Džiugu, kad atsiranda mūsuose, kas gina žmogaus teises („LKB Kronika"), bet reiktų ginti jo teisę gyventi ne tik morališkai, bet ir fiziškai sveikoje aplinkoje. Tragedija, jei žlugdoma žmogaus dvasia, bet lygiai tokia pat tragedija, jei gresia pavojus ir jo kūnui.
Džiugu, kad šiandien Lietuvos žemės ūkis duoda 20 - 27 cnt iš hektaro, kad kaimiečio buitis mažai kuo skiriasi nuo miestiečio, kad žemdirbys šiandien mažiau dirba, o sočiau, negu prieš karą, valgo. Tai viena, šviesioji, medalio pusė, bet yra ir antroji, kelianti nerimą.
Iš užsienio atvykusiems svečiam autostradoje „Vilnius - Kaunas" rodomas aptvertas ąžuolas, kuris tarsi byloja: „Žiūrėkite, kaip rūpinamasi ne tik visa gamta, bet ir pavieniais medžiais". Šis ąžuolas — savotiškas agitpunktas. Turistai, pabuvoję Lietuvoje, gali pajusti dėkingumą tarybinei valdžiai už tai, kad globojama gamta. O jei dar pamato filmų apie Žuvinto rezervatą, pravirksta iš džiaugsmo. Ąžuolas ir tie filmai aptemdė akis net tokiam žymiam JAV gamtosaugos specialistui Valdui Adamkui.
1966 m. kovo 22 d. į Lietuvos administratorių A. Sniečkų ir M. Šumauską kreipėsi dvidešimt vienas Lietuvos intelektualas. Keturiolikos puslapių memorandume jie nupiešė gan tragišką Lietuvos gamtos vaizdą. Jie rašė: „Tarybų Lietuvos visuomenėje, ypač daugelio mokslo ir kultūros darbuotojų tarpe, vis stipriau kyla gilus susirūpinimas dėl Nemuno žemupio, Kuršių marių, pajūrio kurortų ir viso Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio likimo..."
Nerimas ne be pagrindo. Štai keli faktai iš netolimos praeities. Intelektualai konstatavo, kad Nevėžis tiek užterštas, jog „visa vandens gyvybė jame žuvusi". Mirtis tūnanti Dangės žemupyje ir Klaipėdos vandenyse. Telšių ir Šiaulių ežerai, Mūšos upė yra smarkiai užteršti. Pastačius Kėdainių superfosfato kombinatą, išdžiūvo prie Kėdainių esantis Juodkiškių miškas. Vėliau vienas memorandumo autorių, geografijos mokslų daktaras Č. Kudaba rašė, kad toks pat likimas ištiko ir Jonavos azotinių trąšų gamyklos kaimynystėje esančius ir kurortinę reikšmę turinčius vaizdinguosius Panerio miškus.
Dar projektuojant Elektrėnų šiluminę elektrinę, spauda tikino tautą, kad ši elektrinė naudos broliškų respublikų gamtines dujas. Iš tikrųjų, ji kūrenama vien mazutu ir „sunaudoja apie 2300 tonų sieringo mazuto per parą." Vyraujantys vakarų vėjai neša elektrinės kaminų išmetamas dujas, kurios pasiekia net Vilniaus ir į šiaurę nuo jo apylinkes: Grigiškių - Kernavės baro ir Valakampių - Nemenčinės - Santakos baro pušynus. Sudegus mazutui, per parą kaminais išeina apie 74 tonos sieros trideginio. Siera atmosferoje jungiasi su vandens garais ir duoda apie 200 tonų sieros rūgšties. O tai reiškia, kad 60 km spinduliu ir 90 laipsnių kampu (apimant Dubingius, Nemenčinę, Vilnių, Rūdininkus — šių vietovių pušynus) 2500 kv. km plote kiekvienam hektarui tektų po 290 kg koncentruotos sieros rūgšties per metus. Toks yra intelektualų žodis.
Vilniaus šiluminė centralė be laiko pražudė Vingio parką. „Lygiai kaip Vingio parkas, žus Sapieginės, Valakampių miškai, jeigu Žirmūnų — Verkių plento rajone bus toliau telkiamos orą teršiančios įmonės arba Antakalnio šiluminė energija vartos ne dujinį kurą." Tepraėjo 9 metai, o Lietuvos mokslininkų pranašystės baigia pildytis.
Intelektualai rašė: „Nemuno ties Kaunu patvenkimas yra pavyzdys kaip nereikia daryti... HES tvenkinys Darsūniškio — Birštono (net 3 km aukščiau jo) bare paskendo Nemuno purve. .. Šiandien Birštonas gausus jau ne pliažais, o purvynais panemunėse."
Konstatavę, kad gamtos žalojimo faktai „sugriovė arba tebegriauna biologinę pusiausvyrą ir jos ciklinius procesus", Lietuvos intelektualai įspėjo, kad tolimesnis vakarų Lietuvos pramoninimas „gali nepataisomai sužaloti kraštovaizdį, pražudyti Nemuno žemupį, Marias ir Respublikos pajūrio poilsinę zoną". Lietuvos mokslininkai jau tada nerodė didelio entuziazmo dėl Lietuvos pramoninimo: „... teritorijų pramoninimo ir urbanizavimo sąlygas sprendžia gamtos dėsniai. .. Lietuva — pajūrinė miškų juostos dalis. Todėl Lietuvos pramonė turi paklusti šios juostos gamtos dėsniams". Intelektualai priminė Lietuvos administratoriams (sąjunginei valdžiai skirtame memorandume), kad Lietuvos daugiametė augalija dengia mažiau negu 50 proc. teritorijos. Maskvos srityje ši danga siekia 70 proc, Buriatijos ATSR ir Pamario krašte — 100 proc. Štai kur galima kurti pramonę!
Negalima nepritarti mūsų intelektualams, kad „kai kurios Nemuno žemupio pievų bendrijos yra pasaulinės reikšmės augalijos paminklai, o Ventės Rago aplinka — tokia laukinių paukščių karalystė, kurios apsauga užtikrina Lietuvai prestižą visame pasaulyje.
„Ežeringoji Aukštaitija, kaip reikšmingiausioji Baltijos kalnyno dalis, yra nemažiau vertinga. Pažvelgus į Europą vandens resursų, pušynų ir pliažo požiūriais, ji neturi ekvivalentiškų pakaitalų ligi pat Uralo, Kaukazo, Krymo, Karpatų, Alpių". Intelektualai pamiršo čia pridurti Neriją ir Čepkelių raistą. Kas beliko iš šių Lietuvos gamtos turtų? Po 30 metų nuolatinio Partijos ir Tarybinės vyriausybės rūpinimosi jais? Ir ką pamatysime dar po 30 metų?
Ventės Rage dar 1929 metais buvo pastatyta Ornitologinė stotis. Čia pavasariais ir rudeniais nutūpdavo pailsėti daugiau kaip 5 milijonai paukščių. Jie būdavo žieduojami, stebima jų migracija. Pastačius darbininkų gyvenvietę, dauguma paukščių jau aplenkia Ventės Ragą. Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Giniūnas apgailestauja, kad svetur labiau rūpinamasi gamtos apsauga: „Daugelyje šalių svarbiausių upių žemupiai paskelbti rezervatais". Išskaičiavęs nykstančius retus paukščius, pirmininkas prisipažįsta, kad „Ventės Rage sudarytos dirbtinės kliūtys paukščių migravimui, žiedavimui". Jis prisipažįsta, kad gamtos apsaugos darbuotojams maždaug po 4 metų derybų pavyko su melioracijos ir Vandens ūkio ministerija suderinti tik labai mažą ichtiologinių draustinių sąrašą ir išsaugoti apie 5% respublikos upelių.
Dar 1966 m. dr. Č. Kudaba rašė: „Neris apsivalo tik už 100 km nuo Vilniaus, kur tolimesnę šios upės teršimo estafetę pamažu perima Jonava. Nebegyva ir pavojinga upe virsta Venta..." Dr. M. Lasinskas (hidrotechnikos mokslų atstovas) yra susirūpinęs dėl Kulpės, Mūšos, Ventos ir Šešupės užteršimo. Net mūsų tarybinėje spaudoje lietuviai gamtininkai piktinasi, kad yra sunaikinta keli šimtai buvusių dvarų parkų. Iš jų paminėtini: Justinavos parkas, kuriame 1831 m. mirė viena sukilimo vadų — Emilija Pliaterytė; Džiuginėnų parkas, kur 1861 - 1863 m. gyveno rašytoja J. Žemaitė.
Neseniai Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto darbuotojai „Tiesoje" atspausdino viešą laišką, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl Nerijos kopų likimo. Kopos slenka, mažėja. Naftos kaina pasaulinėje rinkoje kyla, todėl jos ieškoma net Nerijoje. 1968 m. pavasarį iš naftos gręžinių išsiveržus sūriems vandenims, žuvo 3 - 4 ha miško. Čia mišką siaubia statybininkai, naminiai gyvuliai. Vietoj per parą galinčių aplankyti Neriją 3000 žmonių, faktiškai čia pabuvoja žymiai daugiau, kasmet apie 100,000. Įžūliai elgiasi svečiai iš „broliškų" respublikų, nes šie puikiai žino, kad gamtos apsaugos inspektoriai nuo 1962 m. neteko teisės pažeidėjus bausti vietoje. Lietuvos visuomenė raminama, kad greitai Nerija tapsianti nacionaliniu parku. Ar jos neištiks Čepkelių raisto likimas? 1948 m. šis raistas buvo paskelbtas rezervatu. Po kelerių metų iš unikalaus Lietuvos raisto buvo atimta teisė naudotis rezervato privilegijomis. Š. m. spalio mėn. Čepkelių raistui vėl sugrąžintos rezervato teisės. Ministrų Tarybos nutarimu neleidžiama raiste „bet kokia veikla, galinti pažeisti natūralių gamtos procesų eigą ir neatitinkanti rezervato tikslų bei uždavinių." Pavėluota ištisais 25 metais! Per šį laikotarpį melioratoriai, vaikydamiesi premijų, Čepkelių raiste atvėrė žaizdą, kurios jis nebeišsigydys.
1937 m., kada pasaulyje niekas nesidomėjo gamtos apsauga, Lietuvoje buvo įsteigtas Žuvinto rezervatas. Tik 31 metams praėjus nuo „paskutinės socializmo pergalės Lietuvoje", leista Lietuvai turėti antrąjį gamtos rezervatą. Lietuva — mažiausiai miškingas Europos kraštas (25 %). Nors brandžių miškų turime 5,6 %, paskutiniu metu suintensyvintas brandaus miško kirtimas. Nieko nebeliko iš didingų Labanoro, Užvenčio ir Žaliosios girių. Kurj laiką jos buvo paskelbtos draustiniais ir kertamos „išimties keliu". Šių metų pavasarį „draustinio" iškaba nukabinta nuo Labanoro girios. Jai graso mirtinas pavojus. Miškininkams mokamos premijos ne už miško auginimą, o už... kirtimą! Dr. Č. Kudaba rašė, kad 1959 metais Lietuvoje miško kirtimo planas buvo įvykdytas 171 %. Kolūkiams priklausantys miškai (0,5 mil. ha) kertami be jokios kontrolės. Valstybiniuose miškuose iškertama apie 2.5 mil. kūb. m kasmet. Maskva reikalauja metinį planą padidinti iki 6 mil. kūb. m. Švenčionėlių miškų ūkiui apie 30 metų vadovauja kažkoks Nester Averijanenko. Šis per daug nesijaudina, jei kaimyninių ūkių direktoriai dalį savosios miškų kirtimo užduoties perleidžia jam. Averijanenko, prieš išeidamas į pensiją, planuoja miško kirtimo planą Labanoro girioje įvykdyti nemažiau 100 %.
1966 m. intelektualai aiškino: „Sausinamosios melioracijos, duodamos didelį ekonominį pirmąjį efektą, varyte varo vandenį iš Lietuvos... Neturėdamas naujo prieglobsčio, vanduo vis labiau griaus mūsų kraštovaizdį ir ekonomiką ne tik triukšmingai pasišalindamas, bet ir jame nebūdamas (erozija, persausinimo pasekmės, vandens deficitas pramonėje vasarą ir kt.)". Pranašystė virto tikrove. „Mokslas ir gyvenimas" 6 numeryje pripažįsta, kad Zarasų rajone jau daugiau kaip pusė dirvožemių suardyta erozijos; panašiai yra Utenos, Molėtų rajonuose.
Minėto memorandumo tikslas — sutrukdyti naftos valymo kombinato statybą Jurbarke. Mokslininkų nuomone, toks kombinatas išmestų į Nemuną per metus 135 t naftos, o 230,000 t susigertų Jurbarko apylinkėse (natūralūs nuostoliai). „Netenka abejoti, kad didelę dalį šio naftos kiekio įvairių deginimo produktų pavidale vakariniai vėjai išnešios po visos Lietuvos atmosferą. Žus Tauragės giria."
Memorandumo autoriai neslėpė savo įsitikinimo, kad naftos valymo įmonės statybą Lietuvoje neiššaukė jokia ekonominė būtinybė: „Kraštovaizdžio ir Baltijos jūros apsaugos vardan, gerų kaimyninių santykių su Skandinavijos šalimis vardan, — didžioji pramoninė valstybė — Tarybų Sąjunga — reikalingą Šiaurės pusrutulio vakarams naftos produktų eksportą ir jo pramonę bent iš dalies turėtų telkti neužšalančio Murmansko uosto tolimose apylinkėse, kur nėra sąlygų vystytis kurortams, kur retai gyvenama ir kur čia pat Ledjūrio platybės. Baltijos, kaip sekliavandenės jūros, apsaugos požiūriu yra gyvybiškai svarbu tarptautinės konvencijos „Dėl jūros teršimo naftos produktais likvidavimo" pagrindu vykdyti specialiai Baltijos jūrai sudarytąsias „jūrų teršimo nafta likvidavimo laikinas taisykles". Vadinasi, valyti naftą Jurbarke ir leisti į pusiau uždarus vidaus vandenis — Kuršių marias — kad ir mažiausiai užterštą vandenį — neleistina."
Lietuvos mokslininkų apskaičiavimu 12 mil. tonų naftos perdirbanti įmonė duotų per penkmetį tik 165 mil. rubl. pajamų, kai to paties laikotarpio valstybinės pajamos už degtinę ir vyną Lietuvoje sudaro apie 2 milijardus rublių. Tiek pajamos iš naftos valymo, tiek ir pelnas iš degtinės pardavinėjimo įplaukia į bendrą sąjunginį biudžetą. Nemuno žemupio pievos, kurių derlingumas dėl Lietuvos upių užteršimo mažėja, duoda Lietuvai per penkmetį apie vieną milijardą rublių. Reikalavimą nutraukti naftos valymo kombinato statybą Lietuvos intelektualai pagrindė ir tarptautiniais TSRS įsipareigojimais saugoti gamtą: „Pasaulio gamtininkai rūpinasi apsaugoti svarbiausius Europos ir Šiaurės Afrikos vandens baseinus, pelkes ir kitas drėgnas vietas nuo esminio pakeitimo ir sunaikinimo. .. Tokių vietų apsaugą organizuoja „Tarptautinė gamtos ir gamtinių resursų apsaugos sąjunga" ir kiti tarptautiniai gamtininkų susivienijimai. Tarybų Sąjunga yra visų šių tarptautinių organizacijų narys ir jų veiklos rėmėja. Todėl Nemuno žemupio užteršimas industrinėmis atmatomis neatitinka Tarybų Sąjungos Vyriausybės tikslų ir uždavinių mokslo ir kultūros srityse... Statyti respublikoje panašią naftos valymo įmonę netikslinga."
Nepasitenkinimas Maskvos sumanymu statyti Lietuvoje naftos valymo kombinatą buvo toks didelis, kad net Kremlius buvo priverstas truputį atsitraukti. Lietuvos visuomenė buvo apgaudinėjama — tikinama, kad Mažeikiuose įsikūręs kombinatas nebus labai pavojingas Lietuvos gamtai — atliekos nuplauks užteršta Ventos upe per Latviją į jūrą. Tik š. m. spalio 23 d. sužinojome, kad 90 km kanalu nafta ir užterštas vanduo bus išmetamas Šventojoje. Perkėlus naftos valymo kombinatą iš Jurbarko į Mažeikius, Lietuvos pajūriui užteršimo pavojus nesumažėja, bet padidėja. Numatydami tai, Lietuvos intelektualai minėtame memorandume rašė: „Vargu ar mažiau pavojingas Baltijos jūros pakrantėms yra preliminariai planuojamas cheminis kombinatas Latvijos pasienyje — pajūryje netoli Šventosios uosto... Madingos lenktynės už statybos pigumą mažai teikia vilčių, kad nutekamųjų vandenų suleidimas bus reikiamai nutolintas nuo kranto... Šis kombinatas — tai nuodingas peilis, smeigiamas į sveiką gamtos kūną... . Kilus šiaurvakariniams vėjams, užterštas vanduo pateks į Šventosios uostą ir Palangos pliažus..." Nuodingą okupantų peilį Lietuvos gamta jau pajuto Mažeikių apylinkėje — kombinato statybai iškirsta keli šimtai hektarų miško. Likęs miškas išdžius, pradėjus veikti kombinatui 1978 metais.
1974 m. kovo 22 d. Helsinkyje TSRS, VDR, Lenkija, Suomija, Švedija, Danija ir VFR pasirašė dėl Baltijos jūros konvenciją, kuri draudžia šią jūrą teršti nafta. 1970 - 80 metai paskelbti Tarptautine okeanografijos dekada. Lietuvos mokslininkai keleriems metams nukėlė šios dekados „atžymėjimą" intensyviu Baltijos jūros teršimu. Naftotiekį iš Polocko į Mažeikius ties lenkai. O kodėl nebūtų galima lenkams naftos valymo kombinatą pastatyti Baltarusijoje ir iš čia tiekti naftą Lenkijai? Kodėl tokį kombinatą nepastatyti pačioje Lenkijoje?
Memorandumo autoriai apgailestauja, kad „Lietuva turi tik vieną (pabraukta originale) gamtos rezervatą. Neišdrįso jie priminti, kad ir tas pats buvo įsteigtas „abejingais Lietuvos kultūrai ir gamtai laikais". 1973 m. buvo leista biologijos mokslų kand. K. Lekevičiui pasisvečiuoti JAV, susipažinti su šios šalies gamtos apsauga. Jis pasakojo, kad JAV yra net 33 nacionaliniai parkai (mūsų gamtininkų nuomone Lietuvai pakaktų 8) ir kad „šiuo metu aplinkos apsauga yra viena svarbiausių JAV problemų."
Buvo lietuvių, kurie verkė Sniečkui mirus: esą jis daug pasidarbavęs Lietuvos kultūros labui, išsaugojęs Lietuvą nuo Maskvos kėslų. Tik nedaugelis žino, kad Sniečkus keliolika metų išlaikė savo kabineto stalčiuje Lietuvos gamtininkų paruoštą pirmojo Lietuvos nacionalinio parko (Ignalinos) projektą, bijodamas jį parodyti Charazovui. O Griškevičius išdrįso. Kiek popieriaus ir rašalo sugadinta beliaupsinant partiją už nacionalinio parko įkūrimą! Archit. m. kand. VI. Stauskas, neapsižiūrėjus glavlito cenzoriui, išaiškino, kad džiūgauti neverta. Nacionalinis parkas užima tik 0,46% visos respublikos teritorijos, kai panašūs parkai Anglijoje — 5,6 %, o Vokietijoje — 8,9 %.
Netrukus lietuviai sužinojo, kad Maskva nugalando dar vieną peilį Lietuvos gamtai — atominę elektrinę. Gamtininkų nuomone, ši eletrinė nuodys Lietuvos gamtą dar intesyviau, negu Mažeikių naftos valymo kombinatas. Geologijos valdybos viršininkas Mikalauskas skundžiasi: „Gėlųjų vandenų apsaugos klausimas iš tiesų sprendžiamas per lėtai. Bet tai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo gamybinių organizacijų: fabrikų, gamyklų..." Reikėjo pridėti: „kurios nepriklauso mūsų Mokslinės tarybos jurisdikcijai".
Vienais metais buvo įkurtas Čepkelių rezervatas, o kitais — panakintas. Didiesiems Sąjungos miestams — Maskvai ir Leningradui — reikia mėsos, pieno produktų. Be melioracijos ne kažką gausi iš nederlingos Lietuvos žemelės. Nusausinome balas, raistus, nuleidome ežerų vandenį. Tada gavome iš Maskvos teisę įkurti antrą rezervatą. Vieną dieną leido mums įkurti net nacionalinį parką, o sekančią — išgirdome, kad šalia parko statoma atominė elektrinė, kuri pražudys parką.
Su mūsų gamta Maskva elgiasi kaip tikra pamotė. Tūkstančius mūsų tautiečių išžudė, ištrėmė į Sibirą. Naivu būtų tikėti, kad ji brangintų mūsų gamtą. Savo imperialistinio apetito patenkinimui okupavo Lietuvą. Tik ekonominę naudą ji mato ir mūsų gamtoje. Naftos valymo kombinatas ir atominė elektrinė statoma pirmiausia kariniais ir politiniais sumetimais:
1) Karo atveju Lietuva taptų naftos baze ir elektros energijos pastotimi;
2) ji dar tampriau susiejama su Rusijos ekonomika;
3) žemaitiški šiaurės vakarai ir aprusinta šiaurės rytų Aukštaitija taps nauju rusų antplūdžio objektu.
***
