Tarybų Sąjungai likvidavus mūsų kraštą kaip atskirą savistovų valstybinį vienetą, kompartija visaip stengėsi ir tebesistengia diskredituoti Nepriklausomą Lietuvą. Sugadinta tonos popieriaus ir rašalo, pakamanoti radijas, televizija, kinas, teatras — ir visa tai, kad įrodytų, jog balta yra juoda, o juoda — balta.
Dvidešimt Nepriklausomos Lietuvos metų — mūsų tautos istorijos šviesiausias puslapis. Tai uostas, į kurį visą laiką turi būti nukreiptas Lietuvos vairas. Bet būkime objektyvūs. Nuo klaidų niekas neapdraustas. Per tą dvidešimtmetį būta ne tik laimėjimų, bet ir klaidų, nesąžiningumo, piktos valios. Tad kai kuriuos Nepriklausomos Lietuvos trūkumus, tarybinės propagandos brukte brukamus, reikia pripažinti. Tik nepamirškime, kad laisvę atgavome beveik pliki, nuogi, neturėdami nei valstybės valdymo patirties, nei tinkamų kadrų. Argi galima buvo išvengti klaidų? Palyginus su tuo, kas laimėta kas pasiekta, ką iš to laikotarpio lietuvių tauta atsinešė į šiandieną, tie trūkumai nublanksta.
Dabar mūsų tauta pergyvena juodžiausią nelaisvės naktį ir atrodo, kad nėra vilties sulaukti laisvės rytmečio. Bet argi mūsų tautos žadintojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis ir visa plejada tų šauniųjų vyrų, kuriais dabar mes pagrįstai didžiojamės, argi jie negyveno panašiomis sąlygomis? Argi ir jiems neatrodė, kad carizmas amžinas? Bet jie tikėjo, kad pastangos nenueis veltui, kad mūsų tauta atgaus laisvę — ir jų svajonės išsipildė! Tad kiekvienas, bent kiek susipažinęs su istorija žino, kad toks anachronizmas, kaip Tarybų Sąjunga su jos pavergtųjų tautų politine ir kultūrine priespauda, su žmogaus teisių trypimu ir visišku žmogaus bei visos liaudies valios ignoravimu, bei jos pajungimu visagalės partijos valiai — anksčiau ar vėliau turės žūti. Kaip tai atsitiks — nežinia. Gal Rusija susidurs su Kinija, gal su Vakarų šalimis, o gal pačios Tarybų Sąjungos viduje atsiras jėgų, kurios susprogdins tą juodžiausią šių laikų reakcijos, priespaudos ir tamsybės citadelę, apsigaubusią pažangos skraiste.
Šiaip ar taip, viena galime neabejoti — Lietuva vėl taps laisva ir nepriklausoma! Apie tai svajoja kiekvienas doras lietuvis, per visas tarybinio gyvenimo negandas išnešęs gryną, nesuteptą sąžinę ir tvirtą tikėjimą šviesia ateitimi. Tik svajoti mums ir palikta teisė. Partija ir saugumas svajonių kontroliuoti negali. Tad pabandykime pasvajoti, kokia bus ateities Laisvoji Lietuva.
Galbūt ne vienas skaitytojas tik pasišaipys iš tų svajonių. O vistik svajoti verta. Žmogus, neturįs svajonių — žuvęs. Tos svajonės išjudins mus, pažadins laisvės troškimą, neduos mums, ypač jaunimui, paskęsti karjerizmo ir prisitaikėliškumo baloje, primins, kad mes, kaip tauta, turime vieną tikslą ir jo mes sieksime, nežiūrint jokių sunkumų ir kliūčių. Atgavus laisvę, šių minčių žiupsnelis nors maža dalimi padės naujiesiems mūsų krašto vadovams numatyti savo veikimo gaires, nustatyti valstybės veiklos kryptį. Nepretenduodamas į visų klausimų sprendimą, pateikiu žiupsnį minčių. Jei šios mano mintys vers skaitytoją ginčytis, nesutikti, siūlyti geresnius variantus — mano uždavinys bus įvykdytas.
Pagrindinės suverenios valstybės veiklos kryptys yra trys: politinė, ekonominė ir kultūrinė. Tad ir pakeliaukime tomis trimis būsimosios Nepriklausomos Lietuvos veiklos krytpmis.
POLITIKA
Mūsų tautai nuo nepriklausomybės netekimo dienų visą laiką teko gyventi diktatūros sąlygomis. Jai iki gyvo kaulo įsiėdė ta diktatūra — tiek bolševikų, tiek nacių. Tad negali būti nė abejonės — ateities Lietuva bus demokratinė! Visas mūsų nacionalinio atgimimo judėjimas nuo Basanavičiaus „Aušros" buvo demokratinis. Visi šviesiausi mūsų protai siekė demokratijos, o ne kietos rankos ir tvirtos, besiremiančios prievarta, valdžios. Visos partijos bus lygios ir iš visų partijų atstovus į valstybės seimą rinks visi rinkėjai slaptu balsavimu taip, kaip daroma demokratinėse valstybėse.
Atkūrus nepriklausomybę, iškils nemaža problemų, susijusių su tarybiniu palikimu. Viena iš svarbiausių — ką dalysime su rusais, kurių okupacijos metu pas mus apsčiai prigužėjo? Juk ne paslaptis, kad pas mus atvyko ne pati geriausia šios tautos dalis; priešingai, jų tarpe daug recidyvistų, girtuoklių, saugumo šnipų ir šiaip žmonių, pasiruošusių taip sunkiai „virškinamos" Lietuvos vardą išbraukti iš žemėlapio ir visiems laikams ją paversti Rusijos provincija, kaip buvo pasielgta su Rytprūsiais. Visus rusus, atvykusius į Lietuvą po 1944 metų, taip pat jų vaikus, gimusius Lietuvoje, būtina išsiųsti atgal. Rusijos plotai didžiuliai, vietos ten jiems pakaks. Rusija visada siekė prieiti prie Baltijos jūros. Jei Lietuvoje paliksime rusus — paliksime Rusijos „penktąją koloną".
O ką darysime su kitų tautybių ateiviais: ukrainiečiais, baltarusiais, totoriais ir kitomis tautybėmis? Kaip elgtis su jais, priklausys nuo tų tautų pasirinktojo kelio: jei tas kelias palankus Lietuvai — jie galės pasilikti; jei priešiškas — pasilikti negalės. Išimtį sudarys tik aukšti partiniai pareigūnai, saugumo tarnautojai bei šnipai, girtuokliai ir recidyvistai:neatsižvelgiant į jokias tautybes, juos reikia pašalinti iš Lietuvos. Dar viena išimtis — mišrios šeimos. Jei nors vienas šeimos narys lietuvis — šeima gali likti Lietuvoje. Bet šitai neturi liesti tos šeimos tėvų, brolių ar giminių.
Nerasime pasaulyje šalies, kur nebūtų lietuvių, išblaškytų karų ar išvykusių ieškoti lengvesnės duonos. Mes kviesime juos grįžti. Turbūt nereikės didelės agitacijos — prabils galingas agitatorius — nostalgija. Tiesa, kai kurie nenorės keisti gerą gyvenimą svetur į nežinia ką žadantį gyvenimą Lietuvoje. Dalis gimusių užsieniuose, nebelaikys Lietuvos tėvyne, bet daug, labai daug lietuvių grįš. O jų, veiklių ir energingų, mūsų kraštui labai reikės.
Lietuva turės būti neutrali šalis. Mūsų kraštas turi vengti bet kokių karinių blokų bei grupuočių, neturi pasiduoti kokios nors galingesnės valstybės įtakai.
Ar reikės mums ginkluotųjų pajėgų? Deja, mes gyvename tokiais laikais, kai daugelį tarptautinių ginčių sprendžia tik ginklas. Likti beginkliams — vadinasi, egzistuoti tik iš galingesnių kaimynų malonės. Kariuomenė reikalinga. Bet Lietuva — maža šalis. Net mobilizavusi visas jėgas, ji vargu ar pajėgs atsilaikyti prieš Rusiją, Vokietiją ar Lenkiją. Be to, ginkluotųjų pajėgų išlaikymas bet kuriai šaliai labai brangiai kainuoja, ypač jaunai, vos atsistojusiai ant kojų valstybei. Tad ar nevertėtų pereiti prie šveicariškos ginkluotųjų pajėgų sistemos. Ten ginkluotose pajėgose tarnauja tik tam tikras kiekis karininkų ir kareivių. O visi tinkami karinei tarnybai piliečiai kiekvienais metais susirenka į savo dalinius ir dvi tris savaites apmokomi. Baigę pratybas, jie su savo ginklais (išskyrus sunkiuosius) grįžta namo. Iškilus pavojui, jie per kelias valandas vėl stoja į rikiuotę. Šitaip kiekvienas pilietis kartu yra ir karys. Manyčiau, kad tokia ginkluotųjų pajėgų sistema būtų racionaliausia ir neatimtų reikalingų darbo rankų nuo materialinių ir moralinių vertybių kūrimo.
Visos lietuvių gyvenamos teritorijos turi būti prijungtos prie Lietuvos. Dėl Vilniaus ir Klaipėdos negali būti nė kalbos; reikia dėti visas pastangas, kad Lietuvai grįžtų Gervėčių ir Pelesos rajonai, dabar esą Baltarusijoje, o taip pat Suvalkų trikampis Lenkijoje.
Kaip žinome, Rytprūsiai dabar yra Rusijos forpostas prie Vakarų Europos slenksčio. Jeigu Tarybų Sąjunga žlugtų, nėra jokios abejonės, kad šį kraštą rusai turės apleisti. To reikalaus vokiečiai, lenkai, lietuviai ir skandinavų tautos. Bet rusams pasitraukus, šis kraštas liktų tuščias. Jeigu ši teritorija būtų grąžinta seniesiems šeimininkams-vokiečiams, mes turėtume su tuo sutikti, nors mes nepamirštame, kad prieš septynis šimtus metų vokiečiai jį smurtu užėmė, užkariavę mūsų giminės prūsus. Bet jeigu būtų daromas koks nors sandėris, pavyzdžiui: Rytprūsiai būtų atiduodami Lenkijai mainais už Sileziją ir Dancigą, kaip nuolatinius įtempimo tarp Vokietijos ir Lenkijos židinius, mums reikės dėti pastangas prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį su visa Kuršių Nerija, tai yra, teritoriją, kur dar prieš šimtą metų gyveno lietuviai, kur ir vietovių pavadinimai lietuviški. Donelaičio, Vydūno ir kitų žymiųjų lietuvininkų tėviškė turi priklausyti Lietuvai!
Mūsų santykiai su šiauriniais kaimynais latviais broliški, vieni kitiems jokių pretenzijų neturime. Su pietiniais kaimynais — daug sudėtingiau. Čia santykių raida priklausys nuo to, koks likimas ištiks Baltarusiją. Jeigu ji vėl atiteks Lenkijai — turėsime reikalą su lenkais ir dėl Vilniaus krašto gali vėl tekti pakovoti. Jei Baltarusija taps nepriklausoma, kas taip pat labai galima — mums nė kiek nebus lengviau, nes baltarusiškas šovinizmas nė kiek ne mažesnis už mums gerai pažįstamą lenkiškąjį, o gal dar net jį viršija. Jo skonį jau patyrė Baltarusijos lietuviškų salų gyventojai. Galima neabejoti, kad baltarusiai pretenduos į visus Vilniaus krašto rajonus, kurių gyventojai sulenkėję. Kraštutiniuose baltarusiškųjų nacionalistų sluoksniuose pasigirsta balsų, kad ir Vilnius turi jiems priklausyti. Tad iš tos pusės mes turime būti pasiruošę bet kokiems netikėtumams.
Kokie bus valstybės santykiai su Bažnyčia? Bažnyčia turės būti atskirta nuo valstybės. Po I pasaulinio karo didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvo tikintys. Bažnyčios įtaka tautos gyvenime buvo didžiulė. Bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės. Tuo tarp po keliasdešimties tarybinio gyvenimo metų, kada tautų veikė stipri ateistinė propaganda, nemaža lietuvių dalis tapo ateistais arba abejingais religijai, todėl reikalavimas versti juos, kad vaikai būtų krikštijami ir priverstinai mokyklose mokomi religijos, kad būtų tuokiamasi bažnyčiose, prieštaraus demokratiniams principams. Valstybė turi labai glaudžiai bendradarbiauti su Katalikų Bažnyčia, kaip su auklėjančia, tobulinančia ir kultūrinančia tautą institucija. Reikia visokeriopai remti katalikišką spaudą, o Bažnyčiai suteikti galimybių naudotis radiju, televizija ir kitomis komunikacijos priemonėmis, nes tik Bažnyčios padedami galėsime nugalėti tą neigiamą tarybinę įtaką, įsišaknijusią per visus vergijos metus.
Pabaltijo tautos — mažos tautos. Jų atkurtos valstybės buvo mažytės. Aplinkui galingesni kaimynai . . . Tad ar nevertėtų visoms trims valstybėms, pagyvenus metus kitus atskirai, susijungti į vieną federatyvinę valstybę. Ši idėja visose trijose respublikose turės nemaža šalininkų. Iškėlus šį klausimą ir apsvarsčius visus už ir prieš, reikėtų pravesti referendumą, o balsų dauguma patvirtinus šį ketinimą, pradėti jungtis.
Federatyvinėse respublikose viena kuri tauta paima viršų ir pradeda kitas tautas stelbti: didinti savo įtaką, piršti papročius. Pabaltijo tautos yra daugmaž vienodo dydžio, o skirtumus kompensuoja kiti faktoriai, pavyzdžiui: estai yra mažiausia iš trijų tautų, bet kultūringiausia. Tad mintis, kad jie pateks, sakysime, latvių įtakon, neturi jokio pagrindo. Buvo laikai, kai skirtumas tarp trijų tautų buvo didžiulis: lietuviai, veikiami lenkų ir rusų, buvo gerokai atsilikę, o estai ir latviai, veikiami vokiečių bei skandinavų kultūrų — toli pažengę į priekį. Bet dabar po II pasaulinio karo mūsų tautos beveik susilygino ir kultūrinio skirtumo dabar beveik neliko. Pakėlę Vienodas likimo negandas, kartu netekę laisvės, kartu ją atgavę, jos galėtų gyventi vienoje šeimoje. Teritorinių pretenzijų vieni kitiems neturime, o bijoti, kad vieni pradės stelbti kitus, nėra ko. Nėra pagrindo baimintis, kad, pavyzdžiui, latviai pradės lietuvėti, arba estai — latvėti. Federacija suvienytų mūsų šalių finansus, susisiekimą, ginkluotąsias pajėgas, iš dalies — ekonomiką. Tuo tarpu kultūrinis gyvenimas vyktų atskiras, nesikišant į kitų reikalus.
Atsiras ir gana nelengvų problemų. Kokia bus bendravalstybinė kalba? Iš pradžios tiktų rusų kalba, nes mes visi ją mokame. Bet ją palikti visam laikui reikštų, kad mes pasiduodame nuolatinei rusiškai įtakai, kuri ir taip mums įsiėdė iki gyvo kaulo. Priimsime vokiečių kalbą — pernelyg iškils vokiečių įtaka. Dėl tos pačios priežasties nepriimtina ir anglų kalba, jau nekalbant apie jos tarimo ir rašybos sunkumą. Reikia neutralios kalbos, kuri neprimestų jokios įtakos. Tad kodėl nepriėmus bendravalstybinė kalba, pavyzdžiui, esperanto kalbos? Ji — skambi, atitinka beveik visiems gyvosios kalbos reikalavimams, labiausiai iš visų dirbtinių kalbų paplitusi pasaulyje ir svarbiausia — visiškai neutrali ir beveik dešimt kartų lengviau išmokstama, negu bet kuri gyvoji kalba. Ši kalba turi nemažai priešų, bet kur kas daugiau — šalininkų. Be to, Pabaltijyje jau senokai yra įleidusi šaknis.
Kita problema — jungtinės valstybės pavadinimas. Pabaltijo federatyvinė respublika — per ilgas pavadinimas; Baltija — lietuviams bei latviams kaip baltams tiktų, bet juk estai — nebaltai, o ugrosuomiai. Tad galutinai šį klausimą turėtų išspręsti mūsų trijų tautų atstovai, o sprendimą visos tautos patvirtintų referendumu.
EKONOMIKA
Lietuva — žemės ūkio kraštas, neturintis beveik jokių žemės turtų. Todėl žemės ūkiu ir reikėtų pirmiausia rūpintis. Ši ūkio šaka turi ne tik išmaitinti respublikos gyventojus, bet ir pateikti pakankamai gaminių eksportui. O kad mūsų žemė gali šią užduotį atlikti, liudija Nepriklausomybės metų patirtis. Pirkti maisto iš JAV ir Kanados, kaip tarybiniu laikotarpiu, jau tikrai nereikės.
Ką darysime su kolūkiais ir tarybiniais ūkiais? Daugeliui darbščių žemdirbių sąvoka „kolūkis" asocijuojasi su sąvoka „vergija", „baudžiava". Todėl žmonės, ypač vyresnio amžiaus, jau seniai svajoja gauti savo žemės gabalą ir dirbti tik sau. Nors mes žinome, kad kolūkio našumas dėl nepakankamos kolūkiečių iniciatyvos yra labai žemas, bet nedideli privatūs ūkeliai — kita kraštutinybė. Juk tokio ūkelio nelabai mechanizuosi. O įteisinsi stambius privačius ūkius ir juose dirbančius darbininkus — vadinasi, įteisinsi dvarininkus arba buožes ir kumečius. Kokią rasti išeitį, kad žemdirbystė būtų naši, našesnė už kolūkių, kad žemės ūkyje nebūtų išnaudotojų ir išnaudojamųjų?
Siūlyčiau tokį variantą. Šeimoms, norinčioms ūkininkauti, valstybė paskirsto ūkius. Ūkiai neturi būti labai maži ir labai dideli. Kiekviena šeima turėtų gauti žemės tiek, kad ji galėtų ją apdirbti. Bet darbas su plūgu ir akėčiomis — ne darbas. Tad 5—6, o gal ir daugiau ūkių jungsis į arteles, grandis, ar dar kaip nors kitaip vadinamus vienetus. Ši artelė gaus iš valstybės paskolų ir žemės ūkio mašinų: traktorių, sėjamųjų ir kt. Su laiku tie pavieniai ūkiai sustiprės ir patys įsigis po traktorių, sėjamąją ar dar vieną kitą mašiną. Artelės žinioje liks tik labai stambios mašinos: kombainai, kuliamosios, malūnai.
Be pavienių ūkių, dar turės būti steigiami ir valstybiniai ūkiai. Tai bus kažkas panašaus į tarybinius ūkius. Žmonės ten dirbs kaip įmonėje ir gaus atlyginimą pinigais. Bet jeigu koks nors pavienis ūkis nenašus, gauna mažai produkcijos, o gal net tampa nuostolingas, valstybė turės teisę šį ūkį nusavinti (žinoma, su tam tikra kompensacija) ir jį perduoti darbštesniam ar apsukresniam žemdirbiui. Šitaip buvo elgiamasi Vokietijoje. Toks likviduotas ūkininkas perkeliamas į valstybinį ūkį. Juk dažnai būna, kad ūkininkas labai darbštus, bet nesumanus (ne laiku pasėja, nupjauna ir pan.), todėl turi didelių nuostolių. Bet vadovaujamas prityrusio specialisto, jis gali kalnus nuversti.
Minėtos artelės galingą techniką: kombainus, traktorius — pačios savo jėgomis suremontuoti negalės, tad visuose rajonuose turės būti įsteigtos remonto dirbtuvės. O kad nesikartotų tarybinio gyvenimo praktika, kai mašinai vos už vartų išvažiavus jau ratai nukrenta, tarp tų dirbtuvių turi būti skatinama konkurencija. Blogai suremontavai man traktorių, kitą kartą aš remontuosiuos ne pas tave, o pas tavo kaimyną-konkurentą . . .
Bet krašto ekonomikoje dominuojant žemės ūkiui, negalima pamiršti ir pramonės. Lietuva beveik neturi iškasenų. Tad pirmiausia reikės susirūpinti maisto produktų perdirbimo ir cemento pramone. Įmones žaliavomis aprūpins žemės ūkis, o cemento pramonei žaliavos turime šiaurės Lietuvoje.
Tarybiniu laikotarpiu Lietuvoje auga pramonės šakos, nereikalaujančios daug žaliavos, bet kuriose didelis darbo imlumas. Panašia kryptimi reikėtų eiti ir ateities Lietuvoje. Reikia visokeriopai plėsti radijo, tiksliųjų staklių, skaičiavimo mašinų, įvairių tiksliųjų prietaisų pramonę, nes tarybiniu laikotarpiu išaugo gana gerų šių šakų specialistų. Vertėtų pagalvoti apie laikrodžių ir optinių prietaisų gamybą.
Stambios įmonės priklausys valstybei. Čia reikėtų prisiminti Jugoslavijos gamyklų darbininkų tarybų patyrimą. Įmonę valdo darbininkų taryba. Ji išrenka iš savo tarpo direktorių ir kitus gamybos vadovus, sprendžia ką gaminti, kaip gaminti, taip pat produkcijos realizacijos problemas. Valstybė į įmonių vidaus reikalus nesikiša, ji tik bendradarbiauja su jomis.
Daug ko reikia pasimokyti iš Vakarų įmonių. Daug padės reemigrantai iš Vakarų, visų pirma, iš JAV. Svarbiausia — skatinti visų dirbančiųjų iniciatyvą, bet ne taip, kaip dabar daroma (garbės raštais, garbės lentomis ir pan.), o sudaryti tokias sąlygas, kad darbininkas žinotų: jei daugiau padarys, daugiau ir gaus, be baimės, kad bus pakeltos išdirbio normos.
Smulkios įmonės ir įvairios dirbtuvės galėtų priklausyti privatiems asmenims, kad pakeltų gaminių kokybę, tarp įmonių skatintų sveiką konkurenciją.
Didžiulę reikšmę reikės skirti profesinėms sąjungoms. Jos neturi būti vyriausybės ir valdančios partijos įrankis, kaip TSRS („komunizmo mokykla"), bet savistovūs organai, ginantys darbininkų ir tarnautojų interesus ir pateikiantys vyriausybei savus reikalavimus. Iškilus rimtiems nesutarimams, darbininkai turės teisę demonstruoti ir streikuoti. Streikai — galingas darbininkų ginklas. Jais reikia naudotis tik tada, kai nenukenčia valstybės interesai. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje daug pavyzdžių, kai šalyje, prasidėjus ekonominei krizei, visi gyventojų sluoksniai stengiasi „suveržti diržus", o darbininkai pradeda streikuoti, reikalaudami padidinti atlyginimus. Tad profsąjungoms turi vadovauti protingi ir išmanantys žmonės, tikri Lietuvos patriotai. Vyriausybė turi visą laiką juos informuoti apie šalies ekonomikos padėtį.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po dviejų trijų dešimtmečių mūsų Tėvynė pasieks Vakarų Europos ekonomikos lygį. Kad tai ne tušti žodžiai, liudija praeitis. Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta karo nuniokotoje šalyje. 1920 metais, kai baigėsi visi karai ir prasidėjo taikus kuriamasis darbas, Lietuva turėjo tik kelias dirbtuves ir kelis malūnus. Jokios pramonės nebuvo. Praėjo 20 metų. Lietuva per tą dvidešimtmetį spėjo sukurti tiek, kiek kita šalis sukuria per keliskart ilgesnį laiką. Bolševikai, 1940 m. įsiveržę į Lietuvą, rado nemažai stambių gamyklų, klestintį žemės ūkį, sparčiai pažengusią gyventojų kultūrą. Ne veltui rusai tuo metu Lietuvą vadino „Mažąja Amerika". O juk niekas iš šalies mums nepadėjo. Vienintelis veiksnys, nulėmęs mūsų krašto iškilimą, krašto, kuris labai neturtingas žemės turtais, yra nepaprastas, tiesiog fantastiškas lietuvio darbštumas. Kur gyventų lietuvis — ar tėviškėje, ar Amerikoje, ar Sibiro tremtyje — jis dirba iki devinto prakaito, kol susikuria tinkamas gyvenimo sąlygas. Lietuvis nenori ir nemoka gyventi blogai. Tai liudija ir trisdešimtųjų metų krizė, palietusi ir Lietuvą: beveik visos Europos valstybės buvo priverstos devalvuoti savo valiutas, o litas liko nepakitęs. Tad neabejokime, kad lietuvio, kuriam teko pakelti ant savo pečių tiek sunkumų, vargo ir persekiojimų, darbštumas, sumanumas ir sugebėjimas sunkiausiomis sąlygomis išlikti žmogumi iškels mūsų kraštą į vieną iš pirmaujančių Europoje.
KULTŪRA
Svarbiausias kultūrinės veiklos ateities uždavinys — atsikratyti rusiškos įtakos. Ne visa, ką mes gavome iš rusų, yra neigiama. Būkime sąžiningi: nemokamas mokslas, nemokamas gydymas Lietuvoje pirmą kartą įgyvendinti tik tarybiniais metais. To paties mes turime siekti ir atgavę nepriklausomybę.
Tačiau mes turėsime daug tokio palikimo, kuriuo kuo greičiau reikės atsikratyti: biurokratizmu, baisiu, jokiom priemonėm neįveikiamu popierizmu, kuris šaliai kainuoja ne tik kalnus popieriaus, bet ir daugybės žmonių nervų, sveikatos ir. . . puspadžių, bevaikštant iš vienos įstaigos į kitą. O kaip tas popierizmas stabdo pramonės, žemės ūkio ir kultūros augimą! Turime išnaikinti visokį „blatą", protekcijas, įmonių produkcijos ir turto grobstymą, kuris jau seniai nelaikomas nei vagyste, nei nuodėme. Turime išguiti tarybinį formalizmą ir dogmatizmą, besireiškiantį sprendžiant svarbiausius gyvenimo klausimus ir kainuojantį milžiniškas sumas. Mūsų laukia neįsivaizduojamai sunkus darbas. luk kalba eina apie kelių kartų perauklėjimą! Jei mes viso to purvo nenugalėsime, jei neatgaivinsime įgimtojo lietuvio darbštumo ir sąžiningumo, nė vienas užmojis nebus įgyvendintas!
Be to, mūsų tautą dar reikia gydyti nuo baisaus alkoholizmo. Kaip su juo kovoti — sunku net įsivaizduoti. „Sausas įstatymas" čia nepadės — pradės veikti įvairūs pogrindiniai bravorai, suklestės kontrabanda. Reikia pasinaudoti patriotiniu pakilimu, kuris visada sustiprėja, atgavus laisvę. Visur skelbti, kad girtuokliavimas — tarybiškumo pasireiškimas, o girtuoklis — Tarybų šalininkas ir laisvos Lietuvos priešas. Čia daug galėtų padėti mokyklos, o ypač Katalikų Bažnyčia. Daug reikės padirbėti ir kovojant su amoralumu ir šeimų nepatvarumu. Jei šeima galės pragyventi tik iš vyro atlyginimo, žmonos nebus priverstos dirbti — galės daugiau skirti dėmesio vaikų auklėjimui. Šeimos turi auginti daugiau vaikų ir būti patvaresnės.
Bet neturime pamiršti ir Vakarų neigiamos įtakos. Susidarius galimybei laisvai keliauti į užsienį, į mūsų kraštą pradės skverbtis Vakarų visuomenės ydos: pornografija, narkotikai, šaunamieji ginklai . . .
Reikės daug lėšų, jėgų ir žmonių aukoti tautos švietimui. Tarybinis režimas, atnešęs mums daug blogio, lietuviams atnešė ir visuotinį raštingumą ir beveik visuotinį vidurinį mokslą. To mes ir toliau turime siekti. Tik išsilavinę, išprusę valstybės piliečiai bus tikri Tėvynės patriotai ir sunkiu šaliai momentu jų nereikės raginti, kad stotų ją ginti. Štai pavyzdys — 1919 metų nepriklausomybės kovos. Lietuvoje, kuri iš visų Pabaltijo tautų turėjo daugiausia gyventojų, į savanorius išėjo 17 tūkst. vyrų. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje, nors ten gyventojų buvo mažiau — beveik po 70 tūkst. Kodėl taip atsitiko? Lietuviai kultūriniu atžvilgiu buvo gerokai atsilikę nuo latvių ir estų.
Pažangus žemės ūkis ir pramonė taip pat pareikalaus daugybės išsilavinusių specialistų.
Lietuvos sostinė turėtų likti Vilnius. Kai kas dėl patogios geografinės padėties siūlo Kauną. Pirmenybė Vilniui turi būti teikiama ne vien todėl,, kad tai istorinė Lietuvos sostinė, bet ir todėl, kad Vilniaus apylinkės ir pats kraštas smarkiai aplenkėjęs. Jei Lietuvoje suklestės mokslas ir kultūra, tai ir viso krašto centras Vilnius, tapęs lietuviškumo židiniu, darys didelę įtaką ir jo apylinkėms. Galima tikėtis, kad po kurio laiko ir Vilnija taps lietuviška. Juk prieš I pasaulinį karą ir Kaunas buvo lenkiškumo centras, bet praėjo tik 20 laisvo gyvenimo metų ir šis miestas bei jo apylinkės sulietuvėjo.
Turbūt niekur pasaulyje nerasime tokių pasipūtusių, tokių neprieinamų ir tolimų liaudžiai vadovų, kaip Tarybų Sąjungoje. Jų atsiribojimas nuo liaudies, jų liaudies baimė sukelia tik panieką ir neapykantą. Tad' norėčiau, kad mūsų būsimieji vadovai, patys kilę iš liaudies, nesišalintų savo liaudies. Tenebijo jie išeiti į miesto gatves be palydovų, tenesinaudoja specialiu transportu (išskyrus ypatingus atvejus), o į darbą važinėja tais pačiais autobusais, kaip ir kiti piliečiai, tesinaudoja tomis pačiomis gydymo įstaigomis, telanko tuos pačius liaudies susibūrimus ir pasilinksminimo renginius, ir tesėdi ten tarp kitų piliečių, o ne prezidiumuose ar vyriausybinėse ložėse. Visa tai, ką siūlau, nėra pigaus populiarumo medžiojimas, bet pasitikėjimo savo tauta, savo liaudimi požymis. Ir tauta jiems už tai atsilygins meile ir pasitikėjimu.
Sparčiai kuriant pramonę, rūpintis aplinkos švara. Gana liūdną palikimą gavę iš tarybų: beveik negyvas upes, neprotingai numelioruotus vandens telkinius, reikės daug darbo, kad į upes ir ežerus vėl grįžtų gyvybė, kad fabrikų kaminai negrėstų mūsų sveikatai. Šiuos reikalavimus sąmoningai priskyriau prie kultūrinės krašto veiklos, nes gamtos apsauga — krašto ir jo visuomenės kultūringumo požymis. O švari gamta leis plačiai išvystyti Lietuvoje tarptautinį turizmą ir poilsiavietes. Tai bus gana svarus pajamų šaltinis. Nors mūsuose ir nėra aukštų kalnų, milžiniškų upių, didingų kroklių, bet mūsų gamta turi tai, kuo nedaugelis kaimynų gali pasigirti: ramybę ir neliestos gamtos grožį, kuris taip žavi didmiesčių gyventojus. Protingai prižiūrint tokias vietas, statant nedidelius spalvingus pansionus, mes turėsime daug užsienio poilsiautojų, išgarsins mūsų kraštą, pakels gerovę.
Nė viena valstybė neapsaugota nuo vienos ar kitos negandos. Gali tekti ir paalkti, ir pavargti, ir pakovoti, bet niekuomet nereikia užmiršti savo tikslo — šviesios laisvos Tėvynės ateities. Tik visi vieningai dirbdami nugalėsime visas kliūtis ir pastatysime didingą laisvės rūmą!
Svajonės, svajonės . . . Ach, jei jos išsipildytų, kaip kibtume į darbą, atiduotume viską dėl Tėvynės! O, Viešpatie, tiek iškentėję, tiek išvargę, nejaugi nenusipelnėme laisvės? "
Dieve, duok mums laisvę!
J. Medvėgalis
