• Dėkojame!

• Minint 100 metų Kęstaičių bažnyčios gynimo sukaktį

• Vergo vaikas — vergvaldžio nuosavybė

• Dviveidžiavimo mokykla

• Dėkojame už auką!

• Vėl užpuldinėjami kunigai...

• Kratos ir tardymai

• Mūsų kaliniai

• Žinios iš vyskupijų

• Sovietinėse respublikose

• Nauji pogrindžio leidiniai

1986  m.  gruodžio  8  d.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNY&OS KRONIKA Nr. 72

Eina nuo 1972 metų! 
Perskaitęs duok kitam! 
Jei gali, padaugink!

Šventasis Tėve,
Katalikiškoji lietuvių tauta nuoširdžiai dėkoja Jūsų Šventenybei už suteiktą palaiminimą besilankantiems Švč. Mergelės Marijos atlaiduose Šiluvoje, už jų pagarsinimą pasauliui, už telegramą Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidų proga ir nepaliaujamą rūpestį mūsų krašto Bažnyčia!

Vieningai susitelkę maldoje prie Švč. Mergelės Marijos kojų meldžiame Viešpatį Jūsų Šventenybei sveikatos ir gausios Dievo palaimos Jūsų apaštališkose kelionėse, skleidžiant Kristaus dvasią ir šviesą visoms tautoms.

Nepaisant visų sunkumų ir esamų aplinkybių, mes trokštame ir tikimės sulaukti Jūsų Šventenybės apsilankymo mūsų Tėvynėje, švenčiant 600 metų Krikšto Jubiliejų.

Šios malonės laukia visa tikinti Lietuva, kuri yra pasiryžusi likti ištikima Kristui ir Jo įpėdiniui — Romos Popiežiui.

Carinė Rusija gerai suprato, kad kol nebus sunaikintas katalikų tikėjimas Lietuvoje ir nuslopinta tautinė sąmonė liaudyje, nuolatos kils riaušės ir pasipriešinimas carinės valdžios rusinimo politikai. To siekdama ji ėmė uždarinėti vienuolynus ir bažnyčias, ugdžiusias lietuvių liaudies gilų tikėjimą ir meilę, savo kraštui. Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryti 46 vienuolynai ir 23 koplyčios ir bažnyčios.

Kaip tokiais atvejais elgtis Vysk. Motiejus Valančius aiškiai nurodė Tilžėje leidžiamose brošiūrose: "Maskoliams bažnyčias atimant, katalikai turi ne vien šiaip jau vyresnybės melsti, kad to nedarytų, bet dar turi susibėgti visos parapijos žmonės, vyriški ir moteriškos, vakarčiu nešinos. Turi pripildyti, apgulti bažnyčią ir neleisti maskolių prie Dievo namų. Pačioje bažnyčioje turi naktavoti ir, su ašaromis giedodami, turi melsti Viešpaties, idant gelbetų šventą savo bažnyčią"...

Dar nepertoli tie laikai, kai tauta buvo naikinama fiziškai. Dešimtys tūkstančių žmonių buvo grūdami į gyvulinius vagonus, vežami į tolimiausius Rusijos imperijos užkampius, badu ir šalčiu marinami Kazachstano stepėse, Sibiro taigose, ledinuotojo vandenyno pakrantėse. Kiti buvo dusinami kalėjimuose, nesuskaitomuose Gulago lageriuose. Pagaliau kiek mūsų tautiečių ilsisi nužudyti gimtojoje žemėje... Prisiminkime, kad ir tiesioginį žmonių šaudymą, ištisų kaimų sunaikinimą Nemuno pakrantėse į šiaurę nuo Merkinės 1944 metų žiemą. Okupanto siautėjimas Lietuvoje labai panašus į vokiečių užkariautojų elgesį nugalėtoje Lenkijoje 1939-44 metais. Tik toks skirtumas, kad pastarųjų darbai keliami į dienos šviesą, smerkiami, o rusiškojo budelio nusikaltimai stengiamasi tyliai nugramzdyti į užmarštį.

Bet baisiausia tai, kad tautos žudymas vykdomas ir toliau, tik šį kartą jau kitomis priemonėmis, kitais būdais. Kėslai ir tikslai nepakeisti, pakeisti tik metodai. Tauta ir toliau žudoma. Šį kartą ne trėmimais, bet moraliniu pūdymu bei sąmonės žalojimu. 

(Atsakymas nusipelniusiam mokytojui Bernardui Šakniui)

"Tėvai turi prioriteto teisę parenkant 
savo mažamečiams vaikams švietimo būdą". 
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, 
26 str. 3 dalis.

Š.m. rugpjūčio 27 d. "Tiesoje" skausmingai nustebino Jūsų straipsnis "Apie papirktą sąžinę ir dviveidiškumą". Nustebino todėl, kad dažnas ligšiolinis Jūsų pasisakymas spaudoje sukurdavo mąstančio, blogio pašalinimu besirūpinančio autoriaus vaizdą. Rugpjūčio 27 d. rašinys šį vaizdą gerokai nublankino. Straipsnyje sielvartaujate drauge su anoniminiu tėvu, kurio sūnų giminių paprašyta moteris paruošė Pirmajai Komunijai. Teigiate, kad vaikas, įsitikinęs pionierius, išdavė savo pažiūras, leidosi paperkamas šventine dovana — japonišku magnetofonu. Piktinatės Elenos Versekytės, Tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto laborantės, atvedusios vaikus į Nedingės bažnyčią, elgesiu. 

GARBĖ JIEMS — ASMENS IR ŽMONIJOS DVASINĖS LAISVĖS GYNĖJAMS!

1986 m. pavasarį, atlikęs bausmę Vilniaus saugumo izoliatoriuje bei tremtį Parabelyje į laisvę sugrįžo Julius Sasnauskas. Po 6,5 metų trukusios nelaisvės J. Sasnauskas į Lietuvą grįžo nepalūžęs. Šiuo metu jis gyvena ir dirba Vilniuje.

Lapkričio 3 d., atlikusi 4 metų bausmę Mordovijos griežto režimo moterų lageryje sugrįžo Jadvyga Bieliauskienė. Dėl blogos sveikatos ir malonės prašymo, kurį sovietiniams valdininkams parašė jos sūnus Žilvinas Bieliauskas, jai buvo panaikinta teismo metu paskirta 3 metų tremtis. Grįžusi J. Bieliauskienė apsigyveno Vilniuje.

1986 m. spalio 17 d. naktį buvo užpultas ir sunkiai sužalotas Pušaloto klebonas kun. Albinas Pipiras (61 m. amžiaus).

Kiek anksčiau kun. A. Pipiras nežinomų piktadarių buvo šantažuojamas telefonu. Rugpjūčio mėnesį dienos metu į Pušaloto parapijos kleboniją, išplėšę langą, buvo įlindę 3 vyrai ir moteris, vienas vyrų su savimi turėjo revolverį, ir tik gretimame kambaryje pastebėję daugiau žmonių, įsibrovėliai pabėgo. Apie įvykį buvo pranešta Pasvalio rajono milicijai, deja... ji rimtai nesureagavo. Maždaug savaitę laiko prieš spalio 17 d. užpuolimą buvo nunuodytas kleboniją saugojęs šuo.

Spalio 17 d. naktį klebonijoje nakvojo 4 žmonės: klebonas A. Pipiras, 10 metų giminaitis — klebono krikštasūnis, 80 metų ligonė senutė — klebono teta ir zakristijonas Rimutis Kudarauskas. Žudikas, nuo gatvės pusės išplėšęs langą, įsibrovė į kambarį, kuriame miegojo mažametis kunigo giminaitis, įsakęs berniukui užsikloti galvą ir ramiai gulėti, įsilaužė į sekantį kambarį, kur miegojo R. Kudarauskas. R. Kudarauskas buvo sumuštas ir smūgiu į galvą apsvaigintas, kambaryje rasta klanas kraujo. 

Kaunas-Vilnius. Ryšium su 1986 m. gegužės 22 d. kratomis (kratos buvo padarytos pas kauniečius — A. Patacką, Antaną Patacką, inžinierių Paulių Martinaitį, menotyrininką Petrą Kimbrį, inžinierių Edvardą Šiugždą, fotografą Gytį Ramošką ir kt., žr. "LKBK" Nr. 71.) iki spalio 1 d. saugumo buvo tardyti apie 60 asmenų. Tarp jų: kauniečiai — filologas Vytas Ališauskas, matematikas Algis Saudargas, Aušra Saudargaitė, architektas Rimantas Zimkus, skulptorius Vladas Rukša, Adelė Urbonaitė, gydytoja Kurklinskienė, Ramūnas Kurklinskas, inžinierė Adelė Misiūtė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Vladas Kudirka, Arūnas Rekašius, inžinierius Vytautas Volskis, Žemės ūkio akademijos dėstytojas Prutenis Janulis, studentė Jūratė Banevičiūtė, buvęs politkalinys Liudas Simutis, pensininkė Birutė Fe-deravičienė, buvęs Žemės ūkio akademijos dėstytojas Jonas-Algirdas Lazauskas, restauratorius Antanas Jucevičius, darbininkas Kostas Lukėnas, architektas Vytautas Petrašonis, buvęs politkalinys Petras Plumpa, architektas Henrikas Sambora, matematikas Rolandas Razulevičius, Nijolė Patackienė (Algirdo Patacko žmona), M. Dambrauskienė (politkalinio Liudo Dambrausko žmona; M. Dambrauskienei čekistai siūlė rašyti malonės prašymą, jei nenorinti, kad jos vyras mirtų kalėjime), inžinierius Viktoras Krūminis, filosofas Albinas Plėsnys, vilniečiai — filologas Rimantas Matulis, gydytoja Gaudenta Juozapaitytė, inžinierius Juozas Prapiestis; Zarasų rajone dirbanti gydytoja Ramunė Butkevičiūtė, Garliavoje gyvenantis Adolfas Teresius ir kt.

Paskutiniu metu žymiai pasunkėjo kalinių gyvenimas ir jų ryšiai su savaisiais. Kun. Alfonsas Svarinskas jau trys metai negauna pasimatymo su artimaisiais. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus kas metai jam priklauso vienas ilgas (2-3 parų) ir du trumpi (2 valandų) pasimatymai. Iš kun. A. Svarinsko nuo š.m. birželio mėnesio nebegaunama laiškų. Savieji teiravosi lagerio administracijos, kodėl jie negauna iš kalinio laiškų. Viršininkai, tarsi norėdami pasityčioti, atsakė: "Klauskite patį kalinį, kodėl jis jums nerašo". Paskutinis kun. A. Svarinsko laiškas, pasiekęs Lietuvą, buvo rašytas birželio 25 d., gautas rugpjūčio 28 d.

*    *    *

Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
"Šiandien mintys skrieja į netolimą praeitį. Jau trys metai praėjo nuo tos dienos, kai gegužės 5 d., paaukojęs Nekruvinąją Viešpaties Auką, išėjau iš namų... o laukė labai tolima kelionė, kurioje palydėti gali tik vienas Dievas. Guodžia mintis, kad daug kas palydi malda. Visada šalia savęs jaučiu Tą, kuris pasivadino Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. O kas turi Tiesą, žino Kelią ir eina ne į mirtį, o į Gyvenimą, tam visada privalo būti giedras dangus. Esu įsitikinęs, kad kelias į Gyvenimą su Dievu per Uralą nėra nei ilgesnis, nei blogesnis už visus kitus kelius. (...)

Gegužės mėnesio nuotaikos lydi mane ir čia. Kokie brangi i gegužės vakarai buvo per dvidešimt pastoracinio darbo metų. Savo dvasia apkeliauju visas darbo vietas, aplankau jaunus ir senus ir visiems linkiu, kad meilė Dievo Motinai Marijai būtų labai gyva jų širdyse. Meldžiuosi už visus buvusius parapijiečius, kad Dievas augintų tai, ką kadaise netobulai sėjau. Norėčiau daugelį atvesti pas Kristų, norėčiau ta laime, tais dvasios lobiais, kurių gausiai sėmiausi prie dangiškos Motinos kojų, pasidalyti su visais. Kaip brangu šiandien prisiminti tuos vakarus, kai šimtai balsų, tarsi viena šeima, traukdavo "Sveika Marija, Motina Dievo". (...) Dar kartą už viską ačiū. Kaip gera žinoti, kad mūsų mažutėje tautoje yra tiek daug plačių širdžių. Duok Dieve, kad šis krikščioniškiausias bruožas — gero darymas artimui — būtų gyvas kiekvieno tautiečio širdyje."
1986 gegužis.

Vilnius. 1986 m. spalio 8 d. į Vilnių pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį buvo sukviesti Lietuvos vyskupai, vyskupijų valdytojai ir Kunigų seminarijos rektorius. Pradžioje įprastiniu savo stiliumi išbaręs vyskupus už "ekstremistų" netvarkymą, įgaliotinis pateikė vyskupams tris projektus, parašytus neva kažkurių kunigų (jei tai tiesa, aišku ?— ne be valdžios žinios), Lietuvos vyskupų bendro pareiškimo, paremiančio politinę Maskvos liniją taikos ir nusiginklavimo klausimais. P. Anilionis primygtinai reikalavo vyskupus pasirašyti po vienu iš trijų raštų. Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius nusistebėjo, kad tokiam valdžios pageidavimui parinktas pats netinkamiausias laikas. "Prieš pora dienų, rugsėjo 30 d., "Tiesoje" perspausdintame "Pravdos" vedamajame akintieji ir mes, vyskupai, buvome išvadinti "nuo pradžios iki galo melagingų pažiūrų" atstovais. Tad kam prireikė melagių parašų? Nebent tikinčios liaudies akyse sutrypti mūsų autoritetą... Vedamajame jūs raginate su mumis kovoti visomis priemonėmis, o mes už jūsų reikalus verčiami aukoti savo autoritetą", — kalbėjo vyskupas V. Sladkevičius. "Ką jūs suprantate "visomis priemonėmis?" — paklausė įgaliotinis. "Propagandos aparatas, saugumas..." — paaiškino vyskupas. "Jūs šmeižiate mus! Už tai jus galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn! Kur vedamajame žodis "saugumas"? — išsitraukęs laikraštį šaukė P. Anilionis. "Nenori, nesirašyk! Pasirašys kiti..." — karščiavosi ir barė vyskupą kam kalba už visus.

KRISTEITIBAS 800 GADA JUBĮLIEJA LATVIJA 

Krikščionybės Latvijoje 800 metų jubiliejus

Šiais metais Latvijos katalikai mini pirmojo Latvijos vyskupo konsekracijos 800 metų jubiliejų.

1180 metais į dabartinę Latviją kartu su vokiečių pirkliais atvyko augustijonų vienuolis Meinhardas ir pradėjo Evangelijos skelbimo darbą čia tarp gyvenusių lyvių bei kuršių. 1185 m. Dauguvos upės dešiniajame krante Ikškilėje (dabar Uogrės rajonas, netoli Rygos) pastatė pirmąją katalikų bažnyčią Pabaltijyje. 1186 m. Bremeno Hamburgo vyskupas Hartvigas II pašventino Meinhardą pirmuoju Latvijos vyskupu. Popiežius Klemensas III 1188 metais rašytame laiške Meinhardą apibūdino kaip pamaldų ir išmintingą vyrą, apdovanotą Šv. Dvasios dovanomis. Jam pasisekė lyvių tarpe pasėti Dievo žodžio sėklą, kuri suleido šaknis Latvijos žemėje, jog ir po 800 metų negandų, ir nepaisant dabartinio ateistinio režimo rafinuotų pastangų, katalikybė nesunaikinta.

"Aušra" Nr. 52 (92). 1986 m. vasario mėnesį pasirodė naujas "Aušros" numeris. įvadinio straipsnio "Tik Kristaus nurodytu keliu" vedamoji mintis — rūpestis žmonijos rytdiena. "Norint, kad ateinančių kartų negąsdintų baugios sąvokos ir nekankintų juoda realybė: vergija, okupacija, agresija, kolonializmas, rasizmas, fašizmas, godusis kapitalizmas, ateistinis komunizmas ir pan., privalome įgyvendinti Meilės Evangeliją, kuri naikina neapykantos, smurto, gobšumo, išnaudojimo, engimo bacilas ir lemia sveiką dvasinį žmonijos gyvenimą; privalu nešti evangelinę gyvenimo sampratą į visus pasaulio postus. Kitos alternatyvos nėra. Turime visa tai suvokti šiandien, nes rytoj — gali būti per vėlu..." Leidinyje spausdinamas Lietuvos tikinčiųjų atsišaukimas JAV Prezidentui R. Reaganui ir TSRS Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui, bei visoms pasaulio tautoms. 60 metų jubiliejaus proga ir 34 m. kalinimo išvakarėse eilėmis sveikinamas politkalinys Balys Gajauskas. 100 metų sukakties proga skaitytojas supažindinamas su kun. Ambraziejaus Jakavonio veikla. Toliau publikuojami Vlado Lapienio "Tarybinio kalinio memuarai".