Anei rašto, anei druko
Mums turėt neduoda,
Tegul, sako, bus Lietuva
Ir tamsi, ir juoda.
A. Baranauskas
Pirmieji lietuviški laikraščiai pasirodė Mažojoj, arba Prūsų, Lietuvoj. Buvęs Kretingalės mokytojas Pričkus (Fridrichas) Kelkis 1832 m. Karaliaučiuje pradėjo leisti „Nusidavimus apie Evangelijos prasiplėtinimą tarp žydų ir pagonių", kuriuose be tikybinės informacijos būdavo ir kiek žinučių iš Prūsų krašto lietuvių gyvenimo. Kiek vėliau Fridrikas Kuršaitis, kaizerio valdžios šelpiamas, taip pat iš Karaliaučiaus leido savaitinį „Keleivį", kurį, iš Kuršaičio atpirkęs, Adomas Einaras pavadino „Naujuoju keleiviu". Klaipėdoj Martynas šernius leido „Lituvišką Ceitungą". Visi šie laikraščiai buvo spausdinami gotiškomis raidėmis ir žiūrėjo, kaip įtikti vokiečių valdžiai. Lietuviškumo reikalai, ypač Didžioji Lietuva, mažai jiems terūpėjo.
O kad laikraščio ilgesys gyvas ir Didžiojoj Lietuvoj, vyskupo M. Valančiaus ir jo skatinamųjų parapinių mokyklų išmokytoj skaityti, — rodė nuo 1846 ligi 1865 m. Lauryno Ivinskio leistieji „Mestkaitliai", arba kalendoriai, kurie turėjo milžinišką pasisekimą ir tarsi pavadavo laikraštį ar žurnalą. Sėkmės padrąsintas, Ivinskis buvo galvojęs leisti mėnesinį „Aitvarą", tačiau, rusų valdžios leidimo negavus, laikraštis liko neišėjęs. Toks pat likimas ištiko ir Mykalojaus Akelaičio (Valančiui remiant) leidinį „Pakeleivingas" — ir tą rusai uždraudė.
Lietuviško laikraščio pasiilgimą rodo ir Petrapilio lietuvių studentų 1875—1876 m. šapirografu leistasis „Kalvis Melagis", kurio išėję 10 ar 12 numerių. Jį sumanė ir redagavo Petras Vileišis.
1880-81 m. Maskvos studentai lietuviai leido savo hektografuotą laikraštėlį „Aušra". Tuo vardu, matyt, pasinaudojo ir 1883 metų „Aušros" leidėjai.
Laikraščio reikalingumas aiškus. Bet kur jį leisti? Patogiausia vieta atrodė Prūsų Lietuva. Iš ten per knygnešius nesunku buvo palaikyti ryšius su Didžiąja Lietuva. Taigi kai tarp savęs susižinojo iniciatoriai — dr. Jonas Basanavičius, Jurgis Miksas ir Andrius Vištalius (Višteliauskas)-Lietuvis, buvo imtasi darbo.
Sunku buvo su lėšomis. Tuo metu Bulgarijoj gyvenęs dr. J. Basanavičius, kaip matyti iš jo laiško J. Mikšui, paėmęs pieštuką, visus sunkumus teoriškai iškart išsprendė: „Spausdinant sykį ant mėnesio, reiktų išdavinėti formate in 8o majoris, nedaugiau kaip 500, prekė knygutės 10-15 pfenigių, todėl prenumerata ant metų 1,80 markių su persiuntimu. Jei pirmo numerio išparduota bus 100 egz., turėsime pelno 15 markių, ir tai gana. Toliau minusų rasit ir nebus.Jei ir nepasisektų toliau, bet 2-3 knygutes tik galima ištesėti. Aš ant pirmos knygutės duodu 10 markių. Prikalbink dr. Sauerveiną, aš nurašysiu šiandien in Lietuvį (Vištalių). Keturiese susidėję išleisim pirmą knygutę. Sumetę kokį 100 markių, galėsim jau ką pradėti. Aš turiu dar kelis artikulus parengęs. Pirmoj knygutėj galima bus spausdinti dalį „Pilių", žinoma, nuog pradžios! Sužengimo artikulą ir mūsų laiškelį aš parašysiu — kiek išmanant karštai. Tu vėl apsiimti turi ant savęs redakcijos atsakymą (būti atsakinguoju redaktorium prieš kaizerio valdžią). Išmintingai vesdami ir ant zokono pamato stovėdami, neturim nieko bijotis".
Keliais žodžiais išreikšti visi leidimo ir redagavimo klausimai! U to matyti, jog „Aušros" sumanytojų turėta tik labai miglotas supratimas, kaip laikraštis tvarkomas, kokie jam atsidaro galimumai ir kokio pasisekimo gali jis laukti. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad vargu ar būtų jie ėmęsi leisti „Aušrą", jei tikrai būtų numanę, kokių sunkumų ji sutiks ir kaip nevienodai priims ją susipratusi lietuvių visuomenė. Galbūt tik šis fantastinis kelias statyti laikraštį ant smėlio su keliom dešimtim markių rankose, nenumatant toliau pastovių pajamų nei tikrų kelių, kaip laikraštis platinti, turint vos vieną parašytą straipsnį, — gal tik toks kelias ir buvo geriausias darbui pradėti. Tolimesnis visuomeninis lietuvių gyvenimas parodė, jog kai vienas ar kitas viešojo darbo sumanymas buvo perdaug rūpestingai svarstomas, kai buvo stengiamasi numatyti visas galimas kliūtis — tuomet iš sumanymo dažniausiai nieko neišeidavo. Bet šį kartą ryžtas ir gera valia paėmė viršų prieš proto apskaičiavimus, ir kliūtys buvo įveikiamos darbą bedirbant.
Pinigų pirmajam „Aušros" numeriui sudėjo Martynas Šernius 150 markių, Vištalius — 100 markių ir J. Basanavičius — 100 frankų. Gyvendamas svetur be tarnybos ir pajamų iš kelerių metų santaupų Bulgarijoj daugiau dėti jų negalėjo.
Pirmasis „Aušros" numeris, pažymėtas 1883 metų (po 19-kos m. uždraudus spaudą!) kovo mėnesiu, pasirodė balandžio mėnesį. Iki rugsėjo mėnesio ėjo reguliariai po knygutę (24 psul.) kas mėnesį, iš viso 7 numeriai. Toliau darbas sulėtėjo, ir išėjo trigubas 8-9-10 nr. Taigi pirmaisiais metais išėjo aštuonios knygutės. 1884 m., kada „Aušra" jau ėjo 12 mėnesių, atskirų numerių buvo dar mažiau, tik septyni: 1-3, 5-6, 7-8, ir 10-11 buvo jungtiniai. 1885 m. — viso labo aštuoni numeriai: 2-3, 4-5, 7-8 ir 10-11 vėl jungtiniai. Tik paskutiniais ėjimo metais, kada „Aušros" likimas buvo jau nulemtas, ji ėjo tvarkingai — išėjo šeši atskiri numeriai. Taigi vietoje 40 knygučių per pusketvirtų metų išėjo 29. Leidinys išeidavo nepunktualiai, keli numeriai būdavo sujungiami į vieną. Tad sunkumai buvo nesvetimi „Aušrai".
Didžiausias vargas buvo su redagavimu. Kol mažne visą laikraštį straipsniais aprūpindavo vienas Basanavičius, tol redagavimas iš tolo, iš kitos valstybės, dar buvo įmanomas. Pirmasis numeris išėjo Basanavičiaus, kaip leidėjo, vardu („Auszra, Laikrasztis, iszleidziamas per Dra. Bassanawicziu."). Toliau leidėjais rašėsi „Lietuvos mylėtojai". Toks retai einantis ir vieno žmogaus prirašomas laikraštis iš tiesų nė nebuvo tikras laikraštis. Kai „Aušra" paplito Lietuvoje ir Rusijoje, pradėjo straipsniai jai plaukti ir iš ten. Reikėjo juos peržiūrėti ir pataisyti. Vietoj gyvenusieji J. Miksas ir M. Jankus to padaryti nesugebėjo. Siuntinėjimas dr. Basanavičiui darbą suvilkindavo ir aktualesnė medžiaga (korespondencija) nustodavo reikšmės. Tačiau darbas negalėjo būti paliktas savieigai. Kai „Aušra" pasidarė nebe jo vieno, o plačios lietuvių visuomenės reikalas, dr. Basanavičiui pritrūko energijos viską padaryti pačiam.
Nuo šeštojo numerio Basanavičius redagavimą pavedė M. Jankui, kuris, nepajėgdamas to darbo pats, kreipėsi į neseniai Ženevon pabėgusį Joną Šliūpą. Šis atvažiavo pagalbon ir nuo septintojo numerio tapo „Aušros" redaktorium. Iš pradžių Aušra" buvo spausdinama Ragainėje (Albano ir Kibelkos spaustuvėje), o nuo šešto numerio — Tilžėje (Otto von Mauderodės spaustuvėj).
J. Šliūpas „Aušrą" redagavo ligi 1884 m. balandžio mėnesio, kada, Prūsų policijos vejamas, turėjo bėgti pradžioj į Lietuvą, o vėliau į Ameriką. Tuomet atsakinguoju „Aušros" redaktorium rašėsi M. Jankus, o Basanavičiaus pagelbstimas, redagavo J. Miksas. Nuo 1885 m. 9-10 numerio J. Miksas laikraštį perkėlė į savo įkurtąją spaustuvę Tilžėje. Paskutinius 1886 m. „Aušros" numerius redagavo Juozas Andziulaitis.
Nuo pat pradžių „Aušros" buvo spausdinama 1000 egz., o platinama ir paštu uždaruose vokuose, per knygnešius ir visokiais kitais būdais. Kurį laiką vienas kitas Lietuvoj gyvenęs žmogus (pvz., M. Davainis-Silvestraitis) rinko ir prenumeratą, žadėdamas laikraštį tvarkingai pristatyti. Tačiau dėl sunkumų nelegaliai gabenti per sieną, ilgainiui prenumeratorių skaičius sumažėjo. 1883 m. Lietuvoj buvo jų 64, Prūsuose — 5; 1884 m. apie 300— 400, 1885 m. — 250, 1886 m. — 175. Tačiau tie skaičiai nedaug ką pasako apie „Aušros" paplitimą. Dažnai numeris ėjo iš rankų į rankas, dar daugiau parduodavo knygnešiai. Nors ne vienas "Aušra" buvo nepatenkintas, tačiau tuo metu Lietuvoje ar Rusijoje nebuvo lietuvio inteligento, kuris nebūtų reguliariai skaitęs „Aušros".
Apie „Aušros" įtaką galime spręsti ir iš nuolat daugėjančių jos bendradarbių skaičiaus. 1883 m. pirmame numeryje buvo išspausdinti užsieny gyvenusių straipsniai: J. Basanavičiaus ."nekalba", „Apie senovės Lietuvos pilis"), A. Vištaliaus („Į lietuviškąją kalbą: O brangi lietuviškojo, šventa kalba prigimtoji . . .") ir tilžiškio Jurgio Mikšo. Antano Baranausko eilės (Dainų dainelę, savo giesmelę . . .) buvo įdėtos be autoriaus žinios ir sutikimo. Baranauskas dėl to užsirūstino ir nuo „Aušros" nusigręžė.
Pirmųjų metų „Aušros" bendradarbių tarpe 28 pavardės, nors rašinių jų vardai šiandien ne visi žinomi. 1884 m. buvo 43, 1885 m. — 51 bendradarbis. 1886 m. jų skaičius sumažėjo iki 35 ir mažiau atsirado naujų. Taigi bendras ketverių metų laikraščio bendradarbių skaičius siekė 80 žmonių. Jų tarpe yra vėliau didžiai pagarsėjusių vardų: dr. J. Basanavičius, Andrius Višteliauskas-Vištalius-Lietuvis, Jurgis Miksas, Antanas Baranauskas, G. Baltramaitis, Jonas Šliupas, dr. Jurgis Sauerveinas (giesmės „Lietuviais esame mes gimę" autorius). Juozapas Miliauskas-Miglovara, Mečislovas Davainis Silvestraitis, Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė-Eglė, Jonas Rimkevičius, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, kun. Aleksandras Burba, M. Slančauskas, A. Sketeris, Petras Arminas-Trupinėlis, Jonas Jablonskis, J. Spudulis, Mikalojus Akelaitis, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Stanislovas Dagilis, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, A. Fromas-Gužutis, Silvestras Gimžauskas, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Pranas Mašiotas-Ašakaitis, St. Matulaitis, St. Šliūpas, Petras Vileišis, Tomas Žičkauskas-Linkis, J. Adomaitis-Šernas, Vilius Bruožis, Vincas Kudirka, Jonas Mačiulis-Maironis, Jonas Mačys-Kėkštas, Mikalojus Katkus, Juozas Bagdonas. . .
Tai buvo įvairios socialinės padėties, įvairių profesijų ir dar įvaresnių, kad ir nevisuomet nusistovėjusių socialinių ir ideologinių pažiūrų žmonės: inteligentai, kunigai, dvarininkai, ūkininkai; ortodoksiniai katalikai, įvairių atspalvių tautininkai, liberalai ir net socialistai; tikintieji ir bedieviai.
Pirmoji vieta iš jų priklauso dr. J. Basanavičiui. Jis „Aušrai" ir raštų yra davęs daugiausia. 1883 m. prirašė visą trečdalį (85 psl. iš 300), 1884 m. — šeštadalį (67 psl. iš 424), 1885 m. — devintą dalį (47 psl. iš 415), 1886 m. — penkioliktą dalį (15 psl. iš 192). Basanavičius ir kryptį „Aušrai" nustatė, ir gaires jai nužymėjo. Jis „inžengimo artikulą bei mūsų laiškelį" parašė ir parašė „išmanančiai ir karštai". Tai garsioji „Priekalba", kuriai epigrafu buvo įrašyta: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri — Žmonės, nusidavimų nepažinstantieji, vis yra vaikai". O joje rašė:
„Mūsų ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus — duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimus senovės gadynės ir veikalus mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę, nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepočiai (anūkai, vaikų vaikai). Jei kožnas geras ir patogus sūnus godoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai šios gadynės, turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmų pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius, nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasižinsime.
Toliaus apie darbą „Aušros" kalbėdami, turime paminėti ir tai, jog mes neužmiršime rinkti ir aprašinėti visokius lietuviškus senovės paminklus ir liekanas (kas liko), iš kurių galima pažinti gyvenimą, būdą, dabą, senovišką tikybą mūsų senelių. Todėl rinkėjai dainų, pasakų ir t.t, paminklų pagal vertybę ir svarbumą ras mūsų laikraštyje vietos savo darbams.
Pasakodami apie praeitinę senovės, mes nepraleisime progą nepasikalbėję su skaitytojais apie reikalus mūsų tautos šioje gadynėje. Naudingi vėl pamokinimai ir žinės ar tai iš notūros arba prigimties mokslo, ar tai iš ūkio vedimo (agronomijos), ar tai iš vaistijimo (daktarystės) ir t.t, ras mūsų „Aušroj" visuomet patalpos ir vietą".
Labai svarbus yra mokyklos vaidmuo. Dėl jos „Aušra" sakosi reikalausianti, kad „Lietuvoje lietuviai mokslą ir apšvietimą lietuviškose mokslinyčiose gautų. Šiandien mes visi gana gerai numanome, jog (mokyklose) su svetimomis mokslo kalbomis daugiausia lietuvių paverčia į svetimus ir atskiria vaikelius nuo jų gimdytojų".
Žinoma, „Aušrai" rūpėjo ir kiti tautos reikalai, kaip antai: spauda lotyniškomis raidėmis, lietuvių kalba bažnyčioje, teisme, valsčių raštinėse; taip pat kultūros ir labdarybės darbas — ligoninės, bankai, keliai. Apie politiką atsargiai pasakyta, kad „mes nekliudysime iš pradžios ir užrubežiškos politikos", ir šitam savo nusistatymui „Aušra" pasiliko visą laiką ištikima, nes anuomet tik ramiu būdu tebuvo galima eiti prie užsibrėžtojo tikslo ir tik tuo keliu šį tą pasiekti.
„Aušros" reikšmė lietuvių tautai yra milžiniška. Ji — lietuvių atgimimo pradžia, pirmas sąmoningas žingsnis į savo ateitį. Tai, anot prof. Mykolo Biržiškos, didžiausia pasauly revoliucija, kokią istorija težinanti — sukilimas vos pradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę. Ir ji tą kovą sunkiausiomis aplinkybėmis laimėjo: iš bekalbės ir beteisės vergijos per 35 metus išaugo į nepriklausomą valstybę.
Dar nuostabiau, kad „Aušra" rodėsi politikos visai neliečianti. Ji tik ragino turėti savo „lietuviškas mokslinyčias", būti tuo, kas esame — lietuviais, siekti gryninti, valyti nuo svetimų apnašų kalbą, gaivinti ją ir tobulinti, rinko senovės padavimus, tautosaką, stengėsi kurti meno židinį, duodama originalios ir verstinės poezijos. (Juozas Petrulis yra išleidęs knygą „Aušros poezija" 1928 m.). Norėdama prasiskinti sau kelią į liaudį, „Aušra" rašė apie ūkį ir gamtą, dėjo iš įvairių vietų korespondencijas. Ir tai buvo ne kokie mokslo kūriniai, o bendra visiems Lietuvos sluoksniams idėja, tikras jos gyvenimo veidrodis.
Kalbą „Aušra" ne tik valo nuo svetimų apnašų ir dulkių, bet jai duoda naują kryptį. Ligi jos Lietuvoj viešpatavo žemaičių tarmė su Valančium priešaky. Daugumas „Aušros" bendradarbių buvo suvalkiečiai. Jie kėlė savo tarmės ypatybes, ir jos paėmė viršų, juoba, kad ir kalbininkai, derindami viso krašto tarmes bei šnektas, padarė išvadą aukštaičių vakariečių tarmės naudai.
Kaip savitas, atbundančios tautos gyvybės ženklas, „Aušra" neliko nepastebėta Lietuvos ir lietuvio priešų. Vokiečiai ją laikė „slaviška propaganda" ir dėl to vijo iš savo žemės jos redaktorius ir leidėjus. Lenkai vadino ją „carizmo įrankiu". Rusai jos neįsileido į Lietuvą, baudė rašančiuosius ir skaitytojus, kam jie trukdo rusinimo darbą Lietuvoj. Ir šitoje milžinų kovoje „Aušra" buvo neįveikiama. Tai geriausias įrodymas, kad „Aušros" idėja buvo visos Lietuvos idėja, kuri prikėlė tautą mažne iš numirusių.
Kokią įtaką darė „Aušra" skaitytojams, ypač studentams, pasako vienas jaunesniųjų aušrininkų — Jonas Jablonskis: „Basanavičiaus ,Aušra', jo mintys, kalba ir žodžiai kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe (studentų lietuvių Maskvoj) ir tuoj išblaškė visus abejojimus ir svyravimus. Man toji naujojo mūsų Gyvenimo pradžia didžiausią padarė įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią. Vėliau gyvenimo aplinkybės mane ir vieną kitą mano draugą vėl buvo kurį laiką iš vagos išvariusios, bet vis dėlto tas didysis J. Basanavičiaus Aušros' pastūmėjimas, padrąsinimas ir suragini-mas buvo mums per visą mūsų amžių reikalingas, reikšmingas".
Dar gražiau rašo V. Kudirka, kurį, aplenkėjusį, „Aušra" grąžino į lietuvystę: „Gavau Nr. 1 ,Aušros'. Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. ,Pranašas' — pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti ir . . . atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių. Rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinusį, sykiu ir atleidžiantį: O, tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinas pagedėlis. Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis. Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužadėtinės neapleidžiu" (V. Kudirkos raštai II, 213-214 psl.).
„Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia! Toks mūsų geidavimas ir noras", šitais žodžiais baigė J. Basanavičius savo „Priekalbą".
„Aušra" buvo pirmasis lietuvių laikraštis. Jį skaitė ir jo bendradarbiais būti šovėsi, kaip minėjome, visokių pažiūrų ir visokių įsitikinimų žmonės. Iš pradžių darbas ėjo sklandžiai. Kunigai ir pasauliečiai inteligentai ėjo petys į petį, dėjo, ką turėjo galvoje ir kišenėje. Tačiau ilgainiui atsirado pasaulėžiūros nesutarimų, ypač kai redaktorium tapo J. Šliūpas ir ėmė rodytis šiurkščia savo bedievybe. Ortodoksiškiau nusiteikusiems nepatiko ir „Aušros" kraštutiniškas romantizmas, be atodairos šlovinęs pagoniškosios senovės laikus. Sakysim, kai kam užgavo širdį „Aušros" recenzentas, į padanges keldamas Višteliausko išverstą Kraševskio „Vitolio raudą" ir tvirtindamas, kad ta knyga lietuviui esanti tai, kas žydui Senasis Testamentas ir krikščioniui Naujasis. Lietuvių tauta labai sena, kaip ir jos kalba, iš kurios kilusios mažne visos kitos kalbos. Adomas ir Ieva — vardai lietuviški ir rojuj abu kalbėję lietuviškai. Pasaulio kalnų ir kitų geografinių vietų pavadinimai esą lietuviški. Pagoniškoji lietuvių kultūra buvusi aukšta, tik ją sugriovusi krikščionybė . . . Toks „romantizmas" buvo graži pasaka.
Dėl tokių ir panašių išvedžiojimų ir tvirtinimų suskilo pirmykštis vieningumas. Vieni pasuko į dešinę, kiti į kairę. „Aušra" suteikė vietą išryškėti ir išsiskirti ideologinėms lietuvių inteligentų pažiūroms. O tai buvo viena svarbiausių priežasčių „Aušrai" užgęsti. 1886 m. vidury ji nustojo ėjusi.
Nepasisekė Martyno Jankaus mėginimas po metų atgaivinti ją kitu, Tilžėje Vejerio spaustuvėje imto spausdinti „Garso" vardu. Tas gerų norų žmogus buvo mažamokslis, menkai tenusimanęs apie spaudos reikalus, kuriais gyveno Lietuva, nesugebėjo laikraščiui duoti deramą lygį ir sutelkti daugiau bendradarbių. O ir skilimas buvo per daug gilus, kad senojo bendradarbiavimo atgarsis galėtų ką patraukti. Todėl „Garsas" sklido tol, kol atsirado Didžiosios Lietuvos jėgomis sukurtoji „Šviesa", o po jos — radikalioji „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga".
Prabėgo šimtas metų. Per tą laiko tarpą Lietuvai buvo švystelėję skaisčių pragiedrulių. 1904 m. buvo grąžinta spauda. Dešimtį metų po to, ligi Pirmojo pasaulinio karo, dygo laikraščiai ir augo, klestėjo kultūrinis gyvenimas. O karui pasibaigus Lietuva atsikovojo nepriklausomybę. Deja, su antruoju pasauliniu karu vėl užgriuvo tamsybė, kokios nebuvo pravoslaviškos Maskolijos laikais.
Anuomet gynė mums žodį, bet mes turėjome Prūsus, iš kur tas žodis ėjo atviras ir drąsus. Anuomet dauguma mokslus išėjusių lietuvių laikė save lietuviais ir nebijojo dirbti Lietuvai. Retas jų virsdavo muraška ar botyrium, atseit, pravoslavu, dirbančiu maskolių naudai. Buvo Valančiaus laikais vienas pravoslavijon perėjęs kunigas, Petkevičius, kurį maskoliai pastatė lietuviškų raštų cenzorium, ir jis kenkė, kiek galėjo. Tokių buvo labai nedaug. O šiandien mokslo nėjusį sunku rasti, o aničų ir stuinų — pilna kiekvienam žingsny. Pravoslavijos vietą užėmė bedievybė, vadinama „mokslišku" ateizmo vardu. Stuinos ir aničai — tos bedievybės gaminys.
Anuomet lietuvišką maldaknygę atėminėjo prie šventoriaus vartų stovintis žandaras maskolius, o šiandien bažnyčioj vaiką gaudo ir iš jos gena (net nuo tėvo ar motinos karsto) vadinamoji mokytoja lietuvė. Geriau „laisvas plotas", tik ne bažnyčia.
Anuomet „Aušra" galėjai siųsti paštu uždarame voke, rinkti jai prenumeratą ir straipsnį pasirašyti tikrąja savo pavarde. O šiandien pamėgink! Šiandien melas teikiamas „tiesos" vardu, o priespauda vadinama „laisve" . . .
Ir šios tamsybės skraistę nublokšti begali padėti mums vien Apvaizda. Mes tikime, kad Ji Lietuvą dar globoja.
Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį!
S. Vilminas
