LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI
P. GRIŠKEVIČIUI
LIETUVOS TSR RESPUBLIKINIAM PROKURORUI
„TIESOS" VYRIAUSIAJAM REDAKTORIUI
Nuorašai: Visiems Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Kun. Karolio Garucko, gyv.
Ignalinos raj. Ceikinių km.,
PAREIŠKIMAS
Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas „Tiesa" (1978.VII.16) ir tų pačių leidėjų dienraštis rusų kalba „Sovetskaja Litva" (1978.VII.16) išspausdino B. Baltrūno straipsnį „Melo" ir nusikaltimų keliu", kuriame pateikiama skaitytojui Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nario Viktoro Petkaus teismo proceso aprašymas, nagrinėjant jo bylą. Šį B. Baltrūno straipsnį persispausdino kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje „Tėviškės" draugijos laikraštis „Gimtasis kraštas" (1978.VII.20) ir Lietuvos KP Ignalinos rajono komiteto ir rajono Liaudies deputatų tarybos organas „Nauja vaga" (1978.VII.25).
Šis straipsnis, liečiąs ne tik V. Petkų bei mano pasisakymą per tardymą ir teisme, bet ir visą Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, yra šmeižtas ir netiesa. Todėl laikau sąžinės pareiga atkreipti Jūsų dėmesį, kad būtų atitaisyti B. Baltrūno straipsnyje patiekti melagingi ir šmeižikiški išpuoliai, kurie tiesiogiai liečia mane ir visą mūsų grupę.
Manau, jog yra tikslinga ir logiška pradžioje susipažinti su mūsų grupės atsiradimo aplinkybėmis ir jos tikslu.
Tarybų Sąjunga, pasirašiusi ir ratifikavusi Helsinkio susitarimus, įsipareigojo juos ir vykdyti. 1975 m. rugpjūčio 1 d. Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte pasakyta: „Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę (. . .) Įgyvendindamos savo suverenias teises, įskaitant teisę leisti savo įstatymus ir nustatinėti administracines taisykles, jos derins tai su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; jos, be to, deramai atsižvelgs į Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto nuostatus ir juos vykdys".
Helsinkio susitarimų vykdymo svarbą dažnai pabrėžia savo kalbose TSRS KP Generalinis Sekretorius L. Brežnevas. Pvz., Helsinkio pasitarimų metu pasakytoje kalboje jis sako: „Mes esame įsitikinę, kad sėkmingas įgyvendinimas to, dėl ko mes čia susitarėme, ne tik palankiai veiks Europos tautų gyvenimą, bet ir taps svarbiu indėliu stiprinti visuotinę taiką".
TSRS KP Generalinio Sekretoriaus mintims pritarė savo paskelbtame dokumente „Dėl saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų rezultatų" TSRS KP CK Politinis biuras, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas ir TSRS Ministrų Taryba. Tame dokumente sakoma: „Nemažiau svarbu, kad šie principai įsišaknytų šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose, kad jie būtu diegiami į praktiką ir paverčiami tarptautinio gyvenimo dėsniu, kurio peržengti neikam nevalia." (Mano pabraukta. „Tiesa", 1975.VIII.7).
Tačiau gyvenimo tikrovė parodė, kad šie principai ir įsipareigojimai tiek Lietuvos TSR, tiek kitose Tarybų Sąjungos respublikose įvairių pareigūnų ir institucijų buvo daugybe atvejų šiurkščiai pažeidinėjami.
Todėl, paskelbus 35 valstybių, dalyvavusių 1975 m. Helsinkyje, Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimų Baigiamąjį aktą, suprasdami tą pasitarimų svarbą pasaulio taikai ir įtempimo mažinimui išlaikyti, 1976 m. susiorganizavo Helsinkio susitarimų vykdymui remti Rusijos TFSR, Ukrainos, Armėnijos, Gruzijos ir Lietuvos Visuomeninės grupės. Jų tikslas stebėti, ar civilinės valdžios atstovai jų respublikose nepažeidinėja 1975 m. Helsinkyje prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.
Tuo tikslu Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nariai — šią grupę sudaro penki asmenys: rašytojas Tomas Venclova, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus ir aš (kunigas Karolis Garuckas) — rinkome žinias apie Helsinkio susitarimų pažeidinėjimus. Pasinaudodami mums užtikrintomis tarptautinėmis teisėmis, Tarybų Sąjungos įsipareigojimais ir Konstitucija, parašėme eilę atitinkamų pareiškimų, laikydami, kad tai geriausia priemonė išsaugoti pasaulio taikai, palaikyti draugiškiems valstybių santykiams ir ginti žmogaus orumui.
Ši grupė sudaryta remiantis Žmogaus teisių deklaracijoje paskelbtais nuostatais: „Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti šalies valdyme betarpiškai arba per laisvai išrinktus atstovus" (str. 21). „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir jų laisvą reiškimą. Ši teisė apima laisvę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų, gauti ir platinti informaciją ir idėjas bet kokiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų" (str. 19).
Visos Tarybų Sąjungoje esančios Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupės buvo įvertintos daugelio žymių visuomenės veikėjų užsienyje.
Pvz., Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas ir senatas priėmė rezoliuciją, siūlydami Tarybų Sąjungoje veikiančias Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupes apdovanoti Nobelio Taikos premija. Tą mintį parėmė eilė Anglijos, Švedijos ir kitų valstybių parlamentų narių ir įvairių kraštų visuomeninių veikėjų.
Visai kitaip mūsų grupių veikla buvo sutikta Tarybų Sąjungoje. Rusijos TFSR, Armėnijos, Gruzijos ir Ukrainos Helsinkio grupių nariai buvo dažnai tardomi, verčiami atsisakyti savo veiklos. Jiems nesutikus tai padaryti, jie buvo nubausti ilgomis kalėjimo ir ištrėmimo bausmėmis.
Valdžios atstovai, norėdami įbauginti Lietuvos visuomeninę grupę bei sukompromituoti jos veiklą, iškėlė baudžiamąją bylą mūsų grupės nariui Viktorui Petkui. 1978 m. liepos 10—13 dienomis Vilniuje Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi V. Petkaus bylą, pripažino jį kaltu ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo ir penkeriems metams tremties. Tuojau po teismo .nuosprendžio pasirodė tendencingai suredaguotas B. Baltrūno straipsnis, kurio tikslas, kaip ir bylos, — apjuodinti visos grupės veiklą.
B. Baltrūno straipsnyje „Melo ir nusikaltimų keliu" skaitytojai net nesupažindinti su mūsų grupės atsiradimo aplinkybėmis, su mūsų veiklos tikslu, su mūsų paskelbtais dokumentais, nė su motyvuotu teismo sprendimo tekstu. Straipsnio turinys susideda iš tendencingų užuominų, nemotyvuotų teiginių, iškreiptas visas mano pasisakymas per tardymą ir teisme: man priskiriami tarsi mano autentiški žodžiai, kurių aš tikrai nesakiau.
B. Baltrūnas rašo, kad V. Petkus „kuria antitarybinius dokumentus, rašo, grubius paskvilius apie Tarybų Lietuvą", bet konkrečiai skaitytojų nesupažindino nė su vienu „V. Petkaus" dokumentu. Čia susipažinkime su jais arčiau ir pažiūrėkime, ar Lietuvos visuomeninės grupės dodumentai yra antitarybiniai, šmeižia Tarybų Lietuvą?
Faktas, kad tik ką pasirašius Tarybų Sąjungos vadovams Helsinkyje Baigiamąjį aktą, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976 m. liepos 28 d. patvirtino Religinių susivienijimų nuostatus, varžančius tikinčiųjų religinę laisvę Lietuvoje. Minėti nuostatai yra visiškai priešingi Baigiamojo akto dvasiai, Visuotiniai žmogaus teisių deklaracijai ir Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktui, kur kalbama apie visišką minties, sąžinės ir religijos laisvę.
Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 26-me straipsnyje pasakyta: „Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, kad be jokios diskriminacijos įstatymas juos gintų. Šiuo atžvilgiu visokia diskriminacija turi būti įstatymo uždrausta, ir įstatymas turi garantuoti visiems asmenims vienodą ir efektyvų gynimą prieš diskriminaciją dėl bet kokio požymio, kaip antai, rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitos aplinkybės".
O kaip yra su Religinių susivienijimų nuostatais? Juose tikinčiųjų teisės, lyginant jas su netikinčiųjų teisėmis, yra siaurinamos, o patys tikintieji diskriminuojami.
Pavyzdžiui, būti spaliuku, netikinčiu galima net priešmokykliniame amžiuje, o kad žmogus įstatymiškai būtų pripažintas tikinčiu, reikalaujama, kad jis būtų pilnai 18-os metų (str. 3).
Ateistai turi teisę net tikinčiųjų tikinčius vaikus — neretai net prieš jų valią — įrašyti į ateistinius būrelius, pionierių ar komjaunimo organizacijas, o religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunimo specialių susirinkimų (str. 17).
Skleisti ateizmą gali kiekvienas mokytojas, dėstytojas, profesorius visų pamokų ar paskaitų metu, o „dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose" (str. 18) — suprask tik Kunigų seminarijose.
Ateistai propaguoti ateizmą gali visur. Jiems nėra jokių varžymų. O „kulto tarnų, religinių pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ar atitinkamų maldos namų buvimo vieta (str. 19).
Ateistai laisvai gali aplankyti savo bendraminčius, o „religinių susivienijimų kulto tarnams draudžiama kalėdoti" (str. 45).
Profsąjungos ir kitos organizacijos turi teisę padėti nelaimės ištiktiems savo nariams. Tikintiesiems gi Religinių susivienijimų nuostatuose pasakyta: „Religiniai susivienijimai neturi teisės steigti savišalpos kasų (. . .) taip pat teikti materialinę pagalbą savo nariams" (str. 45).
Tie, kurie apdraudžia pastatus, įvykus nelaimei, patys gauna draudimo kompensaciją. Bažnyčios atveju yra kitaip: draudimą moka religinė bendruomenė, o „draudimo kompensaciją už sudegusius (apgadintus) maldos namus pervedama atitinkamam Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio balanse šie pastatai yra" (str. 29).
„Juridiniais asmenimis laikomos organizacijos, kurios turi atskirą turtą, gali savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises ir' turėti pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, arbitraže ar trečiųjų teisme" (Lietuvos TSR Civilinis kodeksas, str. 23). Tokie juridiniai asmenys yra profsąjungos, savanoriškos mokslo, technikos, sporto, meno, gamtos apsaugos ir kitos draugijos, veikiančios įstatymų ribose. O pagal Religinių susivienijimo nuostatus Lietuvoje esantys religiniai centrai — vyskupijų kurijos ir religinės bendruomenės-parapijos neturi juridinio asmens teisių, tuo pačiu negali turėti savo nuostatų, negali būti turto, teisių bei pareigų subjektais, neturi gebėjimo sudarinėti sutartis, paveldėti pagal testamentą, dalyvauti šalimis teismuose bei arbitražuose.
Ar čia suminėti Religinių susivienijimų nuostatų straipsniai, kurie diskriminuoja Lietuvos tikinčiuosius, yra antitarybiniai, šmeižia Tarybų Lietuvą? Jei taip, tai kalta ne Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, parašiusi tuo reikalu 1977 m. balandžio 10 d. pareiškimą Belgrado Komisijai, tikrinančiai, kaip vykdomi 1975 metais pasirašyti Helsinkyje tarptautiniai susitarimai, bet Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kuris tuos nuostatus patvirtino.
Minėtame balandžio 10 dienos pareiškime atskleidėme ir Tarybų Sąjungos vidaus įstatymus švietimo srityje, kaip jie neatitinka tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos ji, kaip Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narys, privalo užlaikyti.
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 13-me straipsnyje pasakyta: ;,Šitame Pakte dalyvaujančios valstybės įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais teisėtų globėjų laisvę pasirinkti savo vaikams ne tik valstybines valdžios organų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tą mokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą sutirikamai.su savo pačių įsitikinimais".
Tą patį pakartoja ir Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto 18-tas straipsnis bei pabrėžia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: „Tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi jų vaikai" (str. 26).
Tarybų Sąjunga teoriškai pripažįsta: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSRS ar sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties arba tarptautinio susitarimų taisyklės" (TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, str. 65). Bet praktikoje ne taip yra.
Fakto, kad T. Sąjungoje visas švietimo aparatas yra valstybės rankose ir nėra kitokių mokyklų kaip tik valstybinės, nepajėgs nuslėpti nė B. Baltrūnas. Šių mokyklų tikslą ir uždavinius nusako TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, kuriuose reikalaujama „mokymo pasaulietiškumas be religijos (str. 12); kad mokymas ir auklėjimas būtų persunktas marksistinių-lenininių idėjų, socialistinio internacionalizmo, tarybinio patriotizmo ir komunistinių pažiūrų dvasia (str.: 19, 31, 36, ir 41); „tėvai ir juos atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" (str. 57); kad būtų „auklėjimas šeimoje organiškai derinamas su auklėjamuoju darbu mokyklų, ikimokyklinių ir užmokyklinių įstaigų, visuomeninių organizacijų darbu (str. 57).
Minėtame 1977 m. balandžio 10 d. pareiškime pažymėjome ir tai, jog Tarybinės valstybės pagrindinio (statymo — TSRS Konstitucijos straipsniai, liečia religiją, yra priešingi Visuotiniai žmogaus teisių deklaracijai, kurioje sakoma: „Visi žmonės turi teisę būti lygiai įstatymų saugomi nuo visokeriopos diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją, ir nuo tokios diskriminacijos skatinimo (str. 7). TSRS Konstitucijoje gi pasakyta: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą" (mano pabraukta, str. 52). Čia tikintieji paliekami už įstatymo ribų, jiems nesuteikiama teisė skleisti religine propagandą, kas prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, kurioje pasakyta: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę juos laisvai reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų (str. 19).
Teatsako čia B. Baltrūnas: ar tiesa,, ar šmeižtas, kad Tarybų Sąjungos vidaus švietimo srityje ir TSRS Konstitucijos straipsniai, liečia religiją, priešingi jos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams? Jeigu šmeižtas, tai kas dėl to kaltas? Ar Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė, ar valstybės įstatymų leidėjai, ar tie, kurie pasirašo tarptautinius susitarimus, o paskui jų nesilaiko?
Dokumente „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje", rašytame 1977 m. liepos 17 d., užfiksuotos tokios mintys.
Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras Molotovas ir hitlerinės Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas 1939.VIII.23 dieną pasirašyta sutartimi išgavo iš hitlerinės Vokietijos sutikimą okupuoti Lietuvos teritoriją. Pasinaudodama šiuo susitarimu, po įteikto ultimatumo, Raudonoji armija užėmė Lietuvą. Susikūrė Lietuvoje tarybinė valdžia. Prasidėjo areštai, masiniai nekaltų žmonių į Sibirą trėmimai, bažnyčių uždarinėjimai ir naikinimai, bažnytinio turto ir pastatų konfiskavimai. Pvz., Vilniuje šv. Kazimiero bažnyčia (statyta 1604 m.) paversta ateizmo muziejumi, Vizitiečių bažnyčia (statyta 1729 m.) — architektūrinis paminklas — paversta kalėjimu. Ne per karą, bet 1965 m. sunaikintas jos interjeras. Visų Šventųjų bažnyčios taip pat Vilniuje (statyta 1620 m.) išplėšti varpai 1966 m. rugsėjo 8 d. Tais pačiais metais Vilniuje Antakalnyje sunaikinta dviaukštė koplytėlė, pastatyta prieš 300 m. Ji niekam nekliuvo. Ir šiandien ta vieta yra tuščia ir auga aplink koplytėlę buvę medžiai. Prieš eilę metų nusiaubtas žmonių labai gerbiamas Kryžių kalnas prie Šiaulių.
Prie šių dokumente pražymėtų faktų noriu pridėti: kiek nepakartojamų meno kūrinių sunaikinta uždarytose bažnyčiose! Pvz., Pažaislio bažnyčioje dalininko M. Palonio sukurtos freskos. Sunaikintas ne sąjunginės, bet pasaulinės reikšmės meno šedevras šv. Jono bažnyčios Vilniuje (uždaryta 1948.VII.22 d.) didysis altorius, tiksliau sakant, dešimties altorių kompozicija. Dabar dailininkai pluša jj restauruodami, bet genijų darbai — šedevrai nepakartojami.
Uždaryti visai Lietuvoje vienuolynai, jų turtas ir pastatai konfiskuoti, bibliotekos sunaikintos. Išgriautos Vilniaus kalvarijų koplytėlės. Susprogdintas Vilniuje istorinis Trijų kryžių paminklas. Nugriovė ir sunaikino istorinės vertės kryžius ir koplytėles ypač Žemaitijos pakelėse, Švenčionyse, Ceikiniuose ir kitur.
Tai tik dalis sunaikintų ar apgadintų medžiaginės kultūros vertybių. Dvasinės kultūros žaizdos kur kas didesnės.
Yra įspausti į Komunistų partijos programos rėmus Lietuvos kultūrinių vertybių kūrėjai, kaip antai: rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, Jų veikla paraližuota, jie neturi laisvės, o tik Komunistų partijos nurodymus. Pvz., Balys Sruoga, prieš pat mirtį 1947 m. spalio 16 d. atlikęs išpažintį ir priėmęs paskutinius sakramentus, dejavo kun. J. Vaičiūnui: „ ,Dievų miškas' man tiek daug kainavo, kaip motinai pagimdyti kūdikį. O dabar ten viskas ištaisyta, iškreipta, jog aš net pažiūrėti nebenoriu į šį savo veikalą".
Daroma visa, kad tik greičiau nutautinus ir surusinus.Lietuvą. Pvz., lietuviškų vidurinių mokyklų išleidžiamoje klasėje Švietimo ministerijos lietuvių kalbai skirta tik keturios valandos, o rusų kalbai — penkios. Ta pati ministerija sugeba iš lietuvių abitureintų išreikalauti gerai mokėti rusų kalbą, gi iš rusų abiturientų išreikalauti, kad jie bent kiek pramoktų lietuviškai, ministerija yra bejėgė.
Šiuo metu Lietuvoje rusų gyvena penkis kartus daugiau negu prieš Antrąjį pasaulinį karą. Lietuvoje daug pradžios, aštuonmečių ir vidurinių mokyklų rusų kalba. Vilniuje yra rusų dramos teatras. Kai kuriose įstaigose Lietuvoje net negalima susikalbėti lietuviškai. Pvz., Vilniaus geležinkelio stotyje, kai kuriose pašto įstaigose, gatvėse su kai kuriais budinčiais milicininkais ir pan.
Tuo tarpu Latvijoje yra uždarytos visos lietuviškos mokyklos (prieš karą jų ten buvo 18). Latvijos lietuviams patariama, jog, norint lietuviškai mokytis, reikia važiuoti į Lietuvą, bet rusams nesakoma, kad rusiškai mokytis jų vaikai važiuotų į Rusiją, o tik gausiai atidarinėjamos rusiškos mokyklos ar paralelės klasės rusų kalba latviškose mokyklose.
Panašus likimas ir lietuvių, gyvenančių Baltarusijos respublikos Vidžių, Apso, Gervėčių, Pelesos, Lazdūnų ir kitose vietovėse — jie neturi lietuviškų mokyklų, nei lietuviškos spaudos.
R. Prūsijoje lietuviai dar prieš šį paskutinį karą turėjo savo kultūrines įstaigas, savo spaudą. Dabar ten nieko nebeliko, nors ten lietuvių gyvena daug. Net senus nuo amžių buvusius lietuviškus vardus pakeitė rusiškais. Net Tolminkiemis, kur didysis lietuvių klasikas Kr. Donelaitis beveik 40 metų gyveno, vargo ir kūrė, pavadintas rusiškuoju Čistyje Prudy vardu.
Slepiama nuo Lietuvos jaunimo jų Tėvynės istorija. Lietuvos ir pasaulinė istorija dėstoma savaip — vienašališkai. Tai ne valstybių, ne tautų, ne karalių ar kunigaikščių istorija, o ekonominių santykių, vadinamų „klasių kova", savotiškas partinis katekizmas. Į mokyklas neįsileistas nė vienas Lietuvos ar pasaulinės istorijos vadovėlis, išleistas iki 1940 metų. Visi iki 1940 metų išleisti leidiniai iš bibliotekų kažkur išgabenti, dauguma jų sunaikinti. Išimtis padaryta kai kurioms aukštosioms mokykloms ar mokslo institucijoms, sudedant tuos leidinius į taip vadinamą specfondą, į kurį patekti reikalingas specialus leidimas.
Dokumente taip pat pažymėta, kad Lietuvos tikintieji negali pasinaudoti TSRS Konstitucijos garantuota kulto atlikimo laisve, nes tikintiesiems neleidžiama švęsti Bažnyčios įsakytų švenčių, kurios kartais būna ne sekmadieniais, bet šiokiadieniais. Tai įeina į kulto atlikimo sąvoką.
Ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, kurių tiesioginė pareiga ir neatskiriamas kulto sąvokos dalykas, — draudžiama vaikus mokyti religijos. Kunigai, išdrįsę mokyti, buvo baudžiami kalėjimais, lageriais ir kitokiomis bausmėmis. Štai keletas paskutinio dešimtmečio aukų: kun. Antanas Aleksandravičius, kun. Prosperas Bubnys, kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Albinas Deltuva, kun. Antanas Jokubauskas.
Tiek dokumento „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje", tiek šio rašinio rėmai neleidžia suminėti visų tarybinės valdžios padarytų skriaudų Lietuvai.
Kiti Lietuvos visuomeninės grupės dokumentai yra irgi konkretūs, liečia atskirus asmenis ar įvykius, kuriuos visada galima patikrinti.
Ar ne tiesa, kad buvęs politinis kalinys estas Marias Nikius 1976 m. rugsėjo 30 d. buvo suimtas jėga, be prokuroro sankcijos: kad tarybiniai pareigūnai pažeidžia Helsinkio susitarimų įsipareigojimus, neleisdami išvažiuoti Marijai Jurgutienei su dukrele, kurios gyvena Vilniuje, Žirmūnų g. 75-100, pas vyrą ir tėvą Aloyzą Jurgutį, gyvenantį JAV; taip pat Valei Anholdaitei-Bielopetravičienei su vyru Steponu Bielopetravičiumi, gyvenantiems Klaipėdoje, Taikos g. 13-60, pas tėvą Adolfą Anholdą į Vokietijos FR; kad 1976.XII.22 dieną buvo padaryta krata pas Henriką Jaškūną, gyv. Jonavoje, 30-mečio g. 25-18, ir jis suimtas?
Ar ne tiesa, kad Pavolgio ir Kazachstano vokiečiai vis dar laikomi už įstatymo ribų: jiems įvairiausiais būdais trukdoma prisiregistruoti ir įsidarbinti kitose respublikose; kad Estijos imtyninko dukart čempiono, buvusio politinio kalinio, inžinieriaus Eriko Udamo, gyv. Taline, jo komunalinio buto spintoje buvo įruoštas numeruotas pasiklausymo aparatas, kurį Udamas demontavo; kad Viktorą Vasiljevą ir jo šeimą, gyv. Vilniuje, Architektų g. 224-8, tarybinė administracija persekioja ir įvairias būdais vargina dėl tikėjimo: jų šeima priklauso krikščionių bendruomenei — penkiasdešimtininkams?
Ar ne tiesa, kad tarybinų administracija dažnai sauvaliauja, ištremia iš kalėjimų ar lagerių sugrįžusius politinius kalinius ar Šiaip nieko nenusikaltusius žmones iš jų gyvenamosios vietos — dokumente pateikta daug konkrečių pavyzdžių: kad 1977.IV.20 dieną buvo suimtas Balys Gajauskas ir padaryta visa eilė kratų, ieškant medžiagos jo bylai; kad tarybinė administracija nepaliauja varginusi politinį kalinį, grįžusį iš tarybinių kalėjimų ir lagerių, estą Enną Tarto, gyvenantį Tartu mieste, Anne g. Nr. 20 1977 m. net keturis kartus buvo mėginta padegti pastatai, kuriuose jis gyvena; kad Algirdas Žiprė sveikas uždarytas į psichiatrinę ligoninę Mordovijoje Barašovo lageryje?
Šią dokumentuose suminėtų faktų grandinę galima dar pratęsti. Ar ne tiesa, kad Kauno kunigų seminarijos tikrieji šeimininkai ne vyskupai, bet ateistai, tai yra Religijų reikalų tarybos įgaliotinis? Be jo sutikimo negali patekti į seminariją nė vienas jaunuolis; kad Lietuvoje einą pareigas vyskupai ar vyskupijų valdytojai negali be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio leidimo teikti Sutvirtinimo sakramentą, negali net kunigą paskirti į kitą parapiją? Ar ne tiesa, kad jau 17-ti metai, kai Vilniaus arkivyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius tarybinių administratorių sauvale, nesilaikant Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 28-jo straipsnio, be teismo nežinia kuriam laikui ištremtas į Žagarę, o Kaišiadorių vyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. Vincentui Sladkevičiui, 1957 m. pakonsekruotam vyskupu be valdžios leidimo, ir šiandien neleidžia ne tik užimti vyskupo sosto, bet ir gyventi Kaišiadorių vyskupijoje?
Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės. grupės dokumentuose iškelti faktai gal kai kam ir labai nemalonūs, bet jie teisingi. Melo ir nusikaltimų keliu eina ne minėtoji mūsų grupė, bet B. Baltrūnas, kuris savo straipsnyje, grubiai meluodamas, šmeižia ne tik V. Petkų, bet ir visą mūsų grupe. Jis rašo: V. Petkus „suradęs keletą tokių pat, kaip jis, praeityje baustų už nacionalinę ir antitarybinę veiklą žmonių (. . .) imasi organizuoti grupę". Tai grynas šmeižtas! Rašytojas T. Venclova, fizikos mokslų daktaras E. Finkelšteinas ir aš (kun. K. Garuckas) nė kartą nebuvome bausti.
Lygiai toks pat šmeižtas ir kitas B. Baltrūno tvirtinimas, kad V. Petkus esąs mūsų grupės organizatorius. Kaip aš per tardymą Lazarevičiui sakiau, mane į šią grupę pakvietė ne V. Petkus, bet T. Venclova. Taip pat ir O. Lukauskaitė-Poškienė buvo pakviesta T. Venclovos, ne Petkaus.
B. Baltrūnas rašo, kad aš vėliau tardymo organams pareiškęs: „Nė vieno iš pateiktų dokumentų nesu asmeniškai pasirašęs, ir Petkus manęs neprašė, kad aš juos pasirašyčiau (. . .) Po panašaus turinio dokumentais aš nesu niekada kam nors davęs įgaliojimus rašyti mano pavardę".
Tai grubus mano parodymų iškraipymas. 1977.X. 10 d. Vilniuje Valstybės saugumo komiteto rūmuose per tardymą pareiškiau, kad po visais paskelbtais dokumentais pasirašiau arba daviau įgaliojimus rašyti po jais mano pavardę, išskyrus tik vieną dokumentą „Dėl dabartinės padėties Lietuvoje" (jis dar nebuvo baigtas redaguoti). O 1978.V.6 d. per tardymą pasakiau, kad dokumentą dėl Religinių susivienijimų nuostatų parašiau aš, parodydamas, kaip visa tai nesiderina su Helsinkio Baigiamuoju aktu. Tada tardytojas Lazarevičius parodė man kitą, ne mano rašytą dokumentą, ir paklausė, ar aš jį parašęs. Žinoma, aš neprisipaži-nau, nes jis tikrai buvo ne mano rašytas. Bet tai nereiškia, kaip B. Baltrūnas rašo, kad aš išsigyniau visų dokumentų ar savo parašų po jais.
1978.V.6, baigęs tardymą, Lazarevičius pasakė: „Jūs būsite sukompromituotas. Kunigai jus pasmerks". Po šitokios jo pastabos suabejojau mano parengtinio tardymo protokolų tikrumu, nes juose liko tuščių eilučių, į kurias buvo galima daug ką įrašyti. Norėjau jas išbraukti, bet tardytojas su tuo nesutiko. Todėl teisme pareiškiau: „Prašau mano apklausimo protokolus laikyti be vertės.
Mūsų paskelbtuose dokumentuose iškelti faktai yra teisingi. Už visus šiuos dokumentus ir aš prisiimu atsakomybę, todėl galite teisti ir mane. Aš norėčiau baigti savo gyvenimą lageryje, kaip mano viršininkai arkivyskupas M. Reinys ir kun. B. Andriuška."
Tačiau B. Baltrūnas savo straipsnyje apie šį mano pareiškimą nutylėjo, o mano parengtinio tardymo parodymus suredagavo taip, kaip jam geriau patiko, ir pateikė skaitytojams tarsi mano autentiškus žodžius.
B. Baltrūnas rašo, kad „kai kurie teismo posėdžiai vyko už uždarų durų."
Netiesa. Visi teismo posėdžiai vyko už uždarų durų. Kasdien nuo ankstyvo ryto V. Petkaus pažįstami, draugai ir kiti asmenys, besidomį šia byla, stovėjo prie teismo salės durų, norėdami pateikti į vidų, bet saugumiečiai jų neleido, tvirtindami, kad salėje jau nebesą vietų. Kai mes, liudininkai, buvome pakviesti į salę, radome joje daug nepažįstamų žmonių, nežinia pro kur į salę patekusių. Jie buvo užėmę tik dalį teismo salėje esančių suolų.
Taip pat netiesa, kad „nuosprendis" buvo paskelbtas atvirame posėdyje. | teismo salę, kai vyko šis „atviras" posėdis, įleido Oną Lukauskaitę-Poškienę, dvi V. Petkaus šeimininkes ir A. Terlecką. Mane pradžioje iš vestibiulio išstūmė laukan, bet vėliau įleido į salę. Kitus, vestibiulyje esančius, milicija išgrūdo laukan. Papulki-ninkas Baltinas maskvietę T. Velikanovą net partrenkė ant grindų, nors ji visai ramiai laikėsi. Taigi į salę buvome įleisti tik penki žmonės, o privilegijuotųjų buvo pilna salė. Teismo nuosprendį visi sutiko mirtina tyla. Perskaičius nuosprendį, V. Petkui kalbėti neleido. Tik teisėjas pasakė, kad Petkus iš pradžios visus kaltinimus paneigęs, vėliau tardomas tylėjęs, nepasakęs nė žodžio.
B. Baltrūnas šios grupės narius vadina „tikrovės jausmą praradusiais ir nesuprastais inteligentais."
Ar nusipelno tokios paniekos ir pašaipos tie žmonės, kurie, vadovaudamiesi savo humaniškais įsitikinimais, gina skriaudžiamųjų ir persekiojamųjų/teises? Ar Lietuvos Helsinkio grupės narys V. Petkus, kovojąs prieš žmogaus ir tautos teisių pažeidimus, gali būti laikomas „šarlatanu" ir „užkietėjusiu nusikaltėliu", kaip tai daro straipsnio autorius B. Baltrūnas? Ar tai nėra tyčiojimasis iš elementarių žmogaus teisių, kada represuojami ir diskriminuojami žmonės, kurie nori ne senosios santvarkos atstatymo, bet kad būtų atitaisytos žmonėms ir visai mūsų tautai padarytos ir daromos skriaudos.
Jei mažos tautos su žema kultūra ir niekad neturėjusios savo nepriklausomybės išsivaduoja iš kolonialinių varžtų, tai argi Lietuva, turinti senų ir garbingą savarankiško gyvenimo patirtį, negali pasinaudoti tarptautiniais įsipareigojimais, kurie užtikrina tautoms apsisprendimo teisę, kurią tarp kitko užtikrina ir TSRS Konstitucijos 72 straipsnis, kuris sako: „Kiekvienai sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išstoti iš TSRS."
Taurioji Lietuvos visuomenė yra giliai pasipiktinusi ir sukrėsta dėl V. Petkaus, B. Gajausko ir kitų joms panašių bylų, laikraščių straipsnių, kuriuose jos neteisingai aprašomos, ir dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Lietuvos respublikooe.
Prašau Lietuvos TSR Komunistų Partijos Centro Komitetą ir Lietuvos TSR Respublikinį Prokurorą panaikinti V. Petkui bausmę ir priversti B. Baltrūną, kad jis atšauktų šmeižtus, liečiančius V. Petkų ir visą Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, kaip to reikalauja įstatymas, ginąs piliečių orumą.'
Kun. Karolis Garuckas
Ceikiniai, 1978 m. lapkričio 16 d.
* * *
