Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

AUŠRA 
Nr. 35 [75]

Turinys:
1. Tautos kelias į vasario 16-ąją
2. Iš užsienio radijo laidų (Už Lietuvos nepriklausomybę).
3. „Aušrai" šimtas metų.
4. SOS! SOS! SOS! (Saugumo rankose kun. Alf. Svarinskas).
5. Lietuviai Mordovijos 385/3-5 zonoje ir kt.
6. Keturiasdešimt metų (1904—1944) (Tęsinys).

Lietuva 
1983 m. vasaris

Pavergtai ir norinčiai išsivaduoti tautai būtinos dvi sąlygos: išlaikyti gyvą tautinę sąmonę bei fizines jėgas ir mokėti „pagauti" momentą. To pavyzdžių istorijoje rasime ne vieną, bet šj kartą pažvelgsime, kaip prieita prie Vasario Šešioliktosios.

1795 m. įvyko trečias ir paskutinis Žečpospolitos padalinimas. Lietuvos-Lenkijos karalystę prarijo galingesnieji kaimynai: Austrija, Prūsija ir Rusija. Mažne visa etnografinė Lietuva pateko Rusijos vergijon, vien Užnemunė kurį laiką (ligi 1815 m.) buvo Prūsijos valdžioje. Užėmę lietuvių žemę, rusai išbraukė Lietuvos vardą („Sievero zapadnyj kraj") ir pasiryžo lietuvius paversti rusais. Tam turėjo pagelbėti ir rusiškoji pravoslavija.

Tačiau tautos sąmonė tebebuvo gyva. Skirtumą lietuvio nuo ruso ypač žymėjo lietuvio katalikybė. Kad tauta gyva, rodė sukilimai prieš pavergėją. 1831 metai — pirmasis sukilimas neminint Kosciuškos sukilimo 1794 m. prieš paskutinį valstybės padalinimą). Sukilimą rusas užgniaužė karine jėga, o priespaudą pagriežtino: žmones ginė į Sibirą, uždarė Lietuvos aukštąją mokyklą — Vilniaus Universitetą. Lietuvis turėjo tenkintis lietuviška savo parapijos mokykla, kurią ypač išpopuliarino ir išplėtė didysis švietėjas ir kovotojas už lietuvybę vysk. M. Valančius. Lietuvio tvirtybė nepalūžo. Tai parodė antrasis 1863 m. sukilimas. Po jo vėl represijos, Muravjovas ir kartuvės, vėl katorga Sibire. Uždarė lietuviškas parapijines mokyklas, užgynė lietuvišką žodį lotynų raidėmis. Pripratintas prie rusiškos graždankos, lietuvis turėjo veikiau rusėti ir pravoslavėti. Taip gniaužė, jog, rodės, nė kvapo lietuvis nebeatgaus. Bet kai buvo a sąmonė, atsirado kelių ir atsikvėpti. Nebėra viešos lietuviškos mokyklos — atsiranda slapta prie motinos ratelio ir „su daraktorium"; nebėra spausdinto žodžio Lietuvoj — ateina jis slapta iš prūsų. Prašvinta „Aušra", gimsta kiti laikraščiai. Neša, gabena juos per sieną knygnešiai, rizikuodami laisve ir gyvybe. Lietuvis skaito ir šviečiasi.

UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ
MUMS KALBA POPIEŽIUS JONAS POVILAS II

1980 m. Birželio 2 d. SNO Junesko centre Paryžiuje pop. Jonas Paulius II kalbėjo:

„Saugokite visomis turimomis priemonėmis tą pagrindinį suverenumą, tą laisvę, kurią kiekvienai tautai suteikia jos kultūra.

Ginkite ją kaip savo akies vyzdį, nes nuo jos priklauso žmonijos ateitis. Ginkite ją, neleiskite, kad šia pagrindine laisve būtų piktnaudžiaujama siekiant politinių ar ekonominių interesų, neleiskite, kad ji taptų totalitarizmo, imperializmo ar hegemonijos auka. Juk tokiu atveju žmogus yra vertinamas tiktai kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, turįs savo gyvenimo tikslą. Visokio totalitarizmo, imperializmo ir hegemonijos atveju ir tauta yra vertinama tik kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, ne kaip suvereninių teisių subjektas, kurios suverenumas yra kilęs iš savo kultūros. Argi nėra Europos ir pasaulio žemėlapyje tautų, kurios yra išsiugdžiusios nuostabų istorinį suverenumą, bet tas tikras suverenumas joms yra atimtas ar apribotas. Argi tai nėra svarbus dalykas žmonijos kultūrai, svarbus ypač mūsų laikais, kurie reikalauja kuo skubiausiai pašalinti kolonializmo liekanas. Genus humanum arte et ratione vivit. Žmogus gali gyventi, gali būti pilnutiniu žmogumi, gali pilnai realizuoti pats save tiktai remdamasis tiesa. Žmogus gali tobulėti, pasiekti aukštesnį žmogiškumo laipsnį tiktai vis pilniau ir tobuliau pažindamas tiesą."

Anei rašto, anei druko 
Mums turėt neduoda, 
Tegul, sako, bus Lietuva 
Ir tamsi, ir juoda.
A. Baranauskas

Pirmieji lietuviški laikraščiai pasirodė Mažojoj, arba Prūsų, Lietuvoj. Buvęs Kretingalės mokytojas Pričkus (Fridrichas) Kelkis 1832 m. Karaliaučiuje pradėjo leisti „Nusidavimus apie Evangelijos prasiplėtinimą tarp žydų ir pagonių", kuriuose be tikybinės informacijos būdavo ir kiek žinučių iš Prūsų krašto lietuvių gyvenimo. Kiek vėliau Fridrikas Kuršaitis, kaizerio valdžios šelpiamas, taip pat iš Karaliaučiaus leido savaitinį „Keleivį", kurį, iš Kuršaičio atpirkęs, Adomas Einaras pavadino „Naujuoju keleiviu". Klaipėdoj Martynas šernius leido „Lituvišką Ceitungą". Visi šie laikraščiai buvo spausdinami gotiškomis raidėmis ir žiūrėjo, kaip įtikti vokiečių valdžiai. Lietuviškumo reikalai, ypač Didžioji Lietuva, mažai jiems terūpėjo.

O kad laikraščio ilgesys gyvas ir Didžiojoj Lietuvoj, vyskupo M. Valančiaus ir jo skatinamųjų parapinių mokyklų išmokytoj skaityti, — rodė nuo 1846 ligi 1865 m. Lauryno Ivinskio leistieji „Mestkaitliai", arba kalendoriai, kurie turėjo milžinišką pasisekimą ir tarsi pavadavo laikraštį ar žurnalą. Sėkmės padrąsintas, Ivinskis buvo galvojęs leisti mėnesinį „Aitvarą", tačiau, rusų valdžios leidimo negavus, laikraštis liko neišėjęs. Toks pat likimas ištiko ir Mykalojaus Akelaičio (Valančiui remiant) leidinį „Pakeleivingas" — ir tą rusai uždraudė.

Vėl naujas smūgis ištiko Lietuvos Katalikų Bažnyčią, lietuvių tautą ir visus tiesą mylinčius žmones. 1983 m. sausio 26 d. suimtas Lietuvos Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys, Viduklės parapijos klebonas, kun. Alfonsas Svarinskas. Tai viena tauriausių ir ryškiausių asmenybių, pasišventusi ir pasiaukojusi bažnyčios ir tautos labui.

Kun. A. Svarinskui keliami labai sunkūs kaltinimai: priešvalstybinė ir antivisuomeninė veikla, šmeižtai ir siekimas griauti Tarybų valdžios pagrindus. Jam gresia sunki bausmė. O iš tikrųjų — tai eilinis susidorojimas su dar vienu Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėju, kokių šiandien nemažas būrys neša nelaisvės pančius pačiose „įžymiausiose" Gulago vietose: Permėje, Mordovijoje, Magadane ir kt.

Koks tasai „pavojingas" kun. A Svarinsko nusikaltimas, gali paliudyti tūkstančiai Lietuvos tikinčiųjų, kunigai, daugelis brolių k sesių, su kuriais jis jau du kartus dalinosi broliška meile ir duona Tolimojoje šiaurėje bei Mordovijoje.

Pagaliau labai daug ką gražaus pasakė per Vatikano radiją kun. A. Svarinsko bendražygis ir nelaisvės brolis ukrainiečių kardinolas Slypij.

Tai vienintelė politkalinių griežto režimo zona Mordovijoje; 385/3-4 zonoje — moterys.

1. Algimantas Andreika, g. 1950, gyv. Vilniuje, suimtas 1981.V. Nuteistas 4 m. g. r. lagerio ir 5 m. tremties už nelegalios literatūros laikymą ir platinimą (?). Laisvėje buvo susipainiojęs su VSK.

2. Klemensas Čepulis, 62 m., kilęs iš Ignalinos, nuteistas 12 m. už įstojimą karo metais į policijos batalioną, kurį netrukus įjungė į Vermachtą. Dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją. Bausmė baigiasi 1986.XI.4.

3. Kazimieras Gruzdys, 72 m., kilęs iš Tytuvėnų apyl., nuteistas 15 m. už tarnybą karo metais policijoje. Bausmė baigiasi 1983.1.

4. Anastazijus Janulis, 65 m., vienuolis-jėzuitas, pirmą kartą kalėjo 1944-55 už dienoraštyje parašytas patriotines mintis ir savo kūrybos eilėraščius; antrą kartą nuteistas 3,5 m. už nelegalią literatūrą ir jos dauginimą, siekiant Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai laisvės. Bausmė baigiasi 1983.VII.

Tomas Žemaitis

Vilnius, 1981 m. 
(Tęsinys. Pradžia Nr. 34)
EKONOMINIS GYVENIMAS LIETUVOJE PO 1905 M. 
Žemės ūkis


Kartu su švietimo pakilimu po 1905 m. gerėjo ir ekonominė būklė. 1905 m. panaikintas draudimas lietuviams pirkti žemę Lietuvoje, panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o 1906 m. buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Intensyvesnis kėlimasis į vienkiemius Kauno ir Vilniaus gubernijose prasidėjo tik 1911 m. (Suvalkijoje jau XIX a. pradžioje pradėta kaimai skirstyti į vienkiemius). Keliantis į vienkiemius ėmė nykti trilaukė ūkio sistema, tapusi stabdžiu pažanginiam ūkininkavimui. Greta grūdų ūkio ėmė plėtotis gyvulių ūkis. Ūkininkai mokėjo užauginti gerus arklius ir pelningai juos parduoti. Arklių pareikalavimas buvo didelis. Buvo auginama daug linų.

Lietuvoje žemės ūkis buvo pakilęs aukščiau negu Rusijoje. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava (1865), kas nebuvo padaryta Rusijoje. Baudžiava Lietuvoje buvo panaikinta dėka Muravjovo pastangų, nes jis norėjo susilpninti Lietuvos dvarininkus, kurių dauguma buvo prisidėję prie 1863 m. sukilimo. Rusijoje baudžiavos nenaikino, nes tai kenkė dvarininkų interesams, o Rusijos dvarininkai su caro valdžia gerai sugyveno. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje prisidėjo prie žemės ūkio pakilimo ir sustiprino valstiečių luomą.