K R O N I K A

(a.a. kun. Virgilijus Jaugelis)

    Sunkūs buvo Lietuvoje pokario metai: nekalti žmonės tremiami į Sibirą, nužudyti patriotų kūnai valkiojami po miestų gatves, kalėjimai prikišti nekaltų žmonių, šie metai buvo sunkūs ir Jaugelių šeimai; tėvas sėdėjo kalėjime, o motina buvo nuolat saugumo tardoma. 1948 m. rugsėjo 9 dieną pasaulį išvydo antrasis Jaugelių sūnus — Virgilijus. Apvaizda leido šiam berniukui nuo pat vaikystės daug kentėti. Žiemą alkanas vaikas glausdavosi prie motinos visiškai nekūrenamame kambaryje. Motina, ką turėjo, tą savo vaikams ir davė — gyvą tikėjimą ir karštą meilę Jėzui ir Marijai. Mažytis, padėvėtais kailinukais apsivilkęs, berniukas kasdien skubėdavo į bažnyčią. Čia jis keliais eidavo apie altorių, susikaupęs kalbėdavo tris dalis rožančiaus ir patarnaudavo Mišioms.

    Užbaigęs vidurinę mokyklą, Virgilijus neabejoja kur pasukti, o tiesiai eina į Kunigų seminariją. 1966 m. Seminarijos vadovybė, neturėdama dėl ateistinės valdžios nustatyto labai mažo klierikų limito laisvų vietų, net neįtraukia Virgilijaus į stojančiųjų sąrašus — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vis tiek išbrauks, kurie bus virš normos.

    1967 m. čekistai, sužinoję, kad Virgilijus nori mokytis Seminarijoje, pasikviečia jį pas save ir tiria, ko jis yra vertas. Nepatiko uoliems staliniečiams tiesus ir tvirtas Virgilijaus būdas ir „Erodo šalininkai pastojo Virgilijui kelią į Seminariją"; Seminarijos rektorius pranešė: „šiais metais Jūsų pareiškimas nepatenkintas".

    1968 m. Virgilijui vėl nenusišypsojo laimė. Rektorius rašė: „šiais metais dėl vietų stokos Tamstos prašymo patenkinti negalime. Kreipkitės sekančiais metais gegužės mėnesį". 1969 m. Seminarijos atsakymas neteikė jokių vilčių: „šiuo pranešame, kad Tamstos prašymas nėra patenkintas, ir Jūs negalėsite mokytis Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje Kaune. Seminarijos Rektorius".

    Virgilijus pradeda dirbti vairuotoju, bet jo neapleidžia mintis: „turiu būti kunigu!" Jis tampa tretininku, atlieka uždaras rekolekcijas, gilina savo religinę pasaulėžiūrą, padeda iš griuvėsių pakelti Pajevonio bažnyčią. 1970 metais Seminarijos Rektorius vėl atsiunčia standartinį pranešimą: „Tamstos prašymo priimti į Kunigų seminariją šiais metais patenkinti negalime. Mėginkite kreiptis sekančiais metais". Virgilijus mėgina, bet čekistų „veto" buvo toks griežtas, kad bailus Seminarijos vicerektorius 1971 metais neleidžia Virgilijui parašyti net pareiškimo.

    Šitokie kartūs pergyvenimai formavo būsimojo kunigo charakterį ir pasaulėžiūrą, — iš okupanto nieko gero nelauk, bet atkakliai siek savo tikslo. Virgilijus ne tik nepalūžo (o palūžo daugelis), bet tapo vienu iš aktyviausių kovotojų už tikėjimo laisvę. Per kunigo Juozo Zdebskio teismą čekistai jį sumuša tik už tai, kad jis pasiprašo įleidžiamas į tesimo salę, o kad neužmirštų klusnumo sovietinei valdžiai, „geležinio Felikso" įpėdiniai jam dar prideda 10 parų arešto.

    Šiuo metu formuojasi pogrindinė Kunigų seminarija Lietuvoje, ir Virgilijus pradeda filosofijos studijas. Tik mokytis jam permaža, jis nori būti kovos už Bažnyčios laisvę sūkuryje. 1972 metais jis buvo vienas iš uoliausių parašų rinkėjų po 17000 katalikų memorandumu, kuriame iš sovietinės valdžios reikalaujama tikėjimui laisvės. Kažkoks judas paskambino milicijai, ir drąsus jaunuolis, tarsi žmogžudys, su antrankiais ant rankų atsiduria Prienų vidaus reikalų skyriuje. Parašai atimami, o jam grasinama, jei išdrjsiąs ateityje rinkti parašus, griežtomis bausmėmis. Tačiau Virgilijus išdrjsta; Santaikos parapijoje jis eina iš namo į namą ir surenka apie pusantro tūkstančio parašų po prašymu, kad valdžia netrukdytų vyskupui paskirti šiai parapijai kleboną, šįkart judo neatsirado; niekas nepasiskubino išduoti, o Santaikos parapija tuojau pat gavo kleboną.

    1972 m. Virgilijui į rankas patenka „LKB Kronika" ir jis ieško būdų jai padauginti. Tuo tarpu čekisto akis jau seka šio jaunuolio žingsnius. 1973 metų kratų audra palietė ir Virgilijaus butą; pas jį randamos rotatoriaus vaškuotės, ant kurių rašomąja mašinėle atspausdinta Grauslio „Ieškau Tavo veido". Čekistai kaltina, kad šiuo būdu Virgilijus dauginęs vieną LKB Kronikos numerį, ir jaunuolis suimamas. Saugumo požemiuose Virgilijus sunkiai suserga. Teismo metu jis vos stovi ant kojų, — silpnas kūnu, bet tvirtas dvasia. Teisme jis nesiteisina, neatgailauja, norėdamas suminkštinti teisėjų širdis, bet kaltina Bažnyčios ir Tautos budelius. Būsimasis kunigas pranašiškai kalba, kad vietoje sunaikintųjų, atsistos kiti, ir kovingiesiems bedieviams nesulaikyt Lietuvos katalikų veržimosi į laisvę (žr. LKB Kronika, Nr. 13). Teismo sprendimas — du metai, ir Virgilijus atsiduria Pravieniškėse tarp plėšikų, žmogžudžių ir prievartautojų. Nemėgo jis pasakoti apie save, bet kas kalėjo Pravieniškėse, tas žino šio pragaro žemėje buitines sąlygas ir lengvai gali atkurti nežmoniškai sunkios kilniam jaunuoliui katorgos vaizdą, kur kriminalistai nuo prižiūrėtojų skyrėsi tik tuo, kad ant vienų — juodi drabužiai, o ant kitų — antpečiai.

    Čekistai mato, kad Virgilijus gali lageryje numirti, o partija nenori, kad Lietuva turėtų naujų kankinių. „Geradariai" iš KGB atveža Virgilijų ir vos gyvą paleidžia prie namų slenksčio — geriau tyliai numirk čia, o ne pas mus. Vėliau vienas partijos sekretorius teisinsis: „Mes nelaukėme, kad jis nusibaigtų. . ." Visiškai išsekęs, sunkios vėžio ligos kamuojamas, Virgilijus vos nuslenka į Katedrą ir ten prie Sopulingosios Motinos Marijos kojų nualpsta. Lagerį pakeičia ligoninė, bet kryžius Virgilijaus nepalieka. Po sunkios operacijos jis pamažu atsigauna, o pašaukimo žvaigždė dar labiau vilioja. Virgilijus jaučia, kad jo gyvenimas trumpas ir delsiantiems primena: „Man reikia skubėti". Pradėjęs zakristijonauti, jis nepaleidžia knygos iš rankų. Atsiranda įkyrūs, be perstojo varginantys skausmai, bet atkaklus vaikinas meldžiasi ir nemeta teologijos vadovėlio.

    1978 metai Virgilijaus gyvenime buvo perpinti skausmu ir džiaugsmu. Tyliame kambarėlyje per pirmąsias Mišias kun. Virgilijus aukoja Dievui ne tik Kristaus Nekruvinąją Auką, bet ir save, kad Tėvynė atgautų laisvę, kad Bažnyčia prikeltų nelaisvės pančiuose besiblaškančius, o kartais ir klystkeliuose pasimetusius tautiečius. O kad auka būtų pilna, kun. Virgilijus tuojau po šventimų padaro vienuoliškus įžadus.

    Kokia staigmena buvo kybartiečiams, kai vakarykštis jų zakristijonas lapkričio 1-ąją išėjo prie altoriaus, kaip Kristaus kunigas. Neilgai tikintieji džiaugėsi jaunu kunigėliu; sunki liga vėl prikaustė prie lovos. Ramus, atsidavęs Dievo valiai, jis daug kenčia, bet šypsosi ir nedaug kas nujautė, kokį sunkų kryžių jis nešė ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais. Kun. Kauneckas per laidotuves pasakys: „Sakoma, kad mirtis ir kuprotą ištiesina, o kun. Virgilijus tiek iškentėjo, kad ir mirtis jo kelių neištiesė ir niekada neišties". Paskutiniąsias šv. Mišias kun. Virgilijus paaukoja už suimtuosius Povilą Buzą ir Anastazą Janulį. Pats perėjęs čekistų tardymus, jis žinojo, kiek šiems kovotojams už tikėjimo laisvę reikės iškentėti.

    1980 m. vasario 17 d. kun. Virgilijus priima Viatiką ir užmiega Viešpatyje. Prieš mirtį jis nekartą išsitarė greitai sugrįšiąs į Kybartus ir tikrai sugrįžo. Vasario 19 d. Vatikano radijas paskelbė žinią apie kun. Virgilijaus mirtį ir laidotuves. Jaukioje Kybartų parapijos bažnyčioje jaunojo kunigo-kankinio karstas skendo baltų gėlių jūroje; aplinkui karstą jaunuoliai ir mergaitės, apsivilkusios tautiniais drabužiais, ėjo garbės ir meilės sargybą.

    Keturias dienas truko atsisveikinimo iškilmės. Tai buvo rekolekcijų dienos, dar daugiau — tai triumfo dienos. Skausmas nugalėtas, pergalė iškovota!

    Iš tolimiausių Lietuvos kampelių jau iš vakaro pradėjo važiuoti į laidotuves jaunimas, kuris „kaip gintarėliai apsupo kun. Virgilijaus karstą".

    Vasario 21 d. tūkstančiai žmonių suplaukia į Kybartus. Iškilminga ir graudu buvo stebėti būrius vaikų ir jaunimo iš įvairiausių Lietuvos vietovių su gražiausiomis gėlėmis rankose skubančius į laidotuves atsisveikinti su kunigu-kankiniu už tikėjimo laisvę. Tą dieną atvyko apie 100 kunigų, nors visi žinojo, kad valdžia jų atvykimo teigiamai neįvertins. Matydamas šią minią, negalėjai atspėti, ką reiškė byrančios ašaros — skausmą dėl jauno kunigo mirties ar džiaugsmą Bažnyčiai ir Tautai gavus naują kankinį ir šventąjį.

    Nuo anksčiausio ryto jaunimas, nebodamas nuovargio ir vėsaus oro, susirinkę bažnyčioje bendrai kalbėjo rąžančių, daug kunigų žengė prie altoriaus šv. Mišių aukai; su didele meile kalbėjo apie velionį kunigai — Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius, kun. J. Kauneckas, Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas ir Pajevonio klebonas kun. V. Jelinskas.

    Kun. S. Tamkevičius gražiai nušvietė kun. Virgilijaus kančios ir pergalės kelią. Jis kalbėjo: „Kun. Virgilijus buvo tiesus kaip šūvis — ką galvojo, tą kalbėjo; ką kalbėjo, tą darė (. . .). Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo, — nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius... Jo ištvermė heroiška, atsidavimas Viešpačiui — visiškas. Kas matė kun. Virgilijų besimeldžiantį, galėjo pasakyti, kad šis vyras moka melstis.

    Ir jei dabar reikia apaštalų kunigų, tai labiausiai reikia tokių, kurie būtų pasiryžę kentėti ir mirti už Dievą ir Tėvynę . . ."

    Kun. A. Svarinskas šias laidotuves pavadino džiaugsmo diena, nes tai diena „jo gimimo dangui". Pamokslininkas kalbėjo: „Kun. Virgilijus yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios žiedas, jaunimo švyturys, fakelas, kuris bedievybės siautėjimo laiku rodo kelią į idealą, į tikslą. Jis nežmoniškomis pastangomis pasiekė savo tikslą ir savo pavyzdžiu akivaizdžiai kalba jaunimui: ,Nebijok aukos, nebijok darbo ir pasieksi, ko širdis trokšta.' Jis viską paaukojo Dievui ir laimėjo — dvasia nugalėjo medžiagą! .. "

    Po iškilmingų šv. Mišių didžiulė vaikų, jaunimo ir kunigų procesija su gėlėmis ir žvakėmis išsitiesė per visą šventorių. Karstas apnešamas apie bažnyčią, ir procesija sustoja prie aukšto Kybartų bažnyčios bokšto — kun. Virgilijaus kapo paminklo. Čia į susispietusią minią prabilo kun. V. Jelinskas: „Virguti brangus, Dievo Kunige, pažinau tave nuo mažų dienų. Nedaug kam Viešpats suteikia tokį kryžių. Tu jį pamilai ir nešei visą gyvenimą iki pačios Kalvarijos viršūnės. Dar šiandien matau tave, su padėvėtais kailinukais mažą vaikelį keliais einantį apie stebuklingąjį Saričių bažnyčios kryžių, pralenkiantį kitus, suaugusius, ir po to skubantį prie Motinos Sopulingosios. Kartą paklausiau tave: ,Sakyk, vaikeli, kodėl tu taip myli kryžių ir Skausmingąją Motiną?' — ,Kai pasimeldžiu, man šilčiau', — atsakei. Tu mylėjai visus, nes pas Dievą nėra blogų vaikų, yra tik nelamingi, tik nežinantieji..."

    Pamokslininkas ypatingai užakcentavo mintį, kad nuo Seminarijos vartų reikia pašalinti Erodo šalininkus, o taip pat, kad jaunuolius į Seminariją turi palydėti klebonas, bet ne saugumiečiai.

    Pasibaigus laidotuvėms, dar negreitai tikintieji pasitraukė nuo kun. Virgilijaus Jaugelio kapo. Ir dažnam pasidaro neaišku: ar liūdėti, kad mirties angelas nelaiku pakirto Kristaus karį, ar džiaugtis, kad jis iš kapo dar galingiau švies visai Lietuvai, kviesdamas visus į tikėjimo ir laisvės aukštumas, nes mirusieji kartais gali daugiau kovoti negu gyvieji.

    Šiandien niekas ramiai nepraeina pro kun. Virgilijaus kapą: vieniems jis ašarą išspaudžia, kitiems jis primena mesti judo kelią ir eiti su tais, kurie tiki Bažnyčios ir Tautos prisikėlimu.
 

*     *     *

     1980 m. sausio 30 d. KGB vyr. tardytojas Markevičius su grupe čekistų: Raudžiu, Čekeniu ir Jurevičių padarė kratą pas Povilą Buzą, gyvenanti Birštone, Cvirkos g. 18. Kratoje kviestiniais dalyvavo V. Laurinavičius ir Liudas Bazilius, — abu birštoniečiai. Krata prasidėjo 9 vai. ir baigėsi 18,20 vai. Kratos metu saugumiečiai rado Povilą Buzą dirbantį rūsyje su elektrografiniu aparatu.

    Kratos metu paimta: 17 fotografijų, kuriose matosi žmonių eisenos, penki kunigai ir t.t., fotodidintuvą ir fotorėmelį, 49 kg balto popieriaus, apie 100 egz. atšviesto „Rūpintojėlio" Nr. 11, rašomąja mašinėle atspausdintą „LKB Kroniką" Nr. 41, „Aušra" Nr. 19, „Rūpintojėlis" Nr. 11, namų gamybos elektrografinį aparatą, 9 seleno plokšteles be numerių, elektrografinius miltelius, aukštos įtampos bloką, 19 butelių techninio acetono.
Po kratos Povilas Buzas buvo suimtas ir išvežtas į Vilnių.

*     *     *

     1980 m. sausio 29 d. vakare Kaune buvo suimtas Kaišiadorių vargoninkas Anastazas Janulis. Drauge su juo buvo sulaikyta ir kaišiadorietė Algina Suslavičiūtė. Rytojaus dieną saugumiečiai įsiveržė į užrakintą A. Janulio butą Kaišiadoryse (Tarybų g. Nr. 6) ir jį iškrėtė. Po 8 valandas trukusios kratos saugumiečiai išsivežė du maišus inkriminuojančios medžiagos (atrodo, daugiausia buvo pogrindžio literatūra), šiuo metu A. Janulio butas užplombuotas.

    Tą pačią dieną buvo iškrėstas ir Alginos Suslavičiūtės butas. Po kratos 3 dienas A. Suslavičiūtė buvo tardoma.

. . . Daugiau...

    1980 m. sausio 28 d. Vilniuje Religijų reikalų tarnyboje vyskupai ir valdytojai pradėjo eilinį instruktažą. Šis instruktažas-pažeminimas turėjo ordinarams priminti, kad jie yra visiškai priklausomi nuo bedievių valdžios. Vargu ar įgaliotinis P. Anilionis, būdamas Kupiškio rajono pirmuoju sekretoriumi, taip kalbėdavęs su kolūkių pirmininkais?!

    Instruktažą pradėjo LTSR MT pirmininko pavaduotojas A. Česnavičius. štai jo pagrindinės mintys:

    Jiems kelia susirūpinimą kai kurie reiškiniai Lietuvoje; pvz., slapti kunigai (išvardino jų pavardes) — gobšūs, nusikaltėliai, anksčiau buvo teisti už nusikaltimus, nemokšos. Kyląs klausimas, kas juos šventino?

    Įsiterpęs vysk. R. Krikščiūnas paaiškino: „Aš tikrai nešventinau, nešventino vysk. L. Povilonis, nešventino ir vysk. V. Sladkevičius".

    Kunigijoje — ekstremistinės nuotaikos: kryžiaus nešimas į Kryžių kalną, pamaldos po atviru dangumi (kun. Alg. Močius), eisena į Šiluvą (kun. K. P. Krikščiukaitis). Abu kunigai būsią perduoti Prokuratūrai.

    Katalikų Komitetas terorizuojąs kunigus, renkąs parašus. Ypač piktai buvo atsiliepta apie dokumentą Nr. 5, kurį pasirašė du vyskupai ir 522 kunigai.

    Kam reikėję erzinti žmones ir rinkti parašus dėl Klaipėdos bažnyčios atgavimo? Katalikai turi bažnyčią ir tegul meldžiasi. Užgrobtos bažnyčios jie nežada grąžinti.

. . . Daugiau...

Kovos dėl religinio ekstremizmo stiprinimo, kultų 
įstatymų laikymosi, kontrolės gerinimo

p l a n a s

    1. Kontroliuoti, kad kunigai ir kiti religininkai nepasisavintų tėvų teises, ruošiant vaikus katekizacijai bei konfirmacijai.

    2. Duoti raštiškus bei žodinius įspėjimus asmenims, pažeidusiems tarybinius įstatymus kultų klausimais.

    3. Organizuoti pamokslų klausymus, juos pastoviai apibendrinti ir panaudoti antireliginėje propagandoje ekstremistų demaskavimui.

    4. Kiekvienam ekstremistiškai nusiteikusiam dvasininkui užvesti asmens bylą, kurioje kaupti visą veiklos medžiagą, dokumentus, įrodančius, kokios priemonės priimtos jo perauklėjimui. Dvasininkui persikėlus į kitą religinį susivienijimą, šią bylą persiųsti vietos vykdomajam komitetui.

    5. Mokomai ir lanksčiai, nepažeidžiant tikinčiųjų jausmų, vesti individualius bei grupinius pokalbius su religingais mokiniais bei jų tėvais, kad nepatektų religininkų įtakon, sparčiau atitraukti nuo bažnyčios.

. . . Daugiau...

Tikinčiųjų teisėms ginti 
K a t a l i k ų     Ko m i t e t a s 
1979 m. rugpjūčio 15 d. 
Nr. 20

K r e i p i m a s i s

Į Lietuvos Ordinarus, kunigus, inteligentus ir visus brolius Tėvynėje ir išeivijoje

    Neseniai Lenkijos katalikai paminėjo 1000 m. krikščionybės jubiliejų, kuriam ruošėsi net 10 metų. šiais metais iškilmingai buvo paminėtas Krokuvos vyskupo-kankinio 5v. Stanislovo mirties jubiliejus: pats šv. Tėvas ta proga aplankė Lenkiją.

    Ukrainos katalikai ruošiasi minėti 1988 m. 1000 m. krikščionybės įvedimo Kijevo Rusijoje jubiliejų.

    Ir mes, lietuviai, esame dviejų didelių jubiliejų išvakarėse:

    1984 m. sueina 500 metų nuo šv. Kazimiero mirties;

    1987 m. švęsime 600 metų nuo Lietuvos krikšto.

    Taigi jau laikas ir mums, Lietuvos katalikams, pradėti ruoštis tinkamai paminėti šias dideles sukaktis.

    Mes prašome Ordinarus, kunigus, Vatikano radiją ir lietuviškąją išeivijos spaudą nušviesti palaimingą Katalikų Bažnyčios veiklą Lietuvoje per 600 metų. Ta proga reikėtų sustiprinti vaikų katekizaciją, raginti krikščioniškai tvarkyti šeimų gyvenimą, auginti gausesnes šeimas. Kunigų pareiga per rekolekcijas, misijas ir kitomis progomis dvasiniai paruošti žmones šiems jubiliejams.

. . . Daugiau...

    1979 m. lapkričio 28 d. Vilniaus Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute buvo sukviesti šio instituto ir Kauno filialo atsakingi vadovai. į šį posėdį atvyko LKP CK sekretorius L. šepetys su paskaita — „Ideologinio darbo klausimai".

    „Mūsų svarbiausias uždavinys, — kalbėjo L. Šepetys, — pakelti mokslo politinę funkciją, kadangi savo veiklą suaktyvino iš svetimų centrų ekstremistiniai elementai." LKP CK sekretorius sunerimęs pirmiausia iškėlė religijos klausimą, kuris, jo nuomone, labai opus, nes reakcingieji kunigai ir kiti elementai vis labiau stiprina ardomąją veiklą. Savo reakcinę veiklą, vykdydamas Vatikano užmačias, pradėjęs ir Jonas Paulius II. Popiežiaus kelionė į Lenkiją sudrebinusi ir mūsų respublikos katalikus.

    Todėl reikią suaktyvinti internacionalinį auklėjimą, o rusų kalba turinti būti vis plačiau panaudojama. Dėl lietuvių kalbos likimo nėra reikalo nerimauti.

    Aktualus mūsų visuomenei dorovinis auklėjimas. Labai išaugęs girtavimas ir skyrybų skaičius. Girtavimas atnešąs daugybę nusikaltimų.

. . . Daugiau...

1979 m. gruodžio 5 d. Prienų raj. vyk. komitetas pasiuntė kun. A. Gražuliui tokio turinio įspėjimą:

    „Nustatyta, kad Prienų parapijos bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauti sistemingai yra panaudojami mokyklinio amžiaus vaikai. Apie tai Jūs šių metų rugsėjo 6 d. buvote raštiškai įspėtas (įspėjimą pasirašyti Jūs atsisakėte), tačiau šių metų lapkričio 18 d. mišioms patarnavo 19 vaikų, tą pačią dieną per vakarines pamaldas mišioms patarnavo 15 vaikų. Lapkričio 25 d. mišioms vėl patarnavo 12 vaikų. Yra atvejų, kai mokyklinio amžiaus vaikai pritraukiami giedoti bažnytiniame chore.

    Pakartotinai įspėjame Jus, kad būtų imamasi priemonių, kad kulto tarnai nepažeidinėtų Religinių susivienijimų nuostatų.

    Be to, atkreipiame Jūsų dėmesį į tai, kad šių metų lapkričio 4 d. vakare Prienų bažnyčioje iš sakyklos nepagrįstai apšmeižėte Prienų II vid. mokyklos direktorių A. Micką."

    Pasirašė vykdomojo komiteto pirmininkas A. Budbergis.

*     *     *

    1980 m. sausio 16 d. Prienų vykdomasis komitetas vėl rašo kun. A. Gražuliui įspėjimą:

    „Nežiūrint tai, kad 1979 m. rugsėjo 6 d. ir 1979 m. gruodžio 5 d. Jūs buvote įspėtas, kad Prienų bažnyčioje religinėms apeigoms patarnauti yra naudojami mokyklinio amžiaus vaikai, 1980 m. sausio 13 d. (sekmadienį) rytinėms pamaldoms patarnavo 13 vaikų, vakarinėms — 6 vaikai.

. . . Daugiau...

    Vilnius. 1980 m. vasario 21 d. į šv. Teresės bažnyčią Vilniuje buvo susirinkusi didžiulė minia tikinčiųjų ir apie 60 kunigų: dalis iš Vilniaus arkivyskupijos, o kiti iš įvairių Lietuvos vietovių. Per pamaldas buvo meldžiamasi už Tautos blaivumą. Dauguma pamaldų dalyvių padarė abstinencijos arba blaivybės pasiryžimus.
Sveikintina vilniečių kunigų iniciatyva, taip gražiai pasitarnaujanti blaivybės sąjūdžiui.

 

*     *     *

    Vilnius. Vilnietė Alfreda Zutkutė yra terorizuojama už savo religinius įsitikinimus ir bandoma ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. 1980 m. sausio 15 d. pareiškime TSKP CK Generaliniam Sekretoriui Brežnevui Zutkutė pasakoja, kaip ją su sūnumi gruodžio 13 d. KGB pareigūnai nuvežė į psichiatrinę ligoninę patikrinti sveikatą, bet gydytojų komisija pripažino motiną ir sūnų sveikais ir atsisakė patalpinti į ligoninę. Anot KGB pareigūnų, Zutkutė religiniu auklėjimu gadinanti sūnų ir jai reikią atimti motinystės teises.
 

*     *     *

Kaunas.

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui 
TSRS ATP Pirmininkui drg. L. Brežnevui

    Aš, Teresė Pluiraitė, Petro, g. 1971 m.
    Aš, Tomas Pluira, Petro, g. 1972 m.
    Aš, Tadas Pluira, Petro g. 1974 m. ir mūsų mama Aldona Pluirienė, Antano, kreipėmės Tarptautinių Vaiko metų proga į Jus su prašymu:

. . . Daugiau...

    Lukšiai (šakių raj.). 1978 m. Lukšių vidurinėje mokykloje VIII kl. mokinė Alytaitė Birutė be tėvų žinios buvo įrašyta į komjaunimą, šakių rajoniniame laikraštyje (1978.V.13) net buvo atspausdinta žinutė, kurioje džiaugiamasi, kad neveltui dirbta, — įtikinta net mergaitės mama. Alytienė nuėjo pas dukros auklėtoją Adomaitienę, ir išpyškino: „Mes esame tikintys ir mūsų tikėjimas draudžia priklausyti bedieviškoms organizacijoms". Auklėtoja įtikinėjo, kad komjaunimas mergaitei nieko blogo nepadarysiąs, bet motina nenusileido: „Jūs norite, kad tėvai vaikus tik augintų, plautų nešvarius jų drabužius, padengtų visas mokslo išlaidas ir kad vaikas būtų ne tėvų auklėjamas, o mokyklos ar valstybės. To nebus! Prašau patvarkyti, kad mano dukra niekada nebūtų buvusi komjaunuolė.

    Po šio pokalbio Alytienė su dukra nuvažiavo į šakių rajono komjaunimo komitetą ir išreikalavo, kad jos dukra būtų ne išbraukta iš komjaunimo, o dokumentai būtų sutvarkyti taip, kad būtų aišku, jog ji niekada nebuvo komjaunuolė.

    Už savo drąsą Alytienė nukentėjo. Ji dirbo Lukšių vidurinėje mokykloje šeimininke. Mokyklos vadovybė sudarė tokias sąlygas, kad Alytienė buvo priversta savo darbą palikti.

*     *     *

    Prienai. Prienų raj. švietimo skyrius atsiuntė Prienų tėvams atsakymą į skundą dėl tikinčiųjų moksleivių persekiojimo Prienų 2-je vid. mokykloje. Tarp kita ko atsakyme rašoma:

    „Svarbią reikšmę, įgyvendinant visišką sąžinės laisvę, turi tarybinės Konstitucijos garantuota ateistinių įsitikinimų ir jų propagavimo laisvė. Mokslinio ateizmo idėjų skleidimas yra viena iš pagrindinių tarybinės mokyklos uždavinių. Mokykloje mokiniai nėra tardomi apie jų tikėjimą, tuo klausimu su mokiniais pravedami pokalbiai, disputai. Mokiniai prievarta neverčiami piešti ateistinių piešinių. Taip pat nenustatyta, kad užklasinio ir užmokyklinio auklėjimo darbo organizatorius S. Kuras su mokiniais grubiai elgtųsi, vadintų juos šiurkščiais žodžiais" (Plg. tikinčiųjų tėvų skundą „LKB Kronika", Nr. 41.).

. . . Daugiau...

Moldavija

    Moldavijos katalikus nuo 1974 m. aptarnavo vienintelis respublikoje kunigas Vladislavas Zavalniuk, kurį, tik baigusį Rygos Seminariją, dvasinė vadovybė paskyrė dirbti Moldavijoje.

    Per tuos penkerius jo pastoracinio darbo metus valdžia sekė kiekvieną jo žingsnį. Jis buvo ne kartą valdžios baustas ir įspėtas, kad išdrįsta, nepaisydamas valdžios draudimo, aptarnauti ligonius ir mirštančius katalikus ne tik Kišiniove, bet ir kituose Moldavijos miestuose bei kaimuose, žodžiu, ten, kur jis buvo kviečiamas. Matydama, kad negali papirkti kunigo sąžinės, tarybinė valdžia ėmėsi radikalių priemonių. 1979 m. gruodžio 6 d. atėmė kun. V. Zavalniuk darbo pažymėjimą.

    Nušalinant kun. V. Zavalniuk nuo darbo, daug pasitarnavo bažnytinio komiteto pirmininkas Augustinas Faiglevič ir komiteto narys Zigmantas Rudnickij, kuriuos tarybinė valdžia sugebėjo užverbuoti savo tikslams.

    Ilgą laiką šie abu bažnytinio komiteto atstovai slėpė savo dvibugą žaidimą, tačiau jie neužmiršo, kad išdavikais bodisi ne tik savieji, bet ir tie, kurie jų paslaugomis pasinaudoja.

. . . Daugiau...

Koplyčios sunaikinimas

    Tarp Kuršėnų ir Žarėnų-Latvelių didelio miško viduryje buvo 8 metrų ilgio ir 5 metrų pločio gelžbetoninė koplyčia. Aplink ją buvo pastatyta daugiau kaip 50 cementinių, medinių ir geležinių kryžių. Jie daugiausia buvo statomi kaip padėkos ženklai Dievui už atgautą sveikatą ir kitas malones, nes vieta žmonių buvo laikoma stebuklinga. Nuo koplyčios už 50 metrų sruveno šaltinėlis-tikinčiųjų laikomas taip pat stebuklingu. Koplyčioje kabojo labai žmonių gerbiamas Dievo Motinos Nepaliaujamos Pagalbos paveikslas. Prieš karą į šeštinių šventę čia suvažiuodavo tūkstančiai žmonių.

    Paskutiniu laiku koplyčia tikinčiųjų aukomis buvo restauruota: padarytas gražus gotiško stiliaus altorius, sudėtos grindys ir lubos ir visa išdažyta.

    Seni žmonės pasakoja, kad čia buvę palaidoti 1863 metų sukilėliai.

    1974 m. rudenį Šiaulių rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Beržinis ir partijos sekretorius Rupšys, kartu su miškų ūkio direktorių Kavaliausku ir profsąjungos pirmininku Žaltausku bei kitais, pasikvietę būrį milicininkų ir saugumiečių, labai anksti rytą, dar neišaušus, sudaužė koplyčią ir, su traktorių išrausę duobę, ją užkasė, o statulėles čia pat sudegino. Kryžius sunkvežimiais nuvežė už 10 kilometrų ir juos užkasė į žemę. šaltinėlį taip pat užvertė žemėmis.

*     *     *

 „Aušra" — Nr. 19 ir 20.
„Perspektyvos" — Nr. 17, 18 ir 19.
„Rūpintojėlis" — Nr. 13.

*     *     *

„LKB KRONIKOS" INFORMACIJA

    Šiuo metu KGB smarkiai suintensyvino represijas prieš pogrindžio spaudą. Nepaisant kokios bebūtų sunkios sąlygos, Kronika ir toliau bus leidžiama. Gerbiamus skaitytojus prašome ir toliau uoliai talkininkauti ją leidžiant ir platinant.

*     *     *

Atitaisymas

    „LKB Kronika" rašė, kad 1979 m. rugpjūčio 3 d. devynias valandas kun. Antaną Jokubauską „auklėjo" saugumo viršininkas Astrauskas. Tikroji pavardė — Astromskas.

*     *     *

L i e t u v i,  n e u ž m i r š k!

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergiejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis, Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Algirdas Statkevičius ir kit neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *