-
Svetainės pradžia
- 17 Kronika 1975 m.
• Nijolės Sadūnaitės teismas
Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 rugpiūčio 27. Kratos metu buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas „LKB Kronikos" 11-sis numeris.
Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Du mėnesius nebuvo leista perduoti maisto.
1975 sausio pabaigoje N. Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų sauvalę, grasinimus prischiatrine ligonine.
1975 kovo mėn. tardytojai kreipėsi į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros g-je ir į Naujosis Vilnios psichoneurologinę ligoninę, klausdami, ar N. Sadūnaitė kada nors ten nesigydė. Atsakymas gautas neigiamas.
1975 balandžio mėn. N. Sadūnaitės byla buvo išjungta iš bylos Nr. 345 į atskirą bylą Nr. 416.
1975 birželio 16 LTSR Aukščiausias Teismas pradėjo nagrinėti N. Sadūnaitės bylą. Teismo posėdis prasidėjo 10 vai. ryto. Teismo pirmininkas — Kudriašovas, o valstybinis kaltintojas — Bakučionis.
Į teismą buvo iškviesti šie liudininkai:
Jonas Sadūnas (Nijolės brolis),
Vladas Sadūnas (pusbrolis),
Regina Sadūnienė (Vlado žmona),
Povilaitis (vidurinės mokyklos direktorius),
Kušleika ir Bronė Kibickaitė.
Teismo pradžioje liudininkai buvo uždaryti atskirame kambaryje, o po liudijimo vėl būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso.
Teismo salėje buvo tik 6 kareiviai ir 5 saugumiečiai (Pilelis, Jankauskas, Platinskas ir kt.). Teismo pirmininkas leido salėje pasilikti tik Nijolės broliui Jonui. Pašaliniai asmenys į teismo salę nebuvo įleidžiami. Saugumiečiai jiems pareikšdavo, kad teismo procesas yra uždaras.
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius.
TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
TSRS Generaliniam Prokurorui
LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
LTSR Prokurorui
Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Telšių ir Kaišiadorių vyskupijų kurijoms
LTSR Vilniaus arkivyskupijos žemiau pasirašiusių kunigų
P a r e i š k i m a s
Lietuvos katalikai, stokodami religinės literatūros, skaudžiai kenčia. Tiesa, tarybiniais metais buvo išleisti šie leidiniai: kan. J. Stankevičiaus „Maldaknygė", „Liturginis maldynas", „Vatikano II susirinkimo nutarimai", „Apeigynas", „Naujasis Testamentas", „Psalmynas". Jie tikinčiųjų poreikių nepatenkino, nes buvo išleisti tokiu mažu tiražu, kuris naudingas tik ateistams dėl užsienio propagandos, esą, „ir pas mus religijos laisvė". Pvz., „Naujojo Testamento" Ceikinių parapija, turinti apie 3000 tikinčiųjų, gavo tik 10 egzempliorių.
Kenčiant religinės literatūros badą, atsirado žmonių, kurie žinodami, kad Tarybų Sąjungos Konstitucijos 135 str. ir Lietuvos TSR Konstitucijos 97 str. garantuoja religijos ir spaudos laisvę, taip pat žinodami, kad Lietuvos TSR civilinė valdžia, prieštaraudama šiems įstatymams, neleidžia Lietuvos katalikams spausdinti religinio turinio knygų, ryžosi slaptai spausdinti ir platinti maldaknyges. Kai kurie iš jų 1973 metais buvo suimti. 1974 gruodžio mėnesį Lietuvos TSR Aukščiausias Teismas nuteisė P. Petronį laisvės atėmimu 4 metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, P. Plumpą — laisvės atėmimu 8 metams griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, J. Stašaitį — laisvės atėmimu vieneriems metams ir V. Jaugelį — laisvės atėmimu 2 metams bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Krinčinas.
LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo
Pirmininkui
Panevėžio vyskupui dr. R. Krikščiūnui
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui
Valstybės saugumo komitetui
Kun. Babrausko Balio, A.,
gyv. Pasvalio raj., Krinčine
P a r e i š k i m a s
Šių metų birželio 15 bus rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Piliečiai turi teisę ir pareigą rinkimuose dalyvauti. Tačiau aš, kaip Katal. Bažnyčios kunigas, ne kartą buvau Valstybės saugumo ir rajono pareigūnų diskriminuojamas ir su manimi elgiamasi, tarsi būčiau už įstatymų ribos. Gindamas savo teises ir konstatuodamas kai kurių pareigūnų vykdomus įstatymų pažeidimus, kreipiausi į Valstybės saugumo komitetą Vilniuje ir Teisingumo ministrą, bet jokio konkretaus atsakymo bei apgynimo niekur negavau. Todėl dėl ištisos eilės faktų (juos nurodysiu žemiau) aš atsisakau balsuoti, kaip pilietis, kuris neturi teisių, o tik pareigas.
1973 lapkričio 20 grupė saugumo darbuotojų, vadovaujamų kapitono Jasinsko, darydama kratą, grubiai pažeidė LTSR BPK 192 str., kuriame pasakyta: „Visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardijami kratos protokole arba prie jo pridedamame apyraše, nurodant kiekį ir matą." Saugumo darbuotojai paimtų daiktų neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamąjį apyrašą.
„LKB Kronika" pateikia raštu platinamas mintis, kurios atspindi daugelio lietuvių mąstyseną ir jausmus.
„30 metų nuplaukė į praeitį, kai užgeso karo ugnys. Dėlto reikia džiaugtis, bet lietuviui yra ko ir liūdėti. Nemuno šalis — kaip žirnis prie kelio, skriaudžiama ir Rytų, ir Vakarų. Pastarieji šaukė apie „tūkstantmetį reichą", o dabar gi kalbama apie amžinąjį. Rudieji „vaduotojai" planavo iškeldinti „netinkamus lietuvius" prie Uralo, raudonieji užsimojo dar toliau — išblaškyti lietuvius po visą Sibirą. Mūsų tautoje sunku surasti šeimą, kurios kas nors iš artimųjų „savo noru" nebūtų važiavęs pasižiūrėti baltųjų meškų... 1941 metų tremtinių šeimos buvo išdraskytos — vyrai atskirti. XX amžiaus vergų eksploatatoriai pasirinkdavo iš tremtinių darbingus ir panaudodavo, duodami 400 gramų duonos dienai, kitiems užtekdavo ir 200 gramų... Kūdikiai miršta ne tik Afrikoje, kur siaučia sausros, bet ir komunistinio humanizmo šalyje, kur tam tikros kategorijos žmonės buvo paversti vergais. Lietuvis tremtinys girdėdavo žodžius: „Jus čia atvežė dvėsti!" Tai nebuvo tuščia frazė — lietuvių motinų gimdyti vaikai išbarstė savo kaulus nuo Uralo iki Magadano, nuo šaltųjų Archangelsko, Vorkutos ir Narilsko iki karštųjų Kazachstano zonų.
Buvo planas sukurti Lietuvą be lietuvių, kuriuos turėjo ištikti panašus likimas, kaip kalmukus, totorius ir kitas mažas tautas — jos buvo iškeldintos ir sutirpdytos „broliškųjų nacijų" katile. Laimė, kad šį „istorijos vyksmą" sutrukdė Stalino mirtis, atnešusi šiokį tokį palengvėjimą — atsisakyta grubaus fizinio genocido metodo, pakeičiant jį moraliniu genocidu.
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius.
Jaunuolis Olikevič Vitalij, ukrainietis iš Vinicos srities, preš trejus metus atvyko į Vilnių išmokti lietuvių kalbos, norėdamas pasiruošti stoti į Kunigų seminariją (ukrainiečiai seminarijos neturi). Vitalijus patarnaudavo šv. Mišioms Šv. Mikalojaus ir Šv. Teresės bažnyčiose. Dažnai buvo saugumo tardomas. Jarn buvo siūloma dirbti saugumo agentu ir už tai žadama be karinės prievolės leisti stoti į Kunigų seminariją. Kovo 24 jis atšventė 18-ąsias gimimo metines. Gegužės 14 buvo rastas negyvas ir labai sumuštu veidu savo kambarėlyje, Gardino gatvėje.
Druskininkai.
1975 metais gegužės 25 dieną prie Druskininkų bažnyčios moteriškė pardavinėjo devocionalijas. Staiga ją apsupo draugovininkai ir milicininkas, kuris bandė jėga ją sulaikyti. Moteriškei pavyko išsprukti ir įbėgti į bažnyčią, kurioje vyko pamaldos. Pasigrobę krepšį su religiniais reikmenimis, užpuolikai dingo. Šį įvykį mačiusi poilsiautojų grupė garsiai reiškė savo pasipiktinimą tokiu chuliganišku elgesiu. Ant moteriškės rankų liko milicininko padarytos mėlynės.
Vilnius.
1975 metais gegužės 21 d. Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos direktorius Vytautas Kabelis ir mokyklos partijos sekretorius Jonas Urba pasikvietė muzikos mokytoją Aldoną Kezytę, vadovaujančią choro skyriaus privalomam fortepijonui, ir liepė parašyti pareiškimą, kad savo noru atsisakanti iš mokytojos pareigų.
Direktorius pareiškė, kad dėl mokytojos Aldonos Kezytės darbo jokių priekaištų neturįs, bet jam pavesta ją atleisti iš darbo, nes mokytoja esanti religinga.
Mokytoja A. Kezytė po kelių dienų parašė pareiškimą ir buvo priversta palikti savo darbą. Mokykloje jai teko išdirbti apie 25-rius metus ir už gerą darbą daug kartų buvo mokyklos vadovybės įvertinta. Keletą kartų ji buvo gavusi net vyriausybinius gero darbo įvertinimus.
Mokyklos vadovybė, atleisdama mokyt. A. Kezytę iš darbo, preiškė, kad po atleidimo ji neturinti teisės nė kojos įkelti į mokyklą.
(„LKB Kronika" mano, kad šio mokytojo pavardę paskelbti kol kas netikslinga.)
„Mokiausi caro laikų gimnazijoje. Mokytojai, stengdamiesi mane išauklėti savo patriotu, juodino katalikybę. Nekritišku jaunuolio protu aklai tada viską priimdavau, ką man teikė. Susižavėjau madingomis tuo metu pozityvizmo idėjomis, kad realu tik tai, kas apčiuopama ir materialu. Iš gimnazijos išėjau apsisprendęs materialistas ir, suprantama, ateistas. Nutilus I Pasaulinio karo patrankoms, pasirinkau mokytojo profesiją ir nuoširdžiai ėmiausi purenti švietimo dirvonų. 1924 metais įstojau į neseniai Įsisteigusią „Laisvamanių etinės kultūros draugiją". Mokiniuose ir suaugusiuose skleidžiau ateizmo idėjas. Galvojau, kad viena iš liaudies vargo ir tamsumo priežasčių yra jos religingumas. Taigi, kovojau su religija.
Vėliau įvairūs gyvenimo vingiai bei bandymai privertė patikrinti savo idėjines pozicijas. Pagyvenusio amžiaus protas jau buvo laisvas nuo jaunystės įspūdžių bei jausmų, ir todėl daug kas dabar man atrodė jau kitoje šviesoje. Mano „tikėjimas" materializmu susvyravo: pamačiau, kad per daug silpni jo filosofiniai pagrindai, kad jis nepateikia rimtesnio ir patenkinamo atsakymo į svarbiausius gyvenimo klausimus, kad religija yra visai ne tokia, kokią pažinau iš ateistinių brošiūrų. Dievas man pasirodė kaip vienintelis protingas atsakymas į gyvenimo problemą, ir aš atsisveikinau su ateizmu. Tokį žingsnį daug kas yra žengę iš mano kartos žmonių — jų tarpe net garsusis fizikos profesorius V. Čepinskis.
Vilnius.
SPAUDOJE NESKELBTI
Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 277. Vilnius, 1975 m. balandžio 17 d.
dėl Vilniaus vaikų tub. sanatorijos „Vilnelė" likvidavimo ir Vilniaus m. Odos-venerinių ligų dispanserio įsteigimo.
„Vykdant Lietuvos KP CK Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 sausio 27 nutarimus „Dėl papildomų priemonių kovai su venerinėmis ligomis stiprinti" ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 balandžio 3 potvarkį Nr. 188, siekiant užkirsti kelią venerinių ligų plitimui ir užtikrinti sergančių venerinėmis ligomis asmenų hosptalizaciją įsakau:
Padidinti 1975 m. plane numatytą lovų ligoninėse skaičių:
Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 200 lovų;
Kauno m. Sveikatos apsaugos skyriui 100 lovų;
Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 45 lovas, sumažinus lovų skaičių Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėse ligoninėse.
Padidinti biudžeto asignavimus gydymo ir profilaktikos įstaigoms išlaikyti:
Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 306,5 tūkstančių rub. Iš jų darbo užmokesčiui 30,1 tūkstančių rub.
Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 34,2 tūkstančių rub.,
atitinkamai sumažinus šiuos asignavimus Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėms gydymo ir profilaktikos įstaigoms.