K R O N I K A

Kai žvelgiam į praeitį, į Bažnyčios istorijos lopšį, neretai su pagrindu stebimės, kaip dar tokia silpna, mažamokslių kaimo žvejų rankose Kristaus palikta Bažnyčia sugebėjo atlaikyti dviejų tūkstantmečių audras, kai per tą laiką daug gabesnių, talentingesnių, kur kas galingesnių žmonių kurtos imperijos, karalystės, valstybės, įvairios partijos bei organizacijos subyrėjo ir išnyko, nepalikdamos nė pėdsako. Nesuklysime, tvirtindami, kad Katalikų Bažnyčios žemėje stiprybė — tas Evangelijoje minimas garstyčio grūdas — šventieji, jos sūnūs ir dukros, sugebantys būti tobulais įrankiais Dievo rankose. Todėl ir Kristus ne to meto galinguosius paliko savo Bažnyčios kertiniais akmenimis, bet, pasaulio akimis žiūrint, silpnus apaštalus, su kurių vardais neatsiejamai susijęs žodis „šventas" — šventas apaštalas Petras, šventas apaštalas Povilas ir t.t. Šventųjų estafetė Bažnyčios istorijoje nepasibaigė apaštalais, ji buvo ir tebėra perduodama iš kartos į kartą, iš tautos į tautą.

Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus išvakarėse žvelgiam į Katalikų Bažnyčios kelią, nueitą mūsų tautoj. Vėl klausiame ir laike ieškome atsakymo — kas turėjo ir turi lemiamos reikšmės Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje išsilaikyti per 600 metų ir mūsų laikais, kai galingų šalininkų remiami jos vieton įnirtingai brovėsi protestantizmas ir provoslavija, o šiandien komunistinis ateizmas? . . . Stebėtina, kaip tokiomis sąlygomis jauna ir silpna Lietuvos katalikybė, — nebuvo nei Kunigų seminarijos, nei pakankamai kunigų, galinčių Dievo žodį skelbti liaudžiai suprantama kalba, — atsilaikė prieš protestantizmo audrą, kai tuo tarpu protestantizmą rėmė dauguma galingų Lietuvos didikų.

. . . Daugiau...

Lietuvos tikinčioji liaudis dėkoja Jo Šventenybei Popiežiui Jonui-Pauliui II už mūsų tautiečio Mykolo Giedraičio pagerbimą laiške Jubiliejinių iškilmių dalyviams Krokuvoje.

Prie šv. Tėvo Sosto nuolankiai sudedame savo prašymą, kad mūsų tautiečiai — Mykolas Giedraitis ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis, pagal galimybes, kiek galima greičiau būtų paskelbti šventaisiais.

Katalikiška Lietuva

Beveik prieš 2000 metų įvyko didžiausia žmogaus išdavystė: žmogus išdavė savo brolį, nusidėjėlis — Gelbėtoją, mokinys — Mokytoją, kūrinys — savo Kūrėją. Jau pats išdavystės būdas — Judo pabučiavimas — paliko gilią, simbolinę reikšmę visiems laikams. Pabučiavimu žmogus išreiškia savo meilę, prisirišimą, padėką ir draugiškumą, savo atsidavimą ir džiaugsmą. Judo pabučiavimas, deja, neišreiškė nė vieno šių jausmų. Tai veidmainystės, puikybės, išdidumo bei pavydo, žmogaus nupuolimo išdavikiškas pabučiavimas. Tai Adomo nuodėmės dublikatas, kai žmogaus puikybė, kurstoma pavydo, negali pakęsti dieviškojo prioriteto ir didybės.

Tikėjimo broliai ir seserys, atgailos ir susikaupimo valandoje atsigręžkime į save, apmąstykime savo santykius su Kristumi, su savo pašaukimo ir tikėjimo broliais, su savąja Tauta, savąja Bažnyčia. Atverkime savo sielos langus bei duris ir patikrinkime, ar netūno kur dvasios kertelėje užsislėpusi Judo dvasia, belaukianti momento mus galutinai pavergti ir apvaldyti, šėtonui nesvarbu žemiškieji žmogaus nuopelnai ar titulai, jam svarbi žmogaus siela. Jo tikslas, kad žmogus parpuolęs pagarbintų jį, bijotų jo ir tik jam tarnautų. Šiam tikslui pasiekti šėtonui visos priemonės priimtinos.

. . . Daugiau...

Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas kun. Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus; prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė tik ką grįžęs į Vilnių labai suvargęs kun. J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu papročiu tik ką buvęs lagerininkas kun. M. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas . . . kun. J. Matulionis . . .bet ne . . .jis kalėjime . . . Iš tikrųjų tai buvo jis . . . Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, o, be to, straipsnis, pagal kurį buvo teistas, įėjo į amnestiją — jį paleido.

Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavo žemę ir, padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų pergyvendavęs dėl kitų nelaimių, kun. J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas. Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai . . . Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo, — visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas.

. . . Daugiau...

LTSR Prokurorui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų

P a r e i š k i m a s

1985 m. sausio mėn. 18 d. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė trims metams laisvės atėmimu kun. Joną-Kastytj Matulionį, apkaltinęs jį šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu pagal LTSR BK 199 str.

1984 m. lapkričio 1 d. vakare iš Kybartų bažnyčios kun. Jonas-Kastytis Matulionis kartu su tikinčiaisiais nuėjo į netoliese esančias kapines pasimelsti už mirusius. Mirusiųjų pagerbimo dieną visoje Lietuvoje ir civilinė valdžia organizuoja eisenas į kapines. Tikintieji su nuteistuoju kunigu ėjo į kapines tvarkingai, netrukdydami nei transporto eismui, nei įmonių darbui. Todėl laikyti eiseną šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu nėra jokio pagrindo. Be to, ir LTSR Konstitucija 48 straipsniu garantuoja gatvės eitynių laisvę.

. . . Daugiau...

1985 m. kovo mėn. Vilniuje įvyko Vlado Lapienio teismas. Teisiamojo žmonai Elenai Lapienienei apie vyro teismą oficialiai nebuvo pranešta. Savo pastangomis susižinojusi apie įvyksiantį teisminį procesą, atėjusi į salę, rado ją pilna žmonių, laisvų vietų nebuvo. E. Lapienienei buvo atnešta papildoma kėdė ir taip pastatyta, kad nieko nematytų ir blogai girdėtų.

Teismo prokuroras — Murauskas, advokato teisiamasis atsisakė. Teismo procesas vyko vieną dieną. Pradžioje buvo perskaityta kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 7 tomai. Skaitė taip greitai ir tyliai, kad salėje nebuvo nieko girdėti. V. Lapienis buvo kaltinamas antitarybine propaganda ir šmeižtu.

Teisme liudininkais buvo: Ona Dranginytė, gyvenanti Kaune, pas kurią buvo suimtas Vladas Lapienis, ir mokytojas Juozas Puodžiukas. Liudininkė O. Dranginytė paaiškino, kad nežinojo, jog V. Lapienis yra ieškomas milicijos, o kokiu tikslu pas ją užėjo, nespėjo sužinoti. J. Puodžiukas liudijo prieš teisiamąjį, tvirtindamas, kad V. Lapienis jo sodo namelyje laikė savo knygas ir siūlė jas skaityti. Teismui užteko vieno liudininko, kad galėtų teisiamąjį apkaltinti antitarybine propaganda.

. . . Daugiau...

1976 m. rugpjūčio 1 d. per šv. Domininko atlaidus Palėvenės bažnyčia (Kupiškio raj.) šventė 300 metų jubiliejų. Pamokslą iškilmėse pasakė šioje bažnyčioje dirbęs kun. Pranciškus Masilionis. Jis trumpai paminėjo Palėvenės bažnyčios, prie jos įsikūrusio domininkonų vienuolyno ir jų vadovaujamos mokyklos bei knygyno istoriją, nušvietė ir kitų buvusių Lietuvoje panašių Palėvenei šventovių bei mokyklų, kaip Kaune Pažaislio, Vilniuje šv. Petro ir Povilo, šv. Mikalojaus, Bernardinų, Tytuvėnų, Linkuvos, Kražių reikšmę. Tai buvę meno ir mokslo židiniai, turėję lemiamos įtakos krašto pažiūrų ir papročių formavimuisi:

„Visa tai prirengė lietuvius toms kovoms ir kančioms, kurios jų vėliau laukė.

Visa  tai  lietuvius  gaivino ir stiprino sunkiausiose valandose.

Visa tai lietuvius žadino išsilaikyti, vaduotis.

Visa tai lietuviams kėlė pasigrožėjimo, pasitikėjimo, net švento pasididžiavimo jausmus. Ir dabar tai yra mūsų tautos brangenybės, dovanotos protėvių, mus kviečiančios išsilaikyti tikėjime ir Tėvynės meilėje", — kalbėjo kun. P. Masilionis.

. . . Daugiau...

Klaipėda. 1985 m. pradžioje apkaitinti nelegaliu verslu buvo suimti klaipėdiečiai — Murauskas ir Jonulis. Gargžduose, privačiose patalpose, jie spausdino religinius paveiksliukus Kalėdų, Velykų švenčių progoms, Krikšto, sutvirtinimo, pirmos Komunijos dienai atminti, Žemaitijoje giedamus Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnus.
Suimtieji laikomi Vilniaus kalėjime.
 

* * *

Rašo iš tremties grįžęs Sergiejus Kovaliovas: 
„. . . Iš Magadano grįžau gruodžio pradžioje. Jau po dviejų savaičių tapau oficialiai apšauktas vietos milicijos kaip pasų režimo pažeidėjas, net gi valkata, nors nė karto namuose neišgyvenau pilnų 3 parų. Net ir mano žmona yra pavojinga įstatymų pažeidėja — leido pernakvoti nepriregistruotam savo vyrui.

. . . Daugiau...

Vilnius. Susipažinus su 1985 m. „Katalikų kalendoriumi žinynu", į akis krenta kai kurios klaidos ir skirtumai nuo praėjusių metų „Katalikų kalendoriaus žinyno". Pvz., bendrame Lietuvos vyskupų sąraše nėra pažymėta jų užimamos pareigos kaip anksčiau (t.p. adm.). Tai pažymima tik pradžioje kiekvienos vyskupijos dvasininkų sąrašo. Apie vyskupą Julijoną Steponavičių rašoma tik išvardinant Žagarėje esančius dvasininkus, o jo kaip Vilniaus apaštalinio administratoriaus titulas neminimas, nors praėjusiais metais jis buvo minimas santrumpa bendrame Vilniaus Lietuvos vyskupų sąraše. Taip padaryta RRT įgaliotinio Petro Anilionio nurodymu.

Vilniaus arkivyskupijos teisėjų sąraše turėtų būti ir kun. Donato Valikonio pavardė — faktiškai pareigas jis eina.

tačiau kalendoriuje pateiktame sąraše nepažymėtas. P. Anilionis tikriausiai todėl jo nemėgsta, kad sutrukdė pravesti nekanoniškai rinkimus į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą.

1984 m. išleistame „Liturginiame maldyne" nepažymėtas a.a. kun. Pranciškus Masilionis, kaip giesmės „Radau Bičiulį" autorius. Kun. P. Masilionis taip pat bedievių niekuomet nebuvo mėgiamas.

. . . Daugiau...