A.Čechovo novelėje "Namas su mansarda" vaizduojamas kaime vasarojantis dailininkas, kuris atsitiktinai susitinka su kaimynystėje gyvenančiomis dvarininkaitėmis Volčianinovaitėmis, o vėliau ir pats ima lankytis jų namuose. Taip jis iš arčiau susipažįsta su abiem seserim, pamato kokios jos skirtingos, kuo gyvena vyresnioji Lida ir jaunesnioji - Ženia. Lida - griežta, sausa, praktiška ir veikli. Ji mokytojauja vietinėje žemės ūkio mokykloje, dalina žmonėms knygas, teikia jiems medicininę pagalbų, rūpinasi vietos visuomeniniais reikalais. Ji mato salink esantį blogį ir stengiasi su juo kovoti visomis jai prieinamomis priemonėmis. Ženia laikosi nuo šios veiklos nuošaliai, daugiausia skaito. Lidija nepakenčia dykinėjimo, nemėgsta tų, kurie į dalykus žiūri kitaip nei ji pati, jaučia antipatiją ir pačiam dailininkui, kurio vardu vyksta pasakojimas.
Ir štai, kartą šis pažiūrų priešingumas tarp Lidijos ir svečio menininko išsilieja atviru ginču. Kai Lidija pareiškia, kad Maloziomove reikalingas medicinos punktas, kad ten "pereitą savaitę gimdydama mirė Ana", dailininkas pratrūksta įrodinėjimais, kad nereikia nei medicinos punktų, nei knygelių, nei mokyklų, nei vaistinėlių, kad tai yra "tik įrankis kitiems pavergti". Vietoj šių konkrečių ir praktinių dalykų ima kalbėti apie plačius ir toli siekiančius pakeitimus, fizinio darbo panaikinimą, siūlyti bendrom jėgom ieškoti tiesos ir gyvenimo prasmės. Ima kritikuoti mokslą ir meną, jei jie siekia praktinių tikslų. Ilgoje tiradoje išsilieja noras staiga ir iš pagrindų pakeisti visą gyvenimą, žmoniją pakelti į kokią tai aukštesnę pakopą, kurioje jai nereikėtų ilgai dirbti, kurioje ji turėtų taiko domėtis dvasiniais reikalais...
Įdomi ir būdinga tirada. Tai lyg savotiškas rusiškos dvasios išsiveržimas. Gražūs sumanymai, dideli planai. Bet toki negyvenimiški, taip toli nuo tikrovės... Tai lyg namo statymas pradedant nuo stogo, lyg bandymas parašyti knyga nenaudojant raidžių. Didingi užmojai, virstą nerealiais svaičiojimais. Geri norai, tampą kliūtimi gyvenimo pataisymui. Šis rusiško charakterio bruožas, šis noras padaryti labai greit ir labai daug, ir viską iš karto, o drauge nesugebėjimas pramatyti paprastų dalykų , nemokėjimas tvarkingai dirbti, neištesėjimas, organizuotumo ir akuratumo stoka - visa tai neša skaudžias pasekmes , stabdo tikrąją pažangą, žlugdo rimtas ir apgalvotas pastangas, ir užuot pagerinus gyvenimą, jį tik pablogina...
Tai nuolatinė bėda amžiais besikartojanti rusų tautos istorijoje. Ši tauta niekuomet nekūrė ramiai, tvarkingai, nuosekliai. Užtat čia pilna didelių šuolių, staigių posūkių, pradėtų ir nebaigtų darbų bei reformų. Ir viskas vykdyta su baisių triukšmu, bildesiu, kraujo praliejimu, kaulų laužymu.
Ivanas Žiaurusis negalėjo tvarkyti valstybės be dabartinio saugumo protėvių - opričninkų, be ištisų Rusijos sričių (Novgorodo ir Pskovo) nusiaubimo.
Aleksiejaus I laikais vykdyta stačiatikių Bažnyčios reforma neapsiėjo be šnervių lupimo ir kitokio persekiojimo.
Petras I Rusijos kultūrinimą pradėjo vykdyti labai jau nekultūringomis priemonėmis, nesigailėdamas ne tik bajorų barzdų ar jų drabužių rankovių, bet ir tūkstančių valstiečių gyvybių, kurių kaulai ilsisi po Petrapilio-Leningrado pastatų pamatais.
Dauguma šių reformų netrukus vėl būdavo užmetamos, ir Rusija vėl, lyg stovinčio vandens bala, murksodavo be pažangos ir tikrų reformų, o po jos pamatais kaupėsi atsilikimo balastas, degamoji medžiaga revoliuciniam gaisrui. Po ilgesnio sustingimo XX a. pradžioje plykstelėjo net dvi revoliucijos, pasibaigusios bolševikų perversmu, baisiais griovimais ir tariamu progresu, po kurio vėl seka visiškas sustingimas ir sustabarėjimas visose dvasinio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Šiek tiek juda tik technika ir tai daugiausia Vakarų technikos pažangos dėka (kai ką nuperkant, kai ką nusikopijuojant, kai ką pavagiant...).
Čechovas, kaip talentingas rašytojas, pagavo šį rusams charakteringą bruožą ir galbūt nejučiom, tarp kitko, gal net visai ką kita norėdamas pasakyti, ir atskleidė vienoje savo novelių. Šis bruožas, šios novelės veikėjo mintys, menininko tirada gal ir nėra kūrinio pagrindinė idėja. Ji iškyla ir išryškėja daugiau kaip antitezė Lidos idėjai, jos veiklumui ir praktiškumui. Ji ir nutraukiama sausu ir kietu Lidos posakiu: "panašios rūšies dalykėliai kalbami paprastai tada, kai norima pateisinti savo abejingumą. Neigti ligonines ir mokyklas lengviau, negu gydyti ar mokyti".
Žinoma, nei Lida negali paneigti, kad dailininkas savo kritika pasakė daug tiesos. Skurdas, vargas, nepakeliamas darbas, laisvės stoka, visa ta prievarta paremta santvarka negali būti ginama ir nekeičiama. Visą laiką atsilikusiai Rusijai reikėjo pažangos, kitimo, reformų. O jos nelaimė buvo ta, kad tų reformų, to kitimo ir pažangos kaip tik nebuvo. Bet pažanga, reformos, tobulėjimas atsiranda ir vyksta tik dirbant, konkrečiai ir kietai dirbant, o ne svaičiojant, planuojant, kalbant. Tuo tarpu ano meto rusų inteligentija kaip tik daug svajojo, planavo ir kalbėjo. Konkrečių darbų buvo labai maža. Užtat kaupėsi labai daug konkretaus blogio. Tai davė savo rezultatus, nes blogis gimdo tik blogį...
...Istorija kartojasi. Ir komunistų valdomoje Rusijoje, prie kurios savo nelaimei šiuo matu yra prikaustyta mūsų tauta, padėtis panaši. Viskas sustingę, nutautėję, žmonės pavergti, apie dvasinę 1aisvę ir dvasinį gyvenimą nėra ką ir galvoti. Būtina viskas gerinti, viskas keisti, tik, deja, nedaroma nieko. Šiandien visi pažangieji Tarybų Sąjungos žmonės, tos mūsų dienų Lidos, siūlančios kai ką pakeisti, pagerinti, nutildomos ir atsiduria Gulage. O tuštiems, įkyrėjusiems ir nusibodusioms svaičiojimams apie šviesią komunizmo ateitį, šiai rusiško charakterio silpnybei, sudarytos pačios ideališkiausios sąlygos...
P. ARTIMAITIS