• Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas
• Bažnyčia sovietinėse respublikose
• Nauji leidiniai
1983 m. vasario 14 d.
LKB KRONIKA Nr. 56
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
Numerį skiriame Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų
komiteto nariui kun. Alfonsui Svarinskui, trečia kartą
einančiam Gulago keliais už Tėvynę ir Bažnyčią.
1982 m. vasarą, kai sovietinė valdžia leido Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti savo pareigas, Vakaruose pasigirdo balsų, kad Bažnyčios padėtis Lietuvoje pagerėjo. Iš tikrųjų priespaudos varžtai tik dar labiau buvo prisukami. Religijų reikalų taryba vis labiau atakavo kunigus vykdyti Religinių susivienijimų nuostatus, o už jų nesilaikymą kunigai būdavo perspėjami, barami, vadinami „ekstremistais" arba net baudžiami administracinėmis baudomis. Tiek kunigams, tiek pasauliečiams buvo kalama mintis, kad tikrasis parapijos šeimininkas esąs „vykdomasis organas", kurį tvirtina (t.y., visiškai kontroliuoja) sovietinė valdžia, o kunigas — tik samdomas kulto tarnas. Parapijų „dvidešimtukai", nesudarę vadinamosios „sutarties" su rajonų vykdomaisiais komitetais, buvo prievartaujami kuo greičiau ją sudaryti, t.y., bent formaliai apsiimti būti religinės bendruomenės šeimininkais, per kuriuos parapiją galėtų valdyti rajono vykdomasis komitetas. Daugelyje parapijų sovietinė valdžia reikalavo, kad būtų nežinia dėl kokios priežasties įkainuotas bažnytinis turtas: liturginiai indai, paveikslai ir kt.
1982 m. gruodžio mėn. pradžioje iš Maskvos į Lietuvą atvyko Religijų reikalų tarybos pareigūnas katalikų reikalams. Jis lankėsi Kunigų seminarijoje, pas vyskupus ir net kai kuriuos dekanus; bandė įtikinėti, kad kunigams būsią geriau, jei Bažnyčios reikalus tvarkys ne kunigai, o parapijų „vykdomieji organai".
Niekas Lietuvoje neliko abejingas žiniai apie naujo kardinolo paskyrimą Latvijos Katalikų Bažnyčiai. Visi gyvai diskutavo klausimą: ką tai reiškia?
Latvijos Katalikų Bažnhčios gyvenimas merdi: vaikai nekatekizuojami, bažnyčiose beveik nėra jaunimo, į Kunigų seminariją vietinių kandidatų irgi beveik nėra, todėl valdžios nustatytas limitas užpildomas kandidatais iš Baltarusijos, Ukrainos ir net Kazachstano. Nors oficialiai Rygos Seminarija ruošia kunigus visai Sovietų sąjungai, šiais metais kunigystės šventimus gavo, berods, vienas klierikas. Latvijos kunigų tarpe viešpatauja pasyvumas, baimė ir susitaikymas su mintimi, kad Bažnyčia Sovietų Sąjungoje gali egzistuoti tik laikantis RS Nuostatų. Panašiai mąstoma visiškai pavergtoje Rusijos Pravoslavų Bažnyčioje.
Tuo tarpu Lietuvoje vaikai katekizuojami, aktyviai dalyvauja religinėse apeigose, bažnyčiose matosi vis daugiau jaunimo, daugelis žmonių aktyviai apaštalauja; už tikėjimą drąsiai eina į kalėjimus, pvz., Jadvyga Bieliauskienė 1982 m. įkalinta už apaštalavimą Garliavos moksleivių tarpe. Lietuvos kunigai sėkmingai gina savo nepriklausomybę nuo RS Nuostatų.
Žinant realią Latvijos ir Lietuvos Kat. Bažnyčios padėtį, kardinolo paskyrimas Latvijai Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius tiesiog šokiruoja; jie aiškinasi, kad toks paskyrimas — tai Latvijos Kat. Bažnyčios pasyvios ir kapituliacinės laikysenos įvertinimas, o Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų sudėtų aukų, atkaklios kovos ir ryžtingos laikysenos ignoravimas. Sovietinę valdžią šitoks paskyrimas pilnai patenkina.
1982 m. sausio 25 d. Raseinių autoinspekcijos viršininko pavaduotojas Miniotas pranešė, kad kun. A. Svarinskas sausio 26 d. atvyktų į autoinspekciją dėl rudenį įvykusios avarijos (važiuojant autostrada, ant automašinos užšoko briedis).
Sausio 26 d. klebonui vos tik sugrįžus iš laidotuvių, apie pusę trijų, vėl paskambino iš Raseinių, reikalaudami, kuo greičiau atvažiuoti. Reikalas būsiąs trumpas. Klebonas kun. A. Svarinskas, palikęs tikinčiuosius tartis dėl laidotuvių, nevalgęs, skubiai išvažiavo į autoinspekciją, žadėdamas tuoj pat sugrįžti.
Tokiu apgaulingu būdu iškviestą į Raseinių autoinspekciją kun. A. Svarinską ir areštavo, — nevalgiusį, be pinigų, nepasiėmusi net būtiniausių drabužių ir daiktų.
Tą pačią dieną, po vakarinių pamaldų, grįžtant iš bažnyčios, du milicininkai pastojo kelią svečiams kunigams ir pareikalavo parodyti pasus. Kun. Jonui Borutai įsakė sekančią dieną 15 val. prisistatyti į Raseinių miliciją ir paliko savo telefoną. (Kun. J. Boruta, g. 1934 m., 1970 m. baigęs Vilniaus universitetą, iki 1982 m. gruodžio mėnesio dirbęs jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Mokslų Akademijos Fizikos instituto Atono teorijos skyriuje. 1982 m. apgynęs fizikos-matematikos mokslų kandidato disertaciją; Kunigų seminariją baigęs neakivaizdiniu būdu, nuo 1982 m. gruodžio mėn. iki 1983 m. sausio mėn. (vieną mėnesį) dirbęs vikaru Ukrainoje, Chmelnickio srities Grečionių katalikų parapijoje.) Apie tai sužinoję parapijiečiai, tuojau paskambino paliktu telefonu ir paklausė, kur prisistatyti, nes jie, apie 20 žmonių, važiuos kartu su kunigu.
1982 m. spalio 30 d. iš Vilniaus KGB izoliatoriaus po 35 metų kalinimo į laisvę buvo išleistas mokytojas Petras Paulaitis.
Petras Paulaitis gimė 1904 metais birželio 29 d. Jurbarko valsčiuje, Kalnėnų sodžiuje. 1922 m. išvyko į užsienį (Italiją), kur, baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje — Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Torino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įsigijo minėtų specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti — pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą. Karo audrai praūžus per Lietuvą, Petras Paulaitis dėstė lotynų kalbą ir filosofijos pradmenis Jurbarko gimnazijoje. 1942 m. rudenį vokiečių gestapas klasėje areštavo P. Paulaitį. Pakeliui į Kauną P. Paulaičiui pasisekė pasprukti; nuo to laiko jis gyveno ir dirbo nelegaliai.
1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaitis buvo MGB areštuotas ir po septynis mėnesius trukusių žiaurių tardymų bei kankinimų nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. 1956 m. Maskvos Ypatingoji komisija peržiūrėjo P. Paulaičio bylą ir išleido jį į laisvę, bet po metų suėmė ir vėl nuteisė 25 metams.
1983 m. sausio 7 d. Pakruojo ligoninėje nuo širdies infarkto mirė Panevėžio katedros Kapitulos pirmininkas, Linkuvos klebonas prelatas kun. Leopoldas Pratkelis. Tai viena iš šviesiausių ir tvirčiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybių.
Prel. L. Pratkelis gimė 1912 m. birželio 5 d. Petrapilyje. Tėvams grįžus į Lietuvą, gyveno Zarasų apskrityje, Antalieptės parapijoje, Paciškių kaime. Baigęs Antalieptės pradžios mokyklą, mokėsi Utenos gimnazijoje, vėliau įstojo į Kauno Kunigų seminariją. 1938 m. birželio 11 d. L. Pratkelis buvo įšventintas kunigu ir kurį laiką vikaravo Klovainiuose, Pabiržėje. 1942 m. jis skiriamas Panevėžio berniukų gimnazijos kapelionu. Rusams okupavus Lietuvą, vyskupas K. Paltarokas kun. L. Pratkelį paskiria Panevėžio vyskupijos kurijos kancleriu. Kanclerio vieta turėjo būti katedroje, bet, deja, jis, sekamas ir persekiojamas, palieka Panevėžį; dirba Rokiškyje, Šeduvoje, trejus metus eina klebono pareigas Rozalime, kur 1950 m. yra areštuojamas ir 6 metus kalinamas Rusijos kalėjimuose. Grįžęs į Lietuvą, kun. L. Pratkelis darbuojasi Pumpėnuose — pradžioje vikaru, vėliau kaip parapijos klebonas. 1957 m. jis paskiriamas Panevėžio katedros Kapitulos prelatu. 1964 m. prel. L. Pratkelis perkeliamas į Smilgių parapiją ir kartu eina Šeduvos dekanato dekano pareigas. Neišbuvęs nė dviejų metų Smilgiuose, keliamas į Debeikius. Debeikiuose už vaikų katekizaciją prel. L. Pratkeliui buvo ruošiama baudžiamoji byla, bet parapijiečių protestai padėjo išvengti teismo. 1972 m. jis paskiriamas dirbti į Linkuvą.