-
Svetainės pradžia
- 20 Kronika 1975 m.
• M. Tamonis — saugumo auka
.jpg)
„Tamonis Mindaugas (g. 1940 rugpiūčio 28 Vilniuje) — inžinierius - chemikas - technologas, technikos mokslų kandidatas (1968), 1962 baigęs Kauno Politechnikos institutą, iki 1963 dirbo Daugelių (Šiaulių raj.) statybinių medžiagų kombinato inžinieriumi; 1966 — 1969 Statybos ir architektūros instituto mokslinis bendradarbis; nuo 1969 Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos katedros vedėjas. Paskelbė mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą."
(Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. 560 p.).
***
„LKB Kronika" rašė apie M. Tamonio atsisakymą restauruoti Kryžkalnyje paminklą tarybinei armijai ir jo patalpinimą į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po trijų mėnesių prievartinio gydymo Tamonis grjžo palaužta sveikata. Jam buvo atimta galimybė dalyvauti instituto kūrybinėje veikloje.
1975 birželio 25 M. Tamonis laišku kreipėsi į TSKP CK. Šiame ilgame laiške galima jausti jauno mokslininko, išaugusio tarybinės valdžios metais, nerealus tikėjimas kompartijos vadovų gera valia.
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams: J. Labukui Kaune, J. Pletkui Telšiuose, L. Povilioniui Kaune, R. Krikščiūnui Panevėžyje, V. Sladkevičiui Nemunėlio Radviliškyje, Kanauninkui J. Andrikoniui Vievyje ir
Vilniaus arkivyskupijos Kurijai
Vysk. Julijono Steponavičiaus,
gyv. Žagarės m., Joniškio raj.,
P a r e i š k i m a s
Eina jau penkiolikti metai, kai buvau nušalintas nuo savo tiesioginių pareigų ir priverstas apsigyventi administracinės valdžios man paskirtoje vietoje: Žagarės m., Joniškio raj. Nušalinant nuo posto, man nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas iš savo vyskupijos. Tiesa, tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis man pareiškė, kad esu nušalinamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu. Bet mano prašymą, būtent, supažindinti mane su tuo nutarimu: duoti jo nuorašą arba jį bent man perskaityti, įgaliotinis atsisakė patenkinti. Norėdamas gi greičiau mane nušalinti, griebėsi prievartos, pasinaudodamas pagalba administracinių organų, kurių verčiamas turėjau palikti Vilnių ir Vilniaus vyskupijos ribas. Todėl iki šiol man yra neaišku, ar mano nušalinimas iš einamųjų pareigų buvo įvykdytas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu, ar Religinių kultų įgaliotinio sauvale.
1975 lapkričio mėnesį Lietuvoje tarp žmonių pasklido naujas leidinys „Aušra", multiplikuojamas rašomosiomis mašinėlėmis.
„LKB Kronika" pateikia „Aušros" leidėjų įžanginį straipsnį:
„Gedimino laikus
Vaidevutis garsus
Prikeltų! Bet kur Vaidevutis?
M a i r o n i s
Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja — carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į jos ateitį toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.
Džiugu, kad atsiranda mūsuose, kas gina žmogaus teises („LKB Kronika"), bet reiktų ginti jo teisę gyventi ne tik morališkai, bet ir fiziškai sveikoje aplinkoje. Tragedija, jei žlugdoma žmogaus dvasia, bet lygiai tokia pat tragedija, jei gresia pavojus ir jo kūnui.
Džiugu, kad šiandien Lietuvos žemės ūkis duoda 20 - 27 cnt iš hektaro, kad kaimiečio buitis mažai kuo skiriasi nuo miestiečio, kad žemdirbys šiandien mažiau dirba, o sočiau, negu prieš karą, valgo. Tai viena, šviesioji, medalio pusė, bet yra ir antroji, kelianti nerimą.
Iš užsienio atvykusiems svečiam autostradoje „Vilnius - Kaunas" rodomas aptvertas ąžuolas, kuris tarsi byloja: „Žiūrėkite, kaip rūpinamasi ne tik visa gamta, bet ir pavieniais medžiais". Šis ąžuolas — savotiškas agitpunktas. Turistai, pabuvoję Lietuvoje, gali pajusti dėkingumą tarybinei valdžiai už tai, kad globojama gamta. O jei dar pamato filmų apie Žuvinto rezervatą, pravirksta iš džiaugsmo. Ąžuolas ir tie filmai aptemdė akis net tokiam žymiam JAV gamtosaugos specialistui Valdui Adamkui.
1966 m. kovo 22 d. į Lietuvos administratorių A. Sniečkų ir M. Šumauską kreipėsi dvidešimt vienas Lietuvos intelektualas. Keturiolikos puslapių memorandume jie nupiešė gan tragišką Lietuvos gamtos vaizdą. Jie rašė: „Tarybų Lietuvos visuomenėje, ypač daugelio mokslo ir kultūros darbuotojų tarpe, vis stipriau kyla gilus susirūpinimas dėl Nemuno žemupio, Kuršių marių, pajūrio kurortų ir viso Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio likimo..."
Šiaulių m. autobusų parko direktorius Barščius išleido įsakymą, kad visiems vairuotojams nubraukiami progresyviniai atlyginimai. 1975 spalio 1 d. 5 vai. ryto vairuotojai pasiėmė kelionės lapus, bet į reisus nė vienas neišvažiavo. Kilo triukšmas — žmonės negalėjo nuvykti į darbovietes. Atvykęs direktorius žadėjo, kad atlyginimai ateityje bus išmokami, kaip ir anksčiau, bet vairuotojai neklausė. Vėliau atvyko Vykdomojo komiteto pirmininkas ir pirmasis partijos sekretorius, kurie liepė parko direktoriui parašyti įsakymą, kad atlyginimai bus mokami normaliai. Po trijų valandų streiko autobusai išvyko į savo kasdieninius reisus.
1975 rugsėjo 26 buvo užbaigtas S. Kovaliovo bylos parengtinis tardymas. Jo byla buvo išskirta iš bylos Nr. 345.
Rugpiūčio mėnesį S. Kovaliovo žmona kreipėsi į Maskvos advokatus — S. V. Kalistratovą ir D. I. Kaminską — ir šie sutiko teisme ginti S. Kovaliovą. Tačiau Maskvos miesto advokatų kolegijos prezidiumo pirmininkas Apraksinas neleido advokatams — S. V. Kalistratovui ir D. I. Kaminskui — dalyvauti šioje byloje. Pirmininko Apraksino nuomone, tokios bylos esančios advokatams pavojingos ir, teismui vykstant ne Maskvoje, advokatų kolegija negalėsainti savo darbuotojams padėti. Be to, Apraksino nuomone, jeigu S. Kovaliovo teismas būsiąs net atviras, tai, tikriausiai, galėsią dalyvauti tik artimiausi giminės.
S. Kovaliovo žmona Boicova paprašė ginti vyro bylą leningradietį advokatą A. I. Rožanskij. Po to, kai S. Kovaliovas susipažino su savo byla, nuo advokato paslaugų atsisakė.
(„Einamųjų įvykių kronika", Nr. 37).
Darbo Raudonosios Vėliavos ordino Joniškėlio Mičiūrino tarybinio ūkio - technikumo direktoriaus
Įsakymas Nr. 112
Joniškėlis, 1975 spalio 20.
Vykdant Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos įsakymą Nr. 1019 iš 1975 liepos 8 dėl priemonių rusų kalbos mokymui gerinti žemės ūkio technikumų ir tarybinių ūkių - technikumų mokymo procese ir užklasinėje veikloje bei lietuvių kalbos dėstymo įvedimo grupėms dėstomąja rusų kalba, įsakau:
1. Moksleiviai, baigę vidurinę mokyklą (besimokantys antrame kurse), privalo lankyti rusų kl. ir literatūros pamokas.
2. Tobulinti kiekvienos mokomosios disciplinos terminologijos rusų kalba mokymą:
a) rusų kalbos pamokose gausiau panaudoti specialybės medžiagą, plačiau įdiegti pažangiausius mokymo metodus ir priemones,
b) visų specialiųjų dalykų pamokose duoti lietuviškus ir rusiškus terminus.
1975 spalio 16 Eugenija Žukauskaitė buvo iškviesta į Kauno m. Vykdomąjį komitetą pas pirmininkę Tamušauskienę. E. Žukauskaitei priekaištavo, kad, nepaisant svarstymo fabrike, jinai nepasitaisiusi ir vėl vasarą mokiusi vaikus tikėjimo tiesų.
— Į tarybinę mokyklą nėjau ir gatvėje vaikų neieškojau, — atsakė E. Žukauskaitė. — Jeigu žmogus prašo, kad ką nors paaiškinčiau apie tikėjimą, tai aš ir paaiškinu. Dėl to mano sąžinė yra rami.
— Matai, rami sąžinė? Tokiais pulkais vaikus moko! — stebėjosi vykdomojo komiteto pirmininkė.
E. Žukauskaitė aiškino, kad Tarybų Sąjungoje Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę. Be to, Tarybų Sąjunga yra pasirašiusi Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri skelbia religijos laisvę. Laikraštyje skaičiusi, kad Vilniaus arkivyskupijos valdytojas Č. Krivaitis Amerikoje pasakojęs, jog Lietuvoje tikėjimo niekas nevaržo. Todėl jinai nesijaučia kalta, jei kam nors papasakojusi apie tikėjimą.
— Kam žaloji vaikus, — barėsi pirmininkė Tamušauskienė. — Iki 18 metų vaikų negalima liesti.
Baigusi apklausinėjimą, pirmininkė surašė protokolą ir liepė E. Žukauskaitei pasirašyti. Po to pirmininkė Tamušauskienė paaiškino, jog spalio 22 vykdomajame komitete būsiąs administracinės komisijos posėdis, kuriame bus svarstoma ir E. Žukauskaitės byla.
Atviras laiškas Pajieslio aštuonmetės mokyklos mokytojai Aldonai Ilgūnienei.
Gerbiamoji Mokytoja,
Jūsų straipsnis pasaulėžiūros klausimais „Tylėti negalima", paskelbtas Kėdainių rajono laikraštyje „Tarybinis kelias" (1975.VI.28), sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą.
Jūs — ateiste, todėl suprantama, .kad tylėti negalite, bet kalbėti ir rašyti reikia tik tiesą.
Labai apgailestauju, kad Jūs nepažįstate savo mokinių dvasinio pasaulio. Į bažnyčią ateina tik tie vaikai, kurie tiki Dievą. Bažnyčia — ne pasilinksminimo vieta. Tėvai ir jų vaikai bažnyčioje garbina Dievą ir meldžiasi. Tikintieji vaikai jumis nepasitiki ir savo širdies neatveria. Daugiau kaip šimtas vaikų ir jų tėvų pasiryžę savo parašais patvirtinti, kad jie tiki Dievą, kad mokytoja Aldona Ilgūnienė rašo netiesą. Jie ketina net kreiptis į teismą.
Pasipiktinę ir inteligentai, specialistai, kurie lanko Pajieslio bažnyčią. Jie klausia, kas mokytojai Ilgūnienei davė teisę kištis į jų sąžinės reikalus?
Jūs rašote, kad „kunigas įvairiais būdais organizuoja mergaites, lankosi su dovanomis į gimtadienius". Kunigas nieko neorganizuoja, o tik pataria tikintiesiems. Tai kunigo pareiga, ir ne Jums nurodinėti, ką kunigas turi daryti. Jus siutina mintis, kad į gimtadienį pakviečia ne jus, bet kunigą. Ką gi, matyt, kunigą labiau gerbia ir myli. Užsitarnaukite tokią pagarbą ir Jus pakvies!
Neseniai Lietuvoje pasklido žinia, kad artimiausiu laiku Lietuvą aplankys aukštas Romos Kurijos atstovas arkivyskupas Augustinas Kazarolis. Ši žinia kunigų tarpe sukėlė visuotinį susirūpinimą: jeigu Maskva leis atvykti arkivyskupui A. Kazaroliui į Lietuvą, tai iš šio vizito tikisi naudos. Šiuo metu Maskvai labai svarbu įtikinti Vatikaną ir visą pasaulį, kad Lietuvoje esanti pilna tikėjimo laisvė. Jeigu atvyks arkivyskupas A. Kazarolis į Lietuvą, neabejotinai, tarybinė valdžia su sąžinę praradusių kunigų pagalba stengsis garbingajam svečiui parodyti ne tikrąjį Lietuvos Katalikų Bažnyčios veidą, bet per tarybinės propagandos veidrodį. Maskva taip. pat nori, kad iš gyvenimo būtų išbraukti du vyskupai — tremtiniai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius, o visų vyskupijų priešakyje stovėtų tarybinei valdžiai iki smulkmenų klusnūs ir ištikimi vyskupai. Lietuviai katalikai jau meldžiasi, kad Maskvos noras suklaidinti Vatikaną ir iš Romos Kurijos laimėti sau palankių sprendimų, neišsipildytų.
***
Skiemonys.1975 liepos mėnesį Skiemonių bažnyčios šventoriuje Andrijauskų šeima pastatė Švč. Mergelės Marijos statulą.
1975 liepos 30 Skiemonių kolūkio pirmininkas Augustinas įsakė kolūkio vairuotojui Atkočiui palikti nakčiai neužrakintą sunkvežimio garažą. Naktį Jonas Krištaponis, milicijos vyr. leitenantas Lionginas Miche-levič, darbininkas Vladas Lebeda ir vidurinės mokyklos direktorius Miliūnas įvertė Švč. Mergelės Marijos statulą į sunkvežimį ir išmetė Aženių kaime, pakelės krūme. Rytą, eidami į darbą, žmonės matė gulinčią statulą, bet netrukus ji visiškai dingo. Skiemonių klebonas F. Savčiuk (žuvęs rugsėjo 11) apie šventvagystę pranešė milcijai, kuri kaltininkų nesurado, nes nenorėjo surasti.
Prie statulos nugriovimo daugiausia prisidėjo ateistas Jonas Krištaponis, jo žmona mokytoja Angelė Krištaponienė, Vieversių komjaunimo sekretorė Jočiupienė ir Kisielius iš Klobinių kaimo.
Šakiai. 1975 rugpiūčio 26 Šakiuose vyko rajoninis mokytojų pasitarimas, kuriame kalbėjo atstovas iš Vilniaus — A. Sinkevičius. Pateikiame jo kalbos santrauką:
Sinkevičius kalbėjo apie nepaprastą susidomėjimą Lietuva, kurį jis matė būdamas užsienyje, apie klestintį gyvenimą Lietuvoje ir užsienio norą kiršinti dvi tautas — lietuvius prieš rusus. Vakarų pasaulis bandąs ieškoti dabartinėse Lietuvos gyvenimo sąlygose silpnų vietų. Lietuviai Vakaruose yra laikomi labai religingi, beveik šventieji.
— Iš kur tokios mintys? — klausia A. Sinkevičius. — Ogi nuvažiavo ten Kudirka su šeima — ir ką gi? Ogi šventuoju tapo. Jūs įsivaizduojate, atsėdėjo kalėjime ketverius metus iš dešimties jam skirtų, o ten šventuoju tapo, į susirinkimus kviečiamas. Nuvažiavo Jurašas su šeima. Nenorėjo čia gyventi — ką gi, sakom, tegul važiuoja. Išleidom — ir tas šventuoju tapo. O prof. Jurgutis? Konservatorijos dėstytojas, mūsų nelaimei, Lietuvos komunistų partijos CK narys — ir ką gi? Ir tas šventuoju tapo.
Prisipažinsiu, aš pats neseniai buvau motinos 60-metyje Žemaitijoje, ir pirmą kartą savo gyvenime mačiau, kaip moterys su tautiniais drabužiais (jūs įsivaizduojate!) ėjo į bažnyčią.
A. Sinkevičius pasakojo skaitęs 16 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numerių, kuriuos leidžia Lietuvos nacionalistai.
— Jums, mokytojai, aš noriu pasakyti štai ką. Žinokite, kad kiekvienas mokytojo netaktas, padarytas kalbant su tikinčiu mokiniu arba jo tėvais, smulkiai, be jokių perdėjimų, nurodant pavardes, mokyklą ir laiką per šį žurnalą yra paskleidžiamas ne tik pas mus, bet pasiekia ir užsienį. Šis žurnalas yra išverčiamas į anglų, prancūzų, ispanų ir kitas kalbas. Ir ką gali tada galvoti ir kalbėti užsienis, kuris tik ir laukia už ko užsikabinti.