Kai skaitau Jėzaus palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, kurių vienas paliko tėvo namus, o antrasis tėvo namuose jautėsi taip pat nelaimingas, visuomet prisimenu kun. Juozo Zdebskio, tik ką sugrįžusio iš Pravieniškių lagerio pamokslą. Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje jis aukojo Mišias ir sakė pamokslą, būtent, apie sūnų palaidūną. Metus laiko praleidęs Pravieniškių lageryje tarp vagių ir kitokių nusikaltėlių, iš arti matęs tą tolimą nuo Dievo šalį - nuodėmės pasaulį, kunigas analizavo žmogaus tragediją, kai jis palieka dangaus Tėvo namus. Šio pamokslo paliktas įspūdis išliko manyje ir po penkiasdešimties metų.

  Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu - kopiame į kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams dalyvauti nepaprastame regėjime -  pamatyti į jo dieviškąjį spindėjimą (plg. Lk 9,28-36).

   Jėzaus atsimainymo šviesoje buvo pristatyta jo misijos kulminacija, įvyksianti ant Golgotos Jėruzalėje. Evangelistas užrašė labai svarbią atsimainymo detalę - regėjime apaštalai matė Jėzų kalbantis su Moze ir Eliju apie Jėzaus gyvenimo pabaigą Jėruzalėje, kur jis  bus pasmerktas ir nukryžiuotas.

   Susirinkome padėkoti Dievui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; minime po ilgos carinės priespaudos prieš 98- erius metus atkurtą laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Prisimename   mūsų tautos žmones, kurie prieš šimtą metų puoselėjo viziją, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma valstybe ir tą svajonę pavertė tikrove. Tai buvo tik pradžia, nes reikėjo nueiti sunkų kovų ir diplomatijos kelią, kad nepriklausomybė būtų įtvirtinta. Deja, tik du dešimtmečius Lietuva džiaugėsi laisve, nes du tironai ją pasidalijo, o vėliau okupavo. Mūsų visų atmintyje dar gyvas sovietinės okupacijos laikotarpis, kai Vasario 16 – ąją galėdavome paminėti tik savo širdyje ar pačių artimiausių bičiulių būryje.

   Po Krikšto Jordano upėje Jėzus pasitraukia į dykumą, ten meldžiasi, pasninkauja ir ruošiasi labai sunkiai misijai. Jėzus žino, kad daug mokinių nuo jo pasitrauks, jo gimtinės žmonės bandys jį net nužudyti; žino, kad vienas iš artimiausių mokinių jį išduos, o tautos vyresnieji pasmerks mirčiai ant kryžiaus. Jėzus visa tai žino ir ruošiasi. Dėl to jis pasninkauja, meldžiasi ir apmąsto tai, kas jo laukia. Tačiau budi ne tik Jėzus; budi ir demonas. Čia pat, dykumoje, prisistatys gundytojas ir pasiūlys Jėzui lengvesnį būdą gelbėti nelaimingus žmones.

   Gundytojas bandys įtikinti Jėzų, kad žmogui nieko daugiau nereikia, tik duonos, valdžios ir pramogų. Velnias yra išradingas: siekdamas sugundyti, naudojasi net Šventuoju Raštu. 

   Kristaus gundymo istoriją yra labai pamokanti, todėl ją reikia gerai įsidėmėti. Gundymai yra aktualūs visais laikais, o ypač šiandien. Pažvelkime tik į vieną šiandienio gyvenimo detalę. Gundytojas, tik be ragų ir uodegos, nuo ryto iki vakaro mums siūlo: pirkite ir naudokite kuo daugiau daiktų. Viena reklama išradingesnė už kitą – mobilus telefonas tik už vieną litą, prekės su 50 procentų nuolaida ir t.t. Žiūrime įdomią televizijos programą ir staiga reklama - gundymas: pirkite automobilį, pirkite maisto papildus, arba - bent pampersus.

   Visi gundytojai žino, kad lengviausia sugundyti žmogų tuomet, kai jis yra alkanas. O alkanas žmogus būna ne tik tuomet, kai neturi duonos, bet ir tuomet kai turi didelių norų, kurių negali išpildyti. Todėl mūsų dienų gundytojai skiria didelius pinigus reklamai - žmogaus įtikinimui, kad jam labai daug ko reikia.  Reikia daug daiktų, daug pinigų, namo ant ežero kranto, atostogų Bahamų salose; reikia gerai atlyginamo darbo, reikia kelių automobilių ir t.t.

 Gavėnios metą pradedame, dalyvaudami pelenų bėrimo apeigose. Pelenai primena fizinį mūsų trapumą ir sunykimą, o Evangelijos žodis tiesia kelią į mūsų asmenines Velykas – prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Nuo dabar iki Velykų būsime raginami atsiversti, tai yra, nusigręžti nuo blogio - nuodėmės ir atsigręžti į Dievą, atidžiau įsiklausant į Dievo Žodį.

Pranašas Joelis nuodėmes prilygina skėriams (Jl 1), negailestingai siaubiantiems šalį. Ten, kur žaliavo laukai ir vynuogynai, lieka tik plika žemė ir medžių stagarai. Šitaip žmogaus sielą nuniokoja nuodėmė. Todėl pranašas ragina atsigręžti į Dievą ir daryti atgailą: „Dabar,- sako Viešpats,- iš visos širdies atsiverskite į mane pasninku, verksmu ir raudojimu. Atsiverskite į Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, atlaidus ir geraširdis, jautrus dėl nelaimės“ (Jl 2,12-13).

Apaštalas Paulius skelbia: „Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5,20).

O Evangelija primena gerus darbus, pasninką ir maldą. Taigi Gavėnios metu reikia sustoti prie nuodėmės, susitaikymo, pasninko, maldos ir gerų darbų. Sustoti ir pasitikrinti, kokie yra mano dvasiniai reikalai: gal kai ką reikėtų atnaujinti.

Nuodėmė yra neatskiriama mūsų gyvenimo palydovė. Dievas mus apdovanojo laisve, kuri mus daro panašius į Kūrėją, tačiau ši dovana tampa tragiška, kai nutariame su nesiskaityti su savo Viešpačiu. Mes nuolat esame gundomi elgtis ne taip, kaip nori Dievas, bet kaip mums šnabžda gundytojas. Todėl apaštalas Jonas tvirtina: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (1 Jn 1,8).

Paradoksas: nors Dievas yra visagalis, bet jam reikalingi talkininkai, nešantys pasauliui jo žodį ir tą žodį liudijantys savo gyvenimu. Šventajame Rašte randame daug vietų, kaip Dievas pašaukė žodžio tarnystei silpnus, kartais labai nuodėmingus žmones.

Pranašo Izaijo knygoje skatome aprašyta regėjimą (Iz 6,1-8), kurio metu prie Dievo sosto buvęs serafinas žėruojančia anglimi palietė būsimo pranašo lūpas ir tarė: „Tavo kaltė dabar panaikinta, tavo nuodėmė dovanota“. Paskui pranašas išgirdo Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane“.

Prieš trisdešimt metų per Lietuvą ir už jos ribų nuvilnijo skaudi žinia apie kun. Juozo tragišką žūtį. Mane ji pasiekė gerokai pavėlavusi Permės lageryje, kai gavau eilinį „Tiesos“ numerį, kuriame buvo trumpa žinutė apie įvykusią avariją ir kun. Juozo mirtį. Žinutės tekstas kėlė įtarimą, kad KGB sunerimusi ir karštligiškai bando įteigti, kad čia įvyko eilinė avarija ir nieko daugiau. Tačiau šiandien susirinkome ne tam, kad išnarpliotume trisdešimties metų senumo įvykius, bet kad padėkotume Dievui už kunigą, daugelio širdyse įspaudusį neužmirštamus prisiminimus ir ne vieno gyvenimą pakreipusį nauja kryptimi.

Būtų gera, jei Bažnyčioje tarnaujantys visi kunigai esminiuose dalykuose būtų panašūs į šį Sūduvos krašto kunigą. Kun. Juozo kunigiškoje tarnystėje labai ryškiai spindi Kristaus palaiminimų dvasia.

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,1). Kun. Juozas nebuvo formalus vienuolis, bet buvo padaręs neturto įžadą. Tai liudiju, nes kun. Juozas šį įžadą padarė mano akivaizdoje. Jo didžiausias turtas buvo paprasti, dažnai suvargę Lietuvos žmonės. Juos mylėjo ir jiems pašventė savo laiką, gabumus ir visą sąmoningą gyvenimą.

Neturėjo asmeninės sąskaitos banke, po mirties nerasta pinigų rašomojo stalo stalčiuose; tuose stalčiuose Lazdijų dekanas surado daug akmenėlių. Per laidotuves jis kalbėjo: „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Mąstau, kad čia reikėtų atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“.

Pranašo Jeremijo knyga pasakoja, kaip Dievas dvidešimties metų neturintį jaunuolį pakviečia pranašo tarnystei. Izraelitai nesilaiko sandoros su Dievu: nepaiso duotų įsipareigojimų ir garbina stabus, todėl pranašas turės perspėti žmones, kad už stabmeldybę jiems gręsia Dievo bausmė. Jaunas vyras, suvokdamas pranašo misijos sunkumą, bandė atsikalbinėti: „Ai ai ai, Viešpatie Dieve! Štai aš nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“  Bet Viešpats jam atsakė: „Nesakyk: 'Esu tik vaikas!' Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, – kalbėsi! Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1,6-8). Nuo dabar Jeremijas jau neturės savo asmeninio gyvenimo, nes bus pasinėręs Dievo tautos reikaluose. Jis nepavargs kviesti žmones gręžtis į Dievą net ir tuomet, kai šie bus labai jam priešiški.

Neliūdėkite ir neverkite!    

 Nehemijo knyga pasakoja apie, iš Babilono sugrįžusius tremtinius.  Sugrįžę jie atstatė Jeruzalės sienas, pačią šventyklą, ir tuomet kunigas Ezdras susirinkusiems skaitė Dievo įstatymą; jo klausydamiesi žmonės verkė. Vieni verkė iš džiaugsmo, kiti prisiminė skausmingas tremties negandas, treti apgailėjo Dievo pamiršimą. Taip neseniai jie buvo toli nuo tėvynės, nelaisvėje, o dabar jie laisvi, šventovė atstatyta ir jaučia Dievo globą. Kunigas Ezdras, matydamas verkiančius žmones, ragino: „Neliūdėkite ir neverkite! Šiandien yra Viešpaties šventė“ (Neh 8,8-10). 

Šį mėnesį paminėjome Sausio 13 – osios 25 metų jubiliejų. Neužmirštant skaudžių aukų, sausio 13 – oji mūsų istorijoje išliks džiaugsmo diena; buvome beginkliai, bet  vieningi ir stiprūs dvasia, ir laimėjome. O šiandien nesame nei vieningi, nei stiprūs; daugelis nesijaučia laimingi. Ir kas blogiausia, kad niekas neduoda įtikinančio atsakymo, ko reikia, kad išlaikytume viltį, brangintume savo Tėvynę ir nedejuotume dėl pasitaikančių sunkumų.