1982 m. spalio 30 d. iš Vilniaus KGB izoliatoriaus po 35 metų kalinimo į laisvę buvo išleistas mokytojas Petras Paulaitis.
Petras Paulaitis gimė 1904 metais birželio 29 d. Jurbarko valsčiuje, Kalnėnų sodžiuje. 1922 m. išvyko į užsienį (Italiją), kur, baigęs gimnaziją, 2 metus studijavo filosofiją ir pedagogiką. 1928 m. paliko Italiją ir 4 metus dirbo pedagoginį darbą Portugalijoje — Lisabonoje. 1936 m. P. Paulaitis grįžo į Italiją ir Torino miesto Tarptautiniame teologijos institute studijavo teologiją. Baigęs teologines studijas, jis dar dvejus metus studijavo politinę ekonomiką, specializavosi lotynų kalboje. 1938 m. Romoje P. Paulaitis įsigijo minėtų specialybių diplomus ir grįžo į Lietuvą. 1940 m. birželio 17 d., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, P. Paulaitis buvo suimtas, bet tą kartą pavyko išsisukti — pasitenkino pašalinimu iš mokytojo pareigų. P. Paulaičiui grėsė pavojus iš naujo būti suimtam, todėl jis pasitraukia į Vokietiją, iš kur sekančių metų birželio mėnesį sugrįžo į Lietuvą. Karo audrai praūžus per Lietuvą, Petras Paulaitis dėstė lotynų kalbą ir filosofijos pradmenis Jurbarko gimnazijoje. 1942 m. rudenį vokiečių gestapas klasėje areštavo P. Paulaitį. Pakeliui į Kauną P. Paulaičiui pasisekė pasprukti; nuo to laiko jis gyveno ir dirbo nelegaliai.
1947 m. balandžio 12 d. P. Paulaitis buvo MGB areštuotas ir po septynis mėnesius trukusių žiaurių tardymų bei kankinimų nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. 1956 m. Maskvos Ypatingoji komisija peržiūrėjo P. Paulaičio bylą ir išleido jį į laisvę, bet po metų suėmė ir vėl nuteisė 25 metams.
Baigiantis paskutinės bausmės laikui, Lietuvos saugumas susirūpino P. Paulaičio grįžimu. Dar būnant lagery, įvairaus rango čekistai kvietėsi jį pokalbiams, kuriuose buvo užsiminta, kad gali neleisti grįžti į Lietuvą. P. Paulaitis, atsisakydamas nuo panašių pokalbių, pareiškė: „Grįšiu arba į Lietuvą, arba į bet kurią nekomunistinę pasaulio šalį, kurioje anksčiau esu gyvenęs". Po kurio laiko čekistai pareikalavo, kad P. Paulaitis rašytų LTSR vyriausybei prašymą leisti jam apsigyventi Lietuvoje. P. Paulaitis atmetė ir šį reikalavimą — „manau, kad, atidavęs 35 metus savo gyvenimo, nusipelniau teisę be jokių išlygų grįžti į savo gimtąją žemę".
Laisvėje P. Paulaičio sutikimui čekistai taip pat stengėsi atitinkamai nuteikti žmones.
1982 m. spalio 27 d. Tauragės saugumietis Vitkevičius, išsikvietęs Leoną Laurinską, primygtinai jį įspėjo, kad neruoštų jokių sutiktuvių grįžtančiam Petrui Paulaičiui, nes bet koks susibūrimas pas Paulaitį ar su Paulaičiu bus traktuojamas kaip nusikaltimas, o nusikaltėliai traukiami baudžiamojon atsakomybėn. 1982 m. spalio 18 d. P. Paulaitis vogčiomis, neleidžiant nė atsisveikinti su bendro likimo draugais, buvo išvežtas iš Mordovijos lagerio. Nugabenę į aerouostą, kiek tai įmanoma, saugant nuo žmonių akių, čekistai P. Paulaitį įsodino į lėktuvą, uždėjo antrankius, ir, kad niekas nepastebėtų to tarybinio laisvės simbolio, juos pridengė laikraščiu (ir taip buvo pasielgta su 79 m. amžiaus žmogumi, po 35 m. grįžtančiu į „laisvę" arba, kalinių žodžiais tariant, „didžiąją zoną").
Rūpestingai trijų specialių palydovų lydimas Petras Paulaitis buvo parvežtas į Vilniaus saugumą. Paskutiniuose pokalbiuose čekistai prašė, veik maldavo Petrą Paulaitį, nors dalinai prisipažinti kaltu. „Esu kaltas tik tiek, kad esu mažos tautos sūnus, tautos, kuri nepajėgė apsiginti nuo okupacinės rusų kariuomenės", — kalbėjo P. Paulaitis. Priešpaskutinę kalinimo dieną čekistai nusivežė P. Paulaitį į Vilniaus universalinę parduotuvę ir už jo lagerio sąskaitoje esančius pinigus nupirko rūbus, o uniformą atėmė.
1982 m. spalio 30 d. čekistas papulk. Staškevičius, matydamas, kad derybos nepavyko, pareiškė: „Mes daugiau tavęs neteisime, jei mėginsi rašyti kokius memuarus ar praeities atsiminimus, dingsi, ir apie tave niekas nežinos". „Taip, žinau, kad pas jus žmonės dingsta, — atsakė P. Paulaitis. — Galite ir dabar manęs neišleisti."
Paskutinę dieną, pavežioję P. Paulaitį po Vilnių ir aprodę naujas statybas, čekistai įsodino jį į mašiną ir išleido pas gimines į Šakius.
Paskutiniu metu P. Paulaitis apsistojo Kretingoje, Vytauto 90. 1982 m. gruodžio 3 d. Kretingos raj. saugumas P. Paulaičiui uždėjo administracinę priežiūrą, pagal kurią metus laiko jis nuo 21 val. vakaro iki 9 val. ryto negali išeiti iš savo namų, uždrausta išvykti už rajono ribų ir kiekvieną sekmadienį privalo atsižymėti milicijoje.
Tėvynėje, lageryje ir užsienyje Petro Paulaičio vardas tariamas su meile.
Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje P. Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.
Daugelio nuomone, Dievas P. Paulaitį 13 metų laikė baisiame Mordovijos kalėjime, vadinamame „akmeniniu maišu", kad per jį ne vienos tautos kalinius, ypatingai jaunimą, pradedantį savo Golgotą, galėtų pamokyt, padrąsint, sustiprint. Mordovijos kalėjime, į kurį jis buvo perkeltas 6 mėnesiams, P. Paulaitis išbuvo 13 metų. Ilgą laiką jis nešiojo kaliniams maistą, pilstė sriubą, ir visi jo sąžiningumu buvo patenkinti.
Kalėjime P. Paulaičiui teko dirbti virtuvėje darbininku. Išvirus kruopų košę (o be riebalų ji smarkiai pridegdavo prie katilo sienų), tuojau pat reikėdavo šaukštu išskusti katilo sienas, kad būtų galima vakarui išvirti vandenį. Darbas katorgiškas! Katilas karštas, prisieidavo pusnuogiam, prisidengus odiniu žiurstu, persisvėrus per katilą, gramdyti dugną. P. Paulaitis prisiskusdavo sau pridegusios košės, o savo duonos davinį atiduodavo draugams į kamerą. Ir taip ištisas dienas tenkindavosi pridegusia koše.
Didelė Dievo dovana, kad P. Paulaitis po 24-rių metų kalinimo paskutines savo gyvenimo dienas (jam 79 metai) praleis Tėvynėje.
Dievo malonė ir palaima telydi šio tauraus lietuvio gyvenimo žingsnius.
