Kai žvelgiam į praeitį, į Bažnyčios istorijos lopšį, neretai su pagrindu stebimės, kaip dar tokia silpna, mažamokslių kaimo žvejų rankose Kristaus palikta Bažnyčia sugebėjo atlaikyti dviejų tūkstantmečių audras, kai per tą laiką daug gabesnių, talentingesnių, kur kas galingesnių žmonių kurtos imperijos, karalystės, valstybės, įvairios partijos bei organizacijos subyrėjo ir išnyko, nepalikdamos nė pėdsako. Nesuklysime, tvirtindami, kad Katalikų Bažnyčios žemėje stiprybė — tas Evangelijoje minimas garstyčio grūdas — šventieji, jos sūnūs ir dukros, sugebantys būti tobulais įrankiais Dievo rankose. Todėl ir Kristus ne to meto galinguosius paliko savo Bažnyčios kertiniais akmenimis, bet, pasaulio akimis žiūrint, silpnus apaštalus, su kurių vardais neatsiejamai susijęs žodis „šventas" — šventas apaštalas Petras, šventas apaštalas Povilas ir t.t. Šventųjų estafetė Bažnyčios istorijoje nepasibaigė apaštalais, ji buvo ir tebėra perduodama iš kartos į kartą, iš tautos į tautą.

Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus išvakarėse žvelgiam į Katalikų Bažnyčios kelią, nueitą mūsų tautoj. Vėl klausiame ir laike ieškome atsakymo — kas turėjo ir turi lemiamos reikšmės Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje išsilaikyti per 600 metų ir mūsų laikais, kai galingų šalininkų remiami jos vieton įnirtingai brovėsi protestantizmas ir provoslavija, o šiandien komunistinis ateizmas? . . . Stebėtina, kaip tokiomis sąlygomis jauna ir silpna Lietuvos katalikybė, — nebuvo nei Kunigų seminarijos, nei pakankamai kunigų, galinčių Dievo žodį skelbti liaudžiai suprantama kalba, — atsilaikė prieš protestantizmo audrą, kai tuo tarpu protestantizmą rėmė dauguma galingų Lietuvos didikų.

Skaityti daugiau...…

Lietuvos tikinčioji liaudis dėkoja Jo Šventenybei Popiežiui Jonui-Pauliui II už mūsų tautiečio Mykolo Giedraičio pagerbimą laiške Jubiliejinių iškilmių dalyviams Krokuvoje.

Prie šv. Tėvo Sosto nuolankiai sudedame savo prašymą, kad mūsų tautiečiai — Mykolas Giedraitis ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pagal galimybes, kiek galima greičiau būtų paskelbti šventaisiais.

Katalikiška Lietuva

Beveik prieš 2000 metų įvyko didžiausia žmogaus išdavystė: žmogus išdavė savo brolį, nusidėjėlis — Gelbėtoją, mokinys — Mokytoją, kūrinys — savo Kūrėją. Jau pats išdavystės būdas — Judo pabučiavimas — paliko gilią, simbolinę reikšmę visiems laikams. Pabučiavimu žmogus išreiškia savo meilę, prisirišimą, padėką ir draugiškumą, savo atsidavimą ir džiaugsmą. Judo pabučiavimas, deja, neišreiškė nė vieno šių jausmų. Tai veidmainystės, puikybės, išdidumo bei pavydo, žmogaus nupuolimo išdavikiškas pabučiavimas. Tai Adomo nuodėmės dublikatas, kai žmogaus puikybė, kurstoma pavydo, negali pakęsti dieviškojo prioriteto ir didybės.

Tikėjimo broliai ir seserys, atgailos ir susikaupimo valandoje atsigręžkime į save, apmąstykime savo santykius su Kristumi, su savo pašaukimo ir tikėjimo broliais, su savąja Tauta, savąja Bažnyčia. Atverkime savo sielos langus bei duris ir patikrinkime, ar netūno kur dvasios kertelėje užsislėpusi Judo dvasia, belaukianti momento mus galutinai pavergti ir apvaldyti, šėtonui nesvarbu žemiškieji žmogaus nuopelnai ar titulai, jam svarbi žmogaus siela. Jo tikslas, kad žmogus parpuolęs pagarbintų jį, bijotų jo ir tik jam tarnautų. Šiam tikslui pasiekti šėtonui visos priemonės priimtinos.

Skaityti daugiau...…

Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas kun. Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus; prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė tik ką grįžęs į Vilnių labai suvargęs kun. J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu papročiu tik ką buvęs lagerininkas kun. M. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas . . . kun. J. Matulionis . . .bet ne . . .jis kalėjime . . . Iš tikrųjų tai buvo jis . . . Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, o, be to, straipsnis, pagal kurį buvo teistas, įėjo į amnestiją — jį paleido.

Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavo žemę ir, padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų pergyvendavęs dėl kitų nelaimių, kun. J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas. Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai . . . Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo, — visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas.

Skaityti daugiau...…

LTSR Prokurorui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

1985 m. sausio mėn. 18 d. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė trims metams laisvės atėmimu kun. Joną-Kastytj Matulionį, apkaltinęs jį šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu pagal LTSR BK 199 str.

1984 m. lapkričio 1 d. vakare iš Kybartų bažnyčios kun. Jonas-Kastytis Matulionis kartu su tikinčiaisiais nuėjo į netoliese esančias kapines pasimelsti už mirusius. Mirusiųjų pagerbimo dieną visoje Lietuvoje ir civilinė valdžia organizuoja eisenas į kapines. Tikintieji su nuteistuoju kunigu ėjo į kapines tvarkingai, netrukdydami nei transporto eismui, nei įmonių darbui. Todėl laikyti eiseną šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu nėra jokio pagrindo. Be to, ir LTSR Konstitucija 48 straipsniu garantuoja gatvės eitynių laisvę.

Skaityti daugiau...…