinę literatūrą bei valiutą, taip pat naudotis išvežamųjų maisto produktais — kategoriškai draudžiama.
Įspėti visus operacijos dalyvius, kad mėginę pasisavinti atskirus išvežamųjų daiktus, bus traukiami teismo atsakomybėn.
5. Tvarka šeimos galvai atskirti nuo šeimos
Turint galvoje, kad didelė išvežamųjų dalis turi būti areštuota ir padėta į specialias stovyklas, o jų šeimos vyksta į specialiai numatytas tolimas sritis apsigyventi, reikia šeimos atskyrimo operaciją daryti tokiu būdu, kad iš pradžios apie atskyrimą nebūtų skelbiama. Po to kai padaryta krata ir suforminti atitinkami dokumentai asmens bylai, operatyvinis darbuotojas, dar būdamas išvežamojo bute, užpildo šeimos galvą liečiančius dokumentus ir įdeda juos į jo asmens bylą, o šeimos narių suforminti dokumentai įdedami į išvežamos šeimos asmens bylą.
Į pakrovimo stotį visa šeima gabenama viename vežime ir tik pakrovimo stoty šeimos galva sodinamas atskirai nuo šeimos speciališkai šeimų galvoms skirtuose vagonuose.
Išvežamiesiems ruošiantis savo bute, įspėti šeimos galvą, kad jis savo asmeninius daiktus dėtų į atskirą lagaminą, nes išvežamiesiems vyrams būsiąs padarytas sanitarinis patikrinimas atskirai nuo moterų ir vaikų.
Pakrovimo stotyje areštuotinus šeimos galvas krauti į specialiai jiems skirtus vagonus, kuriuos nurodys tam reikalui paskirtas operatyvinis darbuotojas.
6. Tvarka išvežamiesiems lydėti
Bendradarbiams lydintiems vežimais vežamus išvežamuosius, važiuoti išvežamųjų vežimuose draudžiama. Bendradarbiai privalo žygiuoti iš šonų ir užpakalių išvežamųjų kolonos. Apsaugos vyresnysis periodiškai apeina visas kolonas, tikrindamas judėjimo tvarką.
Išvežamųjų kolonai praeinant pro punktus, o taip pat prasilenkiant su praeiviais, priežiūra turi būti ypatingai rūpestinga, kad lydimieji negalėtų pabėgti; draudžiami taip pat bet kokie pasikalbėjimai tarp išvežamųjų ir praeivių.
7. Tvarka ešalonams pakrauti
Kiekviename pakrovimo punkte už pakrovime atsako operatyvinės trejukės ir specialiai tam reikalui paskirtas asmuo.
Išvežimo dieną pakrovimo punkto viršininkas drauge su ešalono ir jj lydinčios NKVD kariuomenės dalies viršininku apžiūri geležinkelių patiektus vagonus, kad juose būtų visa, kas reikalinga (plautai, žibintai, grotai ir t.t.), ir susitaria su ešalono viršininku dėl išvežamųjų priėmimo tvarkos.
Pakrovimo vieta stoty apsupama NKVD kariuomenės raudonarmiečių.
Operatyvinių grupių vyresnieji perduoda ešalono viršininkui vieną egzempliorių išvežamųjų sąrašo, sudaryto pagal vagonus. Ešalono viršininkas šaukia pagal šį sąrašą išvežamuosius, rūpestingai patikrina kiekvieną pavardę ir nurodo vietą vagone.
Drauge su išvežamaisiais į tą patį vagoną kraunami ir jų daiktai, išskyrus smulkų žemės ūkio inventorių, kuris pakraunamas į atskirą vagoną.
Išvežamieji kraunami į vagonus šeimomis, skaldyti šeimų neleidžiama (išskyrus areštuotinus šeimų galvas). Reikia taip pat apskaičiuoti, kad į vagoną būtų pakrauta iki 25 žmonių.
Pakrovus reikalingą skaičių šeimų, vagonas uždaromas.
Priėmus ir pakrovus žmones į ešaloną, ešalono viršininkas atsako už visus jam perduotus žmones ir už jų pristatymą į paskyrimo vietą.
Operatyvinės grupės vyresnysis, perdavęs išvežamuosius, parašo apskrities operatyvinės trejukės viršininkui apie atliktą operaciją adresuotą raportą, kuriame trumpai pažymi išvežamojo pavardę, ar buvo rasta ginklų bei kontrrevoliucinės literatūros, o taip pat atliktos operacijos eigą.
Pakrovę išvežamuosius į ešaloną ir pateikę raportus apie atliktos operacijos išdavas, operatyvinės grupės dalyviai laikomi laisvi ir veikia pagal VSLK apskrities skyriaus viršininko nurodymus.
TSR Sąjungos Valstybės Saugumo Liaudies Komisaro Pavaduotojas Valstybės Saugumo 3 Rango Komisaras
(-) SEROV
Instrukcijos prasmė
Perskaičius instrukcija, krenta į akis šie reikšmingi faktai: a) Raudonieji Maskvos komisarai „prieštarybinio elemento" išvežimui teikė didelės politinės reikšmės, b) reikalavo, kad visa milžiniška operacija būtų tiksliai atlikta „be triukšmo ir panikos" ir c) tam reikalui išdirbo nepaprastai smulkų paties vykdymo planą.
Kokių nors naikinamosios tautos sentimentų nesitikėjo ir negalėjo tikėtis. Jei raudonieji komisarai, teikdami visam išvežimui didelės svarbos, rūpinosi, kad viskas praeitų be triukšmo ir panikos, tai jie tenorėjo, kad apie visus šiuos barbariškus darbus užsienis patirtų galimai vėliau. Dėl to visas jų dėmesys buvo sukoncentruotas į smulkiausią plano parengimą.
Tą planą rengiant ir juo vadovaujantis, visur išryškėja ypatingas konspiratyviškumas. Tam, žinoma, nepakanka užrašo „visai slaptai". Tiesa, tokius užrašus bolševikai dėdavo beveik ant kiekvieno raštelio. Konspiratyviškumo reikalaujama pačioje instrukcijoje, kur sakoma, kad patalpos, kuriose bus paruošiami naikinimo egzekutoriai, būtų „iš anksto rūpestingai paruoštos . . . užkertant kelią į jas patekti pašaliniams asmenims". Toliau sakoma, kad „Instruktavimo metu turi būti sudaryta namams saugoti apsauga iš operatyvinių darbuotojų tarpo", atseit, iš pačių slaptosios milicijos tarnautojų.
Numatydami, kad toks nežmoniškas trijų tautų sunaikinimo užsimojimas gali sukelti šiurpą net pačių tos egzekucijos vykdytojų tarpe, raudonieji komisarai savo instrukcijoje nurodė, kad tuos vykdytojus paruošiant, reikalinga „atkreipti instruktavime dalyvaujančių partijos darbuotojų (vietinių) dėmesį į tai, kad išvežamieji yra Tarybų liaudies priešai ir kad iš jų pusės gali kartais būti net ginkluotas pasipriešinimas".
Pasiruošimai masiniam pavergtųjų Pabaltijo tautų išvežimui buvo vykdomi beveik ištisus metus. Kaip tie paruošiamieji darbai byvo vykdomi Latvijoje ir Estijoje, deja, dar neturime žinių. Tačiau, turint galvoje, kad visose šiose užgrobtose valstybėse buvo taip šokama, kaip Maskva grojo, tai tie paruošiamieji darbai bendrais principais bus aiškūs, turint prieš save dokumentus, kuriuos tuo reikalu parengė, Maskvai diktuojant, Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisaras. 1940 metų laprkičio 28 d. jis išleido įsakymą Nr. 0054, kuriuo turėjo būti neišleidžiama iš akių nė viena įsakyme nurodyta „priešvalstybinio elemento grupė". To įsakymo 3-jame punkte išvardintos visos tos grupės paeiliui ir jos apima visų politinių partijų narius, visų veikusių organizacijų, tiek kultūrinių, tiek profesinių, narius, visus buvusius beti kurios armijos karius, savanorius, visus šaulius, atsargos karininkus, pirklius, pramonininkus, užsienyje buvusius ar užsienyje giminių bei pažįstamų turinčius asmenis, visus tautinės spaudos bendradarbius, Raudonojo Kryžiaus visų įstaigų ir įmonių tarnautojus, filatelistus, esperantininkus ir daugybę kitų.
Visiems šiems išvardintiems asmenims turėjo būti ir buvo sudarytos atskiros asmens bylos, su visomis juos liečiančiomis žiniomis. O tai buvo reikalinga ne kam kitam, kaip tik būsimam trijų tautų sunaikinimui.
Visos šios grupės buvo nuolatos sekamos. Tam darbui buvo prigabenta daugybė politinės policijos bolševikinių darbuotojų. Pasitelkę vietos „partinį aktyve" — žydus ir žydiškąjį komjaunimą, bolševikiniai žandarai per metus spėjo suregistruoti visus tuos, kuriuos numatė ištremti, kaip „tarybinės santvarkos" amžinus priešus.
Dėl to ištrėmimo instrukcijoje visai ir nekalbama apie patį išvežamųjų „apdirbimą", apie jų suregistravimą. Tas buvo vykdoma visą laiką. Instrukcija daugiausia liečia pačią numatytų aukų išvežimo tvarką. Joje nurodoma, kad operacija turi būti pradėta vykdyti auštant ir kad „kiekviena šeima būtų sutvarkyta daugiausia per dvi valandas". Taigi, egzekutoriai turėjo dviejų valandų laikotarpyje įsiveržti į nieko nežinančią šeimą, ją iškrėsti, paskelbti jai apie tai, kad „vyriausybės nutarimu jie būsią išvežti į kitas Tarybų Sąjungos sritis", užpildyti reikalingus formuliarus ir sugrūsti visą išvežamą šeimą į laukiantį sunkvežimį.
Instrukcijoje atskirai nurodoma, kaip egzekutoriai turi apgaudinėti šeimas, kad jos nesuprastų, jog rengiamasi jas suskaldyti ir šeimos galvą atplėšti nuo visos šeimos, palikti ją be maitintojo, be globos savo pačios likimui nežinomuose Azijos tyruose. Tuo reikalu instrukcija įkūnija apgaulę, kokios dar niekas nepraktikavo .. . Kad šeimos galva galėtų šį tą pasiimti sau atskirai, instrukcija reikalauja „įspėti šeimos galvą, kad jis savo asmeninius daiktus dėtų į atskirą lagaminą, nes išvežamiesiems vyrams būsiąs padarytas sanitarinis patikrinimas (!) atskirai nuo moterų ir vaikų".
Egzekucijos dienos Lietuvoje
Šioms milžiniškoms naikinimo egzekucijoms atlikti, suprantama, negalėjo pakakti Lietuvoje esančių NKVD karinių ir politinių pajėgų, nors joms talkininkautų ir visas aktyvas, pradedant nuo pačių viršūnių ir baigiant žemiausiais pataikūnais. Sekdamos ir persekiodamos beveik kiekvieną lietuvį, nes jų po egzekucijos neturėjo likti, šios raudonosios jėgos buvo ir be to perkrautos darbu.
Dėl to prieš pat egzekucijos dienas Lietuvoje atsirado daugybė bolševikinės politinės policijos darbuotojų, turinčių ilgametę egzekucijų, naikinimo ir trėmimo praktiką. Jie kaip tik ir turėjo sudaryti tuos veikliuosius „operatyvinių grupių" darbuotojus, kurie, turėdami dar vieną NKVD karį ir vieną vietos milicininką, arba partijos aktyvistą, turėjo apgrobti šeimas ir pristatyti jas į stotis, kur jų laukė prekiniai vagonai su užkaltais langais.
Visa Lietuva buvo suskirstyta atitinkamais išvežimo rajonais, o rajonai padalinti tarp atskirų „operatyvinių grupių", kurioms buvo duodamas atitinkamas skaičius pagalbininkų. Operatyvinių grupių skaičius priklausė nuo išvežamųjų šeimų skaičiaus.
Pirmą kartą išvydę būrius prigūžėjusių „mėlynkelnių" (taip lietuviai vadino egzekutorius), goglinėjančių aplink su didžiuliais rusiškais naganais, žmonės suprato, kad įvyks kažkas nepaprasto. Tačiau nė vienam neatėjo į galvą, kad visi jie atvyko baisioms lietuvių tautos sunaikinimo egzekucijoms pradėti.
Nežinioje išgyvenę porą dienų, lietuviai sulaukė ir pirmojo egzekucijų ryto. Tai buvo 1941 m. birželio 14 dienos rytas, nes visa egzekucija, kaip buvo instrukcijoje numatyta, prasidėjo auštant.
Jau iš vakaro kauniečiai matė nežmoniškai daug sunkvežimių, sausakimšai sustatytų Vytauto prospekte, Kęstučio, Duonelaičio ir Mickevičiaus gatvėse. Tokie pat transporto priemonių sutelkimai buvo padaryti visuose didesniuose miestuose ir miesteliuose. Tiksliai apskaičiuotomis valandomis tie sunkvežimiai pajudėjo iš savo tūnojimo vietų ir pilnu greičiu dūmė prie savo aukų. Juose slypėjo baisiosios trejukės, iki dantų apginkluotos bolševikiniais ginklais.
Vienu kartu buvo užpulti tūkstančiai lietuviškų šeimų, besiilsinčių savo namuose. Pagal Maskvos instrukcijos raidę ir dvasią, visos tos staiga iš miego prikeltos šeimos buvo suvaromos į vieną buto kambarį ir čia pusnuogės laikomos prieš atstatytus ginklus, kad drebėtų iš baimės ir nežinios. Jos matė, kaip raudonieji egzekutoriai griozdžia visus namus ir kažko ieško. Jie reikalauja atiduoti ginklus ir ginklų ieško iki nuogumo nurengdami tiek vyrus, tiek moteris ir mergaites. Grubūs azijatai niekina moteris, reikalaudami, kad šios atiduotų arba nurodytų, kur yra šeimos ginklai. Tiek Maskvos komisarams, tiek patiems egzekutoriams, matyt, atrodė, kad lietuviai ir miegodami slepia lovoj kulkosvaidžius.
Iškrėtus butą ir išvertus viską aukštyn kojom, išgąsdinta šeima apklausinėjama, surašomi reikalingi formuliarai ir tik po to egzekutoriai kerta patį skaudžiausią visai šeimai smūgį. Kaip instrukcija reikalauja, jie praneša, kad „vyriausybės nutarimu jie būsią ištremti į kitas Tarybų Sąjungos sritis". Jei ligšiol išbauginta šeima galėjo sulaikyti savo nervus, jei moterys dar neklykė ir sukandusios dantis kentė grubų azijatų paniekinimą, tai dabar viskas trūksta. Po kojomis susiūbuoja žemė, kuri juos išaugino ir nuo kurios dabar jie brutalia jėga atplėšiami, kad daugiau jos nebematytų.
Akimirksniu reikia atsisveikinti su viskuo, kas buvo kruvinu prakaitu užsidirbta, vargais iš žemės išplėšta. Egzekutoriai nelaukia. Jie nurodo, kad galima pasiimti su savimi namų apyvokos daiktų 100 kg. ir nieko daugiau. Visa kita lieka išbarstyta ir azijatų mindoma. Dvi valandos atsisveikinimui amžinai išsiskiriant.
Trys tautos kalinės
Šis trėmimas, iš karto palietęs tris tautas, nuo amžių gyvenančias Baltijos jūros pakraštyje, neturi sau pavyzdžio istorijoje. Tai buvo, pagaliau, ne trėmimas, ne bent kiek žmoniškesnis atskirų gyventojų sluoksnių perkėlimas, bet tiesiog visos žmonių masės pavertimas kaliniais, sugrūdimas į prekinius vagonus be mažiausių maisto atsargų, be reikalingo būtiniausio pasirengimo ir gabenimas į sritis, kurias pasiekti tegalima po mėnesių, bet ne po savaičių.
Visi šie žmonės, nuo jų užpuolimo momento, jau paversti ne žmonėmis, bet tik kažkokiais daiktais, apie kuriuos ir raudonoji instrukcija tesako, kad stotyse, apsuptose NKVD raudonarmiečių, jie ne susodinami kaip žmonės, bet tiesiog pakraunami, kaip galvijai, į prekinius vagonus su geležimis apkaltais langais. į vagonus sugrūdžiami visi: seni, jauni, moterys ir vaikai, sveiki ir ligonys. Kartu sumetami ir jų daiktai, o durys užkalamos.
Viskas turėjo būti vykdoma etapais
Ligšiol, deja, dar nepavyko nustatyti, kiek 'bolševikai suspėjo Pabaltijo gyventojų ištremt. Šiuo laiku vyksta kiek galint tikslesnių žinių rinkimas ir jų klasifikavimas.
Nenorint prieš laiką daryti kokių nors spėjimų, tenka tenkintis atrastais Naujosios Vilnios stotyje dokumentais, iš kurių matyti, kad vien tik pro šią stotį buvo pravežta Lietuvoje pagrobti 30.485 asmenys. Tai toli gražu ne visi išvežtieji lietuviai. Jų bus kur kas daugiau, nes transportai vyko įvairiomis kryptimis ir ne vien pro šią stotį. O kiek patiriama, latvius ir estus ta naikinimo egzekucija dar labiau palietė. Latviai neteko net 10% savo tautos.
Bet ir tai tebuvo tik dalelė visų numatytų išvežti, nes sprendžiant iš Lietuvoje rastų dokumentų, beveik visi lietuviai ir kitų tautybių Lietuvos gyventojai, žinoma, aplenkiant žydų daugumą, turėjo būti išgabenta. Suprantama, kad pagal bendrus nurodymus, „priešvasltybinių elementų" sąrašai kitose Pabaltijos valstybėse, Latvijoje ir Estijoje, turėjo būti visai panašūs. Tos kategorijos iš anksto buvo sugrupuotos, iš anksto paruoštos išvežimui, dėl to ir praėjo be ypatingesnių sutrikimų. Jėgos buvo perdaug nelygios, kad būtų galima kaip nors sėkmingiau pasipriešinti.
Tiesa, kitos pirmojo egzekucijos etapo dienos nebuvo tokios sėkmingos. Didelė dalis atsargesniųjų, laimingai nepatekę į pirmuosius ešalonus, daugiau jau nebenakvojo namuose ir prieglobsčio ieškojo miškuose ar kitose slaptesnėse vietose . . . Deja, daugelio tokių pasislėpusių asmenų šeimos buvo atskirai pagrobtos ir ištremtos.
Atsimenant, kad visa ši milžiniška egzekucija buvo vykdoma iš karto trijose Pabaltijo valstybėse, nesunku bus suprasti, kad ji pareikalavo didžiulio transporto, milžiniško kiekio vagonų. Tiesa, tais vagonais į Lietuvą buvo gabenama kariuomenė, skirta puolamiesiems žygiams prieš Vokietiją, o iš čia jau vyko tremtinių ešalonai. Tie grįžtantieji transportai, dėl įprastinio sovietinio nesugebėjimo transporto organizuoti, užgriozdino iš šių trijų Pabaltijo valstybių einančius geležinkelius ir daugelyje stočių išvežamiesiems teko išbūti iki pirmųjų išlaisvinamojo karo dienų.
62
Kadangi Maskvos instrukcija kalba apie viso „priešvalstybinio elemento" išvežimą iš Pabaltijo valstybių ir kadangi beveik visi tų kraštų gyventojai buvo priskirti prie to nepalankaus elemento, tai aišku, kad tokios egzekucijos turėjo būti nuolatos kartojamos, arba vykdomos su trumpom pertraukom, reikalingom susisiekimo keliams palaisvinti.
Tačiau, ačiū Dievui, tai buvo, bent iš Lietuvos, pati pirmoji ir pati paskutinioji bolševikinė tautų išnaikinimo egzekucija, kokios istorijoje pirmiau nebuvo ir kokios, reikia tikėtis, nušlavus bolševizmą, daugiau nebebus . . .
(„Lietuvos archyvas", t. I, Studijų biuro leidinys, Kaunas, 1942 m., p. 36-7, 46-55).
***
KĄ MES PERGYVENOME . . .
(Tremtinių laiškai ir pasakojimai)
Laiškas tremtinio Stasio Kairiūkščio, buvusio Kaišiadorių gimnazijos direktoriaus, rašytas iš Naujosios Vilnios savo broliui Jonui, gyv. Kaune. (Laiškas gautas paštu 1941.VI.19.).
Mielasai Daktare,
Ką mes pergyvenome atpasakoti nėra galimybės . . . Jau negali būti didesnių smūgių atskyrus žmoną nuo vyro ir vaikus. —
Kad mums trūksta oro ir vandens, tai tas kentėjimas niekai. Aš likau su vienais marškiniais ir neturiu nė vieno palto . . . Tai viskas sulyginus su kitomis kančiomis niekai. Važiuoju su kitais piliečiais iš tos pačios vietovės mažame vagone 32 žmonės tik vyrai (jau vaikai). Jeigu dar pasiseks Tau parašyti iš Rusijos, tai laiške viską rašysiu atvirkščiai. Nieks iš mūsų nežino, už ką kenčiame. Kitą laišką rašysiu kitiems, tačiau nežinau, ar galėsiu parašyti, nes matyti ateities liūdna. Už ką??? Kiekvienas stato tą klausimą. Važiuoja tūkstančiai žmonių.
Mano gal paskutiniai linkėjimai ir sveikinimai visiems artimiesiems. —
(pas.) Stasys
***
Štai vienas gydytojas iš ešalono Naujoje Vilnioje rašo laišką, sveikatos liaudies komisaro pavaduotojui gydytojui J. Parnarauskui, matyt, anksčiau buvusiam savo draugui:
Naujoji Vilnia,
1941.VI.21
Daktare,
Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu gyvuliai: trūksta oro — trokštame ir badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai? Jei jau norėjote mus išžudyti, tai reikėjo rasti gražesnį būdą — skiepijimą bacilomis ir būtų iškart baigta, ar kitą kurią priemonę surasti.
Daktare, visko tikėjaus iš Komisarų Tarybos, bet, kad tūkstančius lietuvių iš Lietuvos išsiųstumėt, kad laidotumėte tautą, kad būtumėt tautos duobkasiai — niekuomet nesitikėjau.
Kai svarstydavome 1940 m. pradžioje buvusios vyriausybės darbus, tai stebėdavomės, kodėl ministrai neatsistatydina, jei nepritaria netikusiems darbams. O dabar? Vadinasi, jūs pritariate. Pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui. Tai pirmas įvykis istorijoje. Tokių įvykių lietuvių tauta težino iš dvarininkų išgamų, bet jūs? Kerštas — žemiausio, puolusio žmogaus džiaugsmas. Keršijama tik nusikaltusiems, bet ne tūkstančiams vaikų ir moterų.
Būkite prakeikti Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai! Tokių linkėjimų siunčia už tūkstančius lietuvių tas, su kuriuo 1939-1940 m. praleisdavai ilgas valandas, o dabar poselencas į tolimą SSSR. Iš Elenos perduok tokius pat sveikinimus ir linkėjimus komisarui Girdzijauskui.
***
Štai ką apie savo išgyventus vargus pasakoja iš Sovietų Sąjungos grįžusi Malvina PRANAITIENĖ. Ji buvo išvežta iš Prienų valsčiaus, Pašventupės.
— 1941.VI.17 d. antradienį apie 12 val. dienos, pas mus į namus atvyko Prienų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas (viršaitis) ir paklausė manęs, kur yra mano vyras. Atsakiau, kad jo nėra namuose, jis yra išvykęs su reikalais. Viršaitis liepė man, kad grįžusiam vyrui pasakyčiau, kad jis nueitų į valsčių arba būtų namuose. Aš vyrui pasakiau, bet jis nėjo.
Tą pat dieną vakare, man su šeima sugulus, pasigirdo automobilio motoro ūžimas. Netrukus kažkas pasibeldė į duris. Vyrui jas atidarius, į kambarį įėjo du uniformuoti NKVD kariai ir vienas civilis. Uniformuoti kalbėjo vien rusiškai, o civilis ir lietuviškai ir rusiškai. Atvykusieji pareiškė, kad mes per 15 minučių apsirengtume, nes turime išvykti, kaip visuomenės rimčiai pavojingi asmenys. Mes kiek galėdami graibstėme daiktus, o atvykę rusai ir civilis darė kratą. Bekraunant daiktus, civilis pareiškė, kad paimtume geresnius drabužius, neužmirštume patalinės, nes toje vietoje, kur važiuosim, būna šaltos žiemos. Iš maisto liepė imtis daugiausia riebalų, o duonos sakė gausim ir vietoje.
Po tokios „ceremonijos" visą šeimą su dviem vaikais, vienas 7 metų, o antras 4 metų, susodino į sunkvežimį ir išvežė į Šančius, kur stovėjo paruošti tremtinių vagonai.
Atvykus prie vagonų, civiliai asmens — kompartijos nariai, kaip aš vėliau supratau, paėmė visus mūsų daiktus. Jie sakė, jog reikalinga juos sukrauti į atskirą vagoną. Atėmus daiktus ir maistą, pasidarė labai neramu, nebuvo žinomas tolimesnis likimas.
Netrukus buvo atskirti vaikai. Jie sakė, kad vaikai važiuos atskiru vagonu, nes jiems yra reikalinga didesnė priežiūra ir poilsio. Atskyrus vaikus aš pradėjau verkti. Tuoj atskyrė ir vyrą.
Palikę mane vieną, įvedė į vagoną, kuriame buvo daug moterų. Vagone nebuvo jokio suolo, vien plikos grindys, užkalti langai ir viedras atlikti gamtos reikalams. Vandens gėrimui irgi nebuvo. Iš karto moterys sėdėjo ant grindų, bet privarius daugiau moterų, didesnei pusei teko stovėti. Visoms sėdėti buvo per maža vietos. Vagonuose oras buvo tvankus. Vandens niekas nedavę, o paprašius pas palydovus, pastarieji vieton vandens parodydavo ginklus. Palydovai dar visus perspėjo, kad jei vagone triukšmausime, tai į jį bus šaudoma jo neatidarant. Vagonai buvo taip aklai uždaryti, kad net rankos iškišti nebuvo galima. Nors karštis ir tvankus oras baisiai mus kankino, bet bijodami, kad nešaudytų tylėjome.
Iš Kauno stoties išvykome 1941.VI.18 d. — trečiadienį anksti rytą. Traukinys per Vilnių ėjo į N. Vilnijos stotį. Traukinys ėjo greitai. N. Vilnią pasiekėme tą pat dieną.
N. Vilnioje atidarę NKVD pareigūnai vagono duris, liepė visoms nusirengti nuogai. Iš karto mes reiškėme protestą, bet pagrasinus ginklu nusirengėme. Nusirengusios iš rusų gavome pasiūtas standartines sukneles iš kažkokios medžiagos, kuri geriau tiko maišams, bet ne drabužiams siūti. Baltinių jokių nedavė ir maišus turėjome vilkti ant nuogo kūno.
Minską pasiekėme penktadieny vakare. Sustojus traukiniui, pasikeitė sargybiniai, ir mes pirmą kartą gavome atsigerti vandens, kurį mums atnešė vienas rusų karys tik iš pasigailėjimo.
Šeštadienį iš ryto buvome vežamos toliau. Sekmadienio rytą sustojome vienoje stotelėje ir išgirdome, kad kažkas atidarinėja vagonus. Netrukus atidarė ir mūsų vagoną. Prie durų privažiavo aklinai užtaisytas sunkvežimis į kurį mes turėjome persėsti. Sunkvežimiu mus vežė nežinoma kryptimi. Mus lydėjo trys ginkluoti sargybiniai. Atvežę į miške pastatytus lagerius paliko.
Pastatas, kuriame mus uždarė, buvo mūrinis. Sienos jo buvo aukštos, palubėje buvo įtaisyti langeliai, bet ir tie buvo apipinti vielomis.
Iš karto mus saugojo rusų NKVD kariai — mongolai, kurie buvo labai žiaurūs ir, paprašius vandens, užsimodavo durtuvu keikdamies. Vėliau mongolus pakeitė rusai, kurie buvo žmoniškesni.
Gulėti teko ant cementinių grindų. Badas jau buvo palikęs savo pėdsakus. Buvo ištinusios rankos, atsikelti jau negalėjome, nes dar nieko nebuvome turėjusios burnoje.
Taip mums belaukiant savo likimo, 1941.VI.26 d. vakare pasigirdo šaudymas. Rusai iš karto manė, kad manevrai, bet po kiek laiko pranešė, kad vyksta karas su vokiečiais. Jie pasiūlė mums bėgti į mišką, bet mes pasikelti negalėjome, perdaug buvome nusilpusios. Sargybiniai papasakojo, jei užeis mongolai, mus visas iššaudys. Rusai mus užrakino, norėdami apsaugoti nuo mongolų ir dingo.
Nežiūrint į tai, kad iš bado jau buvo sutrūkę liežuviai, lūpos ir kalbėti buvo sunku, mes viena kitą guodėme viltimi, kad atsiras žmonių, kurie mus išgelbės iš pražūties.
Sekmadienį rytą išgirdome, kad kažkas laužia mūsų kameros duris. Visos baisiai persigandome ir manėme, kad jau ateina mongolai mus iššaudyti. Sulaikėme kvapą ir sugulusios laukėme savo likimo. Tačiau už durų pasigirdo linksmi vokiečių karių balsai. Mes per vertėją susikalbėjome, gavome pavalgyti ir, apžiūrėjus daktarui, po 2-3 savaičių pasiekiau Latviją. Čia mane paguldė Mintaujos ligoninėje, nes aš buvau nėščia.
Vokiečiai mumis rūpinosi, kaip savo draugais. į barakus atnešė kažkur surinktus matracus, atvarė miške besislapstančias žydes, kurios turėjo mums patarnauti.
Tik po sunkaus ir ilgo vargo pasiekiau savo brangią gimtąją
***
Visai panašiai nupasakoja savo vargus ir kiti tremtiniai. Žemės ūkio darbininkė Stasė PALEVIČIŪTĖ, 24 metų amžiaus, iš Divainių vienkiemio, Utenos aps. 1941 m. rugpiūčio mėn. radžioje „Ūkininko Patarėjo" bendradarbiui papasakojo:
Birželio 14 dieną ją suėmę ir nuvežę į Uteną. Ten ją kartu su kitais susodinę į siaurojo traukinėlio vagonus ir vežę į Švenčionėlius, kuriuos pasiekę kitą dieną. Čia vyrus atskyrę nuo moterų, o moteris nuo vaikų ir visus sugrūdę į prekinius vagonus. Vagonai ne tik nebuvę pritaikyti žmonėms keliauti, bet ir neišvalyti. Čekistai į juos suvarę žmones, kaip kokius gyvulius, uždarę duris ir langus, nepalikdami jokio plyšelio grynam orui įeiti. Taip jie be gryno oro, be vandens ir maisto buvę toliau vežami. Kartu su Palevičiūte vagone buvę uždaryta apie trisdešimt moterų. Jos visos kankinose ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Oras buvęs tvankus, kankinęs troškulys, alkis ir rūpestis. Ypač jaudinosi moterys vaikų netekusios, alpusios iš baimės ir nuovargio.
Taip jas vežę iki Naujosios Vilnios. Ten atidarę vagonus. Moterys maniusios, kad duos vandens arba maisto. Tačiau vietoje to susilaukusios čekistų ir žydų. Jie atėję į vagonus liepę moterims nusivilkti drabužius ir užsivilkti tais, kuriuos atnešė. O atnešę biaurius iš kažkokio zuperinio maišo pasiūtus pilkus, nešvarius marškinius ir sijoną. Tos, kurios nenorėjusios su savo drabužiais skirtis, buvusios jėga išvelkamos. Taip jos buvusios apiplėštos. Atėmę ne tik drabužius ir avalynę, bet ir tuos daiktus, kuriuos turėjusios su savim. Likusios taip, kaip jas čekistai apvilko. Išeidami vagonus vėl uždarę. Moterys likusios dar labiau nusiminusios. Jos netekusios net to, ką su savimi turėjusios, jų kančios ir neviltiškumas buvęs baisiai didelis. Jos verkusios, dejavusios, keikusios ir meldusios, o vagonai vis dardėję toliau ir toliau. Kur jos buvo vežamos, niekas nežinojęs. Ar jas vienas vežę, ar ir daugiau tokių buvę, taip pat nežinojusios, vagone buvo tamsu, galima buvę įspėti tik traukiniui sustojus iš nugirstų balsų ir šauksmų, kurie girdėdavosi iš kitų vagonų.
Iš pradžių dažniau buvę girdėti dejavimų ir pagalbos šauksmų. Pradėjus kuriame vagone šaukti, lauke esą čekistai liepdavę nutilti. Jei balsai tuojau nenutildavę, čekistai šaudydavę į uždarytuosius vagone. Po šūvių pasigirsdavę sužeistųjų šauksmai. Tuo būdu ne vienas buvo sužeistas ir užmuštas. Sužeistaisiais ir užmuštaisiais, kaip ir gyvaisiais, niekas nesirūpinęs ir vagonų neatidarinėjęs. Juos vis vežę ir vežę tolyn.
Kiek vežę ir kaip toli nuvežę, pasakotoja nežinanti. Ji, kaip ir kitos moterys, buvusi apalpusi. Tik lyg per sapną atsimenanti, išgirdusi ne rusiškus balsus. Paskiau pajutusi aštrų dūrimą akyse nuo šviesos, įėję atidarę vagono duris. Jutusi, kaip buvusi nešama, kaip vokiškai kalbinęs užuojautos kupinas balsas, kaip jai davę gerti vandens, vėliau — vaistų. Ji buvusi tiek nusilpus, kad nė dejuoti negalėjusi.
Atsipeikėjusi Vilniaus ligoninėje. Ten ji sustiprėjusi tiek, kad galėjusi toliau keliauti. Vilniuje ji buvus aprengta žmoniškais drabužiais.
Kiek gyvų moterų likę iš tame pat vagone važiavusių pasakotoja nežinanti.
***
Tremtinys G. Gumovskis, karaimas iš Trakų apskrities, apie savo gyvenimą Kazachstane taip, be kita ko, rašo:
„Mūsų sovchozas stovi ant Irtyšo 5300 kilometrų ilgio upės kranto. Ligi didesnio miesto Pavlodarsko turime 15 km. Leido mums pasiimti daiktų ir maisto po 100 kilogramų asmeniui. Ach Niusia, kaip aš pasiilgau miškų. Čia nėra miškų, o šimtais kilometrų tęsiasi stepės. Karščiai pasiekia ligi 60 laipsnių, o žiemą šalčiai ligi 50 laipsnių. Įsivaizduok, nėra malkų. Vietiniai gyventojai, kirgizai ir rusai, degina kiziaką — karvių mėšlą. Aš nenustoju vilties, nes be vilties ne gyventi, bet nusiskandinti Iryšiuje . . . Kai kurie lenkai prarado viltį ir pabaigė savo gyvenimą šokdami į Irtyšo bangas".
***
(„Lietuvių archyvas", Bolševizmo metai, t. II.).
