Giedrius Grabauskas-Karoblis
J. Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Naujienų kaime, Krosnos parapijoje, Marijampolės apskrityje. 1936-1941 metais jis mokėsi Naujienų pradinėje mokykloje. 1941-1948 metais mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1948 metų rudenį įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1952 m. rugsėjo 21 dieną Vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu. 1953 metų birželį baigė seminariją ir liepos pradžioje paskirtas į pirmąjį tarnystės vietą – Šiluvos parapiją, vikaru.
Vėliau jam teko kunigauti daugelyje Lietuvos vietų – Kaune, Prienuose, Rudaminoje ir kitur.
Jau kunigystės kelio pradžioje, iš karto po kunigų seminarijos baigimo 1953 metais, J. Zdebskis pradėjo aktyvią šviečiamąją veiklą, rūpinosi nelegalios religinės literatūros platinimu. Suburdavo religinius jaunimo būrelius, o nuo 1957 metų organizavo nelegalios religinės literatūros spausdinimą ir platinimą. KGB pareigūnai atkreipė degėsį į aktyvią jauno kunigo veiklą, jį dažnai sekdavo. 1964 metų lapkričio 23 dieną J. Zdebskis už vaikų katekizavimą nuteisiamas vienerių metų įkalinimo bausme. Kalėjo Lukiškių kalėjime, vėliau perkeltas į Rasų gatvėje esančią pataisos darbų koloniją. Grįžęs iš kalėjimo, buvo paskirtas į Leipalingio parapiją. 1970 metų pavasarį kartu su Petru Plumpa ir Loreta Paulavičiūte ieškojo spausdinimo darbams tinkamos vietos Dzūkijos miškuose, apžiūrėjo vieną atkampią sodybą, tačiau ji tokiems darbams netiko, nes nebuvo elektros. Tada J. Zdebskis su savo pagalbininkais važinėjo po kitas vietoves, apžiūrinėdami nuošalias sodybas, kur būtų galima įrengti slaptavietes nelegaliai literatūrai laikyti, įvairiuose miesteliuose ieškojo tinkamų vietų. 1971 metais J. Zdebskis vėl areštuojamas ir teismo nuteisiamas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Daug laiko ir pastangų kunigas J. Zdebskis skyrė misionieriškai veiklai. Į misijas kunigas ėmė keliauti nuo 1972 metų. Vykdavo į Pavolgį, Sibirą, Kazachstaną, Gruziją, Armėniją, Uzbekiją. Ilgų misijų metu kunigas bendraudavo su vietos katalikais, jiems atveždavo religinės literatūros, atlikdavo įvairias apeigas. Šiuose kraštuose gyveno nemažai katalikų. Dauguma vietos katalikų buvo vokiečių, lenkų, lietuvių kilmės. Didžiąją katalikų dalį sudarė vokiečiai. Tuo metu Kazachstane gyveno apie milijonas vokiečių, nemažai jų gyveno Pavolgyje, Uzbekijoje, Sibire. Katalikų kunigų tuose kraštuose buvo labai mažai. Kazachstane dirbo 10 kunigų, Uzbekijoje – vienas kunigas, net visame Sibire (Novosibirske) irgi buvo tik vienas kunigas. Tuo metu jau buvo susiformavusi misijų metodika – iš pradžių į reikiamą vietą nuvykdavo seserys vienuolės parengti tikinčiųjų krikštui, Atgailos sakramentui, jungtuvėms, o po kokios savaitės ten atvykdavo ir kunigas J. Zdebskis. Visos apeigas dažniausiai vykdavo vakarais ir naktimis, nes dienomis žmonės dirbo. Vieną naktį būdavo dirbama vienoje vietoje, kitą – kitoje, po to keliaujama dar kitur. Kai kuriose kelionėse J. Zdebskį lydėdavo kunigas K. Brilius. Būdamas Sibire, J. Zdebskis aplankydavo ir lietuvius tremtinius, bendraudavo su Nijole Sadūnaite. Tremtiniams jis atveždavo ir perduodavo Lietuvoje surinktus pinigus, įvairių knygų. N. Sadūnaitė tuo metu buvo tremtyje Sibire, Bogučianuose. J. Zdebskis Sadūnaitę aplankė keturis kartus. Kelis kartus aplankė ir Julių Sasnauską, buvusį tremtyje Tomsko srityje. Kunigas Juozas lankydavo ir kalėjimuose kalinčius politinius kalinius. 1976 metais aplankė Petrą Plumpą, lankydavo Balį Gajauską, Vladą Lapienį, aplankė ir Kazachstane, sovietinėje kariuomenėje tarnaujantį būsimą kunigą Robertą Grigą.
J. Zdebskis XX amžiaus aštuntajame dešimtyje aktyviai įsitraukė į tikinčiųjų teisių gynimo veiklą. 1978 metų lapkričio 23 dieną buvo įkurtas Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Jo veikloje kartu su kunigu J. Zdebskiu aktyviai dalyvavo dvasininkai: Jonas Kauneckas, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Vincas Valavičius, Kazimieras Žilys, Leonas Kalinauskas, Jonas Boruta, Vaclovas Stakėnas, Petras Dumbliauskas ir Antanas Gražulis. Šio komiteto tikslas buvo atkreipti dėmesį į tikinčiųjų persekiojimus. 1983 metais, J. Andropovui tapus TSKP CK generaliniu sekretoriumi, sustiprėjo įvairių religinių organizacijų persekiojimai. 1983-ųjų sausio mėnesį suimtas kunigas A. Svarinskas, gegužės mėnesį – kunigas S. Tamkevičius. Įvyko ir šių kunigų teismai. Abu buvo nuteisti ilgomis bausmėmis kalėjime. Kai kurie kunigai buvo kviečiami į KGB būstines, jiems buvo grasinama. Represijos gerokai susilpnino šio komiteto veiklą. KGB pareigūnai brutaliai elgėsi ir su tikinčiųjų teisių gynimo komiteto veiklai prijaučiančiais tikinčiaisiais, jiems grasindavo, mušdavo, pradurdavo jų automobilių padangas. Suėmus pagrindinius vadovus, būtent J. Zdebskis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti aktyvią komiteto veiklą. Jis kartu J. Boruta ir dar keliais kunigais užsiėmė nelegalios literatūros platinimu, rengdavo pasitarimus, organizavo jaunimo stovyklas.
KGB persekiojo kunigą J. Zdebskį. Šios žinybos dokumentuose jis buvo įvardijamas ,,Akiplėšos“ slapyvardžiu. KGB pareigūnai dažnai sekdavo kunigą, jo aplinkoje veikė bent keli KGB agentai.
Galiausiai 1986 metų pradžioje sovietinis saugumas ėmėsi drastiškų veiksmų. J. Zdebskiui važiuojant per Šalčininkų rajoną, Eišiškių-Kalesninkų keliu, prie Valkininkų kryžkelės į jo automobilį trenkėsi pienovežis. Kunigas ir dar vienas jo bendrakeleivis žuvo vietoje, kitas kartu važiavęs žmogus buvo sunkiai sužeistas. Šio autoįvykio tyrimas buvo paviršutinis, visą tyrimo eigą kontroliavo KGB. J. Zdebskio bendražygiai suprato, kad už aktyvaus kunigo mirtį yra atsakingas sovietinis saugumas. Kunigo mirtis neatsitiktinė. Per keliolika metų (nuo 1970 metų) Lietuvoje buvo nužudyta daug sovietinei valdžiai nepalankių žmonių. Tai kalbininkas profesorius Jonas Kazlauskas, rašytojas Raimundas Samulevičius, filosofas Mindaugas Tomonis, kunigas Bronius Laurinavičius, ir dar daug disidentų ir aktyvių inteligentijos atstovų.
Kunigas J. Zdebskis sunkiais okupacijos metais buvo švyturys, rodantis kelią į gėrį ir meilę. Tai jis paliudijo savo kasdieniu gyvenimu. Su sutiktais žmonėmis jis dalijosi išmintimi, supratimu, meile. Jo pasakyti žodžiai, pamokymai daugeliui įsiskverbdavo giliai į širdį ir buvo tarsi gyvojo tikėjimo sėklos, vėliau subrandinusios nuostabius vaisius. Dalis su juo bendravusių jaunuolių pasirinko kunigystės kelią, kiti sustiprino savo tikėjimą, įgijo daug žinių apie tikėjimo tiesų suvokimą. J. Zdebskis nuoširdžiai tikėjo ir pasitikėjo Dievu, skleidė tikėjimo tiesas. Sužinojęs, kad yra šmeižiamas, nesiteisino – viską pavesdavo Dievui kaip atsidavimo auką už savo ir visų pasaulio žmonių klaidas. Kunigas dažnai kartodavo tokią frazę: ,,Kiekvieną žmogų, kurį sutinki savo gyvenimo keltyje, sutinki ne atsitiktinai – turi jam ką nors duoti, o gal iš jo gauti“. Kunigas dažnai pabrėždavo ir kitas svarbias įžvalgas: ,,Dievą reikia ne įrodyti, o parodyti…“ ir mėgdavo cituoti frazę iš Šventojo Rašto ,,Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą“. Kristaus žodžiai ,,Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“ buvo J. Zdebskio gyvenimo credo...
