Vilnius.
1975 metais gegužės 21 d. Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos direktorius Vytautas Kabelis ir mokyklos partijos sekretorius Jonas Urba pasikvietė muzikos mokytoją Aldoną Kezytę, vadovaujančią choro skyriaus privalomam fortepijonui, ir liepė parašyti pareiškimą, kad savo noru atsisakanti iš mokytojos pareigų.
Direktorius pareiškė, kad dėl mokytojos Aldonos Kezytės darbo jokių priekaištų neturįs, bet jam pavesta ją atleisti iš darbo, nes mokytoja esanti religinga.
Mokytoja A. Kezytė po kelių dienų parašė pareiškimą ir buvo priversta palikti savo darbą. Mokykloje jai teko išdirbti apie 25-rius metus ir už gerą darbą daug kartų buvo mokyklos vadovybės įvertinta. Keletą kartų ji buvo gavusi net vyriausybinius gero darbo įvertinimus.
Mokyklos vadovybė, atleisdama mokyt. A. Kezytę iš darbo, preiškė, kad po atleidimo ji neturinti teisės nė kojos įkelti į mokyklą.
(„LKB Kronika" mano, kad šio mokytojo pavardę paskelbti kol kas netikslinga.)
„Mokiausi caro laikų gimnazijoje. Mokytojai, stengdamiesi mane išauklėti savo patriotu, juodino katalikybę. Nekritišku jaunuolio protu aklai tada viską priimdavau, ką man teikė. Susižavėjau madingomis tuo metu pozityvizmo idėjomis, kad realu tik tai, kas apčiuopama ir materialu. Iš gimnazijos išėjau apsisprendęs materialistas ir, suprantama, ateistas. Nutilus I Pasaulinio karo patrankoms, pasirinkau mokytojo profesiją ir nuoširdžiai ėmiausi purenti švietimo dirvonų. 1924 metais įstojau į neseniai Įsisteigusią „Laisvamanių etinės kultūros draugiją". Mokiniuose ir suaugusiuose skleidžiau ateizmo idėjas. Galvojau, kad viena iš liaudies vargo ir tamsumo priežasčių yra jos religingumas. Taigi, kovojau su religija.
Vėliau įvairūs gyvenimo vingiai bei bandymai privertė patikrinti savo idėjines pozicijas. Pagyvenusio amžiaus protas jau buvo laisvas nuo jaunystės įspūdžių bei jausmų, ir todėl daug kas dabar man atrodė jau kitoje šviesoje. Mano „tikėjimas" materializmu susvyravo: pamačiau, kad per daug silpni jo filosofiniai pagrindai, kad jis nepateikia rimtesnio ir patenkinamo atsakymo į svarbiausius gyvenimo klausimus, kad religija yra visai ne tokia, kokią pažinau iš ateistinių brošiūrų. Dievas man pasirodė kaip vienintelis protingas atsakymas į gyvenimo problemą, ir aš atsisveikinau su ateizmu. Tokį žingsnį daug kas yra žengę iš mano kartos žmonių — jų tarpe net garsusis fizikos profesorius V. Čepinskis.
Vilnius.
SPAUDOJE NESKELBTI
Sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. 277. Vilnius, 1975 m. balandžio 17 d.
dėl Vilniaus vaikų tub. sanatorijos „Vilnelė" likvidavimo ir Vilniaus m. Odos-venerinių ligų dispanserio įsteigimo.
„Vykdant Lietuvos KP CK Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 sausio 27 nutarimus „Dėl papildomų priemonių kovai su venerinėmis ligomis stiprinti" ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 balandžio 3 potvarkį Nr. 188, siekiant užkirsti kelią venerinių ligų plitimui ir užtikrinti sergančių venerinėmis ligomis asmenų hosptalizaciją įsakau:
Padidinti 1975 m. plane numatytą lovų ligoninėse skaičių:
Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 200 lovų;
Kauno m. Sveikatos apsaugos skyriui 100 lovų;
Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 45 lovas, sumažinus lovų skaičių Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėse ligoninėse.
Padidinti biudžeto asignavimus gydymo ir profilaktikos įstaigoms išlaikyti:
Vilniaus m. Sveikatos apsaugos skyriui 306,5 tūkstančių rub. Iš jų darbo užmokesčiui 30,1 tūkstančių rub.
Šiaulių m. Sveikatos apsaugos skyriui 34,2 tūkstančių rub.,
atitinkamai sumažinus šiuos asignavimus Sveikatos apsaugos ministerijos respublikinėms gydymo ir profilaktikos įstaigoms.