K R O N I K A

LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI
P. GRIŠKEVIČIUI 
LIETUVOS TSR RESPUBLIKINIAM PROKURORUI 
„TIESOS" VYRIAUSIAJAM REDAKTORIUI

    Nuorašai: Visiems Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams

Kun. Karolio Garucko, gyv. 
Ignalinos raj. Ceikinių km.,

PAREIŠKIMAS

    Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas „Tiesa" (1978.VII.16) ir tų pačių leidėjų dienraštis rusų kalba „Sovetskaja Litva" (1978.VII.16) išspausdino B. Baltrūno straipsnį „Melo" ir nusikaltimų keliu", kuriame pateikiama skaitytojui Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nario Viktoro Petkaus teismo proceso aprašymas, nagrinėjant jo bylą. Šį B. Baltrūno straipsnį persispausdino kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje „Tėviškės" draugijos laikraštis „Gimtasis kraštas" (1978.VII.20) ir Lietuvos KP Ignalinos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organas „Nauja vaga" (1978.VII.25).

    Šis straipsnis, liečiąs ne tik V. Petkų bei mano pasisakymą per tardymą ir teisme, bet ir visą Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, yra šmeižtas ir netiesa. Todėl laikau sąžinės pareiga atkreipti Jūsų dėmesį, kad būtų atitaisyti B. Baltrūno straipsnyje patiekti melagingi ir šmeižikiški išpuoliai, kurie tiesiogiai liečia mane ir visą mūsų grupę.

    Manau, jog yra tikslinga ir logiška pradžioje susipažinti su mūsų grupės atsiradimo aplinkybėmis ir jos tikslu.

. . . Daugiau...

BALIUI

    Tu ąžuolas laukų tėvynės, 
    Tu aukuras neblėstančios kovos. 
    Tau okupantai laisvę vėl sumynė, 
    Tik negalės nulenkti Tau galvos.

        Jie negalės — visi tą žino:
        Žino žmona ir motina sena.
        Jie tūkstančius lig šiol jau nukankino,
        Jiems ir Tavęs kankinti negana.

    Tačiau Tu jiems vistiek nenusilenksi! 
    Tiktai pabals plaukai ir veidas papilkės . . . 
    Tu ir toliau į laisvės tolius žengsi 
    Ir gyvybe mokėsi, jei reikės!

                        Draugai

. . . Daugiau...

PADĖKIME SAUGUMO AUKOMS: 
BRAUNUI JAUGELIUI IR 
ZINAIDAI DAPŠIENEI!

I.

    BRAUNAS JAUGELIS, 40 metų amžiaus. Jo tėvas reemigrantas iš JAV prieš II pasaulinį karą. Jaugelių šeima po karo buvo ištremta į Sibirą, kur tėvas ir mirė. B. Jaugelis baigęs Baumano vardo institutą. Dabar dirbo Statybos ir architektūros instituto eksperimentinės bazės gamykloje inžinieriumi. Du kartus buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę dėl to, kad rašė pareiškimus į įvairias įstaigas, prašydamas, kad jam leistų emigruoti, nes jo tėvas buvo JAV pilietis.

    1978.XI. 16 apie 22 vai. keturi asmenys B. Jaugelį iš Basanavičiaus al. 50 (instituto bendrabučio) nugabeno į psichiatrinę ligoninę (Kuzmos g-vė).

    Prieš tai jis buvo padavęs pareiškimą išvykti į užsienį, skambinęs JAV ambasadai dėl išvykimo dokumentų.

    Ligoninėje jis ypač žiauriai terorizuojamas skyriaus vedėjo Vernerio.

. . . Daugiau...

ATVIRAS LAIŠKAS

LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS 
ANTRAJAM SEKRETORIUI

    Graži tradicija Vėlinių dieną pagerbti mirusius. Ji taip suaugusi su lietuviškosios kultūros samprata, jog pačios sąvokos ir prasmės lietuviui aiškinti nereikia. Jums gi, Lietuvos kompartijos vairuotojui, šios dienos prasmę išsiaiškinti irgi nėra sunku. CK aparate dirba nemažai lietuviškos kilmės asmenų, kurie nors dėl darbo pobūdžio ir nutolę nuo tautos tradicijų, bet galėtų bent nurodyti Jums informacijos šaltinius.

    Kiek gyvybinga Vėlinių tradicija, rodo ir tas faktas, kad partija nusprendė ją įteisinti. Tačiau nemaža faktų verčia galvoti, jog tai padaryta ne tam, kad puoselėtų šią tradiciją, bet tam, kad pašalintų iš jos gilią prasmę ir paverstų valdiškų piligrimų eityne prie administracijos mėgiamų ypatų palaidojimo vietų, idant takeliai į minėtas vietas neužželtų dėl entuziastų stokos. Paliekant Vėlines už valdiškumo ribų, susidarytų perdaug ryškus kontrastas tarp tų, kuriuos nuoširdžiai gerbia lietuvis, ir tų, kuriuos privalėtų gerbti. Todėl stengiamasi įbauginti Vėlinių dalyvius, atėjusius pareikšti pagarbą ir padėką tiems, kurių dėka dar gyva lietuvių kalba, kultūra ir pati Lietuva.

    Šias mintis patvirtintų paskutiniųjų trijų metų Vėlinių Rasų kapinėse palyginimas.

. . . Daugiau...

                    V. MYKOLAITIS-PUTINAS

    Iš knygų,
    Nors mokytas didžiai,
    Aš melstis nemoku . . .
    Nei Dievo maldauti, nei Dievui dėkoti
    Parpuolęs ant kelių nemoku.
    Bet esti —
    Bet esti tokių valandų ypatingų, 
    Kada nežinai, nei iš kur, nei dėl ko 
    Užplūsta krūtinę toks lengvas ramumas 
    Ir toks pragiedrėjimas,
    Jog puolęs ant kelių kartoji tų vieną vienintelį žodį: 
    Viešpaties, Viešpatie, Viešpatie . . .

*    *    *

    Rusai komunistai plačiausiai skelbiasi tikraisiais humanistais, pavergtų tautų globėjais, kovotojais prieš karus ir vergiją . . . 

    Ir šit Hitleris su savo naciais pasiūlo Stalinui tokį sandėrį: 
    tegul komunistai jam duoda leidimą pavergti lenkus, o už tai Hitleris rusams leis pavergti: Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją ir Besarabiją;

    už Lietuvos Užnemunę rusai Hitleriui dar primokės 7 milijonus dolerių;

    Hitleris rusams atiduos pusę sumuštos Lenkijos;
rusai Hitleriui savo traukiniais pristatys į Vokietiją tūkstančius tonų javų, grąžins tuos vokiečius komunistus, kurie pabėgo nuo Hitlerio iš Vokietijos, ir tuos rusų šnipus, kuriuos rusai komunistai mainais gavo iš Hitlerio kalėjimų.

    Rusai tą pasiūlymą priėmė. Sutartis buvo pasirašyta Molotovo ir Ribentropo.

    Šios sutarties vokiečių egzempliorius rastas Hitlerio archyve ir Vakaruose plačiausiai paskelbtas.

    Komunistai savo egzempliorių rūpestingai slepia Kremliaus archyvuose. Kada nors ir jis bus iškeltas aikštėn rusų komunistų gėdai ir bėdai.

    Minėtose srityse gyvena apie 40 mil. žmonių. Jie visi buvo atiduoti areštams, tardymams, kankinimams, trėmimams, kalėjimams, žudynėms ... Jų turtas bus išplėštas, o gyvenimas ir šeimos sugriautos. Neteisybes, ašaras, kraują kentės milijonai visai nekaltų tik dėl to, kad jie ne vokiečiai, ne naciai, ne komunistai. Bus net kruvinai prievartaujami, žudomi, kad taptų komunistais, naciais! Tai didžiulio masto vergų prekyba.

. . . Daugiau...

    Iš kur tiek pagiežos, tiek melo, smurto? 
    Nejaugi žmonės — gyvulių banda? 
    Nejaugi milijonai jau apkurto, 
    Apako lyg naktis kraupi, juoda?

        Išniekintos šventovės ir altoriai, 
        Išniekino ir protėvių kapus. 
        Nejau atgijo Judas pasikoręs 
        Išplėšt iš Švento Rašto tuos lapus,

    Kur kalbama apie Prisikėlimą, 
    Kad robotais pavirstų ši minia? 
    Žvėris Apokalipsės siautėt ima . . . 
    O Viešpatie, apsaugok Tu mane

        Nuo žemės kunigaikščio juodo smurto, 
        Nuo jo apgaulės, melo, pažadų! — 
        Į Tavo panašumą aš sukurtas, 
        Todėl ir viltį į Tave dedu.

    Neleisk pražūt ir mano broliams, sesėms, 
    Juk Tu žadėjai išklausyt maldos. 
    Pasižadam: šią priespaudą iškęsim, 
    Tik neapleisk Tu mūsų niekados!

V. AUDRONIS

    Tarybų Sąjungai likvidavus mūsų kraštą kaip atskirą savistovų valstybinį vienetą, kompartija visaip stengėsi ir tebesistengia diskredituoti Nepriklausomą Lietuvą. Sugadinta tonos popieriaus ir rašalo, pakamanoti radijas, televizija, kinas, teatras — ir visa tai, kad įrodytų, jog balta yra juoda, o juoda — balta.

    Dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų — mūsų tautos istorijos šviesiausias puslapis. Tai uostas, į kurį visą laiką turi būti nukreiptas Lietuvos vairas. Bet būkime objektyvūs. Nuo klaidų niekas neapdraustas. Per tą dvidešimtmetį būta ne tik laimėjimų, bet ir klaidų, nesąžiningumo, piktos valios. Tad kai kuriuos Nepriklausomos Lietuvos trūkumus, tarybinės propagandos brukte brukamus, reikia pripažinti. Tik nepamirškime, kad laisvę atgavome beveik pliki, nuogi, neturėdami nei valstybės valdymo patirties, nei tinkamų kadrų. Argi galima buvo išvengti klaidų? Palyginus su tuo, kas laimėta kas pasiekta, ką iš to laikotarpio lietuvių tauta atsinešė į šiandieną, tie trūkumai nublanksta.

    Dabar mūsų tauta pergyvena juodžiausią nelaisvės naktį ir atrodo, kad nėra vilties sulaukti laisvės rytmečio. Bet argi mūsų tautos žadintojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis ir visa plejada tų šauniųjų vyrų, kuriais dabar mes pagrįstai didžiojamės, argi jie negyveno panašiomis sąlygomis? Argi ir jiems neatrodė, kad carizmas amžinas? Bet jie tikėjo, kad pastangos nenueis veltui, kad mūsų tauta atgaus laisvę — ir jų svajonės išsipildė! Tad kiekvienas, bent kiek susipažinęs su istorija žino, kad toks anachronizmas, kaip Tarybų Sąjunga su jos pavergtųjų tautų politine ir kultūrine priespauda, su žmogaus teisių trypimu ir visišku žmogaus bei visos liaudies valios ignoravimu, bei jos pajungimu visagalės partijos valiai — anksčiau ar vėliau turės žūti. Kaip tai atsitiks — nežinia. Gal Rusija susidurs su Kinija, gal su Vakarų šalimis, o gal pačios Tarybų Sąjungos viduje atsiras jėgų, kurios susprogdins tą juodžiausią šių laikų reakcijos, priespaudos ir tamsybės citadelę, apsigaubusią pažangos skraiste.

. . . Daugiau...

J. N.

            KUR NEMUNĖLIS

    Kur Nemunėlis 
    Žali šilojai, 
    Kur smėlio kopos 
    Jūrą praaugo — 
    Žemė lietuvių, 
    Brangi gimtoji, 
    Tautos didžiąsias 
    Paslaptis saugo . . .

        Laisvai alsavo 
        Tėvai prabočiai, 
        Tik jųjų ainiai 
        Vergaut įprato, — 
        Už Judo rublį 
        Pavalgę sočiai 
        Vargų Tėvynės 
        Jie nebemato!

    O kas pabando 
    Aru skrajoti, 
    Viršum kalnynų 
    Laisvai pakilti — 
    Tuojau nutilsta 
    Širdis už grotų, 
    Skaudžiai palikus 
    Padangių viltį . . .

. . . Daugiau...

PROF. A. JANULAIČIO 
BIBLIOTEKA PAVOJUJE

    1978 m. buvo minima 100 metų sukaktis nuo Lietuvos praeities tyrinėtojo, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiko, prof. Augustino Janulaičio gimimo (1878—1950).

    1966 m. Kauno viešoji biblioteka už nedidelę kainą iš profesoriaus šeimos nupirko keliolikos tūkstančių tomų biblioteką. Knygos daugiausia lituanistinės — apie Lietuvos istoriją, teisę, literatūros kritiką, tautosaką. Kadangi knygos buvo parduotos su sąlyga, kad nebus išsklaidytos po viešosios bibliotekos fondus, tuometinė bibliotekos vadovybė paskyrė kambarį, ir jos darbuotojai pradėjo ruošti knygas pateikti visuomenei.

    1976 m. viešajai bibliotekai pradėjęs vadovauti direktorius A. Pupienis ir pavaduotoja J. Naujokaitė beveik paruoštas ir sutvarkytas prof. A. Janulaičio knygas nutarė sudėti į rietuves tamsiose ir nevėdinamose patalpose, o buvusiose patalpose įrengė visuomenės mažai lankomą madų žurnalų skaityklą. Šitaip retos knygos, kurių daugelis parašytos svetimomis kalbomis ir išleistos užsienyje, tapo pasmerktos greitam sudūlėjimui.

    Išties įdomus tautos kultūrinių vertybių „saugojimo" metodas! . .

. . . Daugiau...