ATVIRAS LAIŠKAS
LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJOS
ANTRAJAM SEKRETORIUI
Graži tradicija Vėlinių dieną pagerbti mirusius. Ji taip suaugusi su lietuviškosios kultūros samprata, jog pačios sąvokos ir prasmės lietuviui aiškinti nereikia. Jums gi, Lietuvos kompartijos vairuotojui, šios dienos prasmę išsiaiškinti irgi nėra sunku. CK aparate dirba nemažai lietuviškos kilmės asmenų, kurie nors dėl darbo pobūdžio ir nutolę nuo tautos tradicijų, bet galėtų bent nurodyti Jums informacijos šaltinius.
Kiek gyvybinga Vėlinių tradicija, rodo ir tas faktas, kad partija nusprendė ją įteisinti. Tačiau nemaža faktų verčia galvoti, jog tai padaryta ne tam, kad puoselėtų šią tradiciją, bet tam, kad pašalintų iš jos gilią prasmę ir paverstų valdiškų piligrimų eityne prie administracijos mėgiamų ypatų palaidojimo vietų, idant takeliai į minėtas vietas neužželtų dėl entuziastų stokos. Paliekant Vėlines už valdiškumo ribų, susidarytų perdaug ryškus kontrastas tarp tų, kuriuos nuoširdžiai gerbia lietuvis, ir tų, kuriuos privalėtų gerbti. Todėl stengiamasi įbauginti Vėlinių dalyvius, atėjusius pareikšti pagarbą ir padėką tiems, kurių dėka dar gyva lietuvių kalba, kultūra ir pati Lietuva.
Šias mintis patvirtintų paskutiniųjų trijų metų Vėlinių Rasų kapinėse palyginimas.
1976 m. Vėlinių vakarą mes, keletas moksleivių, patraukėme į Rasų kapines. Uždegėme žvakutes ant Basanavičiaus kapo, prie žuvusių už Lietuvos laisvę karių. Kažkas mus fotografavo, vėliau pastebėjome iš paskos sekiojančius tipus. Buvo matyt, kad ne pagarba mirusiems juos čia atvedė.
Tų pačių metų lapkričio 4 d. mane išbudino milicija. Įsakė važiuoti kartu. Vidaus reikalų skyriuje man liepė rašyti pasiaiškinimą, kur praleidau praėjusias dienas. Atsisakiau. Tada įsiutę pareigūnai — majoras Zilmaras ir kriminalinio skyriaus inspektorius Machmudovas — paleido į darbą kumščius ir įmetė kameron su kriminalistais. Po kiek laiko vedė pas įkaušusį tardytoją Maciulevič, kuris vapaliojo, kad aš nekenčiąs tarybų valdžios ir norįs grąžinti buržuazinę Lietuvą. Kai atsisakiau rusiškai su juo kalbėti, parodė į savo kolegą bandito išvaizda ir suriko: „Štai tavo rusų kalbos mokytojas! Jis taip tave išmokys, kad po dviejų dienų niekas neatskirs rusas tu ar lietuvis . . ." Paskui pasipylė grasinimai, keiksmai ir vėl kamera. Tąsyk pirmą kartą išgirdau, jog kariuomenė geriausiai „sutvarko" tokius, kaip aš. Iš kameros paleido vakare, išlaikę 12 valandų. Išėjęs supratau, o pasikartojus istorijai, ir įsitikinau, jog saugumas pasitelkė miliciją mus truputį „pamokyti".
Šiemet kapinėse žmonių susirinko ypač gausiai. Padėjome vainikus. Net vaikai degiojo žvakutes prie Basanavičiaus kapo. Džiaugėmės, kad dar daug lietuvių gerbia savo tautos praeitį. Tačiau ne visi buvo tuo patenkinti. Aplink nuolat zujo skrybėlėti tipai. Grasinančios išvaizdos rodyte rodė, kas jie tokie. Nors ir patys jie nesislėpė, atvirkščiai — visur save demonstravo. Ponai iš KGB šįkart nebandė fotografuoti, o tik gąsdino. Į kapines juos atvedė baimė, kad perdaug lietuvių pasiduoda „nesveikiems" religiniams ir tautiniams jausmams.
Ne kartą matydavau tose pačiose Rasose prie Pilsudskio kapo gausiai susirinkusius lenkus. Net patriotinės giesmės skambėdavo. Niekas tų lenkų nefotografavo, nevaikė ir netampė po saugumą. Kodėl tarybų valdžia nemėgsta Basanavičiaus ir trukdo jį viešai pagerbti? Kai 1977 vasario 16 su draugais nunešėme gėlių ant jo kapo, pasirodę saugumiečiai norėjo prievarta mus suimti. Vėliau ta proga jie apgailestavo, kad Basanavičiaus mirtis „nelaimingo atsitiktinumo dėka" sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės diena.
Negalite dovanoti Basanavičiui už vasario 16-osios Aktą, kuriuo Lietuva tapo nepriklausoma? Bet jei ne šis dokumentas, Lietuva šiandien būtų Lenkijos provincija. Kažin, ar tai neprieštarautų Rusijos interesams, ir Jūs asmeniškai ar būtumėte tuo patenkintas?!
Iš kur ta neapykanta tautos atgimimo skelbėjams? Kodėl Pilsudskis artimesnis Jūsų administracijai? Ar ne todėl, kad jis prievarta lenkino lietuvius, o Basanavičius žadino tautos sąmonę?
Kiekvieną kartą, prieš siunčiant į kapines čekistų brigadą, reikėtų pagalvoti,ar atneš tai norimų rezultatų. Žmonių viena diena nepasiseks nei įbauginti, nei atšaldyti. Priešingai — daug kas juokėsi matydami apgailėtinas skrybėlėtųjų ponų pastangas. Laikai keičiasi. Prieš 20 metų juk visai neleisdavote Vėlines Rasų kapinėse paminėti. Šiandien jau tūkstančiai susirenka. O kas bus rytoj? . .
Ar ne laikas atsisakyti pasenusios praktikos? Čekistams vertėtų surasti naudingesnį darbą, pavyzdžiui, saugoti kapines nuo vagių ir niokotojų. Iki šiol valdžia tuo nesirūpina.
Gražų būtų ir naudinga Vėlinėse organizuoti į Rasų kapines moksleivių, studentų būrius. Patys skundžiatės, kad jaunimas abejingas kilniems idealams. Gal ne vienas susimąstytų prie Basanavičiaus, Čibiro, Tarabildos kapo. Girdėjau, kad Vilniaus kraštotyrininkai seniai yra paruošę monografiją apie Rasas, bet iki šiol negauna leidimo ją išleisti. Kuo tokia monografija galėtų pakenkti komunizmo statybai Lietuvoje?
Pagarba mirusiems yra lietuviškosios kultūros dalis. Jausdami save ainiais tos tautos, kuri iš visų pusių puolama, išlaikė amžių negandas, mes Vėlinių tradicijoje matome lietuvių tautos gyvybingumą. Be dėkingumo ir pagarbos praeities didvyriams, negalime kurti ateities. Pagarba praeičiai daro mus Pilėnų, Žalgirio karių ainiais, Valančiaus, Kudirkos, Basanavičiaus palikimo saugotojais. Mums šiandien aišku, kad lietuvių tautos praeitis neprasideda kapsukininkų darbais ir nesibaigia Antakalnio kapinių žvaigždėtomis urnomis.
Aišku, naivu būtų tikėtis, jog administracija pritars Vėlinių dvasiai. Bet atkirtis jos siekiams duodamas pačių dalyvių srauto didėjimu. Dar Adomas Mickevičius, poemoje „Vėlinės" vaizduodamas tėvynės persekiojimų ir kančių istoriją, giliai suvokė šios tradicijos prasmę — prispausto žmogaus moralinį pranašumą, didžiosios teisybės viltį.
„Nebeužtvenksi upės bėgimo", — tai mūsų visų atsakymas.
Šį didį tikėjimą ir viltį lyg žvakučių šviesas parsinešėme širdyje Vėlinių vakarą.
Julius Sasnauskas,
Vilnius
1978 lapkričio 16
* * *
