Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

AUŠRA 
Nr. 39 [79]

Turinys:

 
 

L i e t u v a 

1983 m. birželis

Sklaidome pageltusius nuo laiko lapus. Nė vieno šių autorių, kurie rūpinosi pirmuoju mūsų periodinės spaudos leidiniu ir rašė jam, jau nėra gyvųjų tarpe. Kita karta, kita dvasia, kiti vėjai.

Šimtas metų - ne viena diena. Kuo tuomet gyveno mūsų tauta? Kuo ji rūpinosi? Kokios problemos ją tuomet vargino?

Ragainėje pasirodęs 24 puslapių leidinėlis -kuklus. Bet jo pasirodymas svarbus: pradedamas naujas lietuvių tautos gyvenimo puslapis. Nesąmoningas, pasyvus lietuviškumas išauga, pradeda virsti sąmoningu, aktyviu. Nors tautinė sąmonė buvo gyva ir anksčiau prieš šio leidinio pasirodymą, tačiau jo organizatoriai matė, jog reikia labai saugoti savo lietuviškumą nuo svetimų įtakų. Periodinis laikraštis galėjo sutelkti jėgas, suburti visus, kuriems rūpėjo Lietuva ir jos likimas, jaunimo auklėjimas ir kiti tautos reikalai. Leidinys turėjo atlikti organizatoriaus, vienytojo vaidmenį, žadinti ir skatinti tautinį entuziasmą, atverti nutautėjusioms akis.

"Aušros" atsiradimas nebuvo atsitiktinis reiškinys. Tai natūraliai ir nuosekliai išaugęs mūsų tautos dvasinio poreikio ženklas. Kaip nuo per didelės kaitros kartais sausame miške ar savanose sublyksi ugnis, taip prieš aušriniame laikotarpyje pasirodė tokių žymių: laikrašti nori leisti M.Valančius, Ivinskis, Petrapily prašneko "Kalvis Melagis", Maskvoje atsirado mažoji "Aušra". J.Šliūpui akstiną davė latviškasis laikraštis. Lenkas Kraševskis pažadino mintį Višteliauskui. Su šia mintimi suaugo, ją puoselėjo J.Zauerveinas, dėl jos nerimo J. Basanavičius. Kai Basanavičius savo vardu jau konkrečiai ėmė šį dalyką spręsti, supratingų vyrų atsirado ir daugiau.

Gerbiamas Kunige,

Ilgai rengiausi Jums parašyti. Jūsų žodis pasiekia net nuošalius kampus. Apie Jus daug kas kalba - vieni su didžiule pagarba, kiti -su neapykanta. Aš priklausau prie pirmųjų, nors Jus pažįstu tik iš kitų žmonių atsiliepimų.

Gera, kad yra drąsių, tvirtų žmonių. Mes beveik visi gyvename tarp pataikūnų, dviveidžių. Nejučiom ir pats tampi tokiu... Jau vien žinojimas, kad yra tokių kaip Jūs, įkvepia drąsos, vilties. Reiškia -ne viskas dar prarasta. Tikėjimas, Tėvynė dar gyvi!

Kas mes, Lietuvos mokytojai, Jūsų akyse? Mums tenka nenorom būti svetimos valios vykdytojais arba esame kovotojais prieš savo tėvų ir protėvių tradicijas, papročius. Bukų svetimos valios vykdytojų mūsuose daug. Kovotojų -vienetai. Bet žinokite, kad beveik kiekviename kolektyve yra dalis ir tikinčių mokytojų, kurių padėtis yra nelengva. Stengiamasi sudaryti tokią nuomonę, jog visi mokytojai yra ateistai. Juk mokykla atskirta nuo Bažnyčios. Mokykla turi kovoti su religija. Ilgą laiką svarbiausias auklėjimo uždavinys buvo vien politinis ir idėjinis. Tik paskutiniais metais imta kelti dorovinio auklėjimo uždavinius. Jei esi mokytojas, vykdyk partijos uždavinius. Partija vadina tave pirmuoju pagalbininku. Rašyk planuose, kokioms ateistinėms valandėlėms vadovausi, kaip dirbsi individualiai su tikinčiais mokiniais, net jų tėvais. Partijai visai nesvarbu, kokios tavo pažiūros... Mokytojui bene patogiausia pasivadinti ateistu ir vykdyti instrukciją arba vaidinti, kad ją vykdai. Vaidinti - jau veidmainiauti. O sakykit, kas verčia veidmainiauti -bažnyčia ar instrukcijos? Na kartą mokytojas-ateistas sako: "Geras būtų vaikinas, bet tėvai verčia veidmainiauti - vedasi vaiką kas sekmadienį bažnyčion". Mus, tikinčius mokytojus, verčia taip pat veidmainiauti. Aiškus tik ne tėvai ir ne Bažnyčia...


O Viešpatie, sugrįžtu pas Tave,
Tamsioj nakty paklydus.
Priglausk kaip tikrą dukrą vėl mane,
Skaudžias žaizdas išgydęs.

Priimk atgal, o Viešpatie brangus,
Leisk su Tavimi sueiti.
Aš žemėj palieku visus draugus -
Tavy turiu tik viltį.

Juk Tu žinai, kad laimė tarp žiedų...
Širdy man buvo gera, gera...
Bet melas išvogė man daug turtų,
Įpiršęs nuodingąjį nektarą.

Neužmirštami tautos vaikai

l983 m. liepos 7 d. Kaune mirė Antanas Kučingis, mūsų operos veteranas, vienas jos kūrėjų ir ilgametis solistas, auksabalsis dainininkas, nuoširdus lietuvis patriotas ir didžiai taurus žmogus.

Jo laidotuvių dieną, liepos devintąją, "Kauno tiesa" išspausdino trafaretinį nekrologą (jį persispausdino "Literatūra ir menas"), tačiau nei kur jis pašarvotas, nei kada bus laidojamas, paskelbti valdžios atstovai neleido. Tegu apie šio toli ir plačiai žinomo vyro

mirtį kauniečiai mažiau žinos ir mažesnės minios sueis į laidotuves!

Žinia ėjo iš lūpų į lūpas, ir A.Kučingio palydėti susirinko nemažas pulkas vyresnio amžiaus žmonių, jo talento gerbėjų.

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija rašo: "Kučingis Antanas (g. l899.X.l8 Veiveriuose, Prienų raj.) liet. taryb. dainininkas (bosas), LTSR nusipelnęs artistas (l945). Nuo l923 mokėsi Kauno muz.m-loje (A.Kutkaus dainavimo klasėje; baigė l927); nuo l924 Kauno valstybės teatro solistas, 1944-48 ir l957-6l dainavo LTSR operos ir baleto teatre. Kūrybai būdingas dramatiškumas, raiškus humoras, subtilus lietuvių liaudies dainų interpretavimas. Gastroliavo Paryžiuj, Praboj, Stokholme, Taline, Rygoj, Maskvoj" .

A.Kučingiui plojo karaliai ir prezidentai, jam plojo ir sėkmės linkėjo Fiodoras Šaliapinas.

1983 m. gruodžio 31 d. sukanka 125 metai nuo Vinco Kudirkos gimimo (1858.III.3l-1899.XI.16). Lietuvos rašytojai ir kitokie kultūros darbuotojai įžymiųjų žmonių mirimo datų nemėgsta. Mini vien gimimo sukaktis. Tačiau ar bus paminėta V.Kudirkos gimtadienis,-labai abejojame. Tiesa, Kudirka buvo "revoliucinių demokratų" pakraipos žmogus, mažne socialistas, betgi jis parašė "Viršininkus", kur pašlovintas Vakchanalijus Vziatkovičius Kruglodurovss, parašė "Vilkus", kur načaljninkų- viršininnkų nupiešta visa galerija, parašė lyriškus "Lietuvos tilto atsiminimus", kuriuose atvaizduoti maskolių ir kitų Lietuvos "geradarių" darbai. Maskolių darbai padiktavo jam ir "Cenzūros klausimą".

Teigi Kudirka demokratas, tačiau stipriai trenkia "buržuaziniu nacionalizmu", jei maskolius vaizduoja tokius, kokie yra, o ne tokius, kokių vakchanalijai vziatkovičiai norėtų. Tokių mūsų "kultūrininkai" nemini. Nė gimtosios jų dienos neprisimena.

Todėl nors trumpai prisiminkime šią brangią Lietuvai asmenybę.

Mums V.Kudirka vos ne šventasis. Ne vien gero žodžio vertas. 194O m. rudeniop, artėjant pirmiesiems tarybiškiems mokslo metams, Švietimo komisaro pavaduotojas (tuomet dar ministru vadinos) Juozas Žiugžda susirūpino ir sunerimo, kaip dėstys mokytojai lietuvių literatūrą vidurinėje mokykloje. Iki tol buvo ji dėstomo iš "bųržuaziškai nacionalistinių" pozicijų, kurias nurodinėjo tas pats J. Žiugžda savo (su A.Kalnium) pagamintame vadovėly "Tėvynės žiedai" (Už tą vadovėlį tautininkų valdžia jį gimnazijos direktorium (Kauno V) padarė, ir prieš pamokas su mokiniais drauge jis buvo išmokęs persižegnoti). Dabar reikės dėstyti iš "marksizmo-leninizmo", "socialistinio realizmo" pozicijų. Ar sugebės mokytojai?

Kiek daug ponų ir kokie jie gražūs. . .
"Liūdna pasaka"

Ponai, ponai, ponai . . . Kiek daug šiandien jų sėdi liaudžiai ant sprando. Ponais, žinoma, vadinamo ne tą. kuris tvarkingiau apsirengęs, mandagiau elgiasi ar dirba ne fizinį darbą. Ne. "Ponas" neigiame prasme suprantamas, kaip besinaudojąs išimtinėmis teisėmis, lengvatomis ir iš gyvenimo imąs daugiau nei jam priklauso, besijaučiąs stovįs aukščiau už kitus, reikalaująs nenupelnytos pagarbos ir patarnavimų, su panieka žiūrįs į žemiau stovinčius.

Tokių ponų buvo visuomet, jų yra ir dabar. Ne visi jie dar drįsta lįsti į dienos šviesą ir girtis savo poniškumu. Dalis ponijos dar tūno tartum šešėly, dar lyg vengia būti vadinami ponais, tačiau gyvena tikrai ponišką gyvenimą.

Ši tarybinės ponijos klasė nėra vienalytė. Ji susideda iš kelių sluoksnių.

Pačioje viršūnėje negausus pačių galingiausių, pačių turtingiausių feodalų sluoksnis. Tai valdančios klasės elitas, savotiškai uždara kasta, kurios atskiri nariai betarpiškai dalyvauja valdyme, yra tikrosios valdžios atstovai. Jie ne tik viskuo apsirūpinę, turi visas teises ir privilegijas, bet su nieku nesiskaito ir prieš nieką neatsiskaito. Jiems ne tik puikūs butai, prabangios vilos geriausiuose kurortuose, brangiausios importinės mašinos, importiniai baldai, vaistai, dažnos kelionės į užsienį, bot ir visiška teisė nepaisyti eilinių tarybinių įstatymų, reikalavimų, taisyklių. Jie turi savus įstatymus, savo kastos normas ir taisykles. Tik šių vidinių kastos įstatymų peržengimas jiems kelia grėsme. Šiaip, su visais kitais Tarybų Sąjungoj veikiančiais įstatymais jie gali nesiskaityti. Jei nebus pasmerkimo kastos viduje, prie jų neprieis joks prokuroras, jų neteis joks tarybinis teismas. Jiems nėra tų problemų, su kuriomis susiduria eilinis pilietis. Jiems rečiausios prekės, geriausi vaistai, jų vaikai be jokių konkursų įstos į pasirinktas mokyklas, už tikrintai gaus diplomus. Net tarnybinės vietos darosi paveldimos. Ši ponija ir yra ta "liaudis", kuriai iš tikrųjų priklauso valdžia...

A.Čechovo novelėje "Namas su mansarda" vaizduojamas kaime vasarojantis dailininkas, kuris atsitiktinai susitinka su kaimynystėje gyvenančiomis dvarininkaitėmis Volčianinovaitėmis, o vėliau ir pats ima lankytis jų namuose. Taip jis iš arčiau susipažįsta su abiem seserim, pamato kokios jos skirtingos, kuo gyvena vyresnioji Lida ir jaunesnioji - Ženia. Lida - griežta, sausa, praktiška ir veikli. Ji mokytojauja vietinėje žemės ūkio mokykloje, dalina žmonėms knygas, teikia jiems medicininę pagalbų, rūpinasi vietos visuomeniniais reikalais. Ji mato salink esantį blogį ir stengiasi su juo kovoti visomis jai prieinamomis priemonėmis. Ženia laikosi nuo šios veiklos nuošaliai, daugiausia skaito. Lidija nepakenčia dykinėjimo, nemėgsta tų, kurie į dalykus žiūri kitaip nei ji pati, jaučia antipatiją ir pačiam dailininkui, kurio vardu vyksta pasakojimas.

Ir štai, kartą šis pažiūrų priešingumas tarp Lidijos ir svečio menininko išsilieja atviru ginču. Kai Lidija pareiškia, kad Maloziomove reikalingas medicinos punktas, kad ten "pereitą savaitę gimdydama mirė Ana", dailininkas pratrūksta įrodinėjimais, kad nereikia nei medicinos punktų, nei knygelių, nei mokyklų, nei vaistinėlių, kad tai yra "tik įrankis kitiems pavergti". Vietoj šių konkrečių ir praktinių dalykų ima kalbėti apie plačius ir toli siekiančius pakeitimus, fizinio darbo panaikinimą, siūlyti bendrom jėgom ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės. Ima kritikuoti mokslą ir meną, jei jie siekia praktinių tikslų. Ilgoje tiradoje išsilieja noras staiga ir iš pagrindų pakeisti visą gyvenimą, žmoniją pakelti į kokią tai aukštesnę pakopą, kurioje jai nereikėtų ilgai dirbti, kurioje ji turėtų taiko domėtis dvasiniais reikalais...

TOMAS ŽEMAITIS

Vilnius, 1981 m.

(Tęsinys. Pradžia Kr. 34)

VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAI (1941-1944).

LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir sudarius Laikinąją vyriausybę 194l.V1.23, nedelsiant ir nelaukiant kol vokiečiai ateis, buvo imtasi darbo. l94l.VI.24 dienos rytą, dar aidint Kaune kovų šūviams, Laikinoji vyriausybė susirinko pirmojo posėdžio, Vyriausybės asmeninė sudėtis buvo sutarta iš anksto su LAP vadu K.Škirpa. Paaiškėjus, kad kai kurie paskelbtieji ministrei buvo deportuoti, ir kad nei numatytas ministras pirmininkas Škirpa, nei užsienio reikalų min. R.Skipitis iš Berlyno neišleidžimi, Kaune esą Laikinosios vyriausybės nariai ministro pirmininko pareigas perdavė švietimo ministrui prof. Juozui Ambrazevičiui. Krašto apsaugos ministras gen. S.Raštikis iš Berlyno į Kauną atvyko birželio 27 d. Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo pastatyti atvykstančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką administracijoje, įstaigose bei įmonėse.

Laikinoji vyriausybė buvo papildyta naujais nariais, sutelkus joje įvairių politinių srovių žmones. Sudarius administraciją-ministerijas, pastarosios sudarinėjo toliau administracinį aparatą provincijai. Laikinoji vyriausybė skubėjo sudaryti administracinį aparata,kad vokiečiai jį rastų veikiantį, ir kad jis kuo skubiau likviduotų sąmyšio metu susidariusių ginkluotų grupių sauvalę ir terorą. Tuojau buvo paskelbtas ginkluotų jėgų štabas (gen. Pundzevičius, gen. Rėklaitis ir pulk. Vėbra). Kauno karo komendantu paskira tas pulk .Bobelis. Paskirti apskričių viršininkai, burmistrai, teismų pirmininkai bei teisėjai.

Antras Laikinosios vyrisusybėa uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo bolševikinio valdymo pėdsakų. Vyriausybei teko skelbti atskirus bolševikų įstatymus negaliojant, grąžinti įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš okupaciją, o kur gyvenimas reikalavo, teko leisti naujus potvarkius. Grąžinti lietuviški teismai (vietoj liaudies teismų). Grąžinta privatinė nuosavybė: žemės, namų, įmonių, kapitalo. Vidurinėse mokyklose vietoj l0 metų mokslo įves ta l2 metų. Palikta bolševikų okupacijos metu įkurta Mokslų akademija. Universitetai papildyti filosofijos, teologijos ir miškų fakultetais. Trečias Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo siekimas pasireikšti savu socialiniu veidu. Ūkio gyvenime pabrėždama privatinės nuosavybės ir privatinės iniciatyvos principą, ji neišleido iš akių socialinės lygybės reikalo. Žemės ūkyje nustatyta norma 50ha. Stambioji pramonė, prekyba, kapitalas grąžinta privatininkams, bet apdėta progresyviniais mokesčiais. Sumažintas skirtumas tarp tarnautojų aukštųjų ir žemųjų kategorijų atlyginimo (3, p .79 -80).