TOMAS ŽEMAITIS
Vilnius, 1981 m.
(Tęsinys. Pradžia Kr. 34)
VOKIEČIŲ OKUPACIJOS METAI (1941-1944).
LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir sudarius Laikinąją vyriausybę 194l.V1.23, nedelsiant ir nelaukiant kol vokiečiai ateis, buvo imtasi darbo. l94l.VI.24 dienos rytą, dar aidint Kaune kovų šūviams, Laikinoji vyriausybė susirinko pirmojo posėdžio, Vyriausybės asmeninė sudėtis buvo sutarta iš anksto su LAP vadu K.Škirpa. Paaiškėjus, kad kai kurie paskelbtieji ministrei buvo deportuoti, ir kad nei numatytas ministras pirmininkas Škirpa, nei užsienio reikalų min. R.Skipitis iš Berlyno neišleidžimi, Kaune esą Laikinosios vyriausybės nariai ministro pirmininko pareigas perdavė švietimo ministrui prof. Juozui Ambrazevičiui. Krašto apsaugos ministras gen. S.Raštikis iš Berlyno į Kauną atvyko birželio 27 d. Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo pastatyti atvykstančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką administracijoje, įstaigose bei įmonėse.
Laikinoji vyriausybė buvo papildyta naujais nariais, sutelkus joje įvairių politinių srovių žmones. Sudarius administraciją-ministerijas, pastarosios sudarinėjo toliau administracinį aparatą provincijai. Laikinoji vyriausybė skubėjo sudaryti administracinį aparata,kad vokiečiai jį rastų veikiantį, ir kad jis kuo skubiau likviduotų sąmyšio metu susidariusių ginkluotų grupių sauvalę ir terorą. Tuojau buvo paskelbtas ginkluotų jėgų štabas (gen. Pundzevičius, gen. Rėklaitis ir pulk. Vėbra). Kauno karo komendantu paskira tas pulk .Bobelis. Paskirti apskričių viršininkai, burmistrai, teismų pirmininkai bei teisėjai.
Antras Laikinosios vyrisusybėa uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo bolševikinio valdymo pėdsakų. Vyriausybei teko skelbti atskirus bolševikų įstatymus negaliojant, grąžinti įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš okupaciją, o kur gyvenimas reikalavo, teko leisti naujus potvarkius. Grąžinti lietuviški teismai (vietoj liaudies teismų). Grąžinta privatinė nuosavybė: žemės, namų, įmonių, kapitalo. Vidurinėse mokyklose vietoj l0 metų mokslo įves ta l2 metų. Palikta bolševikų okupacijos metu įkurta Mokslų akademija. Universitetai papildyti filosofijos, teologijos ir miškų fakultetais. Trečias Laikinosios vyriausybės uždavinys buvo siekimas pasireikšti savu socialiniu veidu. Ūkio gyvenime pabrėždama privatinės nuosavybės ir privatinės iniciatyvos principą, ji neišleido iš akių socialinės lygybės reikalo. Žemės ūkyje nustatyta norma 50ha. Stambioji pramonė, prekyba, kapitalas grąžinta privatininkams, bet apdėta progresyviniais mokesčiais. Sumažintas skirtumas tarp tarnautojų aukštųjų ir žemųjų kategorijų atlyginimo (3, p .79 -80).
Didelis palengvėjimas - lyg akmuo nuo krūtinės nusirito, kad iš Lietuvos žemės išvyti raudonieji okupantai. Didelės viltys birželio 22 d. rytą ir... pirmieji nusivylimai. Birželio 3O d. buvo nacių (vokiečių) išžudyta Jagomastų šeima. Jagomastas Enzys ( l870-194l) buvo gimęs Lumpėnuose, Tilžės apylinkėse. Visuomenininkas, žurnalistas, lietuviškų knygų leidėjas. Savo spaustuvėje nuo l898m. Tilžėje be laikraščių išspausdino daug lietuviškų knygų. 1941 m. pavasarį su šeima iš Vokietijos repatrijavo į Lietuvą. Vokiečiai suėmė ir sušaudė jį, jo žmoną, du sūnus ir dukrą.
Pirmomis karo dienomis žuvo kiti du žymūs lietuviai: skulptorius Vincas Grybas ir advokatas Andrius Bulota. V.Grybas (1890-1941) didelis talentas, autorius skulptūrų-paminklų Daukanto Papilėje, Žemaičio Raseiniuose, V .Kudirkos Naumiesty. Sintautų bažnyčios altoriaus skulptūrų ir kt. Nužudytas Jurbarke liepos 3 d.
A.Bulota (1872-1941) 19O7-1912 m. dūmos atstovas nuo Suvalkijos, gynęs lietuvių reikalus, globojęs rašytoją Žemaitę ir išleidęs jos Raštų 4 tomus. Nužudytas Paneriuose (prie Vilniaus) rugpjūčio 15 d.
Kas prisidėjo prie šių dviejų lietuvių žuvimo, tų rankos suteptos krauju. Galime tik tiek pasiguosti, kad nereikalingų ir beprasmiškų žudynių tomis dienomis Lietuvoje buvo nedaug. Taurių 1ietuvių pastangomis buvo išgelbėti nuo mirties ne vienas komjaunuolis ir net partinis komunistas.
Vokiečiai nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės, nei Laikinosios vyriausybės.
Laikinosios vyriausybės paskelbimas vokiečių politinių siuoksnių Berlyne buvo sutiktas nepalankiai. Juo labiau, kad nei latviai, nei estai nebuvo paskelbę savo vyriausybių. Kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir sudaryta Laikinoji vyriausybė, iš Berlyno atėjo žinios: jokios nepriklausomybės ir jokios vyriausybės! K.Škirpai, esančiam Berlyne, birželio 25 d. uždėtas namų areštas.
Nors karinės valdžios atstovai rodė Laikinajai vyriausybei palankumo, bet sprendimai priklausė ne nuo jos, o nuo nacionalsocialistų (nacių) partijos ir reicho (Vokietijos) vidaus reikalų ministerijos. Vokiečių politinė vadovybė iš karto davė suprasti, kad Laikinoji vyriausybė turi arba "persikrikštyti" (persitvarkyti į patikėtinių tarybą), arba susilikviduoti. Bet nepatogu buvo vartoti jėgą prieš atstovus tų, kurie padėjo išvyti bolševikus iš Lietuvos. Todėl imtasi aplinkinių kelių sulikviduoti Laikinąją vyriausybę. lmta skelbti, kad Laikinoji vyriausybė neturinti krašte pasitikėjimo (ją naciai vadino "inteligentų" vyriausybe).
Tuomet laikinoji vyriausybė, norėdama pasitikrinti savo pozicijas, sukvietė pasitarimą įvairių politinių grupių atstovų ir visuomenės veikėjų, viso apie 6O žmonių (tarp jų buvęs prezidentas K. Grinius ir ministras pirm. A. Tumėnas). Laikinajai vyriausybei buvo pareikštas visuotinas pritarimas. Toks pat pritarimas gautas iš Kauno darbininkų ir provincijos, išreikštas atitinkamomis rezoliucijomis. Pasitarime pritarta vyriausybės nusistatymui: laikytis iki galo nepriklausomybės principo ir neiti oportunizmo keliu (nepriimti siūlomų "patikėtinių" titulų).
Tuomet gestapas (vokiečių slaptoji policija) sugalvojo naują būdą sulikviduoti Laikinąją vyriausybę: skaldyti lietuvių visuomenę, siundyti vienus prieš kitus. Pasikvietė į talką vadinamus voldemarininkus.
Valdemarininkų pučas. Majoras J.Pyragius liepos 23 d. prisistatė Laikinosios vyriausybės nariams ir pareiškė demonstratyviai, kad jis perima krašto likimą i save rankas. Kai Laikinoji vyriausybė nesutiko perduoti jam valdžią, liepos 23-24 d. naktį Pyragius su Tauniu air kitais voldemarininkais surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Pareikalavo, kad atsistatydintų Kauno komendantas Bobelis. Šis nesutiko atsistatydinti. Pučistai jo vieton buvo numatę kapitoną Kviecinską. Pyragius sakė visa tai darąs su vokiečių gestapo pritarimu. Tačiau Kauno karo lauko komendantas gen. von Pohl Kviecinsko nepripažino. Mėginusieji tą naktį užimti LAF štabą buvo aktyvistų suimti ir internuoti. Pučistai mėgino užimti "Į Laisvę" redakciją, bet iš redakcijos buvo išprašyti. ("Į Laisvę" pirmas nr. išėjo l94l.VI.25. Leido LAP). Pučistams pavyko suimti ir nugabenti į kalėjimų vidaus reikalų mis. Šlepetį, o L. Prapuolenį - į voldemarininkų štabą.
Nepavykus nušalinti Kauno komendantą Bobelį, taip pat nepavykus užimti LAF štabą (kurį saugojo ginkluoti aktyvistai), nei "Į Laisvę" redakciją, pučistai atvėso ir tolimesnių žygių nesiėmė.
Prie "sukilimo" prieš Laikinąją vyriausybę nuraminimo prisidėjo minėtas gen. von Pohl, austras katalikas, kuris buvo palankus Laikinajai vyrisusvbei ir apskritai rodė dideli lietuvių reikalų supratimą. Nepripažindamas Kviecinsko komendantu, jis užpylė įsikarščiavusiems pučistams šalto vandens.
Voldemarininkai nebuvo akli vokiečių tarnai, tik jie perdaug vokiečiais pasitikėjo. Tas jų pasitikėjimas buvo apviltas, ne vienas vėliau nuo vokiečių nukentėjo ( V.Stanevičius, vienas iš pučo organizatorių, pateko į Štuthofo konclagerį). Ruošdami pučą jie manė, kad jiems atėjo laikas perimti valdžią į savo rankas.
Buvo dar vienas gestapo gundymas. SD ( Sicherheitsdienst -saugumo tarnyba) pasikvietė L.Prapuolenį ir stud. P.Narutį (abu sukilimo prieš bolševikus organizatoriai) ir pasiūlė aktyvistų daliniame ginklus bei visą paramų. Girdi, SD nenori leisti ,ksd gestapo remiami voldemarininkai perimtų visą lietuvių gyvenimą ir reprezentuotų lietuvių tautą. SD norįs aprūpinti aktyvistus ginklais, kad nepasiduotų. Aiški nacių klasta. Paiūlymas buvo atmestas.
Kai gestapui nepasisekė sulikviduoti Laikinąją vyriausybę pačių lietuvių rankomis, ir pati vyriausybė nesutiko likviduotis, tada atėjo įsakymas iš viršaus.
CIVILINĖS VALDŽIOS ĮVEDIMAS
Porai dienų pasalintus po mėginimo puču sulikviduoti Laikinąją vyriausybę, vokiečiai liepos 29 d. paskelbė Civižinėa valdžios įvedimą Pabaltijo kraštuose. Jau liepos 17 d. buvo pasirašytas Hitlerio aktas, kuriuo sudaroma ministerija rytų okupuotoms sritims - Ostlandui ( Estijai, Latvijai, Lietuvat ir Gudijai). Paskirti Ostlando valdytoju H. Lehso, reziduojąs Rygoje, o Lietuvos generalinės srities generalkomisaru dr.A.Renteln. Atsišaukime į lietuvius Rentelnas pareiškė, kad visą valdžią jis perima į savo rankas. Rugpjūčio 5d. Laikinoji vyriausybė, vadovaujama pirmininko, prisistatatė Rentelnui, kuris buvo užklaustas, kaip civilinė valdžia mano bendradarbiauti su Laikinąją vyriausybe ir lietuvių tauta. Rentelnas atsakė, kad Lietuvos valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo, pirma reikia nugalėti bolševizmą, o paskui pagal nuopelnus kovoje su bolševizmu lietuviams bus skirta atitinkama vieta Naujojoje Europoje. Laikinosios vyriausybės darbą jis (Rentelnas) laiko baigtu, krašto valdymą jis pats perima. Rentelnas pasiūlė Laikinosios vyriausybės nariams būti tarėjais (jo patarėjais). Į tai vyriausybės vardu J.Ambaznevičius atsakė: "ačiū, ne: mes pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai".
Rugpjūčio 5 d. Laikinoji vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio. Padarė šešių savaičių darbo apžvalgą. Konstatavo, kad jos veikimas sustabdytas prieš jos ir tautos valią. Po to in corpore (visi vyriausybės nariai),visuomenės lydimi, Karo muziejaus sodely padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo ir Paminklo žuvusiame dėl Lietuvos laisvės (3,p.96-98).
Laikinosios vyriausybės reikšmė. Šešias savaites išsilaikė Laikinoji vyriausybė, bet jos atlliktas darbas buvo didelis. Ji atstatė Lietuvoje tvarką. Sutvarkė Lietuvos administracinį aparatą. Į visus svarbiausius atsakingus postus įstaigose ir įmonėse paskyrė savus žmones - tikrus lietuvius (ministerijų valdininkus, apskričių viršininkus , burmistrus , policijos vadus, švietimo įstaigų direktoriusa, rektorius, teisėjus, įmonių direktoriuos). Vokiečiai, įvedę Civilinę valdžią (okupacinį režimą),rado Lietuvos administracinį aparatą bei įmones apsodintas lietuviais ir jų asmeninės sudėties nekeitė; jie tenkinosi tik valdžios viršūnėmis (generalkomisaro, apygardų komisarų).
Bet Laikinosios vyriausybės reikšmė siekia daugiau. Ji buvo pastatyta sukilimo, kuris paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Neilgai išsilaikė nepriklausomybė ir Laikinoji vyriausybė, bet ji buvo įvykęs faktas, ir apie jį pasaulis sužinojo. Šešios savaitės tai buvo didelė šviesa Lietuvos gyvenime, Lietuvos nepriklausomybės idėjos įsikūnijimo trumpas laikas. Tai laikas, kada buvo įkūnytas tautos ryžtas gyventi laisvu ir nepriklausomu gyvenimu. Šia laikas buvo trumpas - tik šešios ssvaitės, bet laiko ilgumu šiuo atveju nematuojama įvykio svarba. Tauta dar kartą įrodė, kad ji nori ir sugeba gyventi bei tvarkytis pati. Nepriklausomybė dar kartą švystelėjo mums lyg meteoras šimtmečių žingsniuose.
CIVILINĖS VALDŽIOS METAI
Įsteigus Lietuvos generaline sritį, ji buvo padalyta į Vilniaus miesto, Vilniaus krašto. Kauno miesto, Kauno krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas, kurioms valdyti paskirti apygardų komisarai.
l942 m. prie Lietuvos generalinės srities prijungta Ašmenos ir Svyvyrių apskritys ir Vydžių miestelis su apylinkėmis. Breslaujos apylinkės ir Lydos apskritis liko Gudijos generalinėje srity. iš Suvalkų trikampio (į kurį įėjo Augustavas, Suvalkai ir Seinai su apylinkėmis), Gardino ir Druskininkų apylinkių buvo sudaryti Naujieji Rytprūsiai.
Perimdamas okupacinę valdžią A.Rentelnas pasisakė raštu dėl teisinės padėties Listuvoje: "Yra pagrindinė mintis panaikinti sovietinę teisę. Bet dėl karo priežasčių tai gali būti tik palaipsniui įvykdyta. Į jos vietą mechaniškai nestos anksčiau buvusioji teisė (...) Klausimas dėl žemės nuosavybės ir įmonių lieka atviras (...) Bylų nsgrinėjimaa eis pagal ankstesnių lietuviškų teismų santvarką, tačiau neapims vokiečių ir žydų tautybės asmenų, taip pat klausimų, liečiančių žemės sklypus ir įmones" (3 ,p.95-lOO). Toliau Rentelnas pareiškė: "Vokiečių kalba yra tarnybinė, lietuvių kalba leistina" (3 , p. 100) .
Tokiais patvarkymais atvirai buvo paskelbta nauja okupacija, paneigianti Lietuvos nepriklausomybę, lietuvių kalba nustumiama į antraeilę ("leistiną") vietą, iš lietuvių įstaigų kompetencijos išimamas nekilnojamas žemės ir įmonių turtas. Kadangi Laikinoji vyriausybė buvo panaikinusi nevietinę teisę, tai generalkomisaro žodžiai reiškė, kad jis pirma grąžina sovietinę taisę, kad paskui "palaipsniui" galėtų ją panaikinti. Sovietinės teisės grąžinimas buvo naudingas vokiečių okupaciniam režimui apskritai ir to režimo atstovams individualiai. Pastarieji naudojosi proga pasinelnyti.
GENERALKOMISARIATAS IR TARĖJAI
Parėmęs Lietuvos valdžią, Rentelnas paskyrė generalinius tarėjus iš lietuvių tarpo. Pirmuoju tarėju paskirtas P.Kubiliūnas, ūkio tarėju prof. V. Jurgutis , žemės ūkio B. Vitkus, švietimo dr.P. Germantas-Meškauskas ir kt. Tarėjų tarpe liko trys Laikinosios vyriausybės ministrai, tikėdamiesi sušvelninti okupacinį režimą (M. Mackevičius, B. Vitkus ir J .Matulionis).
Vokiečių okupacinėje sistemoje paraleliai veikė ganeralkomisaro įstaiga ir 1ietuvių tarėjų įstaigos. Komisariate buvo po raferentą kiekvieno tarėjo įstaigai. Referentasa su tarėju tarėsi, kaip galima praktiškai tam tikrus komisariato reikalavimus įvykdyti.
Toks paralelizmas buvo tik Lietuvoje. Estijoje ir Latvijoje komisariatai ir vietinės savivaldos buvo sujungti. Tas Lietuvoje turėjo ir praktinės reikšmės: tarėjas turėjo daugiau laisvės savo įstaigoje, pasirinkdamas administracinį personaalą. Bolševikai buvo pakeitę beveik visą administracinį personalų įstaigose bei įmonėse, paskirdami naujus režimui ištikimus asmenis, nors dažnai nemokšas. Vokiečiai tenkinosi valdžios viršūnėmis. Didžiausia administracijos personalo dalis (apskričių viršininkai, burmistrai, policijos vadai ir kt.) buvo paskirti Laikinosios vyriausybės. Jis atkakliai laikėni lietuviškos linijos, sumaniai sabotavo vokiečių įsakymus, nukreiptus prieš lietuvių interesus.
PIRMOSIOS REPRESIJOS PRIEŠ LIETUVIUS
Lietuvių administracijos pareigūnai suvaidino ypatingai svarbų vaidmenį pasyvioje rezistencijoje prieš rudąją okupaciją (nacionalsocialistų partijos nariai nešiojo rudą uniformų). Čia aiškėjo, kokios reikšmės turėjo faktas, kad Laikinoji vyriausybė buvo suskubusi sudaryti administracijos aparatą. Daugelis šio aparato Žmonių nukentėjo, buvo išaiškinti, atleisti iš darbo, nubausti. Pvz. Šiaulių apsk. viršininkas kap. Noreika išvežtos į Štuthfo kacetą, Vilniaus apsak. viršininkes Kerpė taip pat. Vilniaus krašte po "medžioklių" Vokietijos pramonėm darbams gestapo buvo suimti Švenčionių, Trakų , Varėnos policijos vadai. Padėtis pasunkėjo ypač po l943 m. pradžios, kai Civilinė valdžia, apeidama lietuvių savivaldos organus, savo reikalavimus ir represijas ėmė vykdyti per gestapą ir SS (Schutzstaffel -rinktinė nacių partijos ginkluota jėga). l944 m. kovo mėn. SS teismas nuteisė mirti Krėvės policijos punkto vedėją, Graužiškių punkto vahmistrą Ūsą ir policininką Ūsorių už atsisakymą vykdyti vokiečių įsakymą. Negalėdami išsisukti nuo vokiečiu įsakymų vykdymo 500 policininkų dezertyravo (3,p.lO3-lO4).
1941.IX.20 LAP įteikė memorandumą aukščiausiai vokiečių valdžiai. Buvo skundžiamasi, kad Civilinė valdžia paneigė Lietuvos nepriklausomybę, gražino bolševikų teisinę tvarką;kad lietuviams mažesnės maisto kortelės negu vokiečiams. Memorandumą pasirašė keliasdešimt kovotojų prieš bolševikus - buvusių vyriausybės narių, aukštų kariškių, profesorių. Už tai rugsėjo 2l d. buvo suimatas L.Prapuolenis ir išsiųstas į Dachau konclagerį (po 7 mėnesių K.Škirpos intervencija paleistas be teisės grįžti į Lietuvą).
Iš kitų pasirašiusių paimti parašai, kad nesiims politikos. Rugsėjo 22 d. uždarytas LAP. Liko dar veikti nacionalistų partija (susidariusi daugiausia iš buvusių voldemarininkų), kuri neturėjo didesnės atramos lietuvių visuomenėje; bet ir ji 1941 m. gale buvo uždaryta. Legalioje padėtyje liko tarėjai. Kadangi tarėjai jautėsi lietuviais, tai neilgai trukus prasidėjo reikštis įtampos tarp jų ir generalkomisariato. Jie priešinosi komisariato planams, kurie buvo naudingi vien vokiečiams, žalingi lietuviams ir mažai pasitarnavo kovai su bolševizmu.
Tarėjai neturėjo teisės sudaryti kolegijos, kuri primintų ministrų kabinetą. Faktinai tarėjai darydavo bendrus posėdžius, rašė memorandumus vokiečių valdžiai. Referentas iš gen.komisariato kalbėjosi su tarėja, ir jei tarėjas pareikšdavo atskirą nuomonę, tai sekretorius užprotokoluodavo vokiečio nuomonę kaip abiejų priimtą. Tarėjai rėmėsi teise, ir taip pavykdavo apeiti vokiečių potvarkius. Tuo ypač naudojosi švietimo tarėjas D.Germantas: išlaikė beveik viską, ką mokyklų srity buvo sukūrusi Laikinoji vyriausybė. Tarėjai rėmėsi visuomenės nuomone, kurią formavo atsiradusios pogrindžio organizacijos.
Daugiausia vokiečių spaudimo buvo ūkio reikalais, dėl to pasitraukė iš pareigų V.Jurgutis (ūkio tarėjas) ir žemės ūkio tarėjai B.Vitkus ir J.Petronis. O laiku nepasitraukę iš tarėjo pareigų ir priešinęsi vokiečių planais, 1943 m. kovo mėn. buvo išgabenti į Štuthofo kacetą: švietimo tarėjas P. Germantas-Meškauskas (žuvo kacete), teisingumo tarėjas M.Mackevičius, kontrolės tarėjas Puodžius ir vidaus reikalų tarėjas (pavaduotojas) pulk. Narakas. Be šių dar išgabentas ir V. Jurgutis.
POGRINDŽIO VEIKLA. MEMORANDUMAI
Uždarius LAF ir nacionalistų partiją, pradėjo veikti pogrindžio organizacijos. Jų visų tikslas buvo - kova dėl Lietuvos nepriklausomybės. Buvo tikėtasi, kad karo eigoje nusiips ir vokiečiai, ir rusai, ir susidarys panaši situacija, kaip 1918 m. Tikėtasi, kad karo laimėtojai bus anglosaksai. Viltį atgauti laisvę ir nepriklausomybę dar sustiprino l94l.VIII.4 Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto charta, kuri žadėjo: "atatatyti suverenines teises (ir nepriklausomas vyriausybes tautoms, kurios jas turėjo prieš karą ir kurioms jos buvo prievarta atimtos".
Pogrindyje veikė Lietuvių Frontas ir Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga. Pirmajam priklausė ateitininkai ir dalis skautų. Antruose -tautininkai ir jiems artimas liberalinis jaunimas. Pirmieji buvo ramesni, racionalesni. Antrieji -radikalesni, spontaniškesni. Pirmieji, kovodami dėl nepriklausomybės, žiūrėjo žmonių taupymo. Antrieji rizikavo žmonių aukomis, todėl buvo išaiškinti ir eilė jų veikėjų pateko į Štuthofą. Pirmieji turėjo karišką organizaciją "Kęstutis". Antrieji nuo 1942 m. spalio mėn. leido pogrindžio laikraštį "Laisvės kovotoją" . Pirmieji nuo 1943.I.l leido pogrindyje "į Laisvę", kuris vokiečių valdžios l942.III.3l buvo uždarytas. Atskiri Lietuvių Fronto daliniai dar leido "Lietuvos Judą", kuris demaskavo kolaborantus (Į kolaborantų sąrašą "L.J." kartais įtraukdavo tikrus lietuvius veikėjus, kad suklaidintų gestapą ir juos apsaugotų nuo arešto); "Pogrindžio Kuntaplį"- satyros laikraštį, "Vardan Tiesos" -su polemika kitai pogrindžio spaudai, dauginusia "Nepriklausomai Lietuvai". Šios dvi organizacijos turėjo tinklą visoje Lietuvoje.
Be jų dar vaike Vienybės Sąjūdis, leidęs pogrindžio "Atžalyną" (tęsė "N. Romuvos" žurnalo tradicijas, buvo populiarus daugiausia tarp akademinio jaunimo). Dar ėjo pogrindžio laikraštis "Lietuvos laisvės trimitas". Be specialaus laikraščio veikė Lietuvos Laisvės Armija -jaunų karininkų bei šiaip karių organizacija - radikali, kovinga, labiausiai išryškėjo karo gale (3,p.llO).
Vis tai buvo jaunimas. Vyresnės kartos krikščionių demokratų ir tautininkų buvo daug deportuotų, daugiau buvo išlikę valstiečių liaudininkų. Šie nuo l94l m. rudens leido "Nepriklausomą Lietuvą". Su minėtais "Į Laisvę" ir "Laisvės kovotoju", "Nepriklausoma Lietuva" daugiausia formavo viešąją nuomonę. Pogrindžio spaudos gaminimas ir platinimas buvo sutvarkytas tiksliai ir pasiekdavo tolimiausius užkampius. Jos gaminimas telkėsi Kauna, Vilniuje, Šiauliuose, Marijampolėje. Puvo gaminama spaustuvėse.
Viešai prieš vokiečių kolonizacinę ir ekstarminacinę politiką pasisekė l942.XII.5 memorandumu buvę Lietuvos ministrai M.Krupavičius ir J.Aleksa,ir buvęs prezidentas K.Grinius. Už tai pirmieji du ištremti į Vokietiją, o trečias -į provinciją, Sasnavą. Tarėjas V.Jurgutis įtaikė memorandumą dėl ūkinės eksploatacijos (už tai turėjo atsistatydinti). Žemės ūkio rūmai memorandume nurodinėjo pyliavų nepakeliamas normas. Žemės ūkio tarėjas J. Petronis pasitraukė, kai iš jo reikaiavo vykdyti lenkų iškė1imą iš ūkių.
VLIK-o atsiradimas. Pogrindžio organizacijos veikė viens nuo kitos izoliuotai. Kilo mintis sujungti visas pogrindy veikiančias jėgas. Buvo pažiūrų skirtumų tarp vyresnės kartos atstovų ir jaunimo, kuris dalyvavo rezistencinėje kovoje 1940-1941 m. atstatant nepriklausomybę (sukuriant Laikinąją vyriausybę). 1943 m. gale rastas kompromisas - sujungti viename organe Lietuvoje veikusias partijas ir okupacijoje veikusias rezistencines organizacijas.
Taip atsirado Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo Komitetas (VLIK-as), kuriame buvo atstovaujamos nepriklausomos Lietuvos partijos: Darbo federacija -J.Katilius, krikščionys demokratai -A.Tumėnas, socialdemokratai -St.Kairys, tautininkai -B.Gaidžiūnas, valstiečiai liaudininkai -J.Audėnas; taip pat rezistencinės organizacijos: Lietuvių frontas -A.Damušis, Lietuvos Laisves kovotojų sajunga -J.Deksnys, nacionalistų partija -K.Brunius, Vienybės sąjūdis -B.Kazlauskas. Pirmininku išrinktas St. Kairys.
Pirmoji VLIK-o deklaracija buvo paskelbta l944.II.l6 d.:
"Į lietuvių tautą! Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo Komitetas pradėdamas savo darbą skelbia:
1. Lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra Tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga.
2. Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų Sąjungos, nei dėl dabartinis Vokiečių okupacijos nėra išnykusi, tik suvereninių valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas. 194O.VI.15
Lietuvos okupacijos ir tos okupacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų pertrauktas Lietuvos suvereninių organų veikimas 194l.VI.23 tautos sukilimo ir Laikinosios vyriausybės veikimo buvo laikinai atstatytas.
3. Lietuvą iš okupacijos išlaisvinus, ir toliau veikia 1938 m. konstitucija kol ji teisėtu keliu buvo atitinkamai pakeista.
4. Respublikos vyriausybė, laikui atėjus, bus sudaryta VLIK-o koaliciniu pagrindu politinių grupių susitarimu.
5. Demokratinė Lietuvos valstybės santvarka bus suderinta su plačiųjų tautos sluoksnių interesais ir bendromis pokario sąlygomis.
6. Respublikos prezidento ir seimo rinkimų įstatymai bus reformuoti pagal demokratinius rinkimų principas. (...)
9. VLIK-as palaikys glaudžius ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis ir konsulatais ir bendradarbiaus su užsienio, ypač JAV lietuviais, ir visomis tautų apsisprendimo laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę pripažįstančiomis tautomis. 10. Kultūrinei ir ūkinei tautos pažangai paspartinti ir valstybės gyvenimui veikiau į normalų kelią grąžinti VLIK-ae rinks ir ruoš medžiagą išlaisvintos Lietuvos administracijai , ūkiui, socialiniam gyvenimui, teiisingumo ir švietimo darbui tvarkyti.
VLIK-as, skelbdamas lietuvių tautai šią savo deklaraciją, kviečia visų politinių nusistatymų geros valios lietuvius susitelkti
tarpusavio bendradarbiavimo ir vienybės dvasia nelygstamojo kovoje dėl Lietuvos. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Vilnius, l944.II.16."
Gestapas išaiškino VLIK -o sudėtį ir l944 m. balandžio-gegužės mėn. šeši iš devynių VLIK-o narių atsidūrė kalėjime. Juos išvadavo amerikiečiai l945.IV.l4.
Lietuvą bolševikams vėl okupavus, VLIK-as savo veiklą tęsia JAV.
ŪKINĖ EKSPLOATACIJA
Pogrindinės lietuvių organizacijos veikė prieš konkrečius okupacinės valdžios pasikėsinimus. Kokie buvo tie pasikėsinimai, ir kaip jiems buvo priešinamasi?
Okupantas pakeitė piniginį vienetą santykiu: lO rb.-l markė (RM). Daugelis Lietuvojs prekių buvo pirktos Vokietijoje, skaitant l RM -2,4 lt. Atėjus vokiečiams daiktas už l RM atsiėjo 2,l6 rb. Taigi vokiečiui tas daiktas dabar jau kainavo ne l RM, bet 2l,6 pfenigo (O,2l6 RM) (l940O-41 m. pas sovietus l lt. -O,9 rb.). Vokiškoms bendrovėms buvo parduota suvalstybintos įmonės, valstybiniai žemės ūkiai, likę be šeimininkų (žydų, ištremtų į Rusiją, religinių bendruomenių, savivaldybių, kooperatyvų). Nepaisyta savininkų ir jų įpėdinių teisių. Vokiškos bendrovės parėmė linų supirkimą, apdirbimą, tekstilės įvežimą ir paskirstymą, visą tekstilės pramonę, popieriaus gamybą bei paskirstymą. Vokiečiai turėjo perimti žemės akio bendroves - Maistą, Pienocentrą, Sodybą, Lietūkį, bet nesiryžo, nes šios buvo gerai suorganizuotos ir jų likvidavimas būtų pakenkęs karo reikalams, tad tik paskyrė joms patikėtinius. Turėjo perimti importą bei eksportą ir prekių urminį paskirstymą. Kooperacija prieš karą Lietuvoje buvo labai išplitus. Dabar išleistas potvarkis: kooperatinėms bendrovėms leista kurtis tik, jei didesnė jų narių pusė yra vokiečiai.
Vokiečiams buvo padovanotos eilė lietuviškų įmonių -mėsos, geležies prekybos ir kitų įmonių. Visa kailių ir odos prekyba Vilniuje buvo atiduota SD agentams. Valstybiniai ūkiai buvo duoti naudotis komisariato pareigūnsms. Rentelnas pasidovanojo du dvarus, kiti (jo pavaduotojai) po dvarą, o Panevėžio komisaras Neum, norėdamas padidinti savo dvarą, įsakė aplinkiniams mažažemiams naujakuriams iš savo žemės išsikelti. Mieste patinkamus namus ėmė nepaisydami, ar namas suvalstybintas, ar ne (3, p. 115).
Pyliavos. Ūkininkai buvo apkrauti pyliavomis. Apytikriai okupantas per 3 metus išreikalavo iš Lietuvos ūkininkų:
bekono 47386 tonų
kiaušinių 94 mil. vienetų
įvairių paukščių 1547547 vien.
pieno 429000 tonų
jautienos 122694 tonų
kviečių 32400 "
rugių 358400 "
miežių 60472
ankštinių 4OO54 "
avižų l40823 tonų
sėmenų 20242 "
bulvių 468506
šieno 9O709
šiaudų 124227
linų pluošto 1O491 "
vilnų 820 "
arklių 100 tūkst.vien.
vežimų 25 tūks. vien.
(4,p.389)
ūkininkai už savo pyliavas gaudavo labai žemam kainas. Kartais jos būdavo žemesnės už gamybines išlaidas, pvs. l kg. kiaulienos gamyba atsiėjo l,O2 markių, o mokėdavo tik O,86 RM; l kg. jautienos -1,01 RM, o gaudavo tik 0,85 M. Vokiečiai mokėdavo ūkininkams už gaminius tik 6O% kainų, buvusių Vokietijoje, o 40% pasisavindavo (4,p.389).
Miškai irgi buvo apiplėšti. Per du metus buvo išvežta per l mil. kietmetrių statybinės miško medžiagos, 4OO.OOO erdmetrių popiermalkių, 500.000 pabėgių ir per 2 mil. erdmetrių malkų (4, p.389).
Apskaičiuojame, kad per 3 okupacijos metus vokiečiai Lietuvos ūkiui padarė nuostolių už 5575 mil. aukso litų, o bolševikai per l metus - 2OOO mil. (2,p.379).
Pyliavos ūkininkams buvo per sunkios. Pirmais okupacijos metais jos buvo įvykdytos 45%,o l944 m. -60% Vilniaus kraštas 1942 -43 m. įvykdė tik 44% pyliavų. Už pyliavų neįvykdymą ūkininkai buvo areštuojami, jų gyvuliai ir net ūkiai atimami. 1942 m. keli šimtai ūkininkų iš Suvalkijos, tarp jų ir moterų, už pyliavų nepristatymą buvo išvežti į Vokietijos konclagerius ir apie juos niekas daugiau negirdėjo (3,p.l51).
Už pyliavų neįvykdymą buvo daromi pavyzdiniai teismai.viešai įvykdant mirties bausmę. Tokių atsitikimų buvo Trakų, Svyrių, Švenčionių, Vilniaus ir Eišiškių apylinkėse. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Vilniaus krašto komisarai Hiugst, Wulff ir SS vadas Harm (4, p.392). Šaudymo represijomis labiusiai garsėjo Wulff (Vilniaus apygardos komisaras). 1943 m. jis išsiuntinėjo vokiečių karines grupes, kurios ragino atiduoti pyliavas. Tuo pat metu komisaro ūkio vadovas Raxin pats važinėjo ir numatydavo ūkininkus, kurie turėjo būti sušaudyti, kad įvarytų baimės kitiems,- po 3 -p ūkininkus iš valsčiaus. Paskui atvykę gestapininkai, prisiderindami prie turgadienio ar kitokios šventės, visų akivaizdoje numatytas aukas nušaudavo. Egzekucijos vietoje aukas palikdavo kelias valandas. Tokių egzekucijos faktų pogrindinė spauda pranešė iš Trakų, Pabradės, Rudaminos Riešės, Paberžės ir kt.
Kolonizacija. 1942 m. spalio mėn. imta grąžinti iš Vokietijos į Lietuvą vokiečius , kurie 1941 buvo išvykę. Jie turėjo atgauti ne tik buvusius ūkius, jiems dar turėjo tekti ūkiai lenkų, rusų ir žydų. Teisę spręsti, kas lenkas, turėjo srities komisarai.
Galėjo komisaras lietuvį pavadinti lenku ir į jo ūkį įkraustyti vokietį. Tokių atsitikimų buvo Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Kauno, Kėdainių ir kt. apskrityse, kur žemės geriausios. O iš tokių ūkių iškeltus asmenis siuntė dažniausiai į Vilniaus kraštą, į vadinamų lenkų ūkius (kurstymas vienos tautybės prieš kitą). Vokiečiai kolonistai buvo atleidžiami nuo pyliavų ir mokesčių, aprūpinami sėklomis, mašinomis ir kitomis gėrybėmis. Iškraustomam iš ūkio gyventojui kartais leisdavo pasiimti tik drabužius, baldus ir 15 kg. maisto. Visa kita turėjo likti kolonistui. Toki epizodai nebuvo masiniai (3, p. 115-116).
Spekuliacija. Vokiečiams užėjus Lietuvoje sandėliuose buvo tiek prekių, kad Lietuvai būtų užtekę keleriems metams, bet Ūkininkai negalėjo gauti jokių padargų ir prekių. Nedavė trąšų. Žemės ūkio padargams taisyti nedavė geležies. Neužteko net pasagų ir vinių žiemą arkliams pakaustyti. Nebuvo žibalo kuliamosioms mašinoms ir namams apšviesti. Miesto gyventojai buvo pasmerkti badui. Dėl prekių surašymo Vilniuje, užėjus vokiečiams, 3-4 mėn. neveikė prekyba, o tuo metu iš sandėlių dingo patys vertingiausi daiktai. Duona buvo tik juoda, balta tik vokiečiams. Kortelėse buvo įrašyta daug produktų (pienas vaikams, sviestas, mėsa, miltai ir kt.), bet gyventojai jų nematė. Vaikams iki 3 motų buvo skiriamos pienas, bet jo negaudavo ištisomis savaitėmis. Daržovių jokių. Sviesto buvo vasaros metu, pieno -ne. Manufaktūros ir verpalinių medžiagų praktiškai nebuvo galima gauti. Maisto kortelės lietuviams mažesnės negu vokiečiams. Daug kur krautuvėse buvo užrašas: Tik vokiečiams. Ir piktu juoku nuskambėjo žinia, kai Kauno vieną rytą prie karstų parduotuvės atsirado iškaba: Tik vokiečiams.
Kaimas maitino miestą. Spekuliantai kaimuose supirkinėjo maistą ir gabeno į miestą. Jie buvo vadinami naujaisiais knygnešiais. Spekuiiantus gaudė, baudė, bet spekuliacijos panaikinti negalėjo, nes jos reikalavo pati žmogaus egzistencija. Spekuliacija klestėjo beveik atvirai. Turguje buvo visokių prekių :galėjai gauti baltos duonos ir net bekoną nusipirkti. Lietuviai policininkai į spekuliaciją žiūrėjo pro pirštus. Vokiečiai gaudė spekuliantus ne tiek norėdami spekuliaciją panaikinti, kiek pasipelnyti. Generalkomisaro atstovai sakė griausmingas kalbas, rašė straipsnius prieš spekuliaciją ir vaišinosi suspekuliuotomis gėrybėmis (3,p.12O).
Spekuliacinė sviesto kaina kg. 40-70 RM, lašinių kg. 40-70 RM, o vidutinis tarnautojas algos gaudavo l5O RM. Išsiparduodavo daiktus.
Pradžioje vokiečiai pasitikėjo savo jėga ir tik jėga, į gyventojų nuotaikas nekreipė dėmesio. Pradedant 1943 m. karo laimė pakrypo jų nenaudai. Pogrindinėje spaudoje buvo tokių žinių: apie Kauno pareigūno vokiečio šunį, kariam buvo išrašyta po 5 ltr. pieno, kai lietuvių vaikai jo visai negaudavo; apie Vilniaus miesto komisarą Hingstą, kuris savo reikalams pasiėmė l5O0O ltr. spirito ir tiek pat degtinės; apie Vilniaus komisariato pareigūną, kuris iš Vilniaus sandėlių išpardavė spekuliantams kailių už 70.000 RM, o lietuvį pareigūną, karis apie tai raštu pranešė savo vyresnybei, įkišo į kalėjimą. Tegu tai atskiri faktai, bet jie nustatė gyventojus prieš vokiečius.
Pataisyti gyventojų nuotaikoms buvo paskelbta ūkių ir namų denacionalizacija. Tačiau žemė ir namai buvo grąžinami individualiai, ir tik dėl propagandos. 1943.V.11 su didslėmis iškilmėmis (dalyvavo Rentelnas, aukštieji partijos, valstybės ir kariuomenės atstovai, taip pat tarėjai) grąžinta nuosavybės dokumentai 5O savininkų. Vaginasi per du metus grąžinta 5O,o visoje Lietuvoje buvo apie 4O9 tūkst. ūkių.
PASIPRIEŠINIMAS ŠVIETIMO SRITYJE
Vokiečiai siekė, kad jų kalbos būtų mokomasi nuo pirmos klasės. Tai pavyko nustumti į penktą klasę . Mokytojų labai trūko
(po deportacijų). Laikinoji vyriausybė padidino mokytojų seminarijų iki 8, šalia pedagoginio instituto. Vokiečiai įsakė seminarijų perpus sumažinti. Tuomet švietimo vadyba suorganizavo 4 seminerijų 4 "filijas". Oficialiai kiekviena seminarija buvo padalyta dvejose vietose. Vokiečiai šią klastą pastebėjo gerokai pavėluotai. Jie nubraukė paraleles klases. Švietimo vadyba išsiaiškino, kad apriboti tik etatai. Tėvų komitetai organizavo lėšas mokytojams, ir paralelės klasės vaikė. Švietimo tarėjas tam reikalui surado dar neoficialių lėšų, kitaip tėvų komitetams būtų buvę sunkiau.
1943 m. formaliai uždrausta gimnazijose laikyti vyresnius kaip 15 metų, jei nėra atlikęs darbo prievolės. Tuomet didžioji mokinių dalis pasitraukė iš gimnazijų, mokėsi privačiai ir egzaminus laikė eksternais (tai formaliai teisės nebuvo uždrausta).
Tai žinojo vokiečiai, bet tylėjo ruošdami kerštą. l942 m. pareikalavo iš švietimo tarėjo išleisti potvarkį, kad būsimi studentai atliktų darbo prievolę. Tarėjas atsisakė, ness tai universiteto reikalas. Tuomet vokiečiai spaudė universiteto vadovybę, kad ji įpareigotų tam tikro amžiaus studentus atlikti darbo prievolę. Universiteto senatas (Kauno ir Vilniaus) atsisakė tai daryti; senato narius suėmė, bet po 3 dienų palaido. Dalis suimtųjų paskui atsistatydino, jų vieton buvo kiti, bet ir tie to paties laikėsi. Viešas pasipriešinimas arba atsisakymas vykdyti vokiečių reikalavimus buvo motyvuojamas teisiniais argumentais, o teisei vokiečių tradicija buvo jautri. Švietimo tarėjas P. Germantas argumentavo, kad universitetas veikia autonomiškai; senatas aiškino negalia reikalauti, nes to nenumato universiteto statutas.
Darbo tarėjas J.Paukštys išleido potvarkį, pagal kurį abiturientai 2l-24 metų, norėdami studijuoti, turėjo atlikti darbo prievolę. Išeitis rasta: universiteto statutas leido priimti hospitantus 6-7 klasių. Tada abiturientai pristatinėjo 6 klasių pažymėjimus ir studijavo. Buvo ir kits išeitis: gaudavo pvz. kur nors valsčiaus raštinėje darbo pažymėjimą ir kaip dirbąs studijavo. Universitetas veikė, kaip ir anksčiau vaikęs. Vokiečiai darė reviziją ir nieko negalėjo prikibti. Kerštas augo prieš universitetą.
Nepavykus Lietuvoje suorganizuoti SS legijonų, aukštosios mokyklos 1943.III.l7 buvo uždarytos. Tykiu uždaryta ir Lietuvos Mokslų akademija. Profesoriams pavestas tik mokslinio tyrimo darbas. Švietimo tarėjas išsiųstas į Štutbofą, jo vieton atsiųstas įgaliotinis vokietis , Berlyno gimnazijos direktorius, kuris suprato lietuvius ir dažnai atsistodavo švietimo vadybos pusėje. Tai nepatiko Civilinei valdžiai, jį turėjo atleisti, bet nesuspėjo.
Uždarytas aukštąsias mokyklas vis žadėjo atidaryti . Tais pažadais remdamos pradėjo veikti žemės ūkio ir veterinarijos akademijos.
O kadangi pastarajai buvo rsikslinga medicina, tai pradėjo veikti ir medicinos fakultetas. Apie humanistinius mokslus nebuvo kalbos.
Teise ir apsukrumu buvo ginamas jaunimas. Jaunimas buvo išgelbėtas daugiausia profesorių, gimnazijų direktorių auka (laisve ir daugelio gyvybe )(3,p.l32).
Vokiečių okupacijos metais iškilo Konrado Valenrodo dvasia Prano Germanto-Meškausko asmenyje. Jis priklausė nacionalsocialistų partijai ir norėjo nacizmą perkelti į Lietuvą. Bet persiėmęs lietuvių kovos ir heroizmo dvasia, virto karštu Lietuvos patriotu. Kaip švietimo tarėjas jis heroiškai gynė lietuvių moksleivių ir studentų reikalus, kol buvo išaiškintas, suimtas ir Štuthofo kasete žuvo.
Štuthofas nuo 1943 m. tapo internacionališkas, nes šalia slavų buvo žydų, vokiečių, prancūzų ir kt. Politiniai kaliniai sudarė 90%, kiti kriminalistai, asocialūs elementai. Lietuvių iki 1943 m. pradžios buvo keletas dešimčių ir visi žuvo. 1943.III.25-26 d. atgabenta 46 asmenų inteligentų grupė, po mėnesio -keliolika žurnalistų ir spaudos darbuotojų. l944 m. ankstyvą pavasarį -keletas inžinierių bei technikų -rezistentų. l944.V.2l -Lietuvos Vietinės rinktinės 110 jaunų vyrų kuopa (vėliau iš čia išsiųsta).
Iš 46 grupės 11l žuvo (K.Bauba, P.Germantas, gimnazijos direktorius A.Januševičius, kun.A.Lipniūnas, inž. A.Šapalas ir kt.).
Pagal A.Lipniūno ir J.Rimašausko pačioj stovykloj surinktus duomrnis ligi l944 m. pabaigos lietuvių čia žuvę apie 600 (Lietuvių enciklopedija, S raidė).
ŽYDŲ IŠŽUDYMAI
Žydų Lietuvoje išžudyta daugiau kaip l00.000,o gal net l70000 (4,p.387). Bet naciai naikino taip pat čigonus, lenkus ir lietuvius. Politinius veiksmus vokiečiai darė atvirai, pvs. tiesiog Hitlerio vardu (bolševikai sovietizaciją, inkorporaciją stengėsi pridengti vietos gyventojų, liaudies vardu). Tačiau gyventojų eksterminaciją ir vokiečiai stengėsi pridengti svetimu -vietos gyventojų vardu. Žydus vokiečiai stengėsi naikinti lietuvių vardu ir rankomis. Buvo manyta visą naikinimo akciją pravesti tuojau, užėjus jų kariuomenei, bet tai nepasisekė. SS brigados vadas F.Stalecker pirmomis karo dienomis gestapui skyrė uždavinį likviduoti žydus.
l941.X.l3,jau išsikėlęs iš Kauno į Rygą, jis informavo savo vyriausybę: "Mes nurodėme gestapui nesiimti iš karto per griežtų priemonių prieš žydus, kad nesukeltų per didelio nepasitenkinimo ne tik vietinių gyventojų, bet ir vokiečių tarpe. Manų tikslas parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai ėmėsi iniciatyvos žydus persekioti. Tačiau nėra taip lengva suorganizuoti iš vietos gyventojų tinkamą prieš žydus akciją (2, p.373 ).
Laikinoji vyriausybė protestavo prieš žydų naikinimą, delsė prisidėti prie jų suvarymo į getus. Po Civilinės valdžios įsteigimo žydai buvo suvaryti į getus (tai padarė patys vokiečiai Kaune, Vilniuje, Ukmergėje, Telšiuose), o vėliau iš getų išgabenti ir sunaikinti. Kur getų nebuvo, ten žydai greičiau buvo sunaikinti. Į naikinimo operacijas vokiečiai stengėsi įtraukti lietuvius, nukentėjusius nuo bolševikų. Buvo atsitikimų, kad vokiečiai naikino žydus, apsirengę lietuvių karių uniformomis ir tokios naikinimo operacijos vaizdus filmavo. Kai kur buvo stengtasi įtraukti viešąją policiją į naikinimo darbą. Vilniuje batalijono kariai atsisakė šaudyti Žydus, už tai patys buvo sušaudyti (3,p.l3?). Žydų istorikas A .Zeiger stebisi, kad vokiečiai nelengvai surado talkininkų tarp lietuvių žydų eksterminacijai. Pažįstantiems lietuvių tradicijas tai nebuvo nuostabu. Žydų pogromai, kaip Lenkijoje ar kitur, Lietuvoje nebuvo žinomi. Gen. S.Raštikis, Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras, rašo: "Gestapo vykdoms akcija prieš žydus kėlė visų dorų lietuvių pasipiktinimą. Laikinoji vyriausybė buvo visai bejėgė ir griežčiausiai atsiribojo nuo vokiečių akcimos" (5, p.305). l942 m. Trijų memorandume (Krupavičiaus, Aleksos ir Griniaus) piliečių (ir žydų) naikinimas buvo pasmerktas. Atskiri asmenys gelbėjo ir išgelbėjo tam tikrą skaičių žydų. Vilniaus Darbo įstaigos tarnautojas Rutkauskas pasiuntė l6O žydų darbams į Vokietiją, parūpinęs jiems nežydiškus pažymėjimus. "Lietuvių dėka šimtam žydų pavyko išsigelbėti", rašė prieš mirtį Zelig Kaimamavič iš Vilniaus, žuvęs konclagary (3,p.l45). Už žydų gelbėjimą grėsė mirties bausmė.
1977 m. ( ? ) per Amerikos balsą kalbėjo rašąs lietuvių kalba rašytojas žydas Icchokas Meras (gimęs l934 m. Kelmėje). Jis pareiškė, jog turėjęs dvi motinas: vieną, kuri jį pagimgė, o kitą, kuri jį išgelbėjo nuo mirties vokiečių okupacijos metais. Ši antroji buvo Dainauskienė , Kelmės miestelio gyventoja. "Ji turėjo savo penkis vaikus, -kalbėjo Meras, -o mane prisiėmė kaip šeštą veiką. Visus 3 okupacijos metus ji mane išlaikė, maitino ir žiūrėjo kaip savo tikrus vaikus". I.Meras iki l966 m. gyveno Lietuvoje, po to emigravo į Izraelį ir vėliau į JAV.
Dar vienas epizodas. 200 Viduklės žydų buvo suvaryti į sinagogą sunaikinimai. Vietinis kunigas išvedė 30 vaikų iš sinagogos. Įskųstas pasakė: "Jei jūs žudysite vaikus, pirmiau turite mano nužudyti". Vokiečiai taip ir padarė: pirmiau nužudė kunigą, o paskui 30 vaikų (3,p.l45).
KURSTYTAS LENKŲ IR RUSŲ PRIEŠ LIETUVIUS
Pirmiausia vokiečiai nukreipė lietuvius prieš lenkus. Kai pradėjo grąžinti repatriantus iš Vokietijos į jų buvusius ūkius, tai tuose ūkiuose buvusius lietuvius kėlė į Vilniaus kraštą, į vadinamų lenkų ūkius. Buvo sudarytas tariamų lenkų sąrašas. Pakliuvę į jį buvo suimami ir gabenami į lagerius, paskui į Lenkiją ar paleidžiami. Bet paleistieji neturėjo kur dingti. Šiai akcijai Civilinė valdžia norėjo panaudoti lietuvius, kad tarėjai savo parašu tvirtintų "lenkų" iškėlimą iš ūkių, ir kad lietuvių policija tai įvykdytų. Lietuviams ši klasta iš karto buvo aiški. Trijų memorandumas (Krupavičiaus, Aleksos, Griniaus) prieš tai protestavo. Tarėjas J. Petronis, nesutikdamas su tariamų lenkų kėlimu iš ūkių, atsistatydino. Tai buvo l942 m. Vėliau Civilinė valdžia ėmė kurstyti lenkus prieš lietuvius. Tuo išgarsėjo Vilniaus apygardos komisaras Wulff. l943.IX.l5 rytą pakeliui iš savo buto į įstaigą buvo nužudytas saugumo policijos valdininkas lietuvis Marijus Padaba. Ta proga vokiečiai sušaudė lO Vilniaus lenkų: advokatą M.Engielį ,gydytoją K.Pelčarą, inž .K.Antuševičių ir kitus inteligentus (vienas formaliai darbininkas). Be to, apie lOO lenkų išvežė į konclagarį. Oficialioje spaudoje buvo paskelbta, jog tai padaryta už Padabos nužudymą. Lenkai piktinosi ,kad už kažkokį saugumietį lietuvį tiek išžudyta ir areštuota lenkų, nesuprasdami, ar nenorėdami suprasti, jog tai nacių klasta: rasta proga "nusikratyti" priešišku lenkų elementu ir kurstyti lenkus prieš lietuvius.
Komisaras Wulff leido organizuoti lenkų partizanus, aprūpinti juos ginklais. Tie partizanai formaliai kovojo prieš bolševikus, o praktiškai prieš lietuvius: terorizavo ir žudė Vilniaus krašto lietuvius tarnautojus, mokytojus, policininkus. Išvarinėjo ar žudė Vilniaus krašto lietuvius ūkininkus, kurie buvo atkelti į Vilniaus kraštą iš Suvalkijos arba repatrijavusius iš Seinų-Suvalkų trikampio. Lietuvių policininkų ar savisaugos dalinių suimti lenkų partizanai Wulfo įsakymu buvo paleidžiami. Istorija turi atskleisti, kiek lenkų partizanai l942-l944 m. Vilniaus krašte išžudė lietuvių. Vilniuje leidžiamo dienraščio "Naujoji Lietuva" l944 m. vasario-biržalio mėn. beveik kiekviename numery randama užuojautų dėl tragiškai žuvusių lietuvių pareigūnų. Dalis jų turėjo žūti ir nuo tarybinių partizanų rankos. Yra žinoma. kad lenkų partizanų buvo nužudyti Dieveniškių viršaitis Kakarieka, Šalčininkų viršaitis, Trakų teismo tardytojas Zibalas ir t. t. Zibalas buvo paimtas iš savo buto vieną kovo mėn. (1944m.) naktį Trakų miesto užpuolimo metu ir tik po mėnesio rastas miške šiauriai nužudytas; jo visa "kaltė" buvo tų, kad jis tardė vieną kriminalistą, kuris paskui nuėjo pas lenkų partizanus.
Kurstymas vienos tautybės prieš kitą nesiribojo žydais ir lenkais. Prieš lietuvius buvo panaudoti... rusai. Buvo sudarytas rusų tautinis komitetas. Rusams buvo pavestos ir policinės pareigos, pavesta priežiūra konclagerių, kur buvo laikomi daugiausia lietuviai,pvz. Pravieniškėse. Nuo rusų šūvių žuvo eilė lietuvių. Rusai policininkai, gavę ginklus, kai kur ėmė plėšikauti.
Darbo prievolė. Po l943 m. pradžioje nepavykusio raginimo suorganizuoti iš lietuvių SS legijoną, tarėjams buvo nustatytos kvotos, kiek jie turi surinkti darbo jėgos. 1944 m. pradžioje pasakelbta -lOO.OOO (l5 ha ūkyje turėjo likti viena darbo jėga). Tarėjai nusidėvėjo iki 80.00O, įvykdė 8000. Vokiečiai ėmė patys gaudyti darbo jėgų. Žmonės buvo gaudomi ir gabenami į Vokietiją darbams. l943.X.9 Žiežmariuose vokiečių žandarai pareikalavo (buvo sekmadienis, pamaldos ), kad kunigai išvarytų žmones iš bažnyčios. Atsisakius, per 20 ginkluotų vokiečių įsiveržė į bažnyčią ir tempė vy-rus ir moteris į tikrinimo komisiją. Patikrinus buvo išvežti. l943 m. vidury SS policijos vadas gen. Harm, pasitelkęs Vilniaus m. ir apyg. komisarus Hingstą ir Wulffą, sudarė 5OOO SS dalinį ekspedicijoms, kurios nusiaubė rytų Lietuvą. Iš Švenčionių išvežė 2OOO žmonių. Paskui perėjo Svyrių aps., Pabradę, Riešę, Nemenčinę, Trakus, Lentvarį, Valkininkus, Varėną, Perloją, Žiežmarius ir kt. Ekspedicija apsupdavo vietovę, išstatydavo ginkluotas sargybas, kad niekas iš miestelio nepabėgtų. Po to eidavo po namus, rinkdavo vyrus ir moteris ir, suvarę į vieną vietą, susodindavo į sunkvežimį ir išveždavo. Dalis gyventojų, pajutę pavojų, prieš užpuolant vietovę pasišalindavo; kiti lįsdavo į slėptuves, iš anksto paruoštas. Perlojiečai ekspedicininkus pasitiko iš miško kulkosvaidžių ugnimi.
Į 1943 m. pabaigą įtampa kiek atsileido, buvo rengiamasi šaukti lietuvių atstovų konferenciją, iš kurios laukta pritarimo, kad lietuviai "aktyviai įsijungtų į karą". Per visą okupacijos laiką, nepaisant lietuvių priešinimosi, per darbo įstaigą buvo surankiota darbams į Vokietiją apie 750O0 žmonių (3,p.l55).
Represijos už partizanų veiksmus. Nuo l942 vidurio pradėjo veikti tarybiniai partizanai. Jie buvo apmokomi Maskvoje ir permetami per frontą sklandytuvais ir parašiutais. Tarybinių partizanų veikimas pagyvėjo nuo l943 m. vidurio. Už partizanų sabotažo veiksmus vokiečiai atsakė represijomis prieš vietinius gyventojus: šau-dė, degino kaimus. l943-44 m. artilerijos sviediniais buvo sunaikinta keletas kaimų Rokiškio apsk. l943 m. buvo sudeginti Miliūnų, Lazdėnų, Permos, Kernavės kaimai Vilniaus krašte (4,p.393). Ties Pirčiupio kaimu (už Vilniaus 44 km) l944.VI.3 buvo apšaudytos vokiečių mašinos ir 5 kariai užmušti. Visų 24 ūkių to kaimo gyventojus vokiečiai suvarė į kluonus ar pirkias ir padegė. Vyrai išlaužė duris, bet buvo sutikti šūviais. Moterys mėgino išmesti iš ugnies kūdikius, bet jie buvo sumetami atgal. Viso nužudyta ll9 (98 vyrai ir 6l moteris). Ekspedicijai vadovavo Eišiškių komendantas Giassler. Pirčiupio kankiniams l960 m. pastatytas paminklas. Yra dvi versijos, kas išprovokavo žudynes: i) vokiečių karius nužudė lenkų partizanai; 2) iš bolševikų partizanų veiklos aprašymo paaiškėja, kad šioje vietovėje buvo ypač sustiprintas jų veikimas. Antroji versija patikimesnė.
Skulptoriaus G.Jokūbosio paminklas gali kalbėti jame neįrašytais žodžiais: Pirčiupio motina yra simbolis tautos, kenčiančios dėl nekaltai sunaikintų ir tabenaikinamų jos vaikų ir smerkiančios Rytų ir Vakarų barbarybę (3,p.l58).
( Pabaigs sek. nr.)